Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2015 m. liepos 7 d. laikytas Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2015 m. liepos 8 d. buvo 2018 m. liepos 8 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2016 m. sausio 1 d. buvo 2019 m. sausio 1 d. ir t. t. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Pareiškėjo teigimu, jis Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 7 d. netinkamomis sąlygomis (b. l. 1, 4), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2019 m. liepos 31 d. (b. l. 6), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 28 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Marijampolės pataisos namų prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 28 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 30).

Nustatant vienam asmeniui turintį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigos bendrabučių tipo patalpose, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 13, 31, 36, 47), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas 5-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kuri buvo bendrabučio tipo (b. l. 13), kurios plotas 51,42 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto (51,42 / 16 = 3,21). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018) pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus aptartą, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Šiuo atveju, minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamą plotą.

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengtos drabužių kabyklos ir rankšluosčių kabyklos bei džiovyklos, dėl to jis patyrė nepatogumus, nes nebuvo kur pasikabinti šiuos daiktus; ant lovos galo juos pasikabinti buvo draudžiama, o padėjus drėgną rankšluostį į spintelę, rankšluostis įgaudavo pelėsių kvapą (b. l. 1).

Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos). Minėtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, patvirtinant Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, kuris reglamentavo jau ne patalpų aprūpinimą baldais ir inventoriumi, o nuteistųjų aprūpinimą drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis. Naujas teisės aktas, reglamentuojantis patalpų aprūpinimą baldais ir inventoriumi – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Patalpų aprūpinimo normos) įsigaliojo tik nuo 2017 m. birželio 8 d., t. y. jau pasibaigus ginčo laikotarpiui, todėl jis nagrinėjamai bylai nėra aktualus.

2004 m. Patalpų aprūpinimo normų skyrelis, reglamentuojantis bendrabučio gyvenamosios patalpos aprūpinimą baldais ir kietuoju inventoriumi, nenumatė, kad ši patalpa turi būti aprūpinta drabužių kabykla, rankšluosčių kabykla. Tad net ir nesant minėto inventoriaus pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, teisės normų reikalavimai nebūtų pažeisti. Tačiau atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų (taigi, ir pareiškėjo) gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos kabyklos, skirtos pasikabinti drabužiams ar rankšluosčiams (b. l. 15). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtas minėtas inventorius.

Nuo 2011 m. kovo 9 d. įsigaliojo ir ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Pagal šių taisyklių 5.9 papunktį pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 6 punktas numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti minėtą patalpą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Marijampolės pataisos namai vadovaujasi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkto reikalavimu, pagal kurį nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (b. l. 15). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Todėl teismas sprendžia, kad 5-tam būriui, kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl pareiškėjas galėjo ja pasinaudoti.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo ir ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji (taigi, ir pareiškėjas) gali naudotis Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, ir pažymėjo, kad skalbiniai nuteistiesiems yra grąžinami išdžiovinti (b. l. 15). Teismo vertinimu, šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 4/07-15 (jo kopija), kuriuo yra patvirtinta Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarka, bei Nuteistųjų skalbyklos darbo grafikas (b. l. 32–34). Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti ir skalbyklos paslaugomis, ir tokiu atveju drabužiai ir kiti skalbiniai jam būtų atiduoti išdžiovinti.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl sunkumų džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentu dėl drabužių ir rankšluosčių pakabinimo bei jų išdžiovinimo.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad buvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla. Tad pareiškėjas turėjo galimybę avalynę išdžiovinti šioje džiovykloje. Tačiau pareiškėjas skunde neakcentavo, kad jis neturėjo kur avalynę išdžiovinti.

2004 m. Patalpų aprūpinimo normų skyrelis, reglamentuojantis bendrabučio gyvenamosios patalpos aprūpinamą baldais ir kietuoju inventoriumi, nenumatė, kad ši patalpa turi būti aprūpinta batų dėže. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad teisės normos nenumato, kad bendrabučio gyvenamosiose patalpose turi stovėti batų dėžė (b. l. 15). Kadangi minėtas ginčo laikotarpiu galiojęs teisės aktas nenustatė reikalavimo aprūpinti bendrabučio gyvenamąją patalpą batų dėže, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo batų dėžės. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo įrengtas poilsio, laisvalaikio kambarys, dėl to buvo apribota galimybė tinkamai praleisti laisvalaikį, nebuvo galimybių žaisti stalo žaidimus, žiūrėti televizorių (b. l. 1).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Pagal jų 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti šią patalpą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 47) paaiškino, kad 5-tame būryje (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) nebuvo įrengtas poilsio (laisvalaikio) kambarys, teigė, kad remiantis minėtu Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktu, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams, ir paaiškino, kad Marijampolės PN pastatas buvo seniai pastatytas, tad tokio kambario įrengimas yra komplikuotas. Tad iš atsakovės atstovo paaiškinimų atsiliepime (b. l. 15), minėtame rašte (b. l. 47) darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis laisvalaikio kambariu, įrengtu dviem būriams. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, kad toks kambarys buvo įrengtas. Teismas sprendžia, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas leidžia esant išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti laisvalaikio kambarį kiekvienam būriui, ši patalpą įrengti dviem būriams.

2004 m. Patalpų aprūpinimo normų skyrelis, reglamentuojantis laisvalaikio kambario aprūpinimą baldais ir kietuoju inventoriumi, numatė šios patalpos aprūpinimą televizoriumi (1 vnt.), tačiau nenumatė jos aprūpinimo kitu pareiškėjo nurodytu inventoriumi – stalo žaidimais. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad minėta patalpa buvo aprūpinta televizoriumi, ir nurodė, kad teisės normos nenumato minėtos patalpos aprūpinimo stalo žaidimais (b. l. 15). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad laisvalaikio kambaryje buvo televizorius. Kaip jau rašyta, nurodytas teisės aktas nenustatė reikalavimo šią patalpą aprūpinti stalo žaidimais, todėl nesant jų šioje patalpoje, nekonstatuotinas pažeidimas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su laisvalaikio kambariu.

Pareiškėjo nurodytų sanitarinių įrenginių skaičių iki 2016 m. gruodžio 31 d. reglamentavo 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Minėto įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., sanitarinių įrenginių skaičiaus nereglamentavo. Naujas teisės aktas, reglamentuojantis patalpų aprūpinimą baldais ir inventoriumi – 2017 m. Aprūpinimo normos įsigaliojo tik nuo 2017 m. birželio 8 d., t. y. jau pasibaigus ginčo laikotarpiui.

2004 m. Patalpų aprūpinimo normos, galiojusios iki 2016 m. gruodžio 31 d., numatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaru (1 vnt. dvylikai asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 5-tame būryje (b. l. 13, 31). Iš gyvenamųjų patalpų schemos (b. l. 36) ir fotografijų (b. l. 21, 23–24, 50–53) matyti, kad 5-to būrio sanitarinis mazgas yra ne gyvenamojoje patalpoje, o atskiroje nuo patalpoje. Atsakovės atstovas 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi buvo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, koks asmenų skaičius skunde nurodytu laikotarpiu naudojosi pareiškėjui naudotis priskirtu sanitariniu mazgu bei kiek jame buvo įrengta klozetų, pisuarų ir praustuvių (b. l. 9–10), teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo pakartotinai įpareigotas pateikti duomenis, kiek buvo įrengta unitazų (klozetų) ir pisuarų 5-to būrio sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi pareiškėjas (kadangi iš atsiliepimo tai nėra aišku, nes jame minimi 6 kietieji įrenginiai), ar sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis tik 5-to būrio nuteistiesiems, ar ir kito būrio (-ių) nuteistiesiems, tuo atveju, jeigu jis buvo skirtas naudotis ne tik 5-tam būriui, nurodyti, kokiam iš viso asmenų skaičiui jis buvo skirtas (b. l. 39–40). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad 5-to būrio prausykloje buvo viena ilga praustuvė ir 6 vandens čiaupai (kranai). Taip pat paaiškino, kad 5-to būrio nuteistiesiems buvo 6 kietieji įrenginiai (b. l. 14). Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ paaiškino, kad 5-to būrio sanitariniu mazgu galėjo naudotis 5-tas, 6-tas ir 7-tas būriai, šiems būriams buvo skirtos dvi sanitarinio mazgo patalpos, kuriose iš viso buvo 12 kietųjų įrenginių (b. l. 47). Tuo tarpu šio rašto priede – Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko pažymoje (b. l. 49) pateikė duomenis, kad 5-to, 6-to ir 7-to būrių nuteistiesiems buvo skirtos naudotis 2 sanitarinio mazgo patalpos, kuriose yra po 3 klozetus ir 3 pisuarus. Atsakovės į bylą pateikė 5-to būrio sanitarinio mazgo fotografijas, kuriose matyti viena ilga praustuvė su 6 vandens čiaupais (kranais) (b. l. 21). Teismas sprendžia, kad tai atitinka 6 praustuves, kadangi įrengta tiek prausimosi vietų nuteistiesiems, ir nuteistieji galėjo jose nusiprausti. Šiose fotografijose taip pat matyti 3 unitazai (b. l. 23), 3 pisuarai (b. l. 24), unitazai ir pisuarai (b. l. 50–53). Iš paminėtų atsakovės atstovo atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko pažymoje esančių paaiškinimų darytina išvada, kad 5-tam, 6-tam ir 7-tam būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas (susidedantis iš dviejų patalpų), tad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 5-tame būryje naudojosi sanitariniu mazgu kartu su dar dviem būriais. Tačiau iš minėtų paaiškinimų nėra aišku, ar 5-to būrio sanitariniame mazge buvo iš viso 12 kietųjų įrenginių, kaip teigiama atsakovės atstovo rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 47), t. y. 3 unitazai, 3 pisuarai ir 6 prausimosi vietos (6 vandens čiaupai su 1 ilga praustuve), ar šiame sanitariniame mazge (kiekvienoje iš dviejų jo patalpų) buvo po 3 unitazus ir 3 pisuarus, kaip teigiama Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko pažymoje (b. l. 49), t. y. 6 unitazai, 6 pisuarai. Esant neaiškumams, abejonės aiškinamos pareiškėjo naudai, todėl teismas sprendžia, kad 5-to būrio sanitariniame mazge buvo mažesnis sanitarinių įrenginių skaičius – jame buvo 3 unitazai, 3 pisuarai ir 6 prausimosi vietos (6 vandens čiaupai su 1 ilga praustuve). Be to, ir minėtose fotografijose matyti tik 3 unitazai ir 3 pisuarai (b. l. 23–24), ir pareiškėjas skunde nurodė tokį pat skaičių (b. l. 2).

Atsakovės atsiliepime (b. l. 13) ir Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko pažymose (b. l. 31, 49) pateikė duomenis, kad 5-tame, 6-tame ir 7-tame būriuose ginčo laikotarpiu 2016 m. liepos–gruodžio mėn. buvo iš viso 170 nuteistųjų, 2017 m. sausio–kovo mėn. – 162 nuteistieji, 2017 m. balandžio mėn. – 160 nuteistųjų.

Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 5-am, 6-tam ir 7-tam būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovas dalį ginčo laikotarpio – nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. taip pat nevykdė 2004 m. patalpų Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu 5-tame būryje pagal 2004 m. Aprūpinimo normas, nes 170 nuteistųjų teko tik 3 unitazai, 3 pisuarai ir 6 prausimosi vietos (atitinkančios 6 praustuves). Kadangi minėto teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2019). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo klozetų, pisuarų, praustuvių kiekio, dėl eilių prie šių sanitarinių įrenginių ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais dalyje ginčo laikotarpio – nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės civilinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje minėtu laikotarpiu konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos nereglamentuoja sanitarinio mazgo patalpos ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl nedidelio sanitarinio mazgo patalpos ploto yra nepagrįstas ir atmetamas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge tualeto patalpoje, kadangi pisuarai nebuvo atitverti jokiomis sienelėmis, o klozetai atitverti tik iš šono apie 1 metro aukščio sienelėmis, o iš priekio visai neatitverti jokiomis sienelėmis, tad bet kuris kitas asmuo, įėjęs į sanitarinio mazgo patalpas, neišvengiamai stebėdavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, tai žemino jo garbę ir orumą, varžė emociškai (b. l. 2).

Dalį ginčo laikotarpio (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) galiojusios 2004 m. Patalpų aprūpinimo normos nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge unitazai (klozetai) ir pisuarai turi būti įrengti kabinose arba atitverti tam tikro aukščio sienele.

Iš gyvenamųjų patalpų schemos (b. l. 36) ir fotografijų (b. l. 21, 23–24, 50–53) matyti, kad 5-to būrio (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) sanitarinis mazgas yra ne gyvenamojoje patalpoje, o atskiroje patalpoje. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniame mazge klozetai buvo įrengti kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m (b. l. 14). Iš fotografijų matyti, kad sanitariniame mazge unitazai buvo atskirti sienelėmis (b. l. 23, 50–53). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundėsi tuo, kad pisuarai nebuvo atitverti jokiomis sienelėmis, o klozetai/unitazai atitverti tik iš šono 1 metro aukščio sienelėmis, o iš priekio visai neatitverti jokiomis sienelėmis, tad bet kuris kitas asmuo, įėjęs į sanitarinio mazgo patalpas, neišvengiamai stebėdavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, tai žemino jo garbę ir orumą, varžė emociškai (b. l. 2). Iš fotografijų (b. l. 23–24, 50–53) matyti, kad tarp unitazų iš šono yra pertvaros, o iš priekio neatitverti, durų nėra, o pisuarai išvis neatitverti jokia sienele. Iš fotografijų (b. l. 23–24, 50–53) ir gyvenamųjų patalpų schemos (b. l. 36) matyti, kad unitazai buvo įrengti priešais pisuarus. Teismas sprendžia, kad tokia situacija yra susijusi su pareiškėjo privatumu, kadangi kitas asmuo, kuris priešais naudojosi pisuaru, galėjo atsisukti ir pamatyti pareiškėją besinaudojantį unitazu, nes priešais unitazą nebuvo durų. Šioje byloje taip pat buvo nustatyta aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebuvo užtikrintas pakankamas unitazų ir pisuarų skaičius pagal 2004 m. Patalpų aprūpinimo normas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti unitazu tuo metu, kai sanitariniame mazge nebuvo kitų asmenų arba kiti asmenys tuo metu nesinaudojo sanitariniu įrenginiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokia aplinkybė, kai tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra, tačiau unitazai įrengti tiesiai priešais pisuarus be pertvaros, įvertinus ir tai, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pakankamas įrenginių skaičius, vertinama kaip pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Todėl yra pagrindas valstybės civilinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje ginčo laikotarpiu konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, ir ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. balandžio 6 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis). Nustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumą, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla prievolė atlyginti žalą.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl sanitarinių įrenginių ir privatumo naudojantis tualetu trūkumo.

Byloje nenustatyta, kad konstatuoti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo pažymos (b. l. 20) ir Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto-psichologo pažymos (b. l. 19) duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sveikatos sutrikimų ir psichologinių problemų, kildinamų iš netinkamų kalinimo sąlygų, į medikus ir psichologus nesikreipė.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 2 metams ir 3 mėnesiams nuo paskutinio atsakovės atstovo neteisėto veiksmo (neveikimo) atlikimo dienos, ir praėjus 3 metams nuo ginčo laikotarpio pradžios (b. l. 6, 13). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019, 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019, 2019 m. balandžio 24 d. administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019), Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, kodas 188722220, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.