Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2SP-26694-528/2020, kurioje buvo patvirtinta pareiškėjų L. S. ir A. R. taikos sutartis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi tarp pareiškėjų L. O. (S.) ir A. R. sudaryta taikos sutartis.

2. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuriuo prašė Europos vykdomąjį raštą. Nurodė, kad pareiškėja nevykdo teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties dalyje dėl A. R. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. R..

3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjui nustatė 7 dienų terminą prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo trūkumams – nurodyti pareiškėjos duomenis pagal Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 II priedo 6.2 punktą – pašalinti. Teismas nurodė, kad negali išduoti prašomo vykdomojo rašto pagal pateiktą pareiškėjo prašymą, nes nėra nurodyti atitinkamai formai užpildyti privalomi duomenys – pareiškėjos gyvenamosios vietos adresas, telefonas, el. pašto adresas ir t.t.

4. Pareiškėjas A. R. pateikė prašymą dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodė, kad nežino pareiškėjos gyvenamosios vietos. Šiuos duomenis teismas turėtų įpareigoti pateikti pareiškėją. Jai tokio įpareigojimo nevykdant, tai daro teismo sprendimo vykdymą neįmanomu, nes tėvas negali matytis su sūnumi, todėl pareiškėjai už teismo įpareigojimų nevykdymą ir piktnaudžiavimą procesu turėtų būti skiriama 5 000 Eur bauda, pusę šios baudos skiriant pareiškėjui.

5. Pareiškėja L. O. (S.) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėja šiuo metu su sūnumi gyvena Vokietijoje. Pareiškėjas turi pareiškėjos telefono numerį, elektroninį paštą, tačiau niekada neskambino ir nerašė, siekdamas sužinoti apie pareiškėjos ir pareiškėjų nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą. Vaikai atsisako bendrauti su tėvu dėl jo netinkamo bendravimo. Pareiškėjas turi sūnaus kontaktus ir gali su sūnumi bendrauti tiesiogiai. Pareiškėjas turi visas galimybes bendrauti su sūnumi, žino jo gyvenamąją vietą, tačiau to nedaro savo pasirinkimu. Pareiškėjui turėtų būti skiriama bauda už šmeižtą ir melagingus parodymus, o prašymas atmestas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo bei informavo, jog jis turi teisę kreiptis į teismą dėl taikos sutarties sąlygų pakeitimo.

7. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjų sudarytoje taikos sutartyje susitarta dėl pareiškėjų nepilnamečio sūnaus išvykimo nuolat gyventi su mama pareiškėja į Latvijos Respubliką, Rygos miestą, o pareiškėjų nepilnamečio vaiko A. R. gyvenamoji vieta yra pasikeitusi – pareiškėja su nepilnamečiu pareiškėjų sūnumi A. gyvena (duomenys neskelbtini), sprendė, kad Europos vykdomasis raštas pagal pareiškėjų sudarytos taikos sutarties sąlygas negalės būti vykdomas.

8. Teismas nurodė, kad tam, jog galėtų išduoti vykdomąjį raštą, turi būti pakeistos taikos sutarties sąlygos pagal dabartinę realią situaciją.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – išduoti A. R. Europos vykdomąjį raštą dėl bendravimo tvarkos su sūnumi A. R. įgyvendinimo priverstine tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėja su šalių sūnumi persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Vokietiją. Tam, kad tokia aplinkybė būtų nustatyta, atsakovė turėjo pateikti tą pagrindžiančius įrodymus. Vien šalies pareiškimo apie gyvenamosios vietos pakeitimą, kai nėra jokių tą pagrindžiančių objektyvių įrodymų, neturėtų būti pakankama teismui nustatyti faktinę aplinkybę, kad pareiškėja su A. R. gyvena Vokietijoje. Nesant tokių įrodymų, nagrinėjant pareiškėjo prašymo išduoti Europos vykdomąjį raštą, turėtų būti laikoma, kad pareiškėjos ir sūnaus A. R. pastovi gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, Rygoje.

1.2. Šalys, sudarydamos taikos sutartį, susitarė, kad pareiškėja su šalių sūnumi gyvens Latvijos Respublikoje, Rygoje. Taigi pareiškėjas nedavė besąlyginio sutikimo sūnaus išvežimui iš Lietuvos Respublikos, o tik jo išvežimui į Latvijos Respubliką. Pareiškėjas nėra davęs sutikimo išvežti sūnaus į Vokietiją. Tuo tarpu, pareiškėja nėra gavusi Lietuvos ar Latvijos teismo leidimo išvežti sūnų iš Latvijos Respublikos į Vokietiją be pareiškėjo sutikimo. Atsižvelgiant į tai, jeigu pareiškėja su sūnumi nuolatiniam gyvenimui iš tiesų yra persikėlusi į Vokietiją, tuomet toks gyvenamosios vietos pakeitimas nesant pareiškėjo sutikimo yra neteisėtas ir negali daryti jokių pasekmių galiojančiai bendravimo tvarkai. Neteisėti atsakovės veiksmai neturėtų būti pagrindas jai išvengti savo prievolių – užtikrinti galiojančios bendravimo tvarkos vykdymo.

1.3. Esat galiojančiai bendravimo tvarkai, pareiškėja privalo vykdyti bendravimo tvarkoje nustatytas prievoles – pristatyti A. R. į Rygos autobusų stotį ir nupirkti jam bilietą kelionei į Kauną, įsodinti į autobusą ir pasitikti jį grįžtantį iš Kauno. Tuo atveju, jeigu dėl faktiškai pasikeitusios situacijos L. S. negali įgyvendinti šios bendravimo tvarkos sąlygos, ji turėtų kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, tačiau galimai faktiškai pasikeitusi gyvenamoji nėra teisinis pagrindas bendravimo tvarkos nevykdymui.

1.4. Teismas, spręsdamas dėl vykdomojo rašto išdavimą, turėtų vertinti tik aplinkybes ar teismo sprendimas yra vykdomas ar nevykdomas. Jeigu jis nevykdomas ir nevykdymas nėra nulemtas paties pareiškėjo veiksmų, tuomet turėtų būti išduodamas vykdomasis raštas. Vien pareiškėjos pareiškimas, kad ji su sūnumi persikėlė gyventi į kitą valstybę, neturėtų būti kliūtis išduoti vykdomąjį raštą. Juolab, kad objektyvių įrodymų apie gyvenamosios vietos pakeitimą nėra ir toks sūnaus gyvenamosios valstybės pakeitimas be pareiškėjo sutikimo būtų neteisėtas.

10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja L. O. (S.) prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Visiškai nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, faktinę aplinkybę, kad pareiškėja ir šalių nepilnametis vaikas A. R. gyvena Vokietijoje, o ne Latvijoje (Rygos mieste). Iš esmės, tai yra vienintelis argumentas, kuriuo grindžiamas atskirasis skundas. Priešingai skundo argumentams, byloje buvo pakankamai duomenų, leidusių teismui padaryti išvadą, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra ne Latvijos Respublikoje, o Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

2.2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi pareiškėjai susitarė dėl nepilnamečio sūnaus ir skyrium gyvenančio pareiškėjo bendravimo tvarkos vaikui gyvenant Latvijoje, Rygos mieste. Tokia bendravimo tvarka buvo nustatyta atsižvelgiant į atstumą tarp vaiko ir tėvo gyvenamųjų vietų bei į laiką, reikalingą kelionei vienas pas kitą įveikti. Nepilnamečiam sūnui apsigyvenus Vokietijoje, sutartos taikos sutarties sąlygos visiškai neatitinka faktinės padėties, vaiko interesų, ir net teismui išdavus Europos vykdomąjį raštą, jis praktiškai negalėtų būtų vykdomas. Pareiškėjo atskirasis skundas, o tuo pačiu ir prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo, negali būti tenkinamas, nes ji yra nesuderinamas su nepilnamečio vaiko gerove ir iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis po Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties.

2.3. Pareiškėjas pagal patvirtintos taikos sutarties 7.1 punktą privalėjo iš anksto suderinti savaitgalį, kurį neva ketina bendrauti su nepilnamečiu vaiku, tačiau pareiškėjas apie savo tariamą norą bendrauti su sūnumi nepranešė nei vaiko mamai L. S., nei pačiam nepilnamečiui vaikui, o tiesiog skubiai teismui pateikė prašymą dėl Europos vykdomojo dokumento išdavimo. Akivaizdu, kad jeigu iš tiesų pareiškėjas būtų turėjęs realių ketinimų bendrauti su sūnumi, būtų kreipęsis ne dėl vykdomojo rašto išdavimo, o tiesiogiai į vaiką ar jo mamą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

12. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja L. O. (S.) pateikė: pažymą dėl ugdymo įstaigos (vokiečių kalba), sveikatos draudimo kortelės kopiją ir duomenis apie deklaruotą gyvenamąją vietą (vokiečių kalba), maršruto Vokietija (Lamperteimas)–Lietuva (Kaunas) duomenis žemėlapyje. Nurodė, kad šiuos įrodymus teikia, nes pareiškėjui tariamai kyla abejonės dėl pasikeitusios pareiškėjos ir nepilnamečio gyvenamosios vietos. Šių dokumentų pareiškėja teismui neteikė ankščiau, nes pareiškėjas žinojo apie nepilnamečio vaiko gyvenimą Vokietijoje, o ne Latvijoje, t. y. būtinumas pateikti dokumentus iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo. 2023 m. balandžio 13 d. pareiškėja pateikė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.

13. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 4 dalis, 314 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

14. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo išspręstas teisingai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, taigi juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais.

Dėl ginčo esmės

15. Apeliacijos objektas – teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. CPK 646 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, teismas dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.

17. Europos vykdomasis raštas – tai pažymėjimas, pridedamas prie sprendimo, teisminio susitarimo arba autentiško dokumento, kuris leidžia tokį sprendimą, susitarimą ar dokumentą laisvai platinti Europos Sąjungoje. Taigi šis pažymėjimas tampa sprendimų, susitarimų bei autentiškų dokumentų Europos teisminiu pasu. Europos vykdomojo rašto išdavimo taisykles reglamentuoja 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 805/2004. Pagrindinis šio Europos Sąjungos teisės akto tikslas – sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo, neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas (Reglamento 1 straipsnis).

18. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-26694-528/2020 patvirtinta tarp pareiškėjų L. O. (S.) ir A. R. 2020 m. spalio 28 d. sudaryta taikos sutartis, kuria pareiškėjai susitarė dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Minėta nutartis įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 6 d. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir apeliantas) 2023 m. sausio 23 d. pateikė teismui prašymą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo, nurodydamas, kad pareiškėja nevykdo teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties dalyje dėl pareiškėjo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi.

19. Pirmosios instancijos teismas apelianto prašymą skundžiama nutartimi atmetė, nurodydamas, jog pasikeitus pareiškėjų nepilnamečio sūnaus gyvenamajai vietai, Europos vykdomasis raštas pagal pareiškėjų sudarytos taikos sutarties sąlygas negalės būti vykdomas. Teismas taip pat nurodė, kad vykdomasis raštas galėtų būti išduotas tuo atveju, jei būtų pakeistos taikos sutarties sąlygos pagal dabartinę realią situaciją.

20. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų apie pasikeitusią pareiškėjų nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą, todėl teismas turėjo laikyti, jog jo sūnaus gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje ir Europos vykdomąjį raštą išduoti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

21. Tiek iš byloje buvusių duomenų skundžiamos nutarties priėmimo metu, tiek su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjos pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjų nepilnametis sūnus šiuo metu (taip pat ir skundžiamos nutarties priėmimo metu) gyveno ir gyvena Vokietijoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal esamą situaciją išduotas Europos vykdomasis raštas negalės būti vykdomas, nes nutartyje, kurios pagrindu būtų išduotas vykdomasis raštas, apelianto ir jo nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarka nustatyta pagal nepilnamečio vaiko tuo metu buvusią gyvenamąją vietą Latvijoje.

22. Atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad davė sutikimą sūnaus išvežimui į Latvijos Respubliką, bet ne į Vokietiją, todėl toks vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas yra neteisėtas ir negali sukelti jokių pasekmių galiojančiai bendravimo tvarkai. Pareiškėja privalo vykdyti bendravimo tvarkoje nustatytas prievoles – pristatyti A. R. į Rygos autobusų stotį ir nupirkti jam bilietą kelionei į Kauną, įsodinti į autobusą ir pasitikti jį grįžtantį iš Kauno, o jei negali to padaryti, tuomet dėl bendravimo tvarkos sąlygų pakeitimo į teismą turėtų kreiptis ji. Teismas, spręsdamas dėl vykdomojo rašto išdavimą, turėjo vertinti tik aplinkybes ar teismo sprendimas yra vykdomas ar nevykdomas. Šie atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

23. Teismas, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, privalo vertinti ne tik tas aplinkybes, ar teismo priimtas procesinis sprendimas yra vykdomas, bet ir ar bus galimybė jį įvykdyti, ką nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir padarė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantui buvo žinoma, jog jo nepilnametis sūnus gyvena Vokietijoje, o ne Latvijos Respublikoje, todėl yra akivaizdu, kad bendravimo tvarka, kuri nustatyta Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi, realiai sunkiai įgyvendinama. Apeliantas duomenų, kad pareiškėja draustų bendrauti su šalių sūnumi, nepateikė, kaip ir nepateikė duomenų, kad be kreipimosi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, apeliantas dėjo pastangas siekdamas bendrauti su sūnumi. Jei apeliantas būtų pakankamai suinteresuotas susitikti su sūnumi, teismo prašytų ne išduoti vykdomąjį raštą, kurio vykdymas praktiškai neįmanomas, bet pats rūpintųsi dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, o ne nurodytų, jog tą turi padaryti pareiškėja.

24. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

25. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias vykdomojo rašto išdavimą, apeliantas nenurodė jokių argumentų, paneigiančių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

26. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

27. Atmetus atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi pareiškėja, kurios bylinėjimosi išlaidas sudaro 400 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, pareiškėja pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyto dydžio, spręstina šią sumą priteisti pareiškėjai iš apelianto (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus eurų) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.