Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja su nuobauda, t. y. atleidimu iš vidaus tarnybos, nesutiko ir manė, kad ji turi būti panaikinta. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo išvada atsakovo buvo parengta 2016 m. rugsėjo 28 d. ir tą pačią dieną skirta nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, t. y. galimai praleidus įstatymo nustatytą terminą nuobaudai paskirti.

Pareiškėja pažymėjo, kad ji nebuvo visų tarnybiniame patikrinime minimų faktų liudininkė. Nebuvo tirta jos subjektyvioji veikos pusė, kad nepaisant fakto, jog matė, kad kolega atliko tam tikrus veiksmus A. P. atžvilgiu, tačiau ar galėjo suvokti ir suvokė, kad V. M. veiksmai tuo metu atlikti viršijant įgaliojimus, kokiu pagrindu tokie veiksmai buvo atliekami ir ar tikrai juos visus matė ir galėjo matyti pareiškėja, kad galėtų į tai atitinkamai reaguoti.

Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti įrodymai leido Išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėja R. V., tarnybos metu, 2016 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 18.00 val., pristatant A. P. į Telšių apskrities VPK, vyriausiajam patruliui V. M. viršijant įgaliojimus, t. y. prieš A. P. naudojant fizinę jėgą, t. y. stumiant jį, suduodant smūgį ranka į galvą, jėga stumiant ant asfaltuoto grindinio, ranka smaugiant jį, V. M. sėdinčiam A. P. ant žemės dešine koja užlipo ant jo dešinės kojos ir spaudė ją į išorę, t. y. naudojant fizinę prievartą neteisėtai, ir kai naudoti fizinę prievartą nebuvo būtinybės, būdama įvykio liudininkė, nesiėmė priemonių nutraukti V. M. neteisėtus veiksmus, nepranešė policijos įtaigai arba kitai kompetentingai institucijai apie V. M. neteisėtus veiksmus. Ištirtos faktinės aplinkybės bei surinkti įrodymai patvirtina, kad policijos pareigūnė R. V. pažemino pareigūno vardą.

II.

Todėl teismas akcentavo, kad atsakovo įgaliotas asmuo netyrė pareiškėjos kaltės dėl konstatuoto tarnybinio nusižengimo, jos nepagrindė, o tik formaliai pažymėjo, kad nusižengimas padarytas neveikimu, tiesiogine tyčia, neįvykdžius teisės aktais nustatytų pareigų. Atsakovas iš esmės netyrė pareiškėjos veikos subjektyvaus pagrindo, t. y. neatsižvelgė į visas nagrinėjamos veikos metu egzistavusias faktines aplinkybes, neanalizavo, ar konkretus pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis (teisės aktų ir vidaus darbo organizavimo (šiuo atveju ir funkcijų faktinio paskirstymo) prasme) objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu, ar asmuo pažeidimo metu suvokė (ar privalėjo suvokti), kad turi veikti atitinkamu būdu. Valstybės tarnautojo objektyvią galimybę veikti taip, kaip reikalauja teisės aktai privalo įrodyti institucija.

Atsižvelgiant į išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, teismas nusprendė, jog atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko neišsamiai, neobjektyviai, vertino tik įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos galimo nusižengimo faktą, ignoravo ir netyrė įrodymų, paneigiančių pareiškėjos kaltę, todėl buvo laikyta, jog Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 86-TE-341 „Dėl viršilos V. M. ir policininkės R. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1.2 punktas, kuriuo policininkė R. V. buvo atleista iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl teismo buvo panaikintas.

III.

Akcentuoja, kad net pats pareiškėjos kaip pareigūnės statusas (taip pat jos patirtis) įpareigoja suvokti pareigūno V. M. veiksmus (kaip galimai nusikalstamus, ar bent jau priešingus teisei) ir atitinkamai į tai reaguoti.

Mano, kad pareiškėjai po 35,71 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną turi būti mokama nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 13 d.

Akcentuoja, jog byloje liudijęs V. M. pripažino, kad veikė savavališkai ir pareiškėja neturėjo galimybės suvokti ir suprasti jo neteisėtų veiksmų esmės ir prasmės, kadangi jis elgėsi spontaniškai ir tokia elgsena nėra jam būdinga, ko pareiškėja taip pat nežinojo ir negalėjo žinoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro statutiniam pareigūnui pritaikytos tarnybinės atsakomybės – atleidimo iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėja R. V. ginčija Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 86-TE-341 „Dėl viršilos V. M. ir policininkės R. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1.2 punktą, kuriuo pareiškėja R. V. atleista iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą) nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo 2016 m. rugsėjo 28 d. išvadą Nr. 86-IS-114 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų fizinės prievartos naudojimo prieš A. P.“.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad Telšių apskrities VPK KPS KPB vyriausiasis patrulis V. M., tarnybos metu, 2016 m. rugpjūčio 20 d., laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 18.00 val., pristatydamas A. P. į Telšių apskrities VPK, viršydamas įgaliojimus, prieš A. P. panaudojo fizinę jėgą, t. y. jį stumdė, sudavė smūgį ranka į galvą, jėga stūmė ant asfaltuoto grindinio, ranka smaugė jį, sėdinčiam A. P. ant žemės dešine koja užlipo ant jo dešinės kojos ir spaudė ją į išorę, t. y. naudojo fizinę prievartą neteisėtai, kai nebuvo būtinybės.

Telšių apskrities VPK KPS KPB vyriausioji patrulė R. V., būdama minėtų įvykių liudininkė, nesiėmė priemonių nutraukti V. M. neteisėtus veiksmus, nepranešė policijos įstaigai ar kitai kompetentingai institucijai, t. y. R. V., būdama policijos pareigūnė ir žinodama, kad neteisėtas fizinės prievartos naudojimas yra sąmoningas, teisei priešingas veiksmas, kuriems užkirsti kelią buvo jos profesinės pareiga, atliko neteisėtus veiksmus – neveikimą, tiesiogine tyčia, sąmoningai pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, Statuto 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, ir 5 punktų, pareigybės aprašymo 7.4 ir 7.6 punktų reikalavimus, nesilaikė Etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3, 4.6, 4.7, 4.9, 4.13 ir 4.28 punktuose nustatytų normų, sulaužė Statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą priesaiką, pažemino pareigūno vardą.

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas atleidimo iš tarnybos pažeminus pareigūno vardą sampratą, ne kartą yra pasisakęs, jog tokio pobūdžio priemonės taikymas, be kita ko, yra skirtas tam, kad būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012).

Esminis elementas, suponuojantis nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai susiję su Tarnybos sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu Tarnybos sistema. Akivaizdu, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų objektyvių bei subjektyvių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – Tarnybos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie Tarnybą, kaip instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu. Šių pasekmių atsiradimas iš esmės yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir ji sietina su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, visuomenės turimais pareigūnų atžvilgiu. Šios pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl atitinkamos institucijos pareigūnų elgesio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012).

Taigi, sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Akivaizdu, kad tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais / neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 Administracinė jurisprudencija. 2015, 29, p. 286-317). Pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakomybės taikymo pareiškėjai už veiksmus, kuriais pažeminamas pareigūno vardas, Tarnybinio patikrinimo išvadas, kad pažeidimas padarytas neveikimu, tiesiogine tyčia, vertino kaip formalias, nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos galimybes suvokti, kad ji turi veikti atitinkamu būdu, ar yra tam objektyvios galimybės, bei konstatavo, kad atsakovas iš esmės netyrė pareiškėjos kaltės ir jos nepagrindė.

Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).

Pareiškėja yra statutinė pareigūnė, todėl sprendžiant dėl jos elgesio – veiksmų ar neveikimo tam tikroje situacijoje, dėl jos suvokimo, kaip reikėtų veikti, dėl jos galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas jos pareigūnės statuso.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (l. 7–8) yra išsamiai aptarti teisės aktuose nustatyti reikalavimai statutiniams pareigūnams: Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad pareigūnas privalo – gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiems asmenims neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą; Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti policijos veiklos principai, numatantys, kad policija, vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais ir įgyvendindama policijos uždavinius, nešališkai gina visus asmenis <...>, policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas privalo <...> būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai <...> suteikti neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos administracinio teisės pažeidimo ar bejėgiškos būklės asmeniui (3 punktas); Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 punktas numato, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių. Policijos įstatymo 26 straipsnio 2 punktas numato, kad prieš naudodamas fizinę prievartą arba specialiąsias policijos priemones, pareigūnas privalo įspėti apie šį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti pareigūno reikalavimus ar nurodymus, ir kt.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; <...> gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba <...>.

Telšių apskrities VPK viršininko 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 86-V-772 (2015 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 86-V-800 redakcija) patvirtinto Telšių apskrities VPK KPS KPB vyriausiojo patrulio (pareiškėjos R. V.) pareigybės aprašymo 7.4 punkte įtvirtinta, kad viena iš pagrindinių vykdomų funkcijų – įspėti ir nutraukti neteisėtus piliečių veiksmus, vykdyti viešosios tvarkos bei visuomeninės rimties užtikrinimą, nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, užkardinimą ir išaiškinimą; 7.6 punkte – reikalauti iš piliečių ir pareigūnų besąlygiško įstatymų, valstybės valdžios ir valdymo organų nutarimų, sprendimų ir potvarkių, reglamentuojančių viešąją tvarką vykdymo.

Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, III skyriuje (policijos pareigūno elgesys tarnybos metu) numatyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves (4.1 punktas); užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus, imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba (Etikos kodekso 4.2 punktas); neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų (4.3 punktas); naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti (4.4 punktas), saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4.6 punktas); besąlygiškai gerbti visus asmenis, neatsižvelgiant į jų tautybę ar kilmę, socialinę padėtį, politinius, religinius, filosofinius įsitikinimus (4.7 punktas); būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų (4.9 punktas); su asmenimis bendrauti mandagiai ir dalykiškai, visose situacijose išlikti santūriam ir taktiškam (4.13 punktas); vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims (4.28 punktas). Etikos kodekso 15 punktas numato, kad laikytis šio Kodekso reikalavimų – kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę.

Pareiškėja, pradėdama eiti pareigas vidaus tarnyboje, yra davusi priesaiką būti ištikima Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (gindama) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jai patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Laikytina, kad pareiškėja, būdama pareigūnė, davusi priesaiką, žino jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jos elgesys – veiksmai ar neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, nors ji ir nesiekia neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kyla dėl jos teisei priešingo elgesio, jos kaltė konkrečioje situacijoje kvalifikuotina kaip netiesioginė tyčia. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta pareiškėjos tiesioginė tyčia nepagrįstai, nes, nepaisant jos sąmoningo teisei priešingo neveikimo, duomenų, kad tokiu elgesiu ji būtų sąmoningai neigiamų padarinių, nėra. Tačiau tyčios formos perkvalifikavimas į netiesioginę neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl padaryto teisės pažeidimo pobūdžio, nes neigiamos pasekmės, kaip neteisėto neveikimo rezultatas, neišvengimai kilo.

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014). Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrindė pareiškėjos kaltės egzistavimą – nurodė teisės aktų reikalavimus, kurių pareiškėja nevykdė, nors privalėjo vykdyti, ir pateikė įrodymus (vaizdo įrašai), patvirtinančius pareiškėjos neteisėtą veiką – t. y. neveikimą teisės aktuose nustatytu būdu. Pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu. Tarnybinio nusižengimo padarymas neveikimo (pasyvia) forma pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą, jis privalo veikti atitinkamu būdu, tačiau neatlieka tų veiksmų, išlieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti reikalaujamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-578/2013).

Pareiškėjos argumentai, kad ji negalėjo objektyviai suvokti kito pareigūno veiksmų kaip neteisėtų, yra atmestini, juos paneigia vaizdo įrašų duomenys, nes visi Tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuoti patrulio V. M. tarnybos metu, 2016 m. rugpjūčio 20 d., laikotarpiu nuo 16 val. iki 18 val., atlikti veiksmai pristatant A. P. į Telšių apskrities VPK, fizinės jėgos panaudojimas prieš A. P., t. y. stumdymas, smūgio ranka sudavimas į galvą, pastūmimas jėga ant asfaltuoto grindinio, smaugimas ranka, užlipimas dešine koja sėdinčiam ant žemės A. P. ant jo dešinės kojos, t. y. fizinę prievartos naudojimas, kai nebuvo būtinybės, vyko pareiškėjos akivaizdoje, ir nėra byloje jokių duomenų, kad būtų egzistavę kokios nors objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėja nebūtų galėjusi imtis priemonių nutraukti V. M. neteisėtus veiksmus, užkirsti kelią neteisėtam fizinės prievartos naudojimui.

Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad pareiškėja, būdamas policijos pareigūne, privalėjo savo elgesiu būti nepriekaištinga ir pavyzdžiu kitiems asmenims (Policijos pareigūnų etikos kodekso 14.1 punktas), neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų (4.3 punktas); saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4.6 punktas); besąlygiškai gerbti visus asmenis, <...> (4.7 punktas). Savo pasyviu elgesiu – neveikimu taip, kaip teisės aktai reikalauja, ji leido kilti neigiamoms pasekmėms – vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimui, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimui arba jos kompromitavimui, kas akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl elgesio, kurio visuomenė gali tikėtis iš pareigūnų, tokia veika yra priešinga Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, Statuto 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, ir 5 punktų, pareigybės aprašymo 7.4 ir 7.6 punktų reikalavimams, Etikos kodekso normoms, pažeidžia pareigūno priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus byloje, kurie patvirtina pareiškėjos neteisėtą neveikimą, padarė išvadas, neatitinkančias byloje surinktų objektyvių duomenų, nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nepagrindė tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjos kaltės; teismas neišanalizavo ir neįvertino pareiškėjos kaltę, kaip jos sąmoningo valinio elgesio pasirinkimą, patvirtinančių aplinkybių, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, yra naikintinas, apeliacinis skundas tenkintinas (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, tarnybinio patikrinimo išvadą, konstatuoja, kad pareiškėja R. V. iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą) pagrindu atleista teisėtai, todėl byloje priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 86-TE-341 „Dėl viršilos V. M. ir policininkės R. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1.2 punkto, kuriuo pareiškėja R. V. atleista iš vidaus tarnybos, panaikinimo, atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos R. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.