Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. gegužės 26 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ panaikinimo bei atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3) priteisti bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl Tarnybinio patikrinimo išvados ir pareiškėjo veiksmų vertinimo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra akcentavęs, kad kalbant apie asmens teisę dalyvauti galimo atleidimo procedūroje, reikia pabrėžti, jog pareigūnas privalo būti informuotas apie įtarimus, susijusius su galimu vardo pažeminimu. Asmens informavimu apie tai, kad jis įtariamas pareigūno vardo pažeminimu, be kita ko, yra siekiama užtikrinti, jog jis aiškiai suvoktų, kuo yra kaltinamas ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, todėl svarbu, jog asmeniui pateikiama informacija būtų tiksli ir išsami bei neprieštaringa. Asmens informavimas apie jam keliamus įtarimus yra svarbi procedūrinė garantija, sudaranti galimybę pateikti tinkamą paaiškinimą ir apginti savo teisėtus interesus. Teiktinos informacijos išsamumas vertintinas atsižvelgiant į tai, ar sudarytos realios, o ne fiktyvios prielaidos šios asmens teisės įgyvendinimui. Asmeniui turėtų būti išaiškintas įtarimų dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo turinys, pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai. Teisės aktai nenustato, kokiu būdu ir kokios apimties informacija asmeniui turėtų būti pateikiama, informuojant jį apie galimą pareigūno vardo pažeminimą, todėl tai, ar asmuo buvo tinkamai informuotas, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017).

Pareiškėjas nesutinka ir su jo veiksmų teisiniu įvertinimu kaip pareigūno vardo pažeminimu. Taigi, pareiškėjas kelia klausimus dėl tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų teisinio įvertinimo tinkamumo. Tokiu atveju, šioje byloje nagrinėjant pareiškėjo skundą, pirmiausia turi būti nustatyta ir įvertinta, ar pareiškėjas atliko kaltus veiksmus, t. y. pažeidė Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus teisės aktų reikalavimus, o nustačius, kad pareiškėjas padarė šiuos pažeidimus, vertintina, ar tokio pobūdžio pažeidimai traktuotini kaip pareigūno vardo pažeminimas, t. y. ar pareiškėjo, kaip pareigūno, elgesys akivaizdžiai pažemino policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi tam tikroje visuomeninių teisinių santykių apsaugos srityje, autoritetą bei prieštaravo įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų.

Esminis elementas, suponuojantis nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai susiję su tarnybos sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu tarnybos sistema. Akivaizdu, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų objektyvių bei subjektyvių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – tarnybos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie tarnybą, kaip instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu. Šių pasekmių atsiradimas iš esmės yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir ji sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, visuomenės turimais pareigūnų atžvilgiu. Šios pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl atitinkamos institucijos pareigūnų elgesio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012, 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3541-492/2017 ir kt.).

Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).

Pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, todėl sprendžiant dėl jo elgesio – veiksmų ar neveikimo tam tikroje situacijoje, dėl jos suvokimo, kaip reikėtų veikti, dėl jos galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas jo pareigūno statuso.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Analogiški draudimai įtvirtinti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje („Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“) bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnyje („Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas“.).

Prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas įpareigoja policijos pareigūną patį pasirinkti prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Ši nuostata faktiškai apeliuoja į pareigūno sąžiningumą ir profesionalumą, reikalauja, kad nebūtų peržengtos racionalumo ribos, kad pareigūno pasirinktos prievartos priemonės nebūtų aiškiai neadekvačios situacijai. Panaudojęs prievartos priemones, pareigūnas turi būti pasiruošęs logišką savo veiksmų paaiškinimą, kodėl jam prireikė imtis būtent šios rūšies ir sunkumo prievartos, kodėl nebuvo apsiribota neprievartiniais veiksmais arba mažesnio pavojingumo prievartos priemonėmis. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Tai reiškia, pasirinkus vieną ar kitą prievartos taikymo variantą, policijos pareigūnas turi dėti visas pastangas, kad nesukelti fizinės ar turtinės žalos kitam asmeniui, o jeigu tai neišvengiama, kad žala būtų mažesnė. Nereikalaujama, kad sunkių pasekmių būtų išvengta. Būtina, kad pareigūnas stengtųsi tai padaryti ir galėtų logiškai paaiškinti, kaip jis stengėsi, kodėl nepavyko jų išvengti, kodėl pats stengimasis tomis sąlygomis buvo neįmanomas.

Pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, pareiškėjas, yra davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

Laikytina, kad būdamas pareigūnu ir davęs priesaiką, asmuo žino jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose. Pareigūno elgesys kiekvienu konkrečiu atveju – veiksmai ar neveikimas, laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, nors jis ir nesiekia neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kyla dėl jo teisei priešingo elgesio.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) (toliau – ir Specialisto išvada) konstatuota, kad T. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nurodyta, kad jam buvo padaryti skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešiniojo riešo išoriniame paviršiuje, kairiojo riešo išoriniame paviršiuje bei vidiniame paviršiuje. Specialisto išvadoje pažymėta, jog apžiūros metu stebėtas odos nubrozdinimų gijimo laipsnis neprieštarauja tam, kad rasti T. S. sužalojimai galėjo būti padaryti teisėsaugos nustatytu laiku bei užduotyje nurodytu būdu (t. y. rankas surakinus už nugaros antrankiais, antrankius užfiksavus virve, tempiama aukštyn permetus per duris užfiksuojant virvę išorinėje durų dalyje, tempiant rankas aukštyn ir tokioje padėtyje laikomam apie 1 valandą).

Bylos medžiaga nustatyta, jog sulaikytajam asmeniui T. S. sutramdyti buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai ir virvė. Akcentuotina, jog minėtas specialiąsias priemones panaudojo ne pareiškėjas, tačiau vyriausiasis postinis V. A., kuris sulaikymo patalpoje esančiam T. S. surakino antrankiais už nugaros rankas, laikant kitam policijos pareigūnui, užfiksavo virvę prie antrankių, tempdamas virve antrankiais surakintas už nugaros rankas į viršų, pervėrė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, tada virvės galą patempė į apačią ir užfiksavo už kameros durų rankenos, dėl ko T. S. liko antrankiais surakintomis už nugaros rankomis, įtemptomis į viršų. Vaizdo įrašas bei teismo posėdžio metu išsakyti liudytojo R. Š. paaiškinimai patvirtina, kad tuo metu, kai policijos pareigūnas V. A. naudojo specialiąsias prievartos priemones T. S. sutramdyti, pareiškėjas D. M. laikė atidarytas kameros duris bei surakinus sulaikytąjį ir pervėrus virvę per sulaikymo patalpos durų viršų į išorę, pareiškėjas jas uždarė. Vaizdo įrašas bei liudytojo R. Š. parodymai patvirtina, kad tiesioginių veiksmų, kurie buvo nukreipti prieš T. S., pareiškėjas neatliko.

Pareiškėjas nurodė nežinojęs, kad V. A. elgiasi neteisėtai, todėl minėtam pareigūnui palaikė duris, tuo būdu jam padėdamas.

Policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 26 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad pareigūnas prireikus gali panaudoti bet kokias priemones, būtinas policijos funkcijoms įgyvendinti. Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.4 punkte nurodyta, jog policijos pareigūnas naudoja jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti.

Įvertinus aptartas Policijos įstatymo 26 straipsnio nuostatas, spręstina, jog policijos pareigūnai, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus, gali naudoti bet kokias priemones, būtinas jų funkcijoms įgyvendinti. Vadinasi, specialiosios prievartos priemonės – virvė ir antrankiai gali būti panaudoti policijos pareigūnų, jei atsiranda tokia būtinybė, t. y. nagrinėjamu atveju – jeigu sulaikytasis T. S. kėlė pavojų sau (saugant jo sveikatą) bei gadino valstybės turtą (saugant ir ginant valstybės interesus). Kartu akcentuotina, jog Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis bei Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktai, Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.3, 4.4 punktai draudžia žmogų žeminti, kankinti bei prieš jį naudoti nepagrįstas ir neadekvačias prievartos priemones.

Byloje pateiktas vaizdo įrašas patvirtina, kad sulaikytasis T. S. tam tikrą laiką gulėjo ant suolo, vėliau periodiškai beldė į sulaikymo patalpos duris. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad sulaikytasis T. S. būtų daužęs sulaikymo patalpos inventorių (pvz., joje esančius suolus) ar save žalojęs, t. y. kad iš esmės buvo pagrindas naudoti specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius. Vaizdo įrašas laidžia spręsti, jog pareiškėjas nė karto nebuvo atidaręs kameros durų ir nematė, ar sulaikytasis T. S. save žaloja, niokoja inventorių, ar nesipriešina policijos pareigūnams V. A. ir R. Š.

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas galėjo nežinoti apie tai, kad policijos pareigūnas V. A. sulaikytojo atžvilgiu nepagrįstai naudoja specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius.

Vaizdo įrašas patvirtina, jog pareiškėjas 3.54 val. priėjo palaikyti duris, kai policijos pareigūnai V. A. ir R. Š. sulaikytojo T. S. atžvilgiu naudojo specialiąsias prievartos priemones – virvę ir antrankius. Vaizdo įrašu nustatyta, kad minėtoje situacijoje pareiškėjas matė kaip V. A. per durų viršų pervėrė virvę ir ją užfiksavo prie durų, tačiau pats jokių kitų veiksmų (išskyrus durų palaikymą ir uždarymą) neatliko. Pareiškėjas nurodė manęs, kad policijos pareigūnas V. A. elgiasi teisėtai, kadangi pamainos budėtojas jokių pastabų nereiškė, nes Klaipėdos AVPK vyravo panaši praktika sulaikytų asmenų atžvilgiu.

Policijos įstatymas ginčo laikotarpiu nereglamentavo specialiųjų prievartos priemonių taikymo būdo prieš agresyvius sulaikytus asmenius. Pažymėtina, jog atsakovas šioje byloje taip pat nenurodė teisės akto, kuris būtų reglamentavęs specialiųjų prievartos priemonių taikymo būdą.

Iš į bylą pateikto Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimo poskyrio 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados „Dėl E. G. skundo“ Nr. 30-IS-81 turinio matyti, jog policijos pareigūnai prieš kitą sulaikytąjį (E. G.) anksčiau yra naudoję antrankius ir virvę bei tokie pareigūnų veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais. Teismo posėdžio metu liudytojas L. L. (dirbęs Klaipėdos AVPK OVS specialistu įvykio metu buvęs vyresniuoju pamainos pareigūnu) nurodė, kad agresyviems asmenims laikyti patalpos Klaipėdos AVPK nebuvo įrengtos, o teisės aktų, kurie reglamentuotų kaip sulaikytuosius galima ir negalima surišti, nebuvo. Liudytojas pažymėjo manęs, kad policijos pareigūnas V. A. atlieka teisėtus veiksmus, todėl jokių pastabų pareigūnams nereiškė.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, spręstina, kad pareiškėjas galėjo manyti, jog policijos pareigūnas V. A. elgiasi teisėtai ir pagrįstai, nors būdamas policijos pareigūnu, privalėjo būti susipažinęs su teisės aktų nuostatomis ir dėl to suprasti, kad toks specialiųjų priemonių – antrankių ir virvės – uždėjimo ir pritvirtinimo būdas pažeidžia sulaikytojo teises.

Teismas taip pat pažymi, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu kai sulaikytojo atžvilgiu policijos pareigūnai V. A. ir R. Š. taikė specialiąsias prievartos priemones ir šiems pareigūnams padėjo pareiškėjas (palaikydamas ir uždarydamas duris), sulaikytasis savo kameroje liko stovintis, nors ir itin nepatogioje padėtyje. Tačiau vėliau policijos pareigūnas V. A. labiau įtempė virvę (4.29-4.30 val.), todėl sulaikytasis T. S. iš esmės nebegalėjo stovėti, o liko kabantis antrankiais surakintomis už nugaros rankomis, įtemptomis į viršų. Po tokio virvės įtempimo sulaikytasis labiau šaukė, rėkė ir aimanavo. Akcentuotina, jog minėto epizodo, kai V. A. labiau įtempė virvę, pareiškėjas nematė.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjas tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei jam nesukėlė kančių, be to, nežinojo apie specialiųjų priemonių taikymo pagrįstumą sulaikytojo atžvilgiu, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas nepažeidė Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies. Tačiau būdamas policijos pareigūnu, kuris privalo gerbti žmogaus teises ir laisves, ir matydamas kito policijos pareigūno V. A. veiksmus bei tai, kad sulaikytasis ilgą laiką garsiai šaukė ir rėkė, todėl turėjo suprasti, kad sulaikytasis yra kankinamas ir žeminamas. Tai, kad sulaikytojo šauksmus girdėjo ir pareiškėjas, patvirtinta vaizdo įrašas, iš kurio matosi, kad pareiškėjas praeina pro laikino sulaikymo kamerą, iš kurios girdisi T. S. riksmai. Šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad nutraukti V. A. veiksmus, be to, nebandė aiškintis, ar V. A. iš viso pagrįstai naudoja specialiąsias prievartos priemones sulaikytojo atžvilgiu. Visa tai įvertinus, spręstina, kad pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 punktą, 5 punktą, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bei Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3, 4.6 punktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais/neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, Administracinė jurisprudencija. 2015, 29, p. 286-317). Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus 2017 m. sausio 6 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, nustačius, kad pareiškėjas nepažeidė Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies bei įvertinus pareiškėjo padarytą pažeidimą jo sunkumo, pavojingumo visuomenei aspektais, su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, jog pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai nepažemino vidaus tarnybos sistemos autoriteto, jos nekompromitavo ir nepažemino pareigūno vardą. Todėl, vertinant pareiškėjo veiksmus Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu, jie nepripažintini šiurkščiais, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikytinos Statuto numatytos pasekmės – atleidimas iš pareigų.

Dėl 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 dalies panaikinimo ir pareiškėjo grąžinimo į tarnybą

Teismas, patikrinęs Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus įrodymus, juos įvertinęs pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje, atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-145 įsakyme nepagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo veiksmuose egzistuoja sąlygos, dėl kurių yra teisėtas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Dėl šių priežasčių skundžiamo įsakymo dalis, kuriuo pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina. Panaikinus skundžiamo įsakymo dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, pareiškėjas grąžinamas į ankstesnes pareigas.

Pripažinus, kad pareiškėjas savo poelgiais nepažemino pareigūno vardo, tačiau atsižvelgus į tai, kad būdamas policijos pareigūnu turėjo suprasti, jog V. A. specialiąsias prievartos priemones naudoja žeminančiai ir kankinančiai bei nebandydamas kito policijos pareigūno veiksmų nutraukti, be to, laikydamas kameros duris, tuo būdu netiesiogiai prisidėdamas prie sulaikytojo kankinimo ir žeminimo, todėl spręstina, jog nurodytais veiksmais nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte bei Policijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), 3 punktą (gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), 5 punktą (laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių), Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą (gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves) bei Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 (gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves), 4.2 (užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba), 4.3 (neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų), 4.6 punktus (saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 konstatavo, jog tais atvejais, kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismui panaikinus, o ne pakeitus paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, kai tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių.

Statuto 33 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigūnui skiriamos tarnybinės nuobaudos, kurios pagal sunkumą yra: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, galiojančių drausminių nuobaudų neturi. Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus 2017 m. sausio 6 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui.

Įvertinus minėtų aplinkybių visumą, taip pat pareiškėjo padaryto nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis ir aplinkybes, jog pareigūnų veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, pareiškėjo, kaip pareigūno statusą ir jo tarnybinę veiklą charakterizuojančią medžiagą, teismas sprendžia, jog už padarytą nusižengimą skirtinas griežtas papeikimas (Statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kuris, teismo nuomone, adekvatus jo padaryto pažeidimo pobūdžiui, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

Statuto 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jeigu tos pareigos panaikintos, pareigūnas skiriamas į lygiavertes pareigas. Jeigu ir šių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Kadangi tiek Statutas, tiek Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja kaip turi būti kompensuojama vidaus tarnybos pareigūnui, kai jo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu ir pareigūnas yra atleidžiamas teismo sprendimu, todėl vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis.

DK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jeigu darbuotojas nesutinka su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. DK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Klaipėdos AVPK viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“ pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2017 m. vasario 17 d. Atsižvelgiant į tai, jog nėra aišku kada įsiteisės šis sprendimas bei vadovaujantis aukščiau nurodytais teisės aktais, teismas įpareigoja atsakovą, įsiteisėjus teismo sprendimui, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už 5,20 dienas nepanaudotas kasmetines atostogas. Pažymėtina, jog mėnesio vidutinio darbo užmokesčio suma nurodoma neatskaičius mokesčių, todėl atsakovas taip pat įpareigojamas juos apskaičiuoti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas D. M. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas skunde pateikia bendro pobūdžio prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šių išlaidų nedetalizuoja (nenurodo prašomos priteisti sumos, kokios išlaidos buvo patirtos ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtu. Teismas pažymi, jog prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikimas nenagrinėtu pareiškėjui netrukdo tokį prašymą pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 30-TE-145 „Dėl viršilos D. M. atleidimo“: panaikinti įsakymo dalį, kuria pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ir skirti pareiškėjui D. M. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pagal Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Grąžinti D. M. į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo postinio pareigas.

Priteisti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui D. M. vidutinį tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2017 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.