Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-943-524/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dorika“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-12 nutartimi (b. l. 6) UAB „Dorika“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas Algis Kleiva. Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-386-513/2014 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) UAB „Dorika“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas atidėtinas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį bei šalių lygiateisiškumo principą.

3. Iki apeliacinio skundo padavimo BUAB „Dorika“ bankroto administratoriaus tinkamumo klausimo nei apeliantas, nei jo atstovas nekėlė. Jokių procesinių bankroto procedūros pažeidimų nenustatyta. Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-06 nutartimi netenkino D. Š. prašymo nušalinti BUAB „Dorika“ bankroto administratorių A. Kleivą. Todėl apelianto argumentas dėl netinkamo ieškovo atstovavimo yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str.). Nagrinėjamoje byloje sprendžiami materialinės teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, kylančią jam nevykdant ar netinkamai vykdant įstatymų deleguotas pareigas, bei proceso šalių (atsakovo) teisę dalyvauti bylos nagrinėjime, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir priteistinos žalos dydžio

Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Nuo pat tapimo įmonės vadovu momento asmuo turi elgtis atidžiai ir apdairiai, rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, kitų teisės aktų bei nustatytų jos veiklos apribojimų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai jos interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Įmonei veikiant įprastai, pagrindinė vadovų pareiga yra tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Tačiau suprastėjus įmonės būklei, vadovams kyla pareiga, priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus, atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditorių reikalavimų, atsiranda vadovo atsakomybė. Civilinė atsakomybė vadovui taikytina nustačius šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėtina, kad nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

Akcinių bendrovių įstatyme numatytos bendrosios įmonės vadovo veiklos, valdant įmonę, nuostatos, kurios įtvirtina vadovo pareigą veikti sutinkamai su teisės normų reikalavimais ir atsakomybės už kasdienės įmonės veiklos organizavimą ribas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 7, 8, 12 d.). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą turi tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Pastaroji teisės norma sietina su Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta ūkio subjekto pareiga visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais. Šios pareigos tinkamas vykdymas leidžia nustatyti atliktas ūkines operacijas ir, kas aktualu nagrinėjamu atveju, įvertinti disponuojamo turto apimtį, jo masės pokytį ne tik įmonės veiklos kontrolę vykdančioms institucijoms, bet ir teisėtus interesus ginantiems tretiesiems asmenims. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte pasakyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Išdėstytos nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja įmonės vadovą imtis visų įmanomų priemonių, kad įmonei priklausantis turtas būtų ne tik įtrauktas į apskaitą, bet ir realiai išsaugotas bei, esant teismo įpareigojimui, perduotas bankroto administratoriui. Įmonės vadovui nevykdant šių reikalavimų ar juos vykdant nerūpestingai ir nepateisinamai aplaidžiai, kai tokie jo veiksmai (neveikimas) lemia žalos įmonei padarymą, pripažintini neteisėtais ir sudaro pagrindą atsirasti jo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-12 nutartimi UAB „Dorika“ iškelta bankroto byla, o 2013-02-18 teismo nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, bankroto byloje 2014-06-02 jau yra priimtas ir teismo sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos (Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. B2-386-513/2014). Analizuojant bylos dokumentų turinį matyti, kad paskutinis Juridinių asmenų registrui deklaruotas įmonės balansas yra už 2007 metus (b. l. 16), jame įrašyto turto vertė 2007-12-31 sudarė 521 015 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 415 703 Lt. Nors ši suma tuo metu akivaizdžiai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (521 015 : 2 = 260 507,50 Lt), o įmonės veiklos pelningumas, lyginant su 2006 metais, sumažėjo 74 proc. - nuo 42 964 Lt iki 11 261 Lt (b. l. 17), kas, atitinkamai, leistų konstatuoti ieškovo įmonės faktinį nemokumą jau 2007 metais, apeliacinio skundo argumentai, susiję su įmonės įsipareigojimų bei mokėtinų sumų nuosekliu mažėjimu iki bankroto bylos 2012 metais iškėlimo, nėra teisiškai aktualūs ir nesudaro prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas apelianto neveikimo (nesikreipimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo 2007 metais) priežastiniu ryšiu su atsiradusiais kreditoriams padariniais (negalėjimu su jais atsiskaityti) nesusiejo, taigi ši aplinkybė netapo apelianto, kuris iki bankroto bylos UAB „Dorika“ iškėlimo buvo jos vadovu, civilinės atsakomybės pagrindu.

Kita vertus, apeliantas tiek tiesiogiai, tiek per atstovą buvo ne kartą informuotas apie Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-12 nutartimi (b. l. 6) Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu nustatytą įpareigojimą per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtajam UAB „Dorika“ administratoriui jo valdytos įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus. Pranešimai šiuo klausimu išsiųsti registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės registracijos adresu – Dariaus ir Girėno g. 5-307, Šilutė, taip pat registre nurodytu adresu bendrovės direktoriui – (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-15, 57-60). Apie įstatyme numatytą pareigą perduoti BUAB „Dorika“ bankroto administratoriui visą įmonės balanse numatytą turtą ir disponavimą juo pagrindžiančius dokumentus apeliantui neabejotinai žinoma ir iš nagrinėjamos bylos. Ir nors dalį UAB „Dorika“ finansinių dokumentų administratoriui galiausiai pavyko surinkti (dalį jų gavo iš bendrovės ir jos vadovo atžvilgiu inicijuotos baudžiamosios bylos, dalį jų pateikė apelianto atstovas tik nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme), paskiausiame, t.y. 2012-12-31 UAB „Dorika“ balanse nurodytas 123 385 Lt vertės turtas vis tik nebuvo perduotas, o jo nebuvimas (neišsaugojimas) jokiais duomenimis nepateisintas. Pirmiau aptartų teisės normų analizė bei šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui, kaip buvusiam vadovui, kyla civilinė atsakomybė ir būtent jis privalo atlyginti žalą, pasireiškiančią minėto turto praradimu (CK 2.87 str. 7 d., 6.249 str. 1 d.). Aktualu ir tai, kad BUAB „Dorika“ neturi jokios kitos galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais – 2014-06-02 teismo sprendime dėl įmonės veiklos pabaigos buvo patvirtina iš viso 146 271,53 Lt nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliacinio skundo argumentai dėl BUAB „Dorika“ galimai turimų debitorinių įsiskolinimų. Objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą nustatyti bankrutavusios įmonės debitorius ir jų įsipareigojimų ieškovui dydį, į bylą apeliantas neteikė, o 2014-06-02 teismo sprendime dėl įmonės veiklos pabaigos įvardintas vienintelės debitinės skolos pardavimas už 1 500 Lt (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), ko aiškiai nepakanka bent kiek ženkliau sumažinti ieškovo įmonės skolas kreditoriams.

Teisėjų kolegijos išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisiniai žalos atlyginimo santykiai šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste susiklostė tarp bankrutavusios įmonės (jos kreditorių) ir buvusio šios įmonės administracijos vadovo. Laikotarpis, kuriuo apeliantas ėjo UAB „Dorika“ direktoriaus pareigas, apima laikotarpius, kuomet jis buvo ir bendrovės akcininku. Jokių įrodymų, pagrindžiančių UAB „Dorika“ akcijų priklausomybę kitiems asmenims, nebuvo pateikta. Nurodytos aplinkybės, įvertinus jas teisės normų, kurios numato, jog juridinis asmuo įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina pirmiausia per savo organus (CK 2.81 str. 1-2 d.), kontekste, sudaro pagrindą konstatuoti, kad juridinio asmens vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai aktualus. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nesvarstytini.

Taip pat buvo nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apelianto civilinės atsakomybės nesiejo su pastarojo, kaip vadovo, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Dorika“ ar pareiga teikti dokumentus Juridinių asmenų registrui. Jo atsakomybė nustatyta už žalą, atsiradusią dėl apelianto veiksmų (neveikimo), kurie lėmė tai, kad įmonėje nebuvo išsaugotas ir perduotas bankroto administratoriui, įmonei iškėlus bankroto bylą, 2012 m. balanse nurodytas turtas, kuris galėtų būti panaudotas atsikaitymams su kreditoriais. Todėl teisėjų kolegija nepasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjamos aplinkybės, pagrindžiančios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvimą ar, apelianto vertinimu, pateisinančios finansinių ataskaitų savalaikį nepateikimą.

Dėl informavimo pareigos ir bylos nagrinėjimo apeliantui nedalyvaujant

Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas bylos išnagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nesant bent vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, skundžia teismo sprendimą, pripažįstamas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Apeliaciniame skunde keliamas proceso teisės normų, reglamentuojančių byloje dalyvaujančių asmenų informavimą apie teismo posėdžių laiką ir vietą, aiškinimo ir taikymo klausimas, taigi teisėjų kolegija pasisako ir šiuo aspektu.

Įgyvendinant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str.), siekiant be reikalo neapsunkinti teismo darbo ir išvengti nepagrįstų išlaidų, CPK 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys, – tik šaliai ar trečiajam asmeniui. Į teismo procesinių dokumentų kategoriją patenka ir teismo šaukimai, pranešimai (CPK 116 str. 1 d.).

Kaip matyti iš bylos dokumentų, apie tai, kad atsakovą D. Š. nagrinėjamoje byloje atstovaus advokatas R. Kersnauskas (b. l. 23-24), pirmosios instancijos teismas buvo informuotas dar iki teismo nutarties, kuria buvo paskirtas pirmasis teismo posėdis, priėmimo (b. l. 73). Atsakovas (nei asmeniškai, nei per savo atstovą) pageidavimo gauti procesinius dokumentus pats neišreiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apie teisminio nagrinėjimo eigą informavo atsakovo atstovą, kuris, be kita ko, gavęs atitinkamus dokumentus privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais (CPK 118 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teismo šaukimas į pirmąjį (2013-08-26) teismo posėdį buvo išsiųstas ir pačiam atsakovui gyventojų registre deklaruotu adresu, tačiau pašto siuntos pastarasis neatsiėmė (b. l. 21, 75), apie procesinių dokumentų įteikimo vietos adresą (jo pasikeitimą) teismo neinformavo (CPK 121 str.). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstą apelianto skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nekvietė atsakovo į posėdį.

Dar daugiau, CPK 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Tai atitinka qui fact per alium facit per se (tas kuris veikia per atstovą, veikia pats) principą, kuriuo grindžiamas atstovavimo institutas. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas visos bylos nagrinėjimo metu turėjo atstovą, kuris buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžius ir juose dalyvavo. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybę, kad CPK įtvirtinta teismo diskrecinė teisė spręsti, ar tam tikrais atvejais pačios šalies dalyvavimas pripažintinas būtinu, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės nedalyvaujant apeliantui ir nepripažinęs jo dalyvavimo būtinu, pažeidė pastarojo teises. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad pareiga pasirūpinti tinkamu atstovavimu, domėtis nagrinėjamos bylos eiga ir teikti įrodymus tenka pačiai šaliai (CPK 41 str. 1 d., 42 str. 5 d.). Teismui nepažeidus proceso įstatyme nustatytos šalių informavimo tvarkos, nėra teisinių prielaidų absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindui konstatuoti ir, kaip to siekia apeliantas, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl ieškovo atstovo

Ieškovo BUAB „Dorika“ teises ir teisėtus interesus nagrinėjamoje byloje įgyvendina bankroto administratorius A. Kleiva, kuris bankroto administratoriumi buvo paskirtas Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-12 nutartimi (b. l. 6). Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad A. Kleiva nėra tinkamas ieškovo BUAB “Dorika“ atstovas. ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalyje numatytas imperatyvus reikalavimas, kad administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusioje 2014-02-06 nutartyje, priimtoje bankroto byloje Nr. B2-386-513/2014, apelianto nesutikimo su ieškovo administratoriaus kandidatūra, anksčiau buvusio ir ieškovo kreditoriaus IĮ „Žajasta“ bankroto administratoriumi, argumentai, analogiški apeliacinio skundo argumentams, jau buvo įvertinti, kuomet buvo nagrinėjamas jo prašymas nušalinti BUAB „Dorika“ bankroto administratorių A. Kleivą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Savo teise apskųsti minėtą teismo nutartį apeliantas nepasinaudojo, taigi įsiteisėjusi nutartis įgijo privalomumo galią, draudžiančią kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus ar teisinius santykius (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Todėl ir dėl šių skundo argumentų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo neatidėti apeliantui žyminio mokesčio mokėjimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo įstatyminiu pagrindu – pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Šioje normoje nurodyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Apeliantas skundu siekia išvengti turtinių padarinių jam atsiradimo, apeliacinio skundo tenkinimo atveju bankrutuojanti įmonė (ieškovas) nebūtų galėjusi kompensuoti apeliantui tokių jo turėtų išlaidų. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, rezoliucija priimdamas apeliacinį skundą be jo apmokėjimo žyminiu mokesčiu, ši klausimą išsprendė neteisingai.

Tačiau skundžiamu teismo sprendimu nepagrįstai nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai atlyginimo klausimas. Nors ieškovas, kaip bankrutuojanti įmonė, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ginčą išsprendus priešingos šalies nenaudai, iš jos yra priteisiamos žyminio mokesčio bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei. Tokį klausimą teismui privalu buvo išspręsti pagal CPK 92 ir 96 straipsnių nuostatas, nes kiti tokiuose ginčuose dalyvaujantys asmenys, kaip minėta, yra atleidžiami tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduodamus apeliacinius bei kasacinius skundus (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Taigi iš atsakovo D. Š. priteisina valstybės naudai 3 468 Lt žyminio mokesčio, apskaičiuoto pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles nuo priteistos iš jo 123 385 Lt žalos atlyginimui sumos (3000 Lt +[23 385 Lt x 2 proc.]).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.

Priteisti iš D. Š. 3 468 (tris tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt aštuonis) litus bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.