Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo B. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad B. Z. padaryta nusikalstama veika neigiamų pasekmių kitiems asmenims ar aplinkai nesukėlė, kadangi nenustatytos kitos analogiškų nusikalstamų veikų pavojingumą didinančios aplinkybės, tokios kaip veikimas bendrininkų grupe, kelių skirtingų rūšių narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas, dalies medžiagų išplatinimo tretiesiems asmenims faktas. Pasak apeliantės, nors šiuo atveju nenustatytas dalies medžiagų išplatinimo kitiems asmenims faktas ir narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, tačiau B. Z. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, o tokio pobūdžio veikos sukelia ypatingai didelę žalą visuomenei. Be to, B. Z. turima priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų, ilgalaikis narkotinių medžiagų vartojimas ir laikytas labai didelis narkotinės medžiagos kiekis rodo, kad padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio ir priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, neleidžia daryti išvados apie mažesnį B. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Nors B. Z. anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka už narkotinių ar psichotropinių medžiaginių įgijimą ar laikymą, tačiau įvertinus tai, kad B. Z. nedirba, yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų bei kitas aplinkybes, negalima atmesti tikimybės, kad narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo atvejis nebuvo vienkartinis. Visa tai patvirtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos ir BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neprieštarautų teisingumo principui.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik prokurorė ir apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dėl B. Z. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam B. Z., pripažintam kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, paskyrė neteisingą bausmę. Pasak apeliantės, nusikalstamos veikos pobūdis bei nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų, todėl B. Z. turi būti paskirta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė ir tokios bausmės paskyrimas, pasak apeliantės, neprieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

6. Bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, išimtinė teisė, tačiau individualizuodamas bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų – bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo – išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgyja specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020, Nr. 2K-91-891/2025 ir kt.). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Teismas turi pareigą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą – jo padarytai nusikalstamai veikai proporcingą bausmę. Siekiant šių tikslų baudžiamajame įstatyme, BK 54 straipsnio 3 dalyje, taip pat 62 straipsnyje įtvirtinta galimybė atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, sankcijoje, jei bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad net ir švelniausios sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas bausmės švelninimo pagrindas teismų praktikoje yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-697/2024 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316-788/2019, Nr. 2K-187-976/2023 ir kt.).

7. Kaip jau minėta, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė, taip pat kai bausmė paskirta netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, taip pat ir BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę B. Z., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taip pat pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininko asmenybę, kad byloje buvo nustatyta viena B. Z. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skundžiamu nuosprendžiu B. Z. už minėtą nusikalstamą veiką paskirta bausmė dydžiu nėra aiškiai per švelni, kaip apeliaciniame skunde tvirtina prokurorė. B. Z. paskirta bausmė tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

8. Skirdamas bausmę B. Z. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Taip pat teismas įvertino, jog B. Z. neteistas, baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, kad B. Z. nedirba, yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, dėl kurių vartojimo turėjo sveikatos sutrikimų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistojo neteisėtai laikytos narkotinės medžiagos – karfentanilio kiekis tik nežymiai viršijo labai didelio šios medžiagos kiekio ribą. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas B. Z. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, įvertino tai, kad byloje nėra duomenų, jog narkotinę medžiagą B. Z. laikė turėdamas tikslą ją platinti, be to, ją laikė galimai labai trumpą laiką. Nuteistasis parodė, kad jis dažnai vartojo narkotines medžiagas ir jam reikėjo pakankamai didelio jų kiekio, todėl 0,02225 g narkotinės medžiagos – karfentanilio jam būtų užtekę 3–4 dienoms. Teismas atsižvelgė ir į nuteistojo turimą priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų bei ketinimą gydytis. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis veikė bendrininkų grupe ar kita, pavojingesne, bendrininkavimo forma, taip pat nenustatytas kelių skirtingų rūšių narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas, dalies medžiagų išplatinimo kitiems asmenims faktas, narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad net BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

9. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį priėmė išskirtinę reikšmę suteikdamas aplinkybėms, susijusioms su nuteistojo laikytos narkotinės medžiagos kiekiu, šios medžiagos laikymo trukme, tikslo šią medžiagą platinti neturėjimu, o taip pat paties nuteistojo turima priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei siekiu dėl jos gydytis. Apeliantė nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad B. Z. padaryta nusikalstama veika nesukėlė neigiamų pasekmių kitiems asmenims ar aplinkai, apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistasis padarė labai sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nelaikytinas mažesniu. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

10. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad nuteistojo B. Z. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o jo laikytas narkotinės medžiagos – karfentanilio kiekis laikytinas labai dideliu, tačiau nusikaltimo sunkumas ir nustatytas narkotinės medžiagos, kuria neteisėtai disponavo nuteistasis, kiekis savaime nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti nuteistajam B. Z. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas aplinkybes, susijusias su narkotinės medžiagos kiekiu, jos laikymo trukme, tikslo šią medžiagą platinti neturėjimu, nuteistojo turima priklausomybe bei siekiu dėl jos gydytis, vertino ne atskirai, o kartu su kitomis nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis, joms nebuvo suteikta išskirtinė reikšmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertino visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, ir padarė teisingą išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

12. Šioje byloje nustatyta, kad siekdamas įsigyti narkotinių medžiagų sau pačiam, nuteistasis B. Z. iš Visagino automobiliu atvyko į Vilnių, pas nenustatytus asmenis nusipirko labai didelį kiekį, tačiau nedaug viršijantį labai didelio kiekio ribą narkotinės medžiagos – karfentanilio, būdamas automobilyje dalį tos narkotinės medžiagos suvartojo, narkotikų perdozavo ir prarado sąmonę. Pašaliniai asmenys pamatę ant vairo sukniubusį B. Z., iškvietė jam pagalbą, prie stovinčio automobilio atvyko medikai ir policijos pareigūnai. Medicinos darbuotojai nuteistajam suteikė medicininę pagalbą, o pareigūnai automobilyje surado maišelį su narkotine medžiaga. Taigi jau pačios šios nusikalstamos veikos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, yra ne visai tipinės, o rodančios mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą. Pažymėtina, kad nenustačius pas ką B. Z. narkotines medžiagas įgijo, šią kaltinimo dalį teismas pašalino ir pripažino nuteistąjį kaltu tik dėl neteisėto narkotinių medžiagų laikymo automobilyje visiškai trumpą laiką.

13. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nuteistojo B. Z. veiksmai neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos pasireiškė tik vienu iš BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyvių veiksmų – neteisėtu šios draudžiamos medžiagos laikymu. Nuteistasis B. Z. neteisėtai laikė 0,02225 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, šis kiekis nežymiai viršijo labai didelio (0,018 g) šios medžiagos kiekio ribą. Iš nuteistojo B. Z. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad jo nusikalstamą veiką nulėmė impulsyvios aplinkybės, jis, priklausomas nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, siekė pavartoti narkotinę medžiagą ir ją turėdamas pavartojo (specialisto išvada Nr. T-N 1835/2024(01), t. 1, b. l. 69). Taigi duomenų apie kruopščiai planuotą ar ilgą laiką vykdytą nusikalstamą veiką, byloje nėra. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad B. Z. neturi teistumo, už disponavimą draudžiamomis medžiagomis jis nebuvo baustas ir administracine tvarka. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo spręsti apie sistemingą nuteistojo B. Z. nusikalstamą elgesį. Apeliaciniame skunde daroma tik prielaida, kad atsižvelgus į nuteistojo turimą priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei darbo neturėjimą, šis narkotinės medžiagos įgijimo ir laikymo atvejis nebuvo vienkartinis.

14. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistojo B. Z. laikyta narkotinė medžiaga į apyvartą nepateko, nusikalstama veika buvo nutraukta policijos pareigūnams B. Z. automobilyje radus ir paėmus šią draudžiamą medžiagą. Be to, nėra pagrindo netikėti nuteistojo B. Z. parodymais, kad jis kaltinime nurodytą medžiagą laikė trumpą laiko tarpą ir ją turėjo tik savo reikmėms, nes būtent po narkotinės medžiagos pavartojimo, kuomet jam prireikė medikų pagalbos, jis ir buvo sulaikytas. Taigi ši nusikalstama veika, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, realių labai sunkių ar neatstatomų pasekmių kitiems asmenims nesukėlė, narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko. Ta aplinkybė, kad nuteistasis B. Z. neturėjo tikslo neteisėtai laikytą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos platinti, teisėjų kolegijos vertinimu, sumažina B. Z. nusikalstamos veikos pavojingumą. Būtina pažymėti ir tai, kad nagrinėjamu atveju B. Z. nuteistas dėl vienkartinio neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nenustatytos ir kitos analogiškų nusikalstamų veikų pavojingumą didinančios aplinkybės, tokios kaip veikimas bendrininkų grupe ar kita, pavojingesne, bendrininkavimo forma, kelių skirtingų rūšių narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas. Be to, pirmosios instancijos teismas B. Z. paskyrė ne švelnesnės rūšies, bet švelnesnę negu sankcijoje numatyta, tačiau pakankamai griežtą laisvės atėmimo bausmę.

15. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistojo B. Z. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės nėra tipinės tokių nusikaltimų aplinkybės, o padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis už rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Išnagrinėjus prokurorės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad būtent šio apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės bendro pobūdžio, faktiškai tik nurodant, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o B. Z. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų bandant parodyti kaip jo padėtį apsunkinančią aplinkybę. Tuo tarpu priešingai, negu apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje teismas labai išsamiai išdėstė motyvus, apibūdinančius tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę, kurių visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad net ir minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė B. Z. bus per griežta ir prieštaraus teisingumo principui. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka ir vertina ją kaip pagrįstą.

16. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuteistasis B. Z. viso proceso metu savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino ir galėjosi dėl jo padarymo. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo prokurorė apeliaciniame skunde neginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nusikalstamą veiką padariusio asmens savo nusikalstamų veiksmų vertinimas svarbus sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo ateityje elgsis tinkamai, laikysis įstatymo reikalavimų ir daugiau nenusikals. Šiuo atveju, nuteistojo neigiamas požiūris į atliktus neteisėtus veiksmus rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjo pateikta 2025 m. spalio 2 d. medicininė pažyma patvirtina, kad B. Z. šlapime jokių narkotinių medžiagų pėdsakų nerasta (t. 2, b. l. 60). Tai dar kartą patvirtina, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuteistasis ir toliau kol kas sėkmingai bando panaikinti savo priklausomybę. Tai svarbu sprendžiant ir bausmės skyrimo jam klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per laikotarpį nuo nusikaltimų padarymo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo jis būtų padaręs naujus teisės pažeidimus.

17. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apibūdinančias B. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog net ir minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas B. Z. bus neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jo asmenybei, prieštaraus teisingumo principui ir neužtikrins bausmės paskirties.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

18. BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Vis tik šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteistinas iš nuteistojo, priskiriama teismui.

19. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. rugsėjo 29 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo B. Z. gynėjo advokato R. Kubiliaus 2025 m. rugsėjo 28 d. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo. Valstybės naudai prašoma priteisti iš nuteistojo B. Z. antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 185,42 Eur.

20. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatorių dėl gynėjo B. Z. parinkimo, kadangi jis pats nebuvo pasirinkęs gynėjo ir su juo sudaręs susitarimo dėl teisinių paslaugų teikimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nuteistajam B. Z. paskirtas gynėjas advokatas R. Kubilius, tačiau 2025 m. spalio 6 d. nuteistasis B. Z. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su savo pasirinktu gynėju.

21. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-406-507/2016, Nr. 2A-2-458/2021 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-70-942/2022 ir kt.).

22. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė prokurorė ir apeliacinis skundas paduotas nuteistojo B. Z. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo būtų nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą. Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo B. Z. netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 185,42 Eur iš B. Z. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.