Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., BK 65 str. 1 d. 1 p. b) p. p., paskirtą bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo I. V. priteista 10350 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio mėnesį, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, apkaltinęs L. L. nebūtos nusikalstamos veikos - vagystės padarymu, dėl kurios jis neva patyrė 2000 Lt turtinę žalą, Kėdainių m. (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje stovėjusiame automobilyje BMW, v. Nr. (duomenys neskelbtini) vieną kartą kumščiu sudavė į veidą L. L., po to nusivežė nukentėjusįjį prie (duomenys neskelbtini) gale esančio slėnio, kur ištraukė L. L. iš automobilio ir sudavė smūgius rankomis, kojomis bei lazda į įvairias kūno vietas, sumušė nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą, ir, taip įbauginęs L. L., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai reikalavo perduoti turtą - pinigus, po ko nukentėjusysis L. L. laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2012 m. liepos 5 d., per du kartus I. V. perdavė 600 Lt, bei toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas užvaldyti 2012-07-17 Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AD-1-932 L. L. skirtą vienkartinę 9750 Lt dydžio išmoką įsikurti, 2012 m. rugpjūčio 9 d. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančio Kauno m. (duomenys neskelbtini), stovėjusiame automobilyje pagrasino L. L. pastarąjį vėl nuvežti į mišką, nuvežė L. L. prie Kėdainių rajono savivaldybės pastato, esančio Kėdainiuose, J. B. g. 36, taip privertė nukentėjusįjį tą pačią dieną pasirašyti 2012-08-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SJB 00285 bei ją perduoti Kėdainių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriui, pagal kurią Kėdainių rajono savivaldybės administracija 2012-08-14 į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, pervedė 9750 Lt apmokėdama už prieškambario, svetainės ir virtuvės baldų komplektus, pagamintus pagal 2012-08-08 tarp I. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą baldų pristatymo sutartį, ir taip, panaudojęs fizinį smurtą bei grasinimus, prievartavo turtą iš L. L. bei užvaldė 10350 Lt, padarydamas nukentėjusiajam didelę turtinę žalą. Tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 2 d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 181 str. 2 d. numatyta už tai, jei surinkta pakankamai ir abejonę nekeliančių įrodymų, kad iš asmens buvo prievartaujamas turtas tam neturint teisėto pagrindo. BK 294 str. (savavaldžiavimas) baudžiamoji atsakomybė numatyta už tai, kad nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdoma ginčijama ar pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, ir tuo padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Todėl I. V. nusikalstama veika, kurios jis neneigiu, atitinka ne BK 181 str. 2 d., o savavaldžiavimo, t.y. BK 294 str. 1 d. sudėtį, nes konkrečių įrodymų, kad L. L. jam skolingas nebuvo ir su nukentėjusiuoju, už suderintą kainą parduodamas baldus pigesne kaina, - taip neteisėtai, nesikreipdamas į teismą, atsiėmė skolą, likdamas L. L. skolingas 2000 Lt, baudžiamojoje byloje nėra. Šias (savavaldžiavimo) aplinkybes I. V. pripažino tiek ikiteisminio tyrimo, ties teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad baudžiamoji byla prieš K. K. prokuroro 2012-09-20 nutarimu dėl BK 181 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nutraukta nenustačius jo veikoje šios nusikalstamos veikos požymių. Tuo tarpu teismas, įvertinęs K. K. tuos pačius parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, padarė priešingą išvadą, iš esmės konstatavo, kad K. K. vykdė nusikalstamą veiką kartu su I. V. (vykdė I. V. nurodymus), žinodamas jo tikslus padėjo prievartauti turtą. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Iš minėto nutarimo matosi, kad ikiteisminis tyrimas K. K. atžvilgiu nutrauktas nenustačius jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 1 d., požymių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje nėra tokios išvados, kad K. K., žinodamas I. V. tikslus, padėjo jam prievartauti turtą. Teismas pagrįstai vadovavosi šio liudytojo parodymų ta dalimi, kurią patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad K. K. I. V. pavedimu nunešė sąskaitą faktūrą į savivaldybę, dar nerodo teismo konstatavimo apie K. K. neva padarytą nusikalstamą veiką. Teismas iš tiesų nustatė, kad K. K. su L. L. ėjo į banką, taip pat į savivaldybę, tačiau tai nereiškia, kad jis dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo išvadų prieštaringumo nepagrįsti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esanti specialisto išvada paneigia smurtą prieš L. L.: „Kadangi, kaip nurodyta užduotyje, L. L. buvo mušamas rankomis, pagaliu bei spardomas į įvairias kūno vietas, todėl jam buvo sukeltas fizinis skausmas“. T.y. specialistas padarė prielaidą, o ne pateikė objektyvią išvadą - jokių mušimo, sveikatos sutrikdymo požymių byloje nėra. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad apžiūrėjus L. L. sužalojimo žymių nekonstatuota. Nuosprendyje teisingai nurodyta, jog išvadoje pažymėta, kad jei L. L. buvo mušamas rankomis, pagaliu, spardomas į įvairias kūno vietas, tai jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimas atliktas 2012 m. spalio 16 d., o fizinis smurtas L. L. atžvilgiu buvo naudojamas tų pačių metų birželio mėnesį, todėl natūralu, kad sumušimo ir sužalojimo žymių jau galėjo ir nebelikti, o specialistas tiesiog konstatavo, kad jei nukentėjusysis buvo mušamas, jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Kolegija dar pažymi ir tai, kad fizinio smurto naudojimas L. L. atžvilgiu įrodytas paties nukentėjusiojo parodymais, taip pat iš dalies liudytojo K. K. parodymais, ir netikėti jais kolegija neturi jokio pagrindo.

Nuteistasis I. V. neneigia, kad už L. L. skirtą savivaldybės pašalpą įsikūrimui užsakė baldus, kuriuos vėliau ir pardavė, tačiau teigia, kad taip jie buvo sutarę su nukentėjusiuoju, už pastarojo skolą. Neva jis tiesiog nesuspėjo L. L. grąžinti sutartų 2000 Lt. O jokio smurto prieš L. L. nevartojo. Kolegija atmeta šiuos nuteistojo argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai juos vertino kritiškai. Kaip minėta, nukentėjusiojo L. L. ir liudytojo K. K. parodymais nustatyta, kad I. V. apkaltino L. L. nebūtos vagystės padarymu, dėl kurios jis neva patyrė 2000 Lt žalą, automobilyje vieną kartą kumščiu sudavė į veidą L. L., po to nusivežė nukentėjusįjį prie Kėdainių m. Dotnuvos gatvės gale esančio slėnio, kur ištraukė L. L. iš automobilio ir sudavė smūgius rankomis, kojomis bei lazda į įvairias kūno vietas, sumušė nukentėjusįjį, sukeldamas jam fizinį skausmą, ir taip įbauginęs L. L., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai reikalavo perduoti turtą – pinigus. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad visus duomenis apie nukentėjusiojo L. L. turėtus pinigus I. V. perdavė L. L. draugas K. K., nes jis bendravo su L. L. ir žinojo visas aplinkybes apie turimus ar gaunamus nukentėjusiojo pinigus. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad K. K. dalyvavo kartu su I. V., kuomet L. L. buvo apkaltintas narkotinės medžiagos vagyste. K. K. kartu su L. L. ėjo į banką ir buvo banke, kuomet L. L. banke aiškinosi aplinkybes apie turimus pinigus jo sąskaitoje, ir būtent po to, kai L. L. sužinojo, jog banko sąskaitoje yra pinigų, tą pačią dieną I. V. pareikalavo pinigų iš L. L.. Taigi, tik iš K. K. jis galėjo sužinoti aplinkybes, jog L. L. turi banko sąskaitoje pinigų. Taip pat byloje nustatyta, kad K. K. gyveno globos namuose kartu su L. L.. Todėl K. K. taip pat žinojo tą aplinkybę, kad L. L. gaus vienkartinę įsikūrimo pašalpą. Tas pats K. K., paprašytas I. V., nuolat lydėjo L. L. į savivaldybę šiam tvarkantis dokumentus dėl vienkartinės įsikūrimo išmokos gavimo.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Byloje esantys dokumentai (pažyma, sąskaita faktūra, įsakymas, sprendimas, kasos išlaidų orderis, banko sąskaitos išrašas) patvirtina, kad L. L. buvo paskirtos globos išmokos, vienkartinė išmoka įsikurti, nukentėjusiojo minimu laikotarpiu iš jo sąskaitos banke buvo paimti pinigai, o vienkartinė pašalpa įsikurti pervesta ir apmokėta už baldus. Nukentėjusysis patvirtino, kad dalį pinigų (600 Lt), kurie gauti kaip globos išmokos, jis atidavė I. V., kiti pinigai (9750 Lt), kurie buvo skirti kaip vienkartinė pašalpa įsikurti, buvo pervesti baldams apmokėti, o baldus be jo žinios užsakė I. V.. Liudytojo S. J. parodymai, parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas patvirtina, kad baldus gaminti užsakė, juos pagamintus paėmė I. V., ir šį asmenį jis atpažino ikiteisminio tyrimo metu. Byloje esanti sutartis ir sąskaita faktūra patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldus pagaminti užsakė I. V., o Kėdainių rajono savivaldybė minėtai bendrovei pervedė 9750 Lt, kurie buvo skirti L. L. kaip vienkartinė išmoka įsikurti. Taigi byloje nustatyta, kad visa įvykių seka vyko būtent taip, kaip nurodo nukentėjusysis, todėl yra pagrindas tikėti nukentėjusiuoju, nes jo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Pagal BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Nukentėjusiojo parodymais ir kitais šiuos parodymus patvirtinančiais jau aptartais įrodymais nustatyta, kad jis niekada iš I. V. pinigų nesiskolino, jis pats ir liudytoja vaikų globos namų darbuotoja parodė, kad vaikai gaudavo pinigų išlaidoms po 50 Lt, todėl jam ir nebuvo poreikio skolintis pinigų. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, prieš nukentėjusįjį I. V. panaudojo fizinį smurtą, grasino, apkaltino nesama skola, o jis nuteistojo bijojo, todėl sutiko su jo reikalavimu, kad jam skolingas ir davė pinigus, tvarkė dokumentus pašalpai gauti. Be to, kaip minėta, liudytojas A. V. patvirtino tai, kad jam L. L. pasakojo apie tai, kad I. V. prieš jį smurtavo, jį persekioja, jo bijo, atėmė 600 Lt ir pašalpą. I. V. panaudojo tiek fizinį, tiek ir psichinį smurtą, t. y. siekdamas įbauginti tuo metu dar nepilnametį nukentėjusįjį L. L., apkaltino jį narkotinės medžiagos vagyste, sumušė ir taip privertė nukentėjusįjį, bijantį kaltinamojo, prisiimti tariamą skolą dėl narkotikų vagystės. Nukentėjusiajam buvo pagrindas bijoti kaltinamojo, kadangi jis patyrė I. V. smurtą. Nukentėjusysis, norėdamas išvengti I. V. persekiojimo, išvyko į Vokietiją. Grįžo tuomet, kai būnant Vokietijoje jam skambino M. R., aiškino, kad jis blogai padarė pabėgęs nuo I. V., o jeigu negrįš, tai bus dar blogiau. Už jo sugrįžimą sumokėjo I. V.. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad grįžus į Lietuvą, tą pačią dieną I. V. susitiko su L. L. ir jį nuvežė į savivaldybę, kad šis sutvarkytų dokumentus dėl pašalpos pervedimo už baldus. Taigi iš visų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad I. V. siekė kontroliuoti L. L. veiksmus, siekė, kad nukentėjusysis būtų įbaugintas ir to pasėkoje atiduotų nuteistajam savo pinigus. Tai patvirtina, jog I. V. padėjo L. L. įsikelti į butą, kuris buvo būtent I. V. žinioje, taip pat I. V. apmokėjo L. L. kelionę iš Vokietijos į Lietuvą, jam grįžus iškart jį pasitiko, davė dokumentus, vežė į savivaldybę, kad nukentėjusiojo pašalpa būtų apmokėta už nuteistojo užsakytus baldus. Visi I. V. veiksmai rodo, kad jis siekė, jog L. L. būtų jo kontrolėje. Prieš tai jį nusivežęs į kapines ir sumušęs, ten jį palikęs, taip pat nuolat grasindamas vėl panaudoti fizinį smurtą, įbauginęs nukentėjusįjį, jo veiksmus ir kontroliavo. Be to, kaip minėta, nukentėjusysis niekur neidavo vienas, jis nuolat jausdavo kontrolę, nes K. K. visada jį lydėdavo. Byloje nustatyta, kad baldus užsakė, juos pagamintus paėmė, pardavė bei pinigus už juos gavo ne L. L., o būtent I. V..

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 294 str. 1 d., kadangi jis tik neteisėtai atsiėmė skolą. Kolegija atmeta šį skundo argumentą. Kaip minėta, BK 181 str. 1 d. numato, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Tuo tarpu BK 294 str. 1 d. nustato, kad tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimai tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 str. numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.

Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (kasacinė nutartis 2K-357/2012).

Šioje byloje esminę reikšmę veikos kvalifikavimui turi atsakymas į klausimą, ar skola yra reali, ar fiktyvi, atsiradusi panaudojus smurtą ar apgaulę. Kaip minėta, byloje jokių įrodymų, kad L. L. būtų skolingas I. V., išskyrus tik paties nuteistojo parodymus, nėra. Nė vienas liudytojas neparodė, kad matė kaip I. V. skolina pinigus L. L., pats nukentėjusysis viso proceso metu tai neigė. Sutiko su tariama skola tik dėl to, kad bijojo I. V., kadangi pastarasis jau buvo jį sumušęs. Byloje įrodyta, kad jokios skolos nebuvo, I. V. suprato, kad jo reikalavimas pinigų neturi jokio teisinio pagrindo, tarp jo ir L. L. nėra realių civilinių santykių, kad jis neįgyvendina jokios tikros ar tariamos teisės, o tiesiog neteisėtai, neturėdamas jokio pagrindo, prievartauja kito asmens turtą.

Kolegijos vertinimu L. L. baimė buvo reali, kadangi jis buvo pilnai kontroliuojamas, gyveno I. V. nurodytame bute, I. V. kaimynystėje, visur buvo lydimas, jam buvo grasinama, buvo panaudotas fizinis smurtas, o pabandžius paramos skyriuje prasitarti, kad jį šantažuoja, darbuotoja nekreipė dėmesio. Esant tokiai situacijai natūralu, kad jaunas asmuo, ypatingai dar priklausantis tam tikrai socialinei atskirčiai, neturintis jokios paramos, negalintis niekam pasiskųsti ir neturintis kas jį apgintų, bijo prieš jį fizinį smurtą vartojusio asmens, ir I. V. tai suprato, tuo naudojosi ir to ir siekė. Jis savo sistemingais veiksmais, fiziniu smurtu ir grasinimais įbauginęs nukentėjusįjį, prievartavo iš jo turtą bei neteisėtai užvaldė L. L. priklausančius 10350 Lt, taip jam padarė didelę turtinę žalą. Kolegija pritaria teismo išvadai, kad tokio dydžio žala L. L., kuris gyveno vaikų globos namuose ir tie pinigai buvo vienintelės jo pajamos, tikrai yra didelė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai I. V. veiką kvalifikavo pagal BK 181 str. 2 d.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo apie tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis ir spėjimais, vertino tik kaltinančius įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 3 d. ir 5 d., 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 2, 3 p. reikalavimus, taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas. Kolegija šiuos skundo argumentus atmeta. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo ir liudytųjų parodymų prieštaringumas skundžiamajame nuosprendyje išsamiai aptartas ir nurodoma, kodėl ir kokia apimtimi teismas tiki tam tikrais parodymais, apie tai jau pasisakyta ir šioje nutartyje. Be to, BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas, kaip jau paminėta, įrodymus įvertino laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. BPK 44 str. 6 d., įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. I. V. skunde nurodo, kad teismas pažeidė šį principą, tačiau nenurodo kokiu būdu. Kolegija, išanalizavusi visas bylos aplinkybes, nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. I. V. dar nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. BPK 58 str. pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmę, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Teismas nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. I. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas turėjo pripažinti tai, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, be to, pats atvyko į policiją ir davė parodymus. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus. Šie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti, priešingai, jis savo parodymais trukdė nustatyti tiesą byloje, jis visąlaik parodymus davė sau palankia linkme, apskritai neigė smurtavęs prieš L. L., kėlė versijas apie nukentėjusiojo tariamas skolas jam. Tokie nuteistojo parodymai, kurie paneigti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, negali būti laikomi kaltės pripažinimu BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė jokių I. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį ir pobūdį – įvykdytas sunkus nusikaltimas, jis tyčinis, padarytas dėl savanaudiškų paskatų, nukreiptas prieš valstybės saugomą ir ginamą privačią nuosavybę, asmens sveikatą ir laisvę disponuoti savo turtu. Nusikaltimas baigtas, nuteistasis pagrobtu turtu visiškai disponavo. Teismas įvertino tai, jog nusikaltimas planuotas iš anksto bei įvykdytas prieš tik ką pilnametystės sulaukusį asmenį, pagrobiant iš jo lėšas valstybės skirtas įsikūrimui po išvykimo iš vaikų globos namų. Teismas įvertino ir I. V. asmenybę, kad jis teisiamas šeštą kartą, teistumas neišnykęs, nusikalstama veika padaryta bausmės atlikimo metu. I. V. ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančias nuobaudas, nedirba, iš darbo biržos sąrašų išbrauktas. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas paskyrė bausmę I. V., mažesnę nei BK 181 str. 2 d. sankcijos vidurkis. Įvertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Pažymėtina ir tai, kad už kvalifikuotą turto prievartavimą pagal BK 181 str. 2 d. paskirtos bausmės dydžio skunde neginčija ir pats apeliantas. Jis prašo tik paskirti jam švelnesnę bausmę pagal BK 294 str. 1 d. Tačiau vertinti nuteistojo veiką savavaldžiavimu ir ją perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą nėra pagrindo ir dėl to šioje nutartyje jau buvo pasisakyta.

Nuteistasis taip pat skunde prašo sumažinti jam priteistas turtinę ir neturtinę žalas. Turtinę prašo sumažinti iki 2000 Lt, o neturtinę iki 500 Lt. Šie prašymai irgi nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo L. L. civilinis ieškinys dėl jam padarytos 10350 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, jog dėl I. V. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala, t. y. pagrobti ir užvaldyti valstybės jam skirti kaip įsikūrimo pašalpa pinigai bei kiti jam priklausę pinigai, iš viso 10350 Lt. Turtinės žalos dydis byloje įrodytas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo L. L. ieškinį teismas tenkino iš dalies. Nukentėjusiojo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog neabejotinai nustatyta, kad dėl nusikaltimo, kurį padarė prieš nukentėjusįjį I. V., nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus ir pažeminimą, baimę. Be to, kaltinamasis prieš nukentėjusįjį smurtavo, nukentėjusysis dėl to patyrė fizinį skausmą. Taip yra nustatytos visos sąlygos neturtinės žalos atlyginimui (CK 6.250 str.). Tačiau teismas, įvertinęs tai, jog nukentėjusiajam L. L. sveikatos sutrikdymas nenustatytas, jis nepatyrė didesnių nepatogumų ar dalinių funkcijų netekimo bent kažkuriam laikui, o tai įtakoja neturtinės žalos atlyginimo dydį, laikė, jog nukentėjusiojo prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė ir į realias I. V. galimybes atlyginti neturtinę žalą, t. y. į jo amžių, į tai, jog jis nedirba, pajamų neturi. Todėl iš dalies patenkinęs civilinį ieškinį, teismas nustatė mažesnį – tik 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kolegijos manymu, priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam nėra per didelis, atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teisminę praktiką.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga, priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos atitinka galiojančią teisminę praktiką bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Naikinti arba keisti nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.