Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017 pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Komisariatas, Klaipėdos AVPK) viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 30-TE-147 „Dėl viršilos R. Š. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad jis Įsakymu buvo nepagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, paaiškino, jog jis naktį iš 2016 m. gruodžio 19 d. į 2016 m. gruodžio 20 d. kartu su dar keturiais Klaipėdos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnais budėjo šio skyriaus patalpose. Laikinojo sulaikymo patalpoje buvęs neblaivus sulaikytas asmuo T. S. garsiai rėkė, periodiškai rankomis daužė ir kojomis spardė kameros duris. T. S. nereagavimo į pareiškėjo ir kito pareigūno įspėjimus ir nevykdė jų teisėto reikalavimo nusiraminti ir netrukdyti dirbti. Atsižvelgęs į T. S. elgesį, pareigūnas V. A. priėmė sprendimą prieš sulaikytąjį panaudoti specialiąsias priemones – antrankius bei virvę. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į agresyvų ir neprognozuojamą neblaivaus T. S. elgesį ir siekdamas apsaugoti kolegą nuo tikėtino sulaikytojo smurto, padėjo V. A. uždėti antrankius ir užrišti virvę. T. S. antrankiais buvo surakintos rankos už nugaros, prie antrankių pririšta virvė, ji permesta per kameros duris, durys uždarytos, o virvės galas pririštas prie durų rankenos. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo siekiama kuriam laikui suvaržyti T. S. judesius, kad jis negalėtų tęsti agresyvių, pavojingų ir neteisėtų veiksmų, tačiau, pareiškėjo vertinimu, jokio fizinio skausmo tokie veiksmai sulaikytajam negalėjo sukelti, todėl tuo metu pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, jog prieš T. S. yra naudojama neadekvati prievarta. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kiek laiko specialiosios priemonės bus taikomos prieš T. S., ir aplinkybės, jog vėliau virvė bus įtempta stipriau, nes už tolesnius veiksmus buvo atsakingas pareigūnas V. A. bei situaciją matęs pamainos vyresnysis L. L..

3. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK vadovybė ne kartą buvo informuota apie ribotas Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnų galimybes tinkamai atlikti jiems pavestas pareigas, tačiau su agresyvių sulaikytųjų tramdymu susijusios problemos tinkamai nėra išspręstos, tai paliekant pačių pareigūnų nuožiūrai. Pagal Klaipėdos AVPK susiklosčiusią praktiką, prieš laikinai sulaikytus asmenis, kurie nevykdo teisėtų policijos pareigūnų nurodymų ir įspėjimų, yra priimtina taikyti specialiąsias priemones, ribojančias jų judesius bei galimybę atlikti veiksmus, trukdančius pareigūnų darbui bei keliančius pavojų sulaikytųjų sveikatai ir policijos turtui. Pareiškėjo teigimu, šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-81, patvirtinta Klaipėdos AVPK viršininko, kurioje buvo konstatuota, kad policijos pareigūnų veiksmai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nors nurodytu atveju buvo taikytos dar griežtesnės specialiosios priemonės negu tos, už kurias pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų.

4. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo veiksmai, trukę apie minutę ir pasireiškę pagalba V. A. taikant specialiąsias priemones, negali būti vertinami kaip neteisėti. Jeigu ir būtų pripažinta, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė nustatytą tarnybos tvarką, pareiškėjo teigimu, jam skirta nuobauda yra per griežta. Pareiškėjas akcentavo, kad jis tarnybos Klaipėdos AVPK laikotarpiu buvo ne kartą skatintas už nepriekaištingą tarnybą, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo, atleidimo iš tarnybos dieną buvo įgijęs teisę į pareigūno pensiją ir ruošėsi palikti tarnybą.

5. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas savo elgesiu pažemino policijos pareigūno vardą, nes sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, o būtent 2016 m. gruodžio 20 d. 3.53 val. Klaipėdos AVPK vyriausiajam postiniui V. A. įėjus į laikinojo sulaikymo patalpą, priėjus prie ant suoliuko sėdėjusio ir jam nesipriešinusio T. S., pareiškėjas jį palaikė antrankiais jo rankas surakinant už nugaros ir ant antrankių užrišant virvę. Klaipėdos AVPK vyriausiajam postiniui D. M. laikant atidarytas duris, virve tempiant antrankiais už nugaros surakintas T. S. rankas į viršų, pareiškėjas permetė virvę per laikinojo sulaikymo patalpos durų viršų į išorę ir uždarė duris. Virvės galą patempęs į apačią, pareiškėjas ją užfiksavo už kameros durų rankenos ir tokioje padėtyje T. S. išbuvo 57 min.

7. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju sulaikytas asmuo pažeminimą bei fizinį ir dvasinį skausmą patyrė būtent dėl pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, panaudotos prievartos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) buvo konstatuotas nežymus T. S. sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo būti padarytas ginčijamu laiku ir būdu. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad patys pareigūnai renkasi prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, tačiau prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai. Pareiškėjas, būdamas pareigūnu ir vadovaudamasis bendraisiais pareigūno pareigų vykdymo principais, turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, pats nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir neadekvačiai, nežmoniškai panaudojo prievartą, žeminančią T. S. orumą. Toks pareigūno elgesys neabejotinai pažeidžia tiek visuomenės lūkesčius, tiek bendrąsias moralės nuostatas, todėl tarnybinio patikrinimo metu nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas, už kurį gali būti taikomas tik atleidimas iš tarnybos.

II.

8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neneigia su sulaikytu asmeniu T. S. atliktų veiksmų, o vaizdo įrašas patvirtina, jog pareiškėjas matė ir girdėjo, kaip po specialiųjų priemonių panaudojimo sulaikytasis ir toliau spardė laikinojo sulaikymo patalpos duris, o stipriau įtempus panaudotą virvę, sulaikytojo elgesys liudijo apie tokiais veiksmais jam sukeltą stiprų fizinį skausmą. Teismo vertinimu, pareigūnų pasirinktos specialiosios priemonės, kuriomis buvo siekiama riboti sulaikytojo kūno judesius, nebuvo veiksmingos ir buvo galima numatyti, jog specialiųjų priemonių panaudojimas pareigūnų pasirinktu būdu sulaikytajam sukels fizinį skausmą. Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo 2017 m. vasario 15 d. išvadoje Nr. 30-IS-15 „Dėl Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada) yra pagrįstas pareiškėjo kaltės egzistavimas, nurodyti teisės aktų reikalavimai, kuriuos jis savo veiksmais pažeidė, bei pateikti įrodymai (vaizdo įrašas), patvirtinantys jo veiksmų neteisėtumą.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad sprendimą prieš T. S. taikyti specialiąsias priemones priėmė jo kolega, kad pareiškėjas, padėdamas tramdyti T. S., nenumatė ir negalėjo numatyti, kiek laiko truks specialiųjų priemonių panaudojamos bei aplinkybės, jog virvė bus įtempta stipriau. Iš šiuo atveju pasirinkto specialiųjų priemonių uždėjimo ir pritvirtinimo būdo akivaizdu, jog jų panaudojimo tikslas buvo ne asmens kūno judesių apribojimas, o siekimas jam sukelti fizinį skausmą, todėl pareiškėjo veiksmai laikytini sąmoningu pritarimu ir prisidėjimu prie neteisėto fizinės prievartos panaudojimo, kai tam nebuvo tokios būtinybės.

11. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas nežmoniškais, kankinančiais kitą asmenį, žeminančiais žmogaus orumą veiksmais nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktuose bei Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktus, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3, 4.6 papunkčiuose nustatytus reikalavimus, sulaužė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 13 straipsnyje nustatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

III.

12. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą.

13. Pareiškėjo nuomone, teismo išvada, kad jis pažemino pareigūno vardą, yra nepagrįsta ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes pareiškėjas, atlikdamas savo tarnybines pareigas, tik padėjo kolegai taikyti policijos specialiąsias priemones (antrankius ir virvę) prieš teisės pažeidėją, nevykdantį teisėtų policijos pareigūno nurodymų. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad buvo pagrindas prieš T. S. taikyti specialiąsias priemones, su tuo sutiko ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas tvirtino neturėjęs pagrindo abejoti vyresniųjų pareigūnų veiksmais ir tarnybinio būtinumo suvokimu, todėl privalėjo paklusti aukštesnes pareigas einantiems ir aukštesnį laipsnį turintiems pareigūnams. Šiuo atveju komisaro-inspektoriaus L. L., atsakingo už visą pamainą, veiksmai nebuvo pripažinti pažeminusiais pareigūno vardą, tačiau tokiais buvo pripažinti pareiškėjo, V. A. ir D. M. veiksmai. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-813-162/2017 nustatė, kad D. M. nepažeidė Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei nesukėlė jam kančių, todėl panaikino Klaipėdos AVPK viršininko įsakymą dėl D. M. atleidimo ir grąžino jį į tarnybą. Pareiškėjas teigė, jog jis elgėsi vadovaudamasis Policijos įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis. Be to, Klaipėdos AVPK Imuniteto tarnybos skyriaus 2017 m. sausio 6 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog pareigūnų (įskaitant ir pareiškėją) veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui.

14. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

15. Atsakovas sutiko su teismo padarytomis išvadomis. Jo nuomone, turi būti pripažinta, kad pareigūnų V. A., pareiškėjo ir D. M. veiksmai buvo reikšmingi ir nukreipti bendram tikslui pasiekti – surakinti antrankiais už nugaros T. S. rankas, pririšus virvę prie antrankių, permesti virvę per laikinojo sulaikymo patalpos durų viršų ir rankas įtempus užfiksuoti virvę už kameros durų rankenos. Tokiu būdu tyčia antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, kurios buvo pakeltos ir įtemptos į viršų, paliktam sulaikytajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai ir T. S. sukeltos kančios yra bendrų pareigūnų veiksmų rezultatas, o kilusios pasekmės buvo ne atsitiktinumas. Atsakovo teigimu, aplinkybę, jog pareiškėjas veikė sąmoningai ir tokių pasekmių siekė, įrodo duomenys, kad pareiškėjas, vėliau vaikščiodamas pro laikinojo sulaikymo patalpą, kurioje buvo T. S., girdėjo jo šauksmus ir rėkimą, suprasdamas, jog sulaikytasis yra kankinamas ir žeminamas, tačiau jokių veiksmų nutraukti T. S. žeminimą ir kankinimą nesiėmė. Atsakovas pažymėjo, kad šioje situacijoje pareiškėjas nepateikė logiško savo veiksmų paaiškinimo, t. y. kodėl pareiškėjui prireikė imtis būtent šios rūšies ir sunkumo prievartos bei kodėl jis nesiėmė jokių veiksmų nutraukti T. S. kankinimą ir žeminimą. Nuoseklių pareiškėjo veiksmų visuma įrodo, kad buvo naudojama prievarta, neadekvati tarnybinei pareigai saugoti sulaikytojo sveikatą bei ginti valstybės interesus atlikti, dėl to T. S. patyrė kūno sužalojimus ir didelį fizinį skausmą bei išgyveno kančią.

IV.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmetė.

17. Apeliacinės instancijos teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Išvados ir pirmosios instancijos teismo turinį, ir pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo eitas pareigas ir vykdomas funkcijas bei jo akcentuojamą tarnybos laiką ir patirtį (pareiškėjas nurodo, kad atleidimo iš tarnybos dieną turėjo 26 metų 11 mėnesių ir 8 dienų stažą vidaus tarnyboje), laikytina, jog jam buvo žinomi teisės aktų reikalavimai, susiję su prievartos priemonių taikymu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ne tik ėmėsi veiksmų, kad sulaikytam asmeniui T. S. būtų uždėti antrankiai, bet ir kad būtų pritvirtinta virvė, kuri temtų antrankiais už nugaros surakintas T. S. rankas į viršų. Taip pat nustatyta, kad, stipriau įtempus virvę, sulaikyto asmens elgesys rodė tokiais veiksmais jam sukeltą stiprų fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareigūnų pasirinktos specialiosios priemonės, kuriomis buvo siekiama riboti sulaikyto asmens kūno judesius, nebuvo veiksmingos ir buvo galima numatyti, kad specialiųjų priemonių panaudojimas pareigūnų pasirinktu būdu sulaikytam asmeniui sukels fizinį skausmą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) nurodyta, kad T. S. buvo padaryti sužalojimai dėl to, kad jo rankos buvo surakintos už nugaros antrankiais, antrankiai užfiksuoti virve, kurią pareigūnai tempdami aukštyn pervėrė per duris, užfiksuodami virvę išorinėje durų dalyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas, panaudodamas tokio pobūdžio specialiąsias priemones ir būtent tokiu būdu, atliko nežmoniškus, kankinančius kitą asmenį, žeminančius žmogaus orumą veiksmus, o tai sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, priėjo išvadą, kad išsamiai ir detaliai buvo išanalizuoti ir įvertinti pareiškėjo argumentai, susiję su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas atliko minėtus veiksmus. Teismas nesutiko su apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas siekė pateisinti savo elgesį, pasirenkant ir pritaikant specialiąsias priemones ir ypač jų taikymo būdą. Tai, kad sulaikytas asmuo buvo įspėtas ir jam buvo pademonstruotos galimos taikyti specialiosios priemonės; sulaikytas asmuo kėlė pavojų policijos turtui ir savo paties sveikatai; jo keliamas triukšmas trikdė pareigūnų darbą ir sunkino darbo sąlygas; pareiškėjas nebuvo tokių priemonių taikymo iniciatorius ir yra žemiausio laipsnio pareigūnas, neturėjęs pagrindo abejoti vyresniųjų pareigūnų veiksmais ir tarnybinio būtinumo suvokimu, nepateisina pareiškėjo (statutinio valstybės tarnautojo) veiksmų, kuriais sulaikytas asmuo buvo kankinamas ir buvo žeminamas jo orumas. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nebuvo mokomas, kaip konkrečiai negalima taikyti specialiųjų priemonių, o tai yra palikta spręsti patiems pareigūnams, nepatvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamoje teisinėje situacijoje galėjo imtis minėtų specialiųjų priemonių, nes pareiškėjui buvo (turėjo būti) žinomi atitinkamų Policijos įstatymo normų reikalavimai. Anksčiau išdėstytos apeliacinės instancijos teismo pozicijos nekeitė ir pareiškėjo argumentai, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatuojant, jog pareigūnų (įskaitant ir pareiškėją) veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui; kad vyresniojo pamainos pareigūno – komisaro-inspektoriaus L. L., atsakingo už visą pamainą, – veiksmai nebuvo pripažinti pažeminusiais pareigūno vardą, kadangi šioje byloje buvo vertinami būtent pareiškėjo veiksmai tuo aspektu, ar jis pažemino pareigūno vardą, bei nustatyta pareiškėjo kaltė dėl padarytos veikos, šios veikos sukeltos pasekmės, kurios akivaizdžiai žemina tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą įstaiga. Atkreiptas dėmesys į tai, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su kito pareigūno – D. M. – veiksmais, kuris prilaikė kameros duris, ir kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-813-162/2017, kuriuo panaikintas atsakovo sprendimas atleisti iš vidaus tarnybos šį pareigūną, pareigūnas grąžintas į tarnybą (pastebėta, jog minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs).

19. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais, atlikdamas tarnybines funkcijas, pažemino pareigūno vardą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, reglamentuojančių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymą ir įrodymų vertinimą, bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas.

V.

20. Pareiškėjas R. Š. prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

21. Pareiškėjas tvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismas, baudžiamojoje byloje

Nr. 1A-251-380/2018 įvertinęs tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo nagrinėjamos administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017 (pirmojoje ir apeliacinėje instancijose),

2018 m. spalio 11 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustatęs, kad būtų buvusi padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje. Abiejose bylose buvo vertinamas tas pats įvykis – specialiųjų priemonių taikymas sulaikytajam

T. S. 2016 m. gruodžio 20 d., sprendžiamas iš esmės tas pats pagrindinis klausimas – ar pareiškėjas ir kiti įvykyje dalyvavę pareigūnai veikė teisėtai, taikydami specialiąsias priemones bylose nustatytu būdu, abiejose bylose neginčijamai nustatytos tos pačios faktinės aplinkybės. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nuosprendyje priėjo kitokias išvadas nei Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 18 d. sprendime, šios teismų prieitos išvados nėra suderinamos. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendyje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pritarti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendime padarytai išvadai, kad pareiškėjas savo kaltais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Taigi, 2018 m. spalio 11 d. įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo

2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiui, naujai paaiškėjo esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui administracinės bylos Nr. eA-4596-520/2017 nagrinėjimo metu. Pareiškėjas pažymi, kad minėtame nuosprendyje buvo vertinti ne tik jo, bet ir Komisariato vadovybės veiksmai, ir konstatuota, kad pareiškėjas tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo,

įgaliojimų neviršijo. Atsižvelgiant į Klaipėdos apygardos teismo nustatytas aplinkybes dėl visame Komisariate sudarytų netinkamų darbo sąlygų ir net dėl valstybės atsakomybės dėl policijos pareigūnų netinkamų darbo sąlygų, atsirado būtinybė iš naujo įvertinti pareiškėjo veiksmus, kai jam teko atlikti savo tarnybines pareigas nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, pareiškėjo teigimu, problemos kyla ne tik su faktinių aplinkybių vertinimu, bet ir su teisės normų ir principų taikymu, t. y. nustačius, kad policijos pareigūnas turėjo veikti netinkamomis sąlygomis, ar galima pagrįstai pripažinti, jog jis tokiomis aplinkybėmis pažemino pareigūno vardą ir tai jam buvo visiškai akivaizdu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

23. Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, o res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

24. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

25. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

26. Pareiškėjo R. Š. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017 yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) įtvirtintais pagrindais.

27. Pažymėtina, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-58/2011).

28. Pareiškėjas tvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismas, baudžiamojoje byloje

Nr. 1A-251-380/2018 įvertinęs tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo nagrinėjamos administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017 (pirmojoje ir apeliacinėje instancijose),

2018 m. spalio 11 d. pareiškėjo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustatęs, kad būtų buvusi padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje. Minėtame nuosprendyje buvo vertinti ne tik jo, bet ir Komisariato vadovybės veiksmai, ir konstatuota, kad pareiškėjas tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, įgaliojimų neviršijo, o tai nesuderinama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas savo kaltais veiksmais pažemino pareigūno vardą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos

Nr. eA-4596-520/2017 nagrinėjimo dalykas buvo atsakovo Klaipėdos AVPK 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-147, kuriuo pareiškėjas R. Š. (Klaipėdos AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyresnysis patrulis) atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2017 m. vasario 17 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), teisėtumas ir pagrįstumas, o ne pareiškėjo atsakomybė dėl jo galbūt padarytų nusikalstamų veikų, atliekant tarnybines pareigas, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas buvo siejamas ne su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės jam taikymu, bet su jo veiksmais, kuriais buvo pažeisti pareiškėjo tarnybą, jo pareigūno statusą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai,

ir šie veiksmai buvo įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą, bei nustatyta pareiškėjo

kaltė dėl padarytos veikos, šios veikos sukeltos pasekmės, kurios akivaizdžiai žemina tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą įstaiga, t. y. visos sąlygos, kurioms esant yra nustatoma, kad buvo pažemintas pareigūno vardas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai galėjo būti vertinami nepriklausomai nuo atliekamo tyrimo baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje, neturi reikšmės ir aplinkybė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu vertinami tie patys faktai bei juos patvirtinantys duomenys, nes pareiškėjo atsakomybė nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017 nebuvo vertinta baudžiamosios teisės aspektu, o tik spręsta, ar pareiškėjo atlikti veiksmai, kuriais buvo naudojama neadekvati tarnybinei pareigai saugoti sulaikytojo sveikatą bei ginti valstybės interesus prievarta (dėl specialiųjų priemonių panaudojimo būdo bei jų taikymo laiko), dėl ko sulaikytas asmuo patyrė kūno sužalojimus ir didelį fizinį skausmą bei išgyveno kančią, pagrįstai buvo pripažinti pažeminusiais pareigūno vardą.

29. Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nagrinėjusiam administracinę bylą Nr. eA-4596-520/2017, konstatavus nutarties 28 punkte minėtas aplinkybes, tas faktas, jog Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu išteisino pareiškėją dėl jam pareikštų įtarimų, negali turėti įtakos atsakovo veiksmų, atliktų atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos, vertinimui, išdėstytam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje. Atsižvelgiant į šios teismo nutarties turinį bei administracinės bylos Nr. eA-4596-520/2017 nagrinėjimo dalyką, aplinkybė, ar pareiškėjas bus nuteistas pagal jam pareikštus įtarimus, ar, priešingai, dėl jų išteisintas, negali būti laikoma esmine naujai paaiškėjusia aplinkybe, todėl prašymas atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu netenkintinas.

30. Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

31. Paminėtina, jog, prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies

12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad

administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausiai atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes,

todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. eP-76-968/2018).

32. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, jog ši byla yra aktuali vieningos teismų praktikos suformavimui, tačiau nepagrindžia, kad šioje byloje teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vieningos praktikos. Argumentas, jog pareiškėjas kelia teismų praktikos formavimui aktualius klausimus, nevertintinas kaip pagrįstas pagrindas proceso atnaujinimui ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

33. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4596-520/2017 pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Nutartis neskundžiama.