Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-07-02 · Civilinė byla Nr. 2A-2037-603/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-11-24Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-07-02Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-02
Bylos Nr.
2A-2037-603/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-12116-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė (pran.)
Atsakovas
V. G., T. L., R. T., V. S.
Ieškovas
UAB „Vilšansta“
Trečiasis asmuo
A. S., R. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2037-603/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12116-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. liepos 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitė, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų atsakovų V. G., T. L. ir R. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimo civilinėje byloje ieškovo UAB „Vilšansta“ ieškinį atsakovams V. G., V. S., T. L. ir R. T. dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys – A. S., R. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė priteisti iš atsakovų V. G., V. S. ir R. T. po 72 442,63 Lt, iš T. L. priteisti 146 591,67 Lt dydžio nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą, taip pat priteisti iš atsakovų 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 2012-03-23 priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovą UAB „Vilšansta“ pripažino kaltu ir nubaudė dėl dokumentų klastojimo ir apgaulingo įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo bei priteisė solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir UAB „Vilšansta“ 589 870 Lt dydžio sumą valstybės naudai turtinei žalai atlyginti. Nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2013-06-14. Nurodė, kad ieškovas atlygino visą savo, atsakovų ir kitų bendrininkų bendrai padarytą žalą 579 541 Lt sumai dėl pasisavinto ir išvengto mokėti PVM, taip pat atlygino dalį savo ir kitų bendrininkų bendrai padarytos žalos, priteistos solidariai, t. y. 501 008,28 Lt dėl pasisavinto ir išvengto mokėti pelno mokesčio. Paaiškino, jog ieškovui 2014-08-12 atlyginus didžiąją dalį solidariai civiliniu ieškiniu priteistos sumos dėl nesumokėto pelno mokesčio, padidėjo ieškinio reikalavimas ir ieškovas šiuo metu prašo priteisti iš atsakovo T. L. 146 591,67 Lt dydžio žalą, kurią sudaro dalis sumokėtos pelno mokesčio sumos, t. y. 71 572,61 Lt (t. 6, b. l. 12-18). Nurodė, jog žalos padarymo faktą patvirtina ir civilinio ieškovo – Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos – pareikštas pradinis civilinis ieškinys 1 169 411 Lt sumai, į kurį įeina abiejų mokesčių pasisavinimu ir išvengimu mokėti padaryta turtinė žala (589 870 Lt pelno mokestis + 579 541 Lt pridėtinės vertės mokestis = 1 169 411 Lt). Paaiškino, jog teismo posėdžio metu civilinis ieškovas atsisakė 579 541 Lt civilinio ieškinio dalies dėl pasisavinto ir išvengto mokėti PVM bei nurodė, kad dalis žalos dėl pridėtinės vertės mokesčio jau yra atlyginta, taip pat išskaičiuotos PVM permokos, taigi, dėl pasisavinto ir išvengto mokėti PVM visą žalą valstybės biudžetui vienas ieškovas atlygino dar iki teismo nuosprendžio priėmimo ir dabar turi pagrįstą atgręžtinio reikalavimo teisę (t. 1, b. l. 1-4, 149-153; t. 2, b. l. 1-5; t. 4, b. l. 2-6; t. 5, b. l. 8-12). 2014-11-25 teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad pelno mokestis Valstybinei mokesčių inspekcijai 2014-08-12 buvo atlygintas, PVM taip pat atlygintas. Pažymėjo, jog atlyginimas tęsiasi nuo 2007-2008 metų

Atsiliepimas

Atsakovas V. G. atsiliepime į ieškinį prašė palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtą ir skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o teismui nusprendus ieškinį nagrinėti, jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad byla dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra nagrinėjama teisme. Paaiškino, jog nėra aišku, kaip yra suskaičiuota ieškovo bendrai reikalaujama iš atsakovų priteisti suma, be to, neteisėtu būdu išgryninti pinigai buvo naudojami ieškovo reikmėms ir interesams užtikrinti. Pažymėjo, kad byloje esantys ieškovo pateikti dokumentai, kad jis jau atlygino dalį žalos, nepagrindžia ieškovo reikalavimo teisės į atsakovą. Nurodė, kad ieškovo pateikti 2008-03-21 ir 2008-04-15 mokėjimų nurodymai neparodo, kokiu priežastiniu ryšiu šie veiksmai sietini su baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 nustatytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 167-168). 2014-11-25 teismo posėdžio metu atsakovas V. G. su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje buvo ir daugiau nuteistų asmenų, bet iš jų nebeprašoma priteisti žalos. Paaiškino, kad nei vienas fizinis asmuo pinigų nepasisavino, ieškovas, nuslėpęs mokesčius, gavo tuos pinigus grynųjų pavidalu (t. 6, b. l. 57-59). Pažymėjo, kad ieškovo atstovas pripažino, jog trečiasis asmuo R. Š. valstybei atlygino daugiau, todėl nesąžininga reikalauti iš visų atsakovų po lygiai ir tokios pačios sumos kaip nuosprendyje. Nurodė, jog ieškinio reikalavimai nesuformuluoti, neaiškūs, atsakovai nėra PVM subjektai, jie šio mokesčio ir neturėjo mokėti. Pažymėjo, jog nuosprendyje pasisakyta tik dėl pelno mokesčio, kad atsakovai atsako solidariai, o dėl PVM teismas nepasisakė.

Atsakovas T. L. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ir skirti baudą ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (t. 6, b. l. 57-59).

Pažymėjo, kad ieškovas netinkamai nurodė aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, kadangi būtent ieškovas buvo pripažintas kaltu ir ieškovas, kaip juridinis asmuo, yra PVM mokėtojas. Nurodė, kad iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių galima suprasti, jog būtent ieškovas vienas atlygino visą žalą valstybei dar iki teismo nuosprendžio priėmimo, tačiau ieškovas negali tiksliai apskaičiuoti žalos kiekvieno atsakovo atžvilgiu, todėl ją apskaičiuoja bendrą žalą padalijus iš visų nusikalstomoje veikoje dalyvavusių asmenų, tačiau nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovas sprendžia, jog žala iš atsakovo yra būtent 72 442,63 Lt, taigi, tinkamai nesuformulavus ieškinio reikalavimo, jis negali būti patenkintas. Taip pat nurodė, kad turi būti taikoma ieškinio senatis, kadangi ieškinys teikiamas regreso tvarka ir dėl padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, jog pagrindinė prievolė ieškovo buvo įvykdyta dar 2007-09-13, tokį mokėjimo nurodymą kartu su ieškiniu pateikia pats ieškovas, be to, kodėl ieškovas teikia 2007-09-14 prašymo grąžinti žyminio mokesčio permoką ir mokėjimo pavedimus, nėra aišku, ieškinyje nėra nurodyta (t. 1, b. l. 177-180; t. 3, b. l. 32-36; t. 4, b. l. 170-175). 2014-11-25 teismo posėdžio metu nurodė, kad jis negali mokėti nei pelno mokesčio nei PVM, minėti mokesčiai yra juridinio asmens pareiga (t. 6, b. l. 57-59). T. L. nėra siejamas su UAB „Vilšansta“, jis nėra tinkamas atsakovas byloje. Pažymėjo, jog atsakovais gali būti įmonės vadovai, akcininkai. Nurodė, jog buvo išrašytos fiktyvios PVM sąskaitos – faktūros, ieškovas išvengė mokesčių, todėl sumokėjus žalą atstatė pradinę padėtį.

Atsakovas V. S. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 168-169). Taip pat prašė skirti baudą ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (t. 6, b. l. 57-59).

2014-11-25 teismo posėdžio metu paaiškino, kad nieko nėra skolingas ieškovui. Nurodė, jog išrašinėjo PVM, grynino pinigus ir nuveždavo direktoriams (t. 6, b. l. 57-59). Nurodė, kad neaišku, koks yra ieškinys – dėl regreso ar dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog nusikalstamą veiką ieškovas pradėjo 1998 metais, o UAB „SVO“, kurios direktorius buvo V. S., atsirado 2002 metais.

Atsakovė R. T. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį, paskirti ieškovui baudą už nepagrįsto ieškinio pateikimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovas neturi teisės reikalauti prašomos priteisti sumos, kadangi jis baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu ir būtent jis turėjo sumokėti PVM. Pažymėjo, kad atsakovė dirbo kitoje įmonėje ir vykdė savo vadovo nurodymus (t. 5, b. l. 170-172). Nurodė, kad atsakovė jokių pinigų neimdavo, ji buvo tik įmonės buhalterė, todėl jokios žalos nepadarė. Paaiškino, kad ieškovas nenurodė, jog ieškinys yra regresinis, todėl negalima teigti, kad kažkas kažką sumokėjo, o dabar ta sumokėta suma turi būti atlyginta.

Trečiasis asmuo R. Š. 2014-11-25 teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad visi grynieji pinigai, kurie buvo paimti iš atsakovo, nukeliavo į valstybės biudžetą (t. 6, b. l. 57-59)

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Pažymėjo, jog vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę buvusių solidariųjų skolininkų atžvilgiu, atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (t. 1, b. l. 172; t. 3, b. l. 38; t. 4, b. l. 177; t. 6, b. l. 6).

Vilniaus miesto apylinkės 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Pirmos instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 2012-03-23 priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovą UAB „Vilšansta“ pripažino kaltu ir nubaudė dėl dokumentų klastojimo ir apgaulingo įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kita (t. 1, b. l. 5-87; t. 2, b. l. 6-88; t. 4, b. l. 7-89). Minėtu nuosprendžiu teismas taip pat priteisė solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir UAB „Vilšansta“ 589 870 Lt dydžio turtinę žalą valstybės naudai. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad atsakovai organizavo bei subūrė organizuotą grupę ir jai vadovavo bei vykdė tikrų dokumentų klastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės bei įgijo didelės vertės svetimą turtą. Nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2013-06-14 (t. 1, b. l. 88-127; t. 2, b. l. 89-230; t. 4, b. l. 90-131, t. 5, b. l. 96-137). Atsakovai, kiti nusikalstamos veikos bendrininkai ir ieškovas, kaip bendrininkai (organizuotos grupės nariai), atlikdami iš anksto suderintus bendrus veiksmus, sukčiaujant, neteisėtai savo naudai įgijo ir išvengė mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), todėl atsakovų ir ieškovo bei kitų bendrininkų bendrais veiksmais valstybės biudžetui buvo padaryta žala dėl pridėtinės vertės mokesčio pasisavinimo ir jo išvengimo veikiant apgaule. Baudžiamajame nuosprendyje civilinis ieškinys (t. 6, b. l. 33-41) dalyje dėl žalos, atsiradusios dėl PVM pasisavinimo ir išvengimo, nėra patenkintas ir nuosprendžiu ši žala nėra atlyginta, tačiau, ieškovo teigimu, tai nepaneigia baudžiamojoje byloje įrodyto fakto, kad dėl PVM pasisavinimo ir išvengimo valstybės biudžetui buvo padaryta žala, kurią privalo atlyginti visi kaltininkai solidariai, šiuo atveju atsakovai ir ieškovas bei kiti bendrininkai, todėl V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S., UAB „SVO“ ir UAB „Vilšansta“ valstybės biudžetui padarė 579 541 Lt turtinę žalą, kurią sudaro pasisavintas bei išvengtas mokėti PVM, todėl iš kiekvieno atsakovo yra prašoma priteisti po 72 442,63 Lt (579 541 Lt / 8). Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija buvo pareiškusi pradinį civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje 1 169 411 Lt sumai, į kurį įėjo abiejų mokesčių pasisavinimu ir išvengimu mokėti padaryta turtinė žala, t. y. 589 870 Lt pelno mokestis + 579 541 Lt pridėtinės vertės mokestis (t. 6, b. l. 33-36), tačiau ieškovas atsisakė civilinio ieškinio dalies dėl pasisavinto ir išvengto mokėti 579 541 Lt dydžio PVM bei nurodė, kad dalis žalos dėl pridėtinės vertės mokesčio jau yra atlyginta (t. 1, b. l. 145-147; t. 2, b. l. 137-139; t. 4, b. l. 138-140; t. 5, b. l. 144-146), taip pat išskaičiuotos PVM permokos, taigi dėl pasisavinto ir išvengto mokėti pridėtinės vertės mokesčio visą žalą valstybės biudžetui vienas ieškovas atlygino dar iki teismo nuosprendžio priėmimo. Teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje nustačius, kad atsakovai ir ieškovas neteisėtai įgijo, išvengė mokėtino PVM ir taip padarė žalą valstybės biudžetui, šis faktas vertintinas kaip prejudicinis nagrinėjant šią civilinę bylą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad prašomą priteisti sumą jis sumokėjo dar iki Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendžio priėmimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 (t. 1, b. l. 145-147; t. 2, b. l. 137-139; t. 4, b. l. 138-140; t. 5, b. l. 144-146), tačiau ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne nuo šio momento, o nuo 2012-03-23 nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kada buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2013-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 1A-554-387/2012. Baudžiamojoje teisėje egzistuoja nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, jog asmuo nėra laikomas kaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Taigi, tik įsiteisėjus minėtam nuosprendžiui ir pripažinus atsakovus solidariaisiais skolininkais, ieškovui atsirado teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Be to, tik teismui sprendime konstatavus faktus ir sprendimui įsiteisėjus, laikytina nustatyta vienokia ar kitokia aplinkybė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad ieškovas vienas įvykdė prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo, t. y. regreso, teisę į atsakovus. Ieškovas ieškinyje neįvardija regreso teisės, tik prašo priteisti jam atsakovų padarytą žalą. Teismas pažymėjo, kad nors ieškinyje nenurodyta, jog ieškovas įgijo regreso teisę, akivaizdu, kad reikalavimo teisę į 72 442,63 Lt dydžio žalą jis turi iš kiekvieno atsakovo, o iš atsakovo T. L. – 146 591,67 Lt dydžio žalą. Teismas pripažino, kad ieškinio dalykas buvo suformuluotas netinkamai, tačiau sprendė, jog tai nekeičia ieškinio esmės ir reikalavimo atsiradimo teisės į prašomas priteisti sumas iš atsakovų.

Teismas laikė nepagrįstu atsakovų teiginį, kad PVM mokėtojas yra išimtinai juridinis asmuo, todėl iš atsakovų ieškovas neturi teisės reikalauti atlyginti jo sumokėtą PVM. Kaip jau buvo minėta, teismas atsakingais dėl PVM mokėjimo pripažino tiek ieškovą, tiek atsakovus ir šis faktas yra prejudicinis. Remiantis byloje esančiu nuosprendžiu matyti, kad iš ieškovo ir atsakovų buvo prašoma solidariai priteisti ir pelno mokestį. Pelno mokesčio fiziniai asmenys taip pat nemoka, tačiau teismui pripažinus atsakovus ir ieškovą kaltais dėl mokesčių slėpimo, žalą iš jų buvo reikalaujama atlyginti solidariai.

Teismas taip pat atmetė atsakovų teiginius dėl prašomos priteisti žalos lygiomis dalimis, kadangi atsakovų atlikti neteisėti veiksmai baudžiamojoje byloje ir atliktų neteisėtų veiksmų mastas skyrėsi. Tačiau teismas, atsižvelgiant į tai, kad visi atsakovai baudžiamojoje byloje nuosprendžiu buvo nubausti pagal tuos pačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius už tą pačią nusikalstamą veiką, o pelno mokestis iš visų atsakovų buvo priteistas solidariai, neišskiriant nei fizinių, nei juridinių asmenų, sprendė, jog ieškovas turi pagrįstą teisę reikalauti iš atsakovų atlyginti žalą lygiomis dalimis.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, teismas sprendė, jog įrodžius valstybei padarytą žalą bei ieškovo ir atsakovų neteisėtą veikimą, esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovų ir ieškovo veikimo bei valstybei padarytos žalos dėl ieškovo ir atsakovų kaltės, teismas konstatuoja, jog yra nustatytos visos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, todėl yra teisinis pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis po 72 442,63 Lt dydžio žalą ir iš atsakovo T. L. priteisti 146 591,67 Lt dydžio žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas T. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taikyti ieškinio senatį dalyje dėl pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio dalinio priteisimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto argumentus dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų bei visiškai nevertino specifinių juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės aspektų.

Teismas nesigilino į tą aplinkybę, jog apelianto atžvilgiu nėra priežastinio ryšio, kaip privalomos civilinės atsakomybės sąlygos, kadangi apeliantas niekada nebuvo ir nėra susijęs su ieškovu, nebuvo ieškovo dalyvis, vadovas, todėl nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų ar padaręs žalos.

Teismas formaliai įvertino, dėl ko klaidingai konstatavo civilinės atsakomybės sąlygas ir jų taikymą nagrinėjamu atveju. Teismas, laikydamas apeliantą tinkamu atsakovu, turėjo nustatyti ieškovo atlygintos dalies dydį proporcingą apelianto kaltei. Minimoje baudžiamojoje byloje nenustatyta dėl kokios konkrečios pinigų sumos yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis apelianto atžvilgiu, visgi šalis, atlyginusi kelių asmenų bendrai padarytą žalą, turi teisę iš kiekvieno reikalauti už juos sumokėtos dalies, proporcingos jų kaltei, o negalint nustatyti kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis.

Teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, jog apeliantas baudžiamojoje byloje nusikalstama veika padarė 144 015,24 Lt žalos valstybei, tokios sumos nėra nei nuosprendyje, nei kaltinamajame akte.

Teismas, manydamas, kad ieškinys teikiamas regreso tvarka, privalėjo identifikuoti prievolę ir jos kilmę, kurią įvykdė ieškovas. Apelianto nuomone, mokestinę prievolę įvykdė pats mokesčių mokėtojas – ieškovas. Tuo tarpu, jeigu ieškinys būtų teikiamas dėl juridiniam asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tinkami atsakovai būtų asmenys, veikiantys juridinio asmens vardu ir naudai bei esantys jo dalyviais. Apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo konstatuota, kad PVM atskaita yra neteisėta, t.y. atlikta pagal suklastotus dokumentus, tokiu būdu laikinai išvengiant sumokėti PVM, tačiau po nuosprendžio įsiteisėjimo ieškovas kaip juridinis asmuo turėjo sumokėti mokesčius valstybei. Šiuo atveju gaunasi, kad dėl pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio išvengimo, ieškovo kaip juridinio asmens sumokėtus mokesčius, atlygins kiti asmenys, kas būtų laikytina nepagrįstu praturtėjimu bei prieštarautų Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymui. Priešinga teismo išvada yra neteisinga.

Teismas turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika vertindamas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kaip turinčias prejudicinę galią šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje atsakovais nepatraukti visi asmenys, dalyvavę baudžiamojoje byloje, dėl ko teismas negalėjo nustatyti kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir priteisti prašomos sumos, teismas tinkamai neįvertino dalies civilinio ieškinio atsiėmimo baudžiamojo proceso metu, todėl iš apelianto priteisė daugiau nei iš kitų atsakovų, teismas, neįtraukęs ieškovo akcininkų ir direktorių į procesą, negalėjo nagrinėti civilinės bylos, nes negalėjo tinkamai nustatyti priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir žalos.

Teismas taip pat neįvertino, jog nors ieškovas teigia, kad dalis žalos buvo atlyginta iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžios išskaičiuojant PVM permoką, tačiau tokių įrodymų nepateikia.

Taip pat, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju žyminis mokestis nemokamas, kadangi ieškinys pareikštas ne dėl nusikalstama veika ieškovui padarytos žalos atlyginimo, o restitucijos pagrindais.

Teismas, klaidingai nekaltumo prezumpciją siejo su sužinojimu apie asmens pažeistą teisę, nes šiuo konkrečiu atveju, juridiniam asmeniui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir pačioje pirmoje apklausoje jis dėl to prisipažino, todėl šis momentas laikytinas sužinojimo apie savo pažeistą teisę momentu. Po kaltės pripažinimo, ieškovas sumokėjo dalį žalos, kas pagal CK 1.127 str. 4 d. laikytina senaties termino pradžios momentu.

Taip pat, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju reikia aiškinti ne tik teisės normas, susijusias su bendrosiomis civilinės atsakomybės sąlygomis, bet ir susijusias su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe, dėl ko tikslinga sudaryti mišrią Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas V. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad VMI, pateikdama ieškinį baudžiamojoje byloje, atsakovais nurodė ieškovą ir jo teisėtus atstovus – A. S. ir R. Š., kadangi būtent ieškovas nevykdė savo įstatyminės prievolės mokėti mokesčius ir tokį pažeidimą padarė per savo teisėtus atstovus. Ieškovas, iki nuosprendžio priėmimo, pripažinęs ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės rezultatus, sumokėjo į biudžetą specialistų nustatytą PVM trūkumą. Dėl to bei išskaičiavus PVM permokas, VMI sumažino civilinio ieškinio reikalavimą. Apelianto nuomone, ieškovas, iki nuosprendžio priėmimo sumokėjęs nustatytą PVM trūkumą, įvykdė savo, o ne kurio nors kito asmens prievolę, kadangi ieškovas atlygino dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo padarytą žalą faktiškai perduodamas valstybei tai, ką ir turėjo anksčiau perduoti mokesčių mokėjimo forma. Taigi, ieškovas realiai nepatyrė žalos, o įvykdė jam nustatytą pareigą, kurios vykdymo jis buvo išvengęs. Nauda, kurią tam tikru laiku buvo gavęs ieškovas kaip neteisėtai išgrynintų lėšų naudojimo rezultatą savo reikmėms, taip ir liko ieškovui.

Apeliantas niekada nebuvo ieškovo teisėtu atstovu ir niekada nebuvo atsakingas už tai, kad ieškovas tinkamai vykdytų savo prievoles. Sprendžiant dėl kiekvieno iš atsakovų pareigos kompensuoti ieškovui galimai jo atlygintą žalą valstybei, būtina įvertinti kiekvieno nuteistojo veiksmų reikšmę šiai žalai atsirasti. Apelianto nuomone, labiausiai dėl žalos padarymo yra atsakingi pats ieškovas ir jo teisėti atstovai, todėl jiems turėtų tekti visa ar didžioji dalis atsakomybės dėl žalos atlyginimo.

Nuosprendis dėl žalos, padarytos ieškovo pelno mokesčio išvengimu, atlyginimo nėra prejudiciškai reikšmingas sprendžiant dėl žalos, padarytos ieškovo PVM mokesčio išvengimu, atlyginimo ir šioje byloje teismas turėjo išsiaiškinti ieškovo regreso tesiės nustatymui reikšmingas aplinkybes ir, jas įvertinęs, nuspręsti dėl atsakovų prievolės atlyginti ieškovo patirtą žalą pagrindų, įskaitant jos atlyginimo proporcingumą.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, jog net ir tuo atveju, jei atsakovų kaltė nebūtų įrodyta baudžiamojoje byloje, atsakovai, kaip su UAB „Vilšansta“ susiję asmenys, vis tiek atsakytų už savo neteisėtus veiksmus ir jais sukeltą žalą, dėl tol kad savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė gali sudaryti prielaidas jo vardu veikiantiems asmenims – juridinio asmens vadovams ir dalyviams – elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, todėl įstatymas nustato vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę, kadangi vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai jos interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas.

Apelianto nuomone, tokia teismo išvada paremta nagrinėjamu atveju neaktualia Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-04 nutartimi c.b. Nr. 2A-1062/2014, kurioje buvo sprendžiamas įmonės vadovo atsakomybės klausimas jam neįvykdžius pareigos tinkamai vykdyti įstatymų pareigas įmonei esant nemokiai. Minėtoje nutartyje buvo nagrinėjami visiškai kitokie teisiniai santykiai.

Teismas neišsiaiškino aplinkybių, turinčių reikšmės atsakovų civilinei atsakomybei nustatyti ir ją individualizuoti, nepagrįstai laikė, kad ieškovas turi regreso teisę į visus atsakovus lygiomis dalimis ir nepagrįstai sprendė, kad apeliantui civilinė atsakomybė taikytina kaip su ieškovu susijusiam asmeniui.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė R. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti arba perduoti bylą nagrinėti pirma instancija Vilniaus apygardos teismui.

Nurodo, kad sprendimas yra naikintinas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų – byla išnagrinėta ir sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo. Paaiškino, kad ši civilinė byla atsirado sujungus atskirus ieškovo ieškinius, pareikštus kiekvienam atsakovui atskirai, ir kurių kiekvienas neviršijo 150 000 Lt sumos. Tačiau sujungus bylas, byla tapo teismingas apygardos teismui, kadangi bendra suma viršijo 150 000 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas klaidingai konstatavo, jog ieškovas atlygino būtent nuosprendžiu priteistą žalą ir dėl to įgijo regreso teisę į atsakovus. Teismas, darydamas tokią išvadą, neįvertino, kad sumos, kurias ieškovas laiko žala, sumokėtos kaip juridinio asmens veiklos įmokos. Šios sumos sumokėtos iki nuosprendžio priėmimo, t.y. ieškovui net nežinant koks jis bus, kokia suma bus priteista kaip žala valstybei, jei apskritai bus priteista. Pagal ieškovo pateikus įrodymus apie atliktus mokėjimus matyti, kad ieškovas nelaikė šių sumų žalos atlyginimų, kadangi mokėjimai atlikti visai kitais įmokų kodais.

Pagal teismo sprendimą susiklosto tokia situacija, jog ieškovas, kurio naudai buvo padarytos nusikalstamos veikos, iš esmės įvykdė savo prievoles, kurias veikdamas sąžiningai turėtų būti vykdęs, po šio prievolės įvykdymo prašo grąžinti dalį sumokėtų sumų regreso tvarka iš atsakovų, taip sudarydamas sąlygas nepagrįstam praturtėjimui. Akivaizdu, kad tokia situacija neatitinka teisingumo principo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendė, jog visų atsakovų atsakomybė yra lygi. Nuosprendžiu atsakovai nebuvo pripažinti bendravykdytojais, dalis atsakovų buvo įvardinti kaip organizatoriai, apeliantės vaidmuo gali būti vertinamas kaip padėjėjos. Teismo sprendimas nėra išsamus ir byla išnagrinėta nevisapusiškai, kadangi teismas nenustatinėjo kiekvieno atsakovų kaltės atskirai kaip tai numatyta CK 6.279 str. 2 d., o baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami tik kreditoriaus-skolininko, o ne skolininkų tarpusavio teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad ji vykdė organizatorių nurodytus, jos neteisėti veiksmai tiesiogiai žalos nesukėlė, ji kaip buhalterė „jau sukeltą žalą įformindavo“, tačiau jokios naudos iš nusikalstamos veikos negavo.

Šalies argumentai

Ieškovas atsileipime į apeliacinius skundus nurodė, kad skundais nesutinka ir prašo juos atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad apeliantai iškraipo nuosprendžio teiginius ir jame konstatuotas faktines aplinkybes. Nuosprendyje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovai ne tik išvengė mokėtino į valstybės biudžetą pridėtinės vertės ir pelno mokesčių, bet ir juos įgijo savo naudai ir padarė jų dydžio turtinę žalą. Padarytą žalą privalo atlyginti ją padarę asmenys. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad ieškovas, atsakovai ir tretieji asmenys veikė organizuota grupe, t.y. kaip bendrininkai, kas priešingai nei teigia atsakovai, reiškia, kad jie veikė kaip bendrininkai, todėl padarytą žalą jie privalo atlyginti bendrai. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pasikeitė prievolės mokėti mokesčius turinys į prievolę atlyginti PVM ir pelno mokesčio dydžio žalą ir ši prievolė kyla jau iš baudžiamųjų teisinių santykių. Taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje nurodant PVM ir pelno mokesčio įgijimo būdą, teismas nurodė, kad išgryninus lėšas jos buvo pasidalinamos pagal iš anksto sutartas proporcijas. Ieškovas buvo naudojamas atsakovų tuo tikslu, kad per jį kaip juridinį asmenį ir PVM ir pelno mokesčio mokėtoją, būtų galima neteisėtai savo naudai įgyti PVM ir pelno mokestį.

Teismas teisingai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, jog PVM mokesčio ir nepatirtų sąnaudų ataskaita, pagal kurias ir atsiranda prievolė mokėti PVM ir pelno mokestį, ieškovui visų bendrininkų bendrais veiksmais buvo sukurta fiktyviai, nesiekiant sukurti tų teisinių padarinių, kuriuos sukuria tokia ataskaita – mokėti atitinkamo dydžio PVM ir pelno mokestį, bet siekiant jų išvengti. Kadangi PVM mokesčio ir nepatirtų sąnaudų ataskaita buvo sukurta fiktyviai , tai priešingai nei teigia atsakovai, ieškovui niekada nebuvo atsiradusi pareiga mokėti šiuos mokesčius, kurią ieškovas turėtų vykdyti jei minėta ataskaita būtų buvusi ne fiktyvi.

Šalies argumentai

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad į bylą neįtraukti visi baudžiamojoje byloje dalyvavę asmenys. Paaiškino, jog ieškovas kreipėsi dėl konkrečios žalos, kurią padarė konkretūs asmenys, nagrinėjamu atveju neaktualu kitų organizuotų grupių, kurių nusikalstamos veikos taip pat buvo nagrinėjamos baudžiamojoje byloje, galimai padaryta žala, kadangi ieškovas kitose organizuotose grupėse nedalyvavo.

Apeliantai nepagrįstai, teigia, jog teismas neteisingai nustatė kiekvieno iš apeliantų kaltę dėl žalos padarymo. Atsakovai, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, neįrodinėjo bei nei nepateikė jokių argumentų, įrodymų kiekvieno iš jų kaltės dydžio, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo diferencijuoti žalos dydžio pagal kiekvieno iš jų kaltę.

Klaidingi apelianto V. G. teiginiai, jog ieškovas iš neteisėtų veiksmų gavo daugkartinės naudos, kurios neperdavė/nepaskirstė kitiems nuteistiesiems, kadangi tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje nustatyta, jog visos šalys įgijo naudą.

Šalies argumentai

Apeliantė R. T. nepagrįstai teigia, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, kadangi teismingumo klausimas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2014-04-20 nutartimi c.b. Nr. 2-3696-577/2014.

Apeliantai taip pat nepagrįstai teigia, jog teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties eigos pradžią. Ieškovas negalėjo žinoti ir suprasti, kad atsakovas padarė žalą iki kol įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis, t.y. kol buvo konstatuota ieškovo ir atsakovų kaltė.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į R. T. apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko atsiliepime į ieškinį nurodytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas nenustatė esminių bylos nagrinėjimui aplinkybių ir šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme, dėl ko tinkamai nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl ko yra pagrindas sprendimą naikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 2012-03-23 priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovas bei atsakovai buvo pripažinti kaltais bei nuteisti dėl to, kad savo veiksmais kaltinamieji, tame tarpe ir bylos šalys, vykdė didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule ir didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, t.y. į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM ir mokėtino JAPM sumokėjimo išvengimą kitų juridinių asmenų naudai ir į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM įgijimą apgaule. Nuosprendis įsiteisėjo 2013-06-14.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus vyriausiosios specialistės J. L. paaiškinimus nustatyta, kad UAB “Vilšansta” nepagrįstai padidino PVM ataskaitą 579 540 Lt, ir dėl to sumažino mokėtiną į biudžetą (duomenys neskelbtini) 540 Lt. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį dėl UAB „Vilšansta“ nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybei 1 169 411 Lt atlyginimo, tačiau vėliau civilinį ieškinį sumažino ir prašė iš kaltų asmenų priteisti 589 870 Lt valstybei žalos atlyginimui, kadangi dalis žalos atlyginta, taip pat išskaičiuotos PVM permokos. Teismas, nustatęs, jog žala padaryta neteisėtais kaltinamųjų V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. veiksmais, kurie yra įrodyti byloje surinktais duomenimis, apkaltinamuoju nuosprendžiu sumažintą civilinį ieškinį tenkino visiškai, ir priteisė solidariai iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š., A. S. ir UAB „Vilšansta“ 589 870 Lt sumą valstybei žalos atlyginimui.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nepaisant to, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu nebuvo nuspręsta dėl žalos, padarytos nepagrįstai padidinus PVM ataskaitą, atlyginimo, nagrinėjant baudžiamąją bylą teismas konstatavo, kad žala valstybei dėl apgaulingo PVM ataskaitų rengimo, buvo padaryta. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas vienas įvykdė prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo, t. y. regreso, teisę į atsakovus.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir prejudicinių faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje.

Aiškinant ir taikant CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Armila“ v. V. B., bylos Nr. 3K-3-30/2012). Remiantis nurodyta proceso teisės norma ir jos išaiškinimais kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veiksmų ir jų padarinių nereikia įrodinėti civilinėje byloje, jeigu jie sudaro įrodinėjimo dalyką. Šis civilinėje byloje gali būti platesnis nei baudžiamojoje byloje, t. y. baudžiamojoje byloje konstatuotos aplinkybės sudarys tik dalį įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje. Tai reiškia, kad, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, daliai įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turės prejudicinę galią (dėl nusikalstamų veiksmų, jų padarinių, nusikalstamus veiksmus atlikusio asmens), tačiau likusi dalis turės būti įrodinėjama pagal civilinio proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Konstatuotina, kad šioje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas yra platesnis nei baudžiamojoje byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį, žalos padarymo faktą, pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Su tokiu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija sutinka. Visgi, išnagrinėjus bylos duomenis, matyti, kad pirmos instancijos teismas apskritai netyrė aplinkybių, susijusių su padarytos žalos dydžiu.

Dėl žalos dydžio

Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien trečiojo asmens baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydis neįrodo valstybei padarytos žalos dydžio dėl neteisėto PVM įgijimo, kurią ieškovas teigia sumokėjęs. Apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo tirtos aplinkybės ir nebuvo konstatuota, kokio dydžio žala buvo padaryta neteisėtais kaltinamųjų veiksmais būtent dėl neteisėto PVM įgijimo, todėl šį dydį teismas privalo nustatyti remdamasis byloje esančiais leistinais įrodymais. Pažymėtina, kad civilinėje byloje nereikia įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygų, tame tarpe ir pačios žalos dydžio, tuo atveju, kai civiline tvarka siekiama iš bendraskolių regreso tvarka išsiieškoti apkaltinamuoju nuosprendžiu priteistą žalą.

Ieškovas teigia vienas pats atlyginęs visų šalių neteisėtais veiksmais valstybei padarytą žalą, t.y. padidinus PVM ataskaitą 579 540 Lt suma. Į bylą pateikti mokėjimo pavedimai, iš kurių matyti, kad ieškovas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2007-09-13 mokėjimo nurodymais Nr. 604 ir 605, 2008-03-21 mokėjimo nurodymu Nr. 196, 2008-04-15 mokėjimo nurodymu Nr. 235 pervedė atitinkamai 476 981,90 Lt ir 5 197,27 Lt, 37 078 Lt ir 27 830 Lt, iš viso 547 087,17 Lt. Į bylą taip pat pateiktas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui 2007-09-14 ieškovo teiktas prašymas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), kuriuo ieškovas prašo 56 094 Lt dydžio 2005 m. mokėtino avansinio pelno mokesčio permoka įskaityti mokestines nepriemokas ir deklaruojamus bei apskaičiuotus nedeklaruojamus mokesčius, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, taip pat mokesčius muitinėje 56 094 Lt sumoje. Šis prašymas pasirašytas ieškovo atstovo, tuo tarpu byloje nepateiktas nei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus atsakymas, nei kiti dokumentai apie tokį įskaitymą. Taigi, pagal į bylą pateiktus duomenis, ieškovas sumokėjo 547 087,17 Lt sumą, tuo tarpu ieškinyje nurodo, kad sumokėjo visą žalą valstybės biudžetui, t.y. 579 540 Lt. Kaip minėta, byloje duomenų apie faktiškai padarytą įskaitymą ir kokio jis buvo dydžio, duomenų nėra. Pirmos instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių nei su šio įskaitymo dydžiu, nei su ieškovo faktiškai sumokėta suma.

Pirmos instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškovas turi pagrįstą teisę reikalauti iš atsakovų atlyginti žalą lygiomis dalimis, nepagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta žalą priteisti iš kaltinamųjų solidariai, kadangi CK 6.279 str. nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, o nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita. Pažymėtina, jog teismas priteisdamas atlyginti žalą solidariai konstatuoja, jog žala buvo padaryta bendrais veiksmais, tačiau tuo nenustato, jog kiekvienas iš žalą padariusių asmenų yra atsakingi lygiomis dalimis.

Ieškovas savo ieškinyje pats nurodė, kad atsakovo V. G. kaltė dėl žalos padarymo yra didesnė, kadangi jis baudžiamojoje byloje įvardintas kaip organizatorius, tačiau ieškovas šiuo metu negali nustatyti, kiek didesnė jo kaltė. Teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, ištyrus surinktus įrodymus, buvo neginčytinai nustatyta, kad kaltinamieji V. G. ir T. L. veikė kaip organizatoriai ir vykdytojai, o kiti kaltinamieji kaip vykdytojai, todėl apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su aukščiau nurodyta ieškovo pozicija, t.y. kad pagal baudžiamojoje byloje nustatytus atsakovų vaidmenis organizuotoje grupėje, galima teigti, jog vienų atsakovų kaltė didesnė nei kitų, visgi, pirmos instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino ir nenagrinėjo to reikšmės nustatant kiekvieno iš atsakovų kaltės proporcingumą padarytai žalai.

Pažymėta ir tai, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovams dėl žalos, padarytos neteisėtai įgyjant PVM, jo tariamai sumokėtą sumą dalija iš 8, tuo tarpu ieškinyje T. L., nurodant iš šio atsakovo priteistiną sumą, dėl ieškovo iš dalies atlygintos apkaltinamuoju nuosprendžiu solidariai iš kaltinamųjų priteistos žalos, ieškovo sumokėta suma dalijama iš 7.

Dėl senaties taikymo

Atmestini apeliacinių skundų argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija civilinį ieškinį reiškė tik UAB „Vilšansta“, tuo tarpu apkaltinamuoju nuosprendžiu, valstybei padarytą žalą, kurią prašė atlyginti civilinis ieškovas, teismas priteisė solidariai tiek iš UAB „Vilšansta“, tiek iš V. G., T. L., V. S., R. T., R. Š. ir A. S., kuomet buvo konstatuota, kad visų kaltinamųjų bendrais veiksmais buvo išvengta į valstybės biudžetą mokėtinų PVM ir JAPM bei apgaule įgytas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM. Taigi, nors ieškovas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu vienas pats atlygino valstybei padarytą žalą, o būtent – nepagrįstai įgytą 579 540 Lt dydžio PVM, tik įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui ieškovas sužinojo, kad už atsiradusią žalą atsakingas ne tik jis, bet ir kiti kaltinamieji.

Atsižvelgiant į tai, jog byla yra grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilšansta“ ieškinį atsakovams V. G., V. S., T. L. ir R. T. dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys – A. S., R. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiLoreta Bujokaitė Aldona TilindienėDainius Rinkevičius