Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-251-380/2018

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-10-11
Bylos Nr.: 1A-251-380/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-04-2-00226-2017-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelija Sadauskaitė, Arvydas Daugėla, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis: D. M., R. Š.
Kaltinamasis: V. A.
Advokatai: Alvydas Kvaščevičius, Osvaldas Martinkus

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
1.2.19.4.1Piktnaudžiavimas (BK 228 str. 1 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.6.5.3Kai pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nutraukė baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 3 p.)

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-251-380/2018 Teisėjas G. Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00226-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.6.1; 1.2.19.4.1; 2.4.6.5.1; 2.4.6.5.3 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorui Linui Kiaurakiui,nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,nuteistajam R. Š., jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. ir nuteistojo D. M. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. Š. per visą šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,66 eurų) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. M. per visą šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,66 eurų) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo nuosprendžiu kaltinamasis V. A., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Š. ir D. M. yra nuteisti už tai, kad jie kartu su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu V. A., būdami valstybės tarnautojai (V. A. ir D. M. – (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausieji postiniai, R. Š. – vyresnysis patrulis), pažeisdami jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d., Nr. VIII-1316) 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad ,,valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus“, 8 punktą, kuriame numatyta, kad „valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas“, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, kuriuose numatyta, kad „valstybės tarnautojai privalo: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; 3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; 5) laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba“, taip pat pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) (toliau – Policijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad „policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais“, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kur numatyta, kad „pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves“, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių“, nesilaikydami Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 4.1 punkto, 4.2 punkto, 4.3 punkto, 4.6 punkto reikalavimų: „Policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi vadovautis šiomis nuostatomis: 4.1. gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves; 4.2. užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba; 4.3. neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų; 4.6. saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo“, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi viršydami įgaliojimus, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir fizinis asmuo T. S., bei nežymiai sutrikdė T. S. sveikatą, būtent:

2016 m. gruodžio 20 d., tarnybos metu, 02.56 val., (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) pareigūnams į (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnio, 187 straipsnio 2 dalies numatytų reikalavimų pažeidimo pristačius T. S. ir 2016 m. gruodžio 20 d. 03.03 val., uždarius jį į laikino sulaikymo patalpą Nr. 1, pastarajam triukšmaujant bei nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus, 03.53 val. V. A., laikydamas rankose antrankius ir virvę, atidarė laikino sulaikymo patalpos Nr. l duris ir įspėjo sulaikytąjį apie galimą spec. priemonių panaudojimą. Išėjus V. A. iš sulaikymo patalpos, pasigirdo smūgis į sulaikymo patalpos duris, tad V. A. vėl įėjo į sulaikymo patalpą ir antrankiais surakino T. S. rankas už nugaros. Tuo metu į sulaikymo patalpą įėjo ir R. Š., kuriam už rankos palaikant T. S., V. A. virvę užfiksavo prie antrankių. Po to, D. M. priėjus prie durų ir jas palaikant ranka ir koja, V. A. perkėlė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų, virvę įtempė, įstūmė besipriešinantį T. S. į kameros vidų, kartu su D. M. uždarė duris ir, D. M. prilaikant duris, virvę užfiksavo už durų rankenos. Toliau T. S. spardant sulaikymo patalpos duris, 04.29 val. V. A. priėjo prie sulaikymo patalpos durų, įtempė dar stipriau virvę ir pritvirtino ją prie durų rankenos. Tokiu būdu įtemptos rankos į viršų laikytos iki 04.50 val. (57 minutes), dėl to T. S. buvo padaryti šie sužalojimai: skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešinio riešo išoriniame paviršiuje, kairiojo riešo išoriniame paviršiuje bei vidiniame paviršiuje, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nesant nusikaltimų sudėties.

2.1. Apeliantas teigia, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, kai valstybės pareigūnai ((duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. M. ir (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuroro pavaduotojas A. S.) viešai žiniasklaidai iki teismo galutinio sprendimo ne teismo salėje, o žiniasklaidos atstovams duodami interviu siekė įtikinti ir įtikinėjo, jog jis yra kaltas padaręs nusikaltimus ir yra „kankintojas“ veikęs su bendrininkais. Anot apelianto, tai suformavo visuomenėje atitinkamą nuomonę ir tai turėjo įtakos teismui.

2.1.1. Teigia, kad A. S. pareiškė žiniasklaidos atstovui iki teismo proceso pradžios, kad jo ir kitų pareigūnų veiksmai „turėjo kankinimo požymių“. Po šio prokuroro pareiškimo didžiajai daliai žiniasklaidos atstovų neliko abejonių, kad jis yra kriminalinis nusikaltėlis, „kankintojas“.

2.1.2. Teigia, kad A. M. skleidė žinią visuomenei, kad apeliantas yra „kankintojas“ siekdamas išvengti savo atsakomybės dėl to, kad jam vadovaujant laikino sulaikymo kamerose buvo legalizuotas virvės naudojimas, tą nurodo ir teismas, pažymėdamas, kad dėl V. A. virvės agresyviai besielgusiems sulaikytiems vadovybė žinojo ir pastabų neturėjo. Apeliantas teigia, kad A. M. klaidino žurnalistus, kurdamas policininkų „kankintojų“, „sadistų“ įvaizdį.

2.2. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.2.1. Apeliantas nurodo, kad jis nepritarė virvės naudojimui, kurios naudojimui A. M. savo konkliudentiniais veiksmais pritarė ir taip legalizavo jos naudojimą, tačiau jis buvo žemiausios grandies policijos pareigūnas ir negalėjo nurodinėti, kokias priemones naudoti aukštesniems pagal rangą pareigūnams. V. A. užėjus į kamerą su surišimo virve, kur buvo T. S., nematė, kokių veiksmų jis imsis. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo įgaliojimų nurodyti vyresniam pagal pareigas pareigūnui, kaip naudoti virvę, kokiu būdu galima, o kokiu negalima. Policijos administracija, kuri legalizavo virvės naudojimą, neorganizavo jokių mokymų dėl jos naudojimo ir teigia, kad jo pareiga buvo užtikrinti, kad V. A. nebūtų sužalotas, jeigu T. S. imtųsi prieš V. A. agresyvių veiksmų, o žaloti, sukelti skausmą T. S. neturėjo ketinimų ir to nedarė. Tai patvirtina ir vaizdo įrašas.

2.2.2. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nediferencijavo jo ir V. A. veiksmų ir kokios buvo jo ir V. A. veiksmų pasekmės, taip pat neanalizavo, nevertino, neatskleidė kitas svarbias bylai aplinkybes, faktus, netinkamai vertino įrodymus. Iš vaizdo įrašo matyti, kad apeliantas R. Š. padėjo V. A. uždėti antrankius agresyviai besielgiančiam T. S., kuris nevykdė žodinių V. A. nurodymų nutraukti savo agresyvų elgesį, dėl kurio buvo didelė tikimybė, kad T. S. gali susižaloti ar gali būti sugadintas turtas. Į kamerą apeliantas užėjo tik po to, kai užėjo V. A. ir praėjus 5–6 sekundėms ir neturėjo ketinimo surišti T. S. Jis neturėjo įgaliojimų spręsti V. A. veiksmų teisėtumo ir atsisakyti padėti uždėti antrankius ir padėti atlikti surišimo veiksmą, taip pat jam užėjus į kamerą jis nežinojo, ar po to, kai bus uždėti antrankiai ir atliktas surišimo veiksmas, V. A. paguldys T. S. ant žemės ar kitaip suvaržys T. S. judesius, neturėjo įgaliojimų kontroliuoti V. A. sprendimus ir veiksmus, neturėjo įgaliojimų jam nurodinėti ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo sužaloti T. S. kūną, t. y. jo veiksmai nepadarė įtakos galimam T. S. lengvam kūno sužalojimui.

2.2.3. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje taip pat yra svarbūs ir paties T. S. veiksmai, jo sprendimas nepaklusti V. A. nurodymams.

2.3. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

2.3.1. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokius įgaliojimus jis, o ne V. A. pažeidė, kokiais konkrečiais veiksmais jo piktnaudžiavimas pasireiškė. Apeliantas nurodo, kad į kamerą jis užėjo nesuplanavęs T. S. kūno žalojimo, jo orumo žeminimo, nesitarė dėl jokio smurto vartojimo prieš T. S. nei su V. A., nei su D. M., jis užėjo į kamerą po to, kai V. A. buvo į ją užėjęs, nežinodamas V. A. plano, jo tolimesnių veiksmų, o ignoruoti V. A. nurodymo jis neturėjo įgaliojimo de jure, neturėjo jokių įgaliojimų nurodyti V. A., kokie surišimo būdai ir judesių laisvės apribojimai leistini, o kokie ne, o virvės naudojimas buvo legalizuotas vadovybės ir jis nebuvo informuotas, kokie būtent surišimo būdai yra kategoriškai neleistini, nes policijos vadovybė paliko tai spręsti policijos pareigūnų nuožiūrai.

2.3.2. Apeliantas teigia, kad jo neva padaryta žala turėtų būti pagrįsta konstatuojant ir nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl jo neva padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Osvaldas Martinkus nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį.

3.1. Apeliantas teigia, jog T. S. policijos pareigūnų buvo pristatytas į policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui dėl jo padarytų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 174 straipsnyje (nedidelis chuliganizmas) ir 187 straipsnio 2 dalyje (policijos pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymas). Dėl šių pažeidimų T. S. yra pritaikyta administracinė atsakomybė. Tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, kad prievarta – specialios prievartos priemonės, prieš T. S. taikytos dėl pastarojo provokuojamo ir neteisėto elgesio būnant pristatytam į policijos komisariatą, t. y. jis triukšmavo, daužė duris bei jas spardė ir tik po nevienkartinio perspėjimo nutraukti šiuos veiksmus specialiosios prievartos priemonės buvo panaudotos. Tuo laikotarpiu patalpoje, be policijos pareigūnų V. A., R. Š. ir D. M., taip pat buvo ir kiti policijos pareigūnai, kurie stebėjo situaciją. Komisaras inspektorius L. L. pagal pareigas buvo vyriausiuoju pareigūnu iš visos penkių policijos pareigūnų pamainos bei šios pamainos vyresnysis, turėjęs kontroliuoti bei organizuoti šios pareigūnų pamainos darbą.

3.2. Apeliantas nurodo, kad byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuoti T. S. ir policijos pareigūnų veiksmai įvykio vietoje. Šioje vaizdo medžiagoje užfiksuota informacija leidžia teigti, kad fizinė prievarta prieš T. S. panaudota dviem etapais: 1) specialiųjų poveikio priemonių (antrankių ir virvės) uždėjimas, trukęs 73 sekundes, D. M. veiksmai, susiję su specialiųjų poveikio priemonių taikymu T. S., truko 38 sekundes, R. Š. – 35 sekundes, V. A. – 73 sekundes; 2) T. S. buvimas kameroje surakintomis ir virve užtemptomis rankomis truko 55 minutes 19 sekundžių. Apelianto teigimu, nėra pagrindo teigti, jog dėl pirmojo etapo, trukusio 73 sekundes, būtų atsiradę vėliau T. S. nustatyti abiejų rankų riešų nubrozdinimai. Tikėtina, kad šie sužalojimai atsirado dėl šios prievartos taikymo ilgalaikiškumo, t. y. antrojo etapo.

3.3. Apeliantas teigia, kad specialiosios prievartos priemonės taikymą inicijavo ir taikė V. A. ir šiuos veiksmus sankcionavo pamainos vyresnysis pareigūnas L. L. Kaip žemiausio rango pareigūnai R. Š. ir D. M. neprisidėję ir nesantys atsakingi už taikytos prievartos antrąjį etapą, negali būti laikomi kaltais dėl tos aplinkybės, kad prieš T. S. prievarta buvo taikoma beveik valandą laiko ir dėl to sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Konstatavus, kad prievarta prieš T. S. buvo taikyta nepažeidžiant Policijos įstatymo 26 straipsnio nuostatų, jie negali atsakyti už atsiradusią žalą.

3.4. Apeliantas teigia, kad specialiųjų poveikio priemonių taikymą prieš T. S. stebėjo vyresnysis pareigūnas L. L., kuris nesiėmė veiksmų, kad nutrauktų ar kaip nors kitaip padarytų įtaką šios fizinės prievartos pavartojimui, tai patvirtina, kad jis savo elgesiu sankcionavo nurodytos prievartos vartojimą.

3.5. Apeliantas nurodo, jog konstatavus, kad T. S. veiksmai sudarė pagrindą taikyti prieš jį prievartą – specialiąsias poveikio priemones, yra būtina įvertinti nuteistojo D. M. bei jo kolegų R. Š. ir V. A. veiksmų atitiktį Policijos įstatymo 26 straipsnio nuostatoms. Nagrinėjamu atveju neblaivaus, agresyviai bei neadekvačiai besielgiančio, neklausančio policijos pareigūnų daugkartinių perspėjimų nutraukti savo neteisėtus veiksmus, T. S. veiksmai sudarė pagrindą prieš jį taikyti prievartą – specialiąsias poveikio priemones. Nurodytas įstatymas aiškiai apibrėžė prievartos taikymo ribas – turi būti stengiamasi išvengti sunkių pasekmių. Tokios pasekmės T. S. ir neatsirado. Šis įstatymas suteikė teisę pačiam pareigūnui parinkti prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą. Šiuo atveju tai padarė būtent pareigūnas V. A., kuris vienintelis iš penkių pareigūnų buvo lankęs specialiųjų poveikio priemonių taikymo mokymus. Be to, remiantis šio įstatymo nuostatomis galima daryti išvadą, kad antrankiai ir surišimo priemonės yra pačios švelniausios iš visų policijos naudojamų specialių priemonių, nes esant tam tikroms aplinkybėms, jas galima taikyti ir prieš nepilnamečius vaikus bei moteris, nors joms ir esant akivaizdžiai nėščioms.

3.6. Apeliantas teigia, kad komisariato patalpos nebuvo pritaikytos neblaivių, agresyviai ir neadekvačiai besielgiančių sulaikytų asmenų laikymui, todėl pareigūnai veikė atsižvelgdami į konkrečią situaciją, t. y. ne tik į T. S. elgesį, bet ir pareigūnų turimas darbo sąlygas bei priemones. Nebuvo specialiai neadekvatiems, agresyviai besielgiantiems sulaikytiems asmenims pritaikytos kameros, surišimo judesius ribojančių diržų ir apie tokias problemas nuteistieji ir kiti pareigūnai buvo išsakę vadovybei, tai patvirtinto kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai L. L., V. Z., S. R., A. P. Kartu pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklausti vyresnieji pareigūnai L. L., A. P. bei V. Z. davė skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius parodymus dėl to, kuris pareigūnas už ką atsako ir kuris turi kontroliuoti žemesniųjų pareigūnų, dirbančių su sulaikytais asmenimis, darbą. Liudytojas V. Z. nurodė, kad tokios netinkamos darbo sąlygos yra ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje.

3.7. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad matyti, kokios vidaus taisyklės patvirtintos, kokia tvarka nustatyta, kokios nuostatos ir funkcijos nustatytos ir kokių pareigūnai turi laikytis, tačiau konkrečiai jų nedetalizavo, nenurodė, kokias iš jų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. ir nuteistieji R. Š. bei D. M. pažeidė, nesusiejo jų priežastiniu ryšiu su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Pažymi, kad D. M. dirbo iš viso nesupažindintas su savo atliekamomis tarnybinėmis pareigomis. Kaltinamajame akte nurodyta, kad policijos uždavinius jis turėjo įgyvendinti pagal (duomenys neskelbtini) patrulio pareigybės aprašymą, tačiau D. M. pavestos funkcijos ir inkriminuotų veiksmų metu atliekamos tarnybinės pareigos visiškai nesusijusios su nurodytu pareigybės aprašymu.

3.8. Apeliantas teigia, kad D. M. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, t. y. jis nesiekė šiose veikose nustatytų padarinių ir jų nenorėjo. Apelianto vertinimu, nuteistojo veiksmai iš esmės buvo teisėti ir nukreipti Policijos įstatymo nustatytoms policijos funkcijoms įgyvendinti, o atsiradę neigiami padariniai negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. Š. ir nuteistasis D. M. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniai skundai yra paduoti nuteistojo R. Š. ir nuteistojo D. M. gynėjo Osvaldo Martinkaus dėl asmens kaltės, būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

7. R. Š. ir D. M. yra nuteisti už tai, kad jie kartu su V. A., būdami valstybės tarnautojai (t. y. statutiniai valstybės tarnautojai), pažeisdami jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršydami įgaliojimus, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, bei nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo T. S. sveikatą.

8. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai nuteisti už prievartos panaudojimą piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir viršijant savo įgaliojimus, kai dėl to buvo padaryta žala valstybei bei nukentėjusiajam T. S. Remiantis Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) nuostatomis, pareigūnai neatsako už žalą, atsiradusią dėl teisėto prievartos panaudojimo (26 straipsnio 5 dalis). Ginčas dėl to, ar policijos pareigūnai prievartos veiksmus atliko ar jų neatliko, byloje nekyla. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, ar policijos pareigūnai, atlikdami prievartos veiksmus, veikė teisėtai ir ar tokie jų veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pagal Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalį, policijos veikla yra grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo principais. Viena iš bendrųjų policijos pareigūnų teisių yra ta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat Policijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis policijos pareigūnams suteikti įgaliojimai duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, policijos veikla taip pat yra grindžiama prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Tai reiškia, kad policijos pareigūnai turi teisę panaudoti prievartą tik tuo atveju, kai: 1) nepavaldūs jiems asmenys nevykdo jų teisėtų nurodymų ar pateiktų reikalavimų (Policijos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis ir 21 straipsnis); 2) būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus (Policijos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis ir 26 straipsnio 1 dalis). Kai policijos pareigūnas naudoja prievartą, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, tai jis gali ją panaudoti tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių (Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). Tad, remiantis Policijos įstatymo nuostatomis, galima teigti, kad policijos pareigūnas, turėdamas įstatymo jam suteiktą teisę naudoti prievartą prieš žmogų, taip pat yra susaistytas proporcingumo principo reikalavimo ir įstatyme aiškiai nustatytų jos panaudojimo masto gairių, kuriomis vadovautis policijos pareigūnas privalo.

10. Pagal Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 9 dalį, prievarta – tai policijos veiklos metodas, kuriuo siekiama įgyvendinti policijai pavestus uždavinius ir kuris taikomas, kai nevykdomi policijos reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus. Pareigūnas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali naudoti psichinę ar (ar) fizinę prievartą. Pagal šio įstatymo nuostatas psichinė prievarta – tai įspėjimas (žodžiu arba veiksmu) apie ketinimą naudoti fizinę prievartą (2 straipsnio 10 dalis). Fizinė prievarta – tai fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų ir (arba) specialiųjų policijos priemonių naudojimas (2 straipsnio 2 dalis). Specialiosios policijos priemonės – tai įstatymų ir tarptautinių teisės aktų nedraudžiamos vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos policijos gynybos priemonės, kurios gali būti naudojamos psichinės ar fizinės prievartos metu (2 straipsnio 13 dalis).

11. Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes, o, kaip jau minėta, naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių.

12. Iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai panaudojo prievartą prieš nukentėjusįjį T. S. tuomet, kai šis nesiliovė trankęs į laikino sulaikymo patalpos duris, nevykdė pareigūnų reikalavimų. Fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį T. S. policijos pareigūnai panaudojo po to, kai pastarajam paaiškino, kad jis bus surištas. Apeliaciniame skunde tiek nuteistasis R. Š., tiek nuteistojo D. M. gynėjas teigia, kad pareigūnų veiksmai buvo sąlygoti paties nukentėjusiojo veiksmų ir pareigūnų panaudota prievarta buvo būtina, nes buvo siekiama apsaugoti agresyvų, susižaloti save galintį bei komisariato turtą gadinantį asmenį T. S. Toje pamainoje buvęs policijos pareigūnas liudytojas L. L. tarnybinio patikrinimo procedūros metu paaiškino, jog T. S. įsibėgėdamas ir pašokdamas į orą keletą kartų spyrė į sulaikymo kameros duris, buvo aišku, kad T. S. pašokdamas į orą ir spirdamas kojomis į duris, galėjo prarasti pusiausvyrą ir griūti, o griūdamas susižaloti galvą ar kitas kūno vietas į nesaugius kameroje esančius suolų kampus (t. 1, b. l. 199–200). Tai patvirtino ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. (t. 1, b. l. 198), kuris taip pat pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad buvo siekiama nukentėjusįjį apsaugoti (t. 4, b. l. 45–48). Tad policijos pareigūnai panaudojo fizinę prievartą turėdami, jų vertinimu, tam pagrindą – siekė apsaugoti patį T. S. nuo susižalojimo bei siekė apsaugoti valstybės turtą. Šiam tikslui pasiekti buvo panaudoti antrankiai ir virvė, o pasirinktas būdas – nukentėjusiojo T. S. surakinimas antrankiais, virvės vieno galo pririšimas prie antrankių, jos perkėlimas per durų viršų ir kito virvės galo pririšimas prie kameros durų, tokiu būdu įtempiant rankas už nugaros į viršų ir jas laikant.

13. Kaip jau minėta, pagal Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 2 straipsnio 13 dalį, specialiosios policijos priemonės – tai įstatymų ir tarptautinių teisės aktų nedraudžiamos vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos policijos gynybos priemonės, kurios gali būti naudojamos psichinės ar fizinės prievartos metu. Taigi, kokios konkrečios yra specialiosios policijos priemonės, Policijos įstatyme aiškiai nebuvo apibrėžtos ir nustatytos. Remiantis šio įstatymo 28 straipsniu, kuris skirtas specialiosios policijos priemonės – šaunamojo ginklo – panaudojimo tvarkai reglamentuoti, galima teigti, kad specialioji policijos priemonė yra šaunamasis ginklas. Taip pat, remiantis šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, galima teigti, kad specialiosios policijos priemonės yra antrankiai ir surišimo priemonės, kurie gali būti panaudoti šioje dalyje nustatytais atvejais, tačiau nėra atskleista, kas yra laikoma surišimo priemonėmis. Taip pat, remiantis šio straipsnio 3 dalimi, galima teigti, kad specialiosios policijos priemonės yra transporto priverstinio stabdymo priemonės. Taigi iš Policijos įstatymo nuostatų galima išvesti tam tikras specialiąsias policijos priemones, kurias įstatymo nustatytais atvejais policijos pareigūnas turi teisę panaudoti ir tarp šių priemonių virvė nėra numatyta. Kartu pažymėtina, jog skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyta, kad specialiosios priemonės – tai policijos ginkluotėje esamos lazdos, antrankiai bei surišimo priemonės, dujos, tarnybiniai šunys, transporto priverstinio stabdymo bei kitos įstatymais leidžiamos ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos priemonės. Tokiu būdu yra atskleistas specialiųjų priemonių, kurias turėjo teisę panaudoti policijos pareigūnai savo veikloje, turinys įvardijant konkrečias priemones kaip specialiąsias priemones. Tačiau minėtos priemonės buvo apibrėžtos Policijos įstatymo 2015 m. birželio 9 d. redakcijos 23 straipsnio 4 dalyje. Ši įstatymo redakcija galiojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d., kai įvykis įvyko 2016 m. gruodžio 20 d. ir galiojant Policijos įstatymo 2015 m. birželio 25 d. redakcijai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Šioje įstatymo redakcijoje specialiųjų policijos priemonių sąvokos turinys, įvardijant konkrečias specialiąsias policijos priemones, nebuvo atskleistas. Todėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkama Policijos įstatymo redakcija.

14. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus Vidaus tvarkos taisyklių 17 punkte yra nustatyta, kad pamainos pareigūnai tarnybos metu dėvi tarnybinę uniformą ir turi būti ginkluoti tarnybiniais ginklais, turėti jų funkcijoms atlikti reikalingas specialiąsias priemones, tai yra antrankius ir dujų balionėlius. Kitas specialiąsias priemones pamainos pareigūnai pasirenka savarankiškai atsižvelgdami į vykdomas funkcijas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1226 patvirtintame Specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos apraše minimos konkrečios specialiosios policijos priemonės ir šiame sąraše nėra numatytos priemonės – virvės, taip pat nėra numatytas prievartos panaudojimo būdas – agresyvaus, siekiančio susižaloti ar siekiančio sugadinti laikino sulaikymo patalpoje esantį turtą asmens surakinimas antrankiais ir jo pritvirtinimas virve prie kameros durų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad su šiuo teisės aktu buvo supažindintas nuteistasis D. M., bet nebuvo supažindintas nuteistasis R. Š.

15. Tai, kad virvė kaip specialioji policijos priemonė ir jos panaudojimo būdai nėra teisiškai reglamentuoti, patvirtino nuteistieji R. Š., D. M., policijos pareigūnai liudytojai L. L., S. R., A. P., liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z.

15.1. Nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad virvės panaudojimas nėra nurodytas teisės aktuose (t. 4, b. l. 50).

15.2. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad antrankių ir virvės panaudojimas nėra numatytas teisės aktuose (t. 4, b. l. 54).

15.3. Liudytojas policijos pareigūnas L. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad virvė kaip specialioji priemonė nebuvo teisės aktuose nustatyta (t. 4, b. l. 105–106).

15.4. Liudytojas policijos pareigūnas S. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad virvės naudojimosi tvarka nebuvo numatyta ir ją naudodavo savo nuožiūra (t. 4, b. l. 109).

15.5. Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad virvės panaudojimas nėra teisės aktuose nustatytas (t. 4, b. l. 110).

15.6. Liudytojas policijos pareigūnas A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pareigūnai yra minėję, kad nėra nei teisinių priemonių, nei kitų būdų apriboti žaloti save ketinančių ir komisariato turtą gadinančių asmenų laisvę (t. 4, b. l. 108).

16. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1226 patvirtintame Specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos apraše yra nustatyta, kad naudoti specialiąsias priemones policijos įstaigos vadovo įsakymu suteikiama tik tiems policijos pareigūnams, kurie išmokyti naudotis specialiosiomis policijos priemonėmis ir nustatyta tvarka yra išlaikę papildomų reikalavimų normatyvus (13 punktas). Taigi ne bet kuris policijos pareigūnas gali pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise naudoti specialiąsias policijos priemones. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai turėjo veikti pagal principą – leidžiama tik tai, kas yra aiškiai numatyta įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad virvė ir konkretus pasirinktas asmens tramdymo būdas, kurį panaudojo nagrinėjamos bylos policijos pareigūnai, teisiškai eksplicitiškai (aiškiai) nebuvo reglamentuoti, galima teigti, kad policijos pareigūnai veikė neteisėtai. Kita vertus, Policijos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., 26 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad pareigūnas prireikus gali panaudoti bet kokias priemones, būtinas policijos funkcijoms įgyvendinti. Taigi šiame kontekste teisinis reguliavimas nebuvo išsamus ir į bet kokių priemonių kategoriją galėjo patekti bet kokia priemonė, kuri buvo būtina policijos funkcijoms įgyvendinti.

17. Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad policijos uždaviniai yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatyta, jog policijos funkcija yra užtikrinti policijos įstaigose laikomų sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų apsaugą ir priežiūrą. Policijos įstatyme yra nustatyta, jog policijos pareigūnai savo veikloje privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves (25 straipsnio 1 dalies 1 punktas), užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus (25 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

18. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Policijos įstaigų (duomenys neskelbtini) padalinių darbo organizavimo instrukcijos 28.6 papunktyje yra nustatyta, kad įgaliotas pareigūnas, aiškindamasis su pristatytu į policijos įstaigą asmeniu, privalo užtikrinti nuolatinį šio asmens elgesio stebėjimą, kad būtų išvengta nepageidaujamų veiksmų, pavyzdžiui, pareigūnų užpuolimo, savavališko pasišalinimo, susižalojimo ir pan. Pagal (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus nuostatų 8.6 papunktį, minimo skyriaus funkcija yra užtikrinti pristatytų į šį skyrių asmenų teisių, laisvių bei turto apsaugą. Pagal (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus Vidaus tvarkos taisykles (duomenys neskelbtini) skyriaus uždaviniai, be kita ko, yra: 1) pagal kompetenciją suteikti neatidėliotiną pagalbą asmenims, užtikrinti jų teisių ir laisvių apsaugą (5.3 papunktis); 2) užtikrinti tarnybinių patalpų ir materialinių vertybių apsaugą, taip pat komisariato ir jo teritorijos apsaugą (6.5 papunktis).

19. Remiantis nagrinėjamos bylos policijos pareigūnų parodymais, galima teigti, kad jie virvę traktavo kaip parankinę priemonę ir siekdami užtikrinti tai, kad T. S. nesusižalotų ir negadintų komisariato turto, pasirinko priemonę, kuri, jų vertinimu, buvo būtina tam, kad būtų užtikrintas tiek paties nukentėjusiojo T. S. saugumas, tiek ir komisariato turto apsauga. Ir ši priemonė policijos pareigūnų buvo laikoma teisėta. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad policijos pareigūnų vadovai sudarė sąlygas tokią priemonę naudoti, žinojo apie tokios priemonės naudojimą, toleravo tokios priemonės naudojimą.

20. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus Vidaus tvarkos taisyklių 18 punkte nustatyta, kad šiam padaliniui skiriamos specialiai įrengtos patalpos ir funkcijoms bei uždaviniams atlikti reikalingos priemonės. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai turėjo aiškų tikslą – apsaugoti žmogų nuo jam gresiančio pavojaus bei valstybės turtą nuo sugadinimo. Tačiau policijos komisariatas buvo visiškai nepritaikytas agresyviems asmenims laikyti ir juos sutramdyti.

21. Padaliniui buvo skirtos patalpos, kurios teisiškai gali būti įvardytos kaip specialiai įrengtos patalpos, tačiau realiai šios patalpos nebuvo pritaikytos agresyviems asmenims tramdyti, kad jie nesusižalotų ir nesugadintų valstybės turto.

22. Teisiškai padaliniui buvo skirtos reikalingos priemonės, kai šios priemonės nebuvo tinkamos tikslui – apsaugoti žmogų nuo susižalojimo ir valstybės turtą nuo sugadinimo – pasiekti. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad guminės lazdos nenaudoja, nes tai yra žmogaus mušimas, ir yra per maža patalpa, kad ją galėtų panaudoti (t. 4, b. l. 52). Liudytojas policijos pareigūnas L. L. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad specialioji priemonė – guminė lazda – nėra taikoma, nes ji neturi efekto, asmeniui padaromi sužalojimai ir sukeliamas skausmas, tačiau jis vis tiek lieka neadekvatus (t. 4, b. l. 106). Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pareigūnas turi pasirinkti tas priemones iš arsenalo turimų. Pradedama visada nuo lengviausios priemonės – žodinio įspėjimo, o kai nepaklūsta, panaudojamos specialiosios priemonės, pavyzdžiui, dujos, elektrošokas (t. 4, b. l. 110). Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dujų nenaudoja, nes patalpoje dujos nėra naudojamos, be to, nėra gero vėdinimo, nebent tik ekstremaliu atveju. Jo vertinimu, be antrankių ir virvės nieko daugiau nebuvo siekiamiems tikslams pasiekti – kad agresyvus, susižaloti galintis žmogus nesusižalotų ir nesugadintų komisariato inventoriaus (t. 4, b. l. 52). Nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ašarinės dujos nėra naudojamos, nes patalpoje pats daugiau dėl to nukenti (t. 4, b. l. 50). Iš kur atsirado pati virvė, niekas nežino.

23. Taip pat policijos pareigūnai turėdami užtikrinti teisės aktuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą nebuvo apmokyti, kaip jie turėtų elgtis laikino sulaikymo patalpose su agresyviais, neblaiviais, susižaloti galinčiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis. Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pareigūnai yra apmokomi, kaip jie turi elgtis, kai yra nepaklusimas ir sulaikymas ne sulaikymo patalpoje. Mokymų, kaip elgtis sulaikymo patalpoje, nėra. Ir pripažino, jog tai yra spraga, nes instruktoriai to pareigūnų nemoko. Anot liudytojo, pareigūnas turi mąstyti, kad asmenį ir jo judesius reikia apriboti taip, kad jis nesužalotų savęs ar kitų bei nesugadintų turto (t. 4, b. l. 110).

24. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai, kuriems vykdant nustatytus uždavinius bei funkcijas buvo suteiktos netinkamos darbo sąlygos ir priemonės, o mokymai, kaip elgtis su asmenimis laikino sulaikymo patalpose, nevyko, panaudojo priemonę, kuri, jų vertinimu, buvo reikalinga nustatytoms funkcijos ir uždaviniams vykdyti, išrado arba sumąstė jos panaudojimo būdą, kad tikslas būtų pasiektas – kad asmuo nesusižalotų ir nesugadintų valstybės turto, panaudojo priemonę bei išrado arba sumąstė jos panaudojimo būdą, kai teisiškai to nėra numatyta, priemonės panaudojimo būdą, kurį jie patys vertina kaip netinkamą, bet būdą, kuris leido jiems pasiekti tikslą – apsaugoti žmogų nuo susižalojimo bei valstybės turtą nuo sugadinimo. Ir byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad šį būdą pati valstybė, veikdama per savo įgaliotus asmenis, t. y. policijos pareigūnų vadovus, pripažino kaip tinkamą.

25. Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pareigūnas turi pasirinkti priemones iš arsenalo turimų (t. 4, b. l. 110). Pareigūnai parinko virvę, kuri nėra teisės aktuose nustatyta, tačiau ji buvo arsenalo turima priemonė, apie kurios buvimą ir jos panaudojimo būdą įvykio komisariato vadovybė žinojo.

26. V. A., kuriam nutraukta byla, pirmosios instancijos teisme parodė, kad asmenys rišami analogišku būdu nuo pat atsikraustymo į naujas komisariato patalpas ir juos pririštus laikydavo tol, kol nusiramindavo. Buvo sakyta, kad galima laikyti iki valandos, (duomenys neskelbtini) V. Z. buvo pasakęs, kad būtina pažymėti policijos sistemoje, jeigu buvo panaudota virvė, ir taip jie žymėdavo. Šis liudytojas paaiškino, kad tai buvo nusistovėjusi praktika ir tuo metu visa tai buvo priimtina, nes nebuvo kitų galimybių (t. 4, b. l. 46).

27. Nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tai, kad kameros nepritaikytos agresyviems asmenims, valdžia žinojo, ne vieną kartą yra apie tai sakyta, bet valdžios atstovai tai neigia, nes nebuvo raštiško kreipimosi, ir (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas buvo užsukęs, jis taip pat žodžiu buvo informuotas apie šią problemą. Buvo žadama padaryti kameras, bet vis planuose. Visi viską žinojo. Paaiškino, kad per jo darbo laikotarpį nebuvo poreikio naudoti virvę, kol nepersikėlė į naujas patalpas, nes anksčiau būdavo visai kitokios laikino sulaikymo kameros. Persikėlus į naujas patalpas analogišku būdu jis nėra rišęs asmens prie durų rankenos, bet matė, kaip kolegos yra tai darę. Panaudoję specialiąsias priemones ne tik informuodavo pamainos vyresnįjį, bet ir pažymėdavo sistemoje (t. 4, b. l. 48–51).

28. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matydamas permestą virvę ir uždarytas duris, numanė, kad ta virvė yra panaudota, numanė, nes tai buvo ne pirmas kartas. Tokie panašūs atvejai truko daugiau negu metus. Jis ne kartą yra sakęs ir (duomenys neskelbtini) V. Z. po kiekvieno tokio specialiosios priemonės panaudojimo, kai visi susirinkdavo pamainos perdavimui, pabrėždavo, kad tai yra negerai, kad tokią metodiką taikyti yra labai blogai. Ne kartą A. M. ateidavo į budėtojų dalį su materialinio aprūpinimo viršininku, visada apžiūrėdavo, ką čia reikia padaryti, bet galutinio sprendimo niekada nepriimdavo ir kameros nebuvo tinkamai įrengtos. A. M. buvo atėjęs apie tris kartus apžiūrėti laikino sulaikymo kamerų, bet veiksmų, jokių priemonių, pakeitimų taip ir nebuvo padaryta (t. 4, b. l. 52–53).

29. Liudytojas policijos pareigūnas pamainos vyresnysis L. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam atėjus dirbti į padalinį matė, kad ta virvė yra padėta, kilo klausimas, ar tai yra normalu. Jam buvo atsakyta, kad ji yra naudojama, nes kitokių būdų sulaikytiesiems sutramdyti nėra. Jam buvo parodyta tarnybinio patikrinimo išvada dėl panašaus įvykio, kuris buvo įvykęs prieš porą mėnesių, kai virvė buvo panaudota, ir šioje išvadoje nurodyta, kad ji buvo panaudota teisėtai. Buvo įsitikinęs, kad ji buvo naudojama teisingai. Buvo kalbama, kad problemą reikia spręsti. Pareigūnai reikalavo, kad būtų įrengta saugi kamera, kurioje būtų galima uždaryti neramius asmenis. Po nakties problemas pamainos pareigūnai visada išsakydavo vadovybei. Liudytojo vertinimu, kameros nebuvo tinkamai įrengtos, jos buvo nesaugios (t. 4, b. l. 105–106).

30. Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam nebuvo žinoma, kad patalpose yra virvė, bet kartu taip pat teigia, kad apie surišimo priemones buvo keltas klausimas, jis buvo svarstytas. Specialūs padaliniai buvo atlikę tyrimą. Konkrečiai apie V. A. naudotus analogiškus veiksmus buvo atliktas patikrinimas ir tuo metu nebuvo skirtos jokios nuobaudos. Taip pat paaiškino, kad nuteistieji R. Š., D. M. ir V. A., kuriam byla nutraukta, buvo kreipęsi dėl netinkamai įrengtų kamerų, buvo išsakę pretenzijas (t. 4, b. l. 110–111).

31. Liudytojas policijos pareigūnas A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pareigūnai yra minėję, kad nėra nei teisinių priemonių, nei kitų būdų apriboti žaloti save ketinančių ir komisariato turtą gadinančių asmenų laisvę (t. 4, b. l. 108).

32. Taigi policijos pareigūnai buvo išreiškę savo valią šiuo klausimu, t. y. jie neveikė slapta, netramdė sulaikytųjų, įskaitant ir nukentėjusįjį T. S., laikino sulaikymo patalpose niekam nežinant, apie tokios priemonės panaudojimą jie pažymėdavo sistemoje, o pati nagrinėjamos institucijos vadovybė, apie susidariusią situaciją, problemą, kuri turėjo būti sprendžiama, žinojo ir nieko dėl to nedarė, išskyrus tai, kad buvo klausomasi, vaikštoma ir apžiūrima, bet iš esmės tai reiškė pritarimą policijos pareigūnų veiksmams su sulaikytaisiais.

33. Tai, kad virvės panaudojimas buvo normali praktika įvykio komisariate patvirtina ne tik policijos pareigūnų duotų parodymų turinys, bet ir kiti byloje esantys įrodymai.

33.1. Iš byloje esančių fotonuotraukų (t. 1, b. l. 63–71; t. 4, b. l. 142–147), padarytų iš vaizdo įrašo, matyti, kad kol atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A., nuteistieji R. Š. bei D. M. atlikinėjo veiksmus su nukentėjusiuoju T. S., policijos pareigūnas L. L. apskritai nieko dėl to nedarė, nors buvo atsakingas už pamainos pareigūnų darbą (t. 4, b. l. 145–147). Tuo tarpu policijos pareigūnas S. R. ramiai pildė dokumentų ir policijos pareigūnų veiksmai su nukentėjusiuoju T. S. jo netrikdė, nešokiravo, jam nesukėlė pasipiktinimo ar kažkokios nuostabos (t. 1, b. l. 64–68; t. 4, b. l. 142–143, 145–147). Kitaip tariant, policijos pareigūnų veiksmai su nukentėjusiuoju T. S. policijos pareigūnui S. R. nesukėlė absoliučiai jokios reakcijos, o vienintelis į situaciją reaguojantis asmuo buvo įvykio patalpose buvęs kitas teisės pažeidėjas (t. 1, b. l. 66; t. 4, b. l. 143).

33.2. Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. birželio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-81 Dėl E. G. skundo (t. 2, b. l. 189–194) matyti, kad atlikto tarnybinio patikrinimo objektas buvo policijos pareigūnų veiksmai naudojant surišimo priemonę – virvę, o atliktos procedūros subjektu kartu buvo policijos pareigūnas – atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A., t. y. jo veiksmai buvo vertinimo objektas. Iš išvados turinio matyti, kad prieš asmenį buvo panaudoti antrankiai ir virvė siekiant, kad sulaikytas asmuo negadintų kameros inventoriaus ir nesusižalotų savęs, jis buvo paguldytas arčiau durų, kad jis negalėtų susižaloti galvos į suolą, o kameros grindys buvo drėgnos. Išvadoje konstatuota, jog objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas ar viršijo įgaliojimus, pažeidė teisės normas, negauta, pareigūnai veikė, kaip to reikalauja teisės aktai. Išnagrinėjus asmens skundą suponuojama nuomonė, jog jis paremtas deklaratyviu ir formaliu policijos pareigūnų įskundimu, stengiantis netiesiogiai daryti neigiamą poveikį pareigūnų tiesiogiai atliekamoms funkcijoms. Iš surinktos medžiagos matyti, jog asmuo nevykdė teisėtai duotų pareigūnų nurodymų, provokavo pareigūnus. Tarnybinio nusižengimo požymių pareigūnų veikoje neįžvelgta. Ši išvada patvirtinta (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. M. (t. 2, b. l. 189). Tai reiškia, kad vadovybė apie virvės panaudojimą, kai jos panaudojimas teisės aktuose nebuvo reglamentuotas, asmens pririšimas laikino sulaikymo kamerose, kai toks būdas teisiškai nėra numatytas, o mokymai dėl to netgi nevyksta, žinojo ir toleravo.

34. Taigi policijos pareigūnams yra iškelti teisės aktuose aiškiai reglamentuoti uždaviniai, nustatytos funkcijos, numatytos priemonės, kurios, remiantis (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus Vidaus tvarkos taisyklių 18 punktu, yra reikalingos skyriaus uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, tačiau realiai suteiktos darbo sąlygos ir priemonės, kuriomis jie šių uždavinių bei funkcijų objektyviai negalėtų realizuoti, ypač kai jie turi turėti reikalų su neblaiviais asmenimis, su kuriais neįmanoma susikalbėti, kurie nuolatos policijos pareigūnus žemina, užgaulioja ir, kaip pats nukentėjusysis T. S. paaiškino tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek savo pareiškime valstybės įgaliotai institucijai, savo pyktį, kurį jautė apsaugos darbuotojams, trenkusiems gumine lazda ir išvedusiems prievartą į lauką, reiškė policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 39–43, 45–49, 193–200; t. 2, b. l. 9–10), o policijos pareigūnams mokymai, kaip elgtis su tokiais nuolatinį savo pyktį išliejančiais, save žaloti ketinančiais, valstybės turtą gadinančiais asmenimis laikino sulaikymo patalpose, nevyksta. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1226 patvirtinto Specialiųjų policijos priemonių naudojimo tvarkos aprašo turinys leidžia teigti, kad jis nėra skirtas atvejams laikino sulaikymo patalpose tramdant nepaklusnius, save žaloti ketinančius bei valstybės turtą gadinančius asmenis. Šio teisės akto 16 punkte nustatyta, kad jei atsiranda sąlygų, nenurodytų šiame apraše, specialiąsias policijos priemones policijos pareigūnas privalo naudoti Policijos įstatyme nustatytais atvejais, kurio redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d., nereglamentuoti atvejai dėl specialiųjų priemonių panaudojimo laikino sulaikymo patalpose su nepaklusniais, save žaloti ketinančiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis. Ir nagrinėjamu atveju policijos pareigūnas paliekamas tokioje situacijoje, kurioje jis iš esmės neturėtų būti.

35. Viena vertus, aukščiausiu – konstitucinės teisės – lygiu policijos pareigūnas turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, todėl siekdamas apsaugoti žmogų ir valstybės turtą bei naudodamas prievartą prieš žmogų policijos pareigūnas turi prisiminti, kad jam yra draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis), o panaudota prievarta turi būti tik būtinais atvejais ir jos panaudojimas turi atitikti konstitucinio proporcingumo principo reikalavimus, arba žemesniu – ordinarinės teisės – lygiu, su kurioje nustatytu reguliavimu policijos pareigūnas privalo būti supažindintas, jis turi prisiminti, kad: 1) jis savo veikloje yra saistomas pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principo (Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 papunktis); 2) prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos (Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ir 26 straipsnio 1 dalis); 3) jis privalo neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų (Lietuvos policijos pareigūnų kodekso 4.3 papunktis).

36. Visi nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai patvirtino, kad tas būdas, kuris buvo taikytas laikino sulaikymo patalpose, yra nežmoniškas.

36.1. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ne kartą yra sakęs ir (duomenys neskelbtini) V. Z. po kiekvieno tokios specialios priemonės panaudojimo, kad tai yra negerai, kad tokią metodiką taikyti yra labai blogai, jam nepatiko šios specialiosios priemonės panaudojimas, daug kartų reiškė pretenzijas viršininkams, kad ta priemonė yra netinkama policijai naudoti būtent tokiu būdu, ji yra netinkama iš žmogiškosios pusės (t. 4, b. l. 53).

36.2. Nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis nemano, kad naudotas būdas yra normalus žmogaus fiksavimo būdas, jis asmeniškai taip nerišdavo, kitaip rišdavo (t. 4, b. l. 50).

36.3. Liudytojas policijos pareigūnas L. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, jo duomenimis, dabar jau yra normalesnių ir humaniškesnių priemonių, o tuo metu to nebuvo (t. 4, b. l. 105).

36.4. Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme padarė išvadą, jog pasirinktos įvykio metu priemonės viršijo žmogiškumo ribas (t. 4, b. l. 111).

37. Tad nagrinėjamoje situacijoje iš esmės bet kuris iš įvykio metu buvusių policijos pareigūnų vadovaudamasis tiek teise, tiek savo morale bet kuriuo momentu galėjo užkirsti kelią veiksmams, kurie buvo panaudoti prieš nukentėjusįjį T. S., t. y. ne tik nuteistieji R. Š., D. M., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. galėjo šių veiksmų neatlikti ir nepagelbėti šių veiksmų atlikimui, o atlikus šiuos veiksmus galėjo bet kada įsikišti ir nutraukti nukentėjusiojo besitęsiantį tramdymą virve, bet ir L. L. kartu su S. R. galėjo bet kuriuo momentu įsikišti ir sustabdyti prieš nukentėjusįjį atliekamus tramdymo veiksmus, taip pat bet kuriuo momentu nutraukti nukentėjusiojo besitęsiantį tramdymą virve. To padaryta nebuvo, nes, kaip teigia policijos pareigūnas L. L., jis manė, kad tokie veiksmai yra teisingi, o policijos pareigūno S. R. visiškas nereagavimas į situaciją rodo, kad tai buvo įprastiniai policijos pareigūnų veiksmai su asmeniu laikino sulaikymo patalpose. Kitaip tariant, kas vyko su nukentėjusiuoju T. S., buvo įprastinė įvykio komisariato praktika.

38. Kita vertus, policijos pareigūnas yra taip pat saistomas tarnybinio pavaldumo principo (Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), kuris įpareigoja policijos pareigūną paklusti aukštesniajam pagal pareigas policijos pareigūnui, o tai reiškia, kad nepaklusimas aukštesniajam pagal pareigas policijos pareigūnui gali sąlygoti tam tikrų neigiamų pasekmių taikymą – tarnybinę (drausminę) atsakomybę. Paisydami šio principo reikalavimų policijos pareigūnai priėjo prie to, kad jie atliko, skatino ir kitaip toleravo veiksmus su asmenimis laikino sulaikymo patalpose, įskaitant ir veiksmus su nukentėjusiuoju T. S., kuriuos jie patys vertina kaip nežmoniškus, ir reiškė dėl to savo pretenzijas vadovybei.

39. Valstybė ir konkrečiu atveju policijos komisariato vadovybė sudarė tokias darbo sąlygas, kurioms esant teisės aktuose uždrausti veiksmai buvo atliekami, apie tokius veiksmus vadovybė žinojo, tokius veiksmus toleravo, nieko nedarė, kad tokie veiksmai nebūtų atliekami, ir toliau skatino juos atlikti. Policijos pareigūnai buvo išreiškę savo nepritarimą dėl to, kad jie turi naudoti jiems nepriimtinas asmenų tramdymo priemones bei būdus, į tai nebuvo reaguota. Policijos pareigūnas L. L. paklausė, ar virvės panaudojimas yra normalu, o kai jam buvo parodyta tarnybinio patikrinimo išvada, kuri tvirtinama, pažymėtina, (duomenys neskelbtini), suprato, kad ji naudojama teisėtai. t. 4, b. l. 105–107). Dėl tarnybinių santykių pareigūnai turėjo pagrindo manyti, kad veikė teisėtai ne tik dėl to, kad vadovybė apie tai žinojo, nieko dėl to nedarė, toleravo ir netgi skatino, bet ir dėl to, kad tos pamainos vyresnysis L. L. neįsikišo ir nieko dėl to nedarė, jam šie veiksmai atrodė normalūs (t. y. nenormalus elgesys su žmogumi tapo norma), kai buvo parodyta tarnybinio patikrinimo išvada (kurią patvirtino (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. M.) dėl panašaus pobūdžio veiksmų, o, kaip matyti iš L. L. parodymų, jis kartu iš viso nemanė, kad buvo tuo metu atsakingas už pamainą. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje yra svarbu tai, kad nuteistieji ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo traktavo L. L. kaip asmenį, kuriam jie yra pavaldūs, o jo tylėjimą pareigūnai suprato kaip pritarimą.

39.1. Nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pamainos vyresnysis buvo L. L., o panaudoję specialiąsias priemones ne tik informavo pamainos vyresnįjį, bet ir pažymėjo tai sistemoje (t. 4, b. l. 50–51).

39.2. Nuteistasis D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad veiksmus prieš nukentėjusįjį vertino kaip teisėtus, nes viršininkai į pastabas nereaguodavo, o savo konkliudentiniais veiksmais pritarė (t. 4, b. l. 53).

39.3. V. A., kuriam byla nutraukta, liudytojas policijos pareigūnas S. R. patvirtino, kad vadovauti turėjo vyresnysis pamainos viršininkas L. L. ir jis buvo atsakingas už visą pamainos darbą (t. 4, b. l. 47, 108).

39.4. Liudytojas policijos pareigūnas (duomenys neskelbtini) V. Z. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pareigūnai, kurie dirba su pristatytais asmenimis, turi savo vyriausiąjį specialistą – L. L., kuris atsako už pareigūnų darbą su sulaikytaisiais asmenimis ir tvarką. Pareigūnai, dirbantys su sulaikytaisiais asmenimis, yra tiesiogiai pavaldūs vyriausiajam specialistui (t. 4, b. l. 109), t. y. L. L.

39.5. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnų veiksmų nustatyta, kad L. L. buvo atsakingas už pamainos pareigūnams pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą (t. 1, b. l. 193–200; t. 2, b. l. 9–10).

40. Nors, remiantis byloje esančiais duomenimis, galima teigti, kad virvės panaudojimas ir jos panaudojimo būdas buvo normali komisariato praktika, t. y. tai nebuvo vienkartinis atvejis, kuris buvo panaudotas prieš nukentėjusįjį, teisėjų kolegijos vertinimu, policijos pareigūnai, atsižvelgdami į savo darbo patirtį bei į neblaivaus nukentėjusiojo T. S. veiksmus laikinojo sulaikymo patalpoje, turėjo įsitikinti, kad nukentėjusysis T. S. yra būtent tas asmuo, kuris siektų susižaloti. Tačiau vertinant paties nukentėjusiojo T. S. asmenį įvykio metu negalima teigti, kad nukentėjusysis buvo tas asmuo, kuris įvykio metu būtų norėjęs save kaip nors žaloti siekdamas ištrūkti iš laikino sulaikymo patalpos. Kaip teisingai pažymėta 2017 m. vasario 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl šių pareigūnų veiksmų (t. 1, b. l. 193–200; t. 2, b. l. 1–10), tuo momentu, kai V. A. įėjo į laikino sulaikymo patalpas ir uždėjo nukentėjusiajam T. S. antrankius, pastarasis tuo metu sėdėjo ant suoliuko, pareigūnams dedant antrankius nesipriešino, jokios agresijos nereiškė.

41. Ir nors nukentėjusiojo T. S. elgesys nerodo, kad jis galėjo žalotis, jis policijos pareigūnams nesipriešino, jokios agresijos prieš juos nerodė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog nuo nukentėjusiojo T. S. suduoto smūgio į laikino sulaikymo patalpos duris pasikėlė šių patalpų durų stačiakampio formos geležinės durelės, o spardydamas į duris jis vis dėlto buvo praradęs pusiausvyrą, leidžia teigti, jog galimybė, kad nukentėjusysis, kuris, kaip minėta, buvo neblaivus, praradęs pusiausvyrą ir kritęs būtų galėjęs susižaloti, vis dėlto buvo. Todėl policijos pareigūnai turėjo pagrindo imtis veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S., kad jis nesusižalotų. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvu, jog nukentėjusiojo surakinimas antrankiais, virvės vieno galo pririšimas prie antrankių, jos perkėlimas per durų viršų ir kito virvės galo pririšimas prie kameros durų, tokiu būdu įtempiant nukentėjusiojo rankas į viršų ir jas laikant, nebuvo adekvati priemonė susidariusioje situacijoje.

42. Pirmosios instancijos teismas teisingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pažymėjo, jog policijos pareigūnai galėjo imtis kitų alternatyvių priemonių, pavyzdžiui, surišti nukentėjusįjį virve ir jį paguldyti ant žemės, kol jis nusiramins, t. y. panaudoti būdą, dėl kurio jau buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jis buvo pripažintas kaip teisėtas. Taip pat policijos pareigūnams pavartojus konkrečius veiksmus prieš nukentėjusįjį ir apsaugojus jo galvą nuo susižalojimo galimybių nebuvo pagrindo dar kartą įtempti virvės siekiant apsaugoti valstybės turtą, kurį gadino nukentėjusysis, spardydamas laikino sulaikymo patalpos duris, nes valstybės turtas prieš asmens sveikatą nėra prioritetinė vertybė. Kitaip tariant, nukentėjusiojo tolesnis tramdymas sukeliant jam skausmą tam, kad jis negadintų valstybės turto apsaugojus jo gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, buvo perteklinis konkretaus policijos pareigūno – atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. A. – veiksmas. Tačiau teisėjų kolegija negali laikyti šiuos policijos pareigūnų veiksmus prieš nukentėjusįjį T. S. tiek pavojingais, dėl kurių jiems kiltų baudžiamoji atsakomybė.

43. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje situacijoje bet kuris iš įvykio komisariato policijos pareigūnų galėjo bet kuriuo momentu prieiti ir nutraukti tuos veiksmus, kurie buvo atliekami su nukentėjusiuoju, kuris nė vienam iš policijos pareigūnų nebuvo asmeniškai priskirtas. Taigi ne tik nuteistieji R. Š., D. M., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. A., bet ir L. L. bei S. R. galėjo imtis atitinkamų veiksmų, o ne nieko nedaryti ir tyliai pritarti, o tai jie darė būdami įvykio vietoje ir matydami susidariusią situaciją, dėl kurios jie nieko nedarė. Visi policijos pareigūnai traktavo nukentėjusiojo T. S. atvejį kaip įprastinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad komisariate buvo taip organizuojami tarnybiniai santykiai, kai policijos pareigūnas, kuris buvo atsakingas už pamainos pareigūnų darbą, nesuvokė, kad jis yra atsakingas už šios pamainos pareigūnų darbą, o komisariate buvę policijos pareigūnai suprato, kad jie yra jam pavaldūs. Kaip atsakingas už pamainos pareigūnų darbą asmuo L. L. galėjo užkirsti kelią nuteistųjų ir asmens, kuriam byla nutraukta, veiksmams prieš nukentėjusįjį T. S., jis galėjo bet kada įsiterpti ir šiuos veiksmus nutraukti. To jis nepadarė, sudarant pagrindo pareigūnams manyti, kad jų veiksmai yra teisėti, bet kartu jis to padaryti ir nebūtų galėjęs, nes nenormalūs ir neteisingi elgesio su žmogumi veiksmai virto normaliu ir teisingu pareigūnų elgesiu po to, kai jam buvo parodyta tarnybinio patikrinimo išvada dėl panašaus pobūdžio veiksmų, kuriuos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. M. patvirtino netaikydamas tarnybinės atsakomybės pareigūnams. Iš bylos medžiagos matyti, kad komisariate buvo taip organizuojami tarnybiniai santykiai, kai policijos pareigūnas, kuris atsakingas už pamainos pareigūnų darbą, netgi negalėjo suprasti, kad tokie nuteistųjų ir asmens, kuriam byla nutraukta, veiksmai gali būti apskritai neteisėti, nors ir buvo (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) A. M. patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada dėl panašaus pobūdžio veiksmų, kurie įvertinti kaip neturintys tarnybinio nusižengimo požymių. Policijos pareigūnas L. L., kaip atsakingas už pamainos pareigūnų darbą, turėjo užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, bet to dėl neaiškių priežasčių nepadarė.

44. Policijos komisariato vadovybė, policijos pareigūnams ne kartą išreiškus pretenzijas dėl to, kokius veiksmus jie turi atlikti laikino sulaikymo patalpose su agresyviais, žaloti save ketinančiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis, vietoj to, kad sudarytų normalias darbo sąlygas, kurioms esant aukščiausiu – konstituciniu – lygiu būtų užtikrinta žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visiškai į tai nereagavo, tik iškilus įvykiui į viešumą, ėmėsi konkrečių apčiuopiamų veiksmų dėl situacijos, dėl kurios policijos pareigūnai jau buvo išreiškę savo valią.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos komisariato vadovybė, kuri tam tikrą laiko tarpą pastatė policijos pareigūnus į tokią darbo sąlygų prasme padėtį, kai jie turėdami aiškų teisės aktuose nustatytą tikslą, buvo priversti išrasti ar išmąstyti asmens tramdymo būdą, kurį jie patys įvardijo kaip nežmonišką, laikino sulaikymo patalpose, apie šį tramdymo būdą žinojo, nieko dėl to nedarė, toleravo, todėl negali perkelti atsakomybės naštos savo pačios pareigūnams. Nagrinėjamoje byloje valstybei, jokia didelė žala baudžiamąja prasme negalėjo būti padaryta.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog skundžiamas teismo nuosprendis, kuriuo R. Š. ir D. M. yra nuteisti už tai, kad jie, veikdami su V. A. bendrininkų grupe, būdami valstybės tarnautojai, pažeisdami jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi viršydami įgaliojimus, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir fizinis asmuo T. S., bei nežymiai sutrikdė T. S. sveikatą, o būtent: 2016 m. gruodžio 20 d., tarnybos metu, 02.56 val., (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) pareigūnams į (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), dėl ATPK 174 straipsnio, 187 straipsnio 2 dalies numatytų reikalavimų pažeidimo pristačius T. S. ir 2016 m. gruodžio 20 d. 03.03 val. uždarius jį į laikino sulaikymo patalpą Nr. 1, pastarajam triukšmaujant bei nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus, 03.53 val. V. A., laikydamas rankose antrankius ir virvę, atidarė laikino sulaikymo patalpos Nr. l duris ir įspėjo sulaikytąjį apie galimą spec. priemonių panaudojimą. Išėjus V. A. iš sulaikymo patalpos, pasigirdo smūgis į sulaikymo patalpos duris, tad V. A. vėl įėjo į sulaikymo patalpą ir antrankiais surakino T. S. rankas už nugaros. Tuo metu į sulaikymo patalpą įėjo ir R. Š., kuriam už rankos palaikant T. S., V. A. virvę užfiksavo prie antrankių. Po to, D. M. priėjus prie durų ir jas palaikant ranka ir koja, V. A. perkėlė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų, virvę įtempė, įstūmė besipriešinantį T. S. į kameros vidų, kartu su D. M. uždarė duris ir, D. M. prilaikant duris, virvę užfiksavo už durų rankenos. Toliau T. S. spardant sulaikymo patalpos duris, 04.29 val. V. A. priėjo prie sulaikymo patalpos durų, įtempė dar stipriau virvę ir pritvirtino ją prie durų rankenos. Tokiu būdu įtemptos rankos į viršų laikytos iki 04.50 val. (57 minutes), dėl to T. S. buvo padaryti šie sužalojimai: skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešinio riešo išoriniame paviršiuje, kairiojo riešo išoriniame paviršiuje bei vidiniame paviršiuje, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas dėl to naujas nuosprendis – išteisinti nuteistuosius R. Š. ir D. M., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad yra priimamas išteisinamasis nuosprendis, kiti apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai paliekami nenagrinėti.

47. Kartu pažymėtina, jog apeliacinis skundas nėra paduotas asmens, kuriam byla nutraukta, t. y. V. A. Kadangi apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistajam R. Š., kuris nuosprendį apskundė, bei nuteistajam D. M., dėl kurio nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir asmeniui, kuriam byla nutraukta, teismas švelnina nuosprendį ir pastarajam. Tokiu būdu teismas nusprendžia išteisinti V. A., kuriam byla nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 3 punktas).

48. V. A., R. Š. ir D. M. išteisinami pagal 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 ir 3 punktais, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

R. Š. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

D. M. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. A. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. Š., D. M., V. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Arvydas DaugėlaEduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė