Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-541-372/2019 Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02039-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

2019 m. spalio 7 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-904-1029/2019 pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei V. V. dėl piniginės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. V., teismo prašė: 1) priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją 8 770,50 Eur; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad gyvendami kartu su atsakove ir vesdami bendrą ūkį, įgijo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Ieškovas pažymėjo, jog šis turtas 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo įgytas notarės patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi ir registruotas atsakovės vardu. Ieškovas akcentavo, jog už šį turtą iš jo asmeninių lėšų buvo sumokėta 4 700 Eur suma.

3. Ieškovas nurodė, kad įsigijus turtą, juo rūpinosi abi šalys, jį tvarkė, siekė pagerinti; ieškovas gerino ne tik namą, bet ir aplinką, skyrė tam papildomas lėšas – iš viso ieškovo į namo pagerinimą investuota bei atsakovei liekančių bendrai įgytų bei ieškovo asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų suma – 4 070,50 Eur.

4. Ieškovas pažymėjo, jog jo lėšos buvo panaudotos atsakovės nuosavybei gerinti; jog jokio susitarimo, kad ieškovas tai daro neatlygintinai, nebuvo; nutrūkus šalių bendram gyvenimui kartu, ieškovo manymu, jis turi teisę į kompensaciją už savo panaudotas lėšas, už atsakovės turto pagerinimą bei jo įgijimą.

5. A. V. V., atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė: 1) ieškovo ieškinį dalyje dėl 7 770,50 Eur atmesti; 2) priteisti ieškovui 1 000 Eur kompensaciją už atsakovės įsigytą nekilnojamąjį turtą, išdėstyti ją 2 metams kas mėnesį mokant po 41,66 Eur; 3) priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsakovė nurodė, kad iš dalies sutinka su ieškiniu, t. y. su 1 000 Eur pirminiu avansiniu mokėjimu už atsakovės pirktą turtą (pasirašant preliminarią sutartį). Pažymėjo, jog rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas atsakovės įsigyto turto preliminarios sutarties sudarymo ir avanso mokėjimo metu pinigų neturėjo (1 000 Eur avansui gavo iš savo krikšto mamos); nors 2018 m. gegužės 30 d. ieškovas gavo 2 660 Eur, iki atsakovės turto įsigijimo (2016 m. rugsėjo 9 d.) dar buvo likę trys mėnesiai ir ieškovui iš tų pinigų dar reikėjo pragyventi, tad menkai tikėtina, kad jis po trijų mėnesių turėjo galimybę sumokėti nekilnojamojo turto pardavėjai likusius 3 700 Eur.

7. Atsakovė pažymėjo, kad jos finansinė padėtis buvo daug geresnė, be to – ji gyveno ūkiškai, jos išlaidos buvo minimalios. Atsakovė nurodė, kad su ieškovu jie gyveno kaip sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, kad ji iš savo stabilesnių ir didesnių pajamų ne tik kad dengė didžiąją dalį įsigyjamo turto kainos, bet dar ir išlaikė niekur nedirbantį, negaunantį pajamų bei turintį įsiskolinimų ieškovą. Atsakovės vertinimu, ieškovas neįrodė, kad jis turėjo finansines galimybes dengti 3 700 Eur atsakovės įsigyto turto kainos, todėl šioje dalyje jo ieškinys atmestinas, o dalyje dėl 1 000 Eur tenkintinas.

8. Atsakovė neneigė fakto, kad gyvenant su ieškovu, jis padėjo tvarkytis buityje, tačiau jis taip pat ten gyveno ir viskuo naudojosi, o visi daiktai, kuriuos esą ieškovas palieka atsakovei, pradėjus gyventi skyriumi, ieškovo buvo pasiimti. Atsakovė pažymėjo, kad faktiškai visi daiktai buvo įgyti už atsakovės lėšas, o ieškovas faktiškai viską ir dar daugiau yra išsivežęs, todėl šioje dalyje jo ieškinys turėtų būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė: 1) priteisti V. Č. iš V. V. 4 083,50 Eur dydžio piniginę kompensaciją; išdėstyti priteistos 4 083,50 Eur sumos mokėjimą dalimis 24 mėnesių laikotarpiui, pirmą įmoką sumokant 173,50 Eur, o likusias įmokas mokant po 170 Eur kas mėnesį, pradedant mokėti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; likusioje dalyje ieškinį atmesti; 2) priteisti V. Č. iš V. V. 91,72 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti valstybei iš V. Č. 201,78 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsakovei V. V. teiktą antrinę teisinę pagalbą; priteisti valstybei iš V. Č. 5,76 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti valstybei iš V. V. 5,01 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

10. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog šalis siejo šeimyniniai santykiai, kurių jie nebuvo įforminę nustatyta tvarka, o nekilnojamasis turtas buvo pirktas tam, kad būtų naudojamas bendrai, t. y. jame gyventi ir tęsti šeimyninius santykius. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog ginčo šalių santykiams taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą, ir pripažintina, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas kaip sugyventinių bendroji dalinė nuosavybė.

11. Teismas nurodė, jog esant prieštaringiems šalių parodymams (kada kiekviena iš šalių tvirtina už viską mokėjusi pati, nes priešinga šalis neturėjo pajamų), atsižvelgiant į tai, kad nei vienos iš šalių turtinė padėtis nebuvo ženkliai geresnė už kitos, bei nepateikus teismui neginčijamų įrodymų, kuri iš ginčo šalių mokėjo už nekilnojamąjį turtą, konstatuotina, kad šalys nepaneigė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9710 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, numatančios, kad partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs. Teismas pažymėjo, jog visas sugyventinių įgytas nekilnojamasis turtas registruotas atsakovės vardu, todėl šeimyniniams santykiams tarp šalių nutrūkus ir atsakovui išsikrausčius iš bendrosios dalinės nuosavybės, jis turi teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti jam 50 proc. (1/2 dalį) nekilnojamojo turto vertės – 2 500 Eur, todėl šioje reikalavimo dalyje ieškinys yra tenkintinas ir nurodyta suma priteistina iš atsakovės ieškovui.

12. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei šalių paaiškinimus, sprendė, jog ieškovo prašoma priteisti daiktų bendra vertė yra dalintina per pusę; taip pat, atsižvelgęs į liudytojo parodymus, nusprendė priteisti ieškovui 2 kg gintaro vertės.

13. Teismas, įvertinęs atsakovės finansinę padėtį, jos prašymą dėl priteistos skolos išdėstymo dalimis tenkino, sprendimu priteistinos pinigų sumos mokėjimą išdėstė 24 mėnesių laikotarpiui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

14. Atsakovė (apeliantė) V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: 1) iš dalies panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškininis reikalavimas būtų tenkintas iš dalies, t. y. priteisti ieškovui iš atsakovės 1 000 Eur piniginę kompensaciją už nekilnojamąjį turtą, šią sumą išdėstant 2 metams, mokant kas mėnesį po 41,66 Eur, o likusioje dalyje ieškinį atmesti; 2) priteisti valstybei turėtas išlaidas už suteiktas teisines paslaugas.

15. Atsakovė (apeliantė) nurodė, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Ieškovas neįrodė, kad turėjo finansines galimybes ne tik dengti likusią 3 700 Eur atsakovės įsigyto turto kainą, bet ir turėjo finansinių lėšų pragyvenimui. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė jokiais leistinais įrodymais, ką ir kiek investavo į atsakovės turto pagerinimą, t. y. nepateikė teismui nei rašytinių nurodyto turto įsigijimo dokumentų, nei turto vertintojų, turinčių licenciją verstis turto įkainojimu, oficialaus rašto apie turto vertes. Ieškovas pateikė teismui daiktų vertinimus, kurie remiasi tik jo vidiniu įsitikinimu ir nėra teisingas. Atsakovės (apeliantės) manymu, toks vertinimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo skaičiavimais, kadangi jo reikalavimas turėjo būti atmestas kaip neįrodytas. Atsakovė (apeliantė) pažymėjo, jog faktiškai visi daiktai buvo įsigyti už jos lėšas, o ieškovas faktiškai viską, ir dar daugiau, yra išsivežęs, todėl šioje dalyje dėl kompensacijos už kilnojamuosius daiktus ieškinys turi būti atmestas; taip pat atmestas ir dalyje dėl gintaro vertės priteisimo, kadangi ieškovas neįrodė ne gintaro kiekio, nei jo vertės.

16. Atsakovė (apeliantė) nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos, jos paremtos tinkamai neįvertinus visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai ištyrus bylos metu gautus rašytinius duomenis ir šalių bei liudytojų žodinius paaiškinimus, todėl teismas padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kas sąlygojo neteisėto, nepagrįsto sprendimo priėmimą.

17. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ankstesniuose teismų sprendimuose jau buvo konstatuota, jog ieškovas disponavo atitinkamomis piniginėmis lėšomis, todėl pakartotinė atsakovės (apeliantės) analizė ir motyvacija, kad tokių lėšų ieškovas neturėjo, negalėjo turėti ar turėjo mažiau, iš esmės reiškia intervenciją į jau galiojančius teismų sprendimus, kadangi teismai negali priimti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų tuo pačiu klausimu ir dėl tų pačių aplinkybių, ko iš esmės siekia atsakovė (apeliantė), vengdama piniginės prievolės vykdymo ieškovui. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovė (apeliantė) taip pat neįrodė, jog ginčo daiktus ieškovas būtų išsivežęs, ji turėjo pateikti teismui rašytinius įrodymus, kurie patvirtintų jos teiginius, tačiau to padaryta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

18. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19. Remiantis civilinės bylos Nr. e2-614-767/2018 duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. V. (pirkėja) iš V. D. (pardavėjos) už 5 000 Eur asmeninės nuosavybės teise įsigijo: (duomenys neskelbtini); pirkimo-pardavimo sutarties 3.3. punkte buvo numatyta, kad šalys, pasirašydamos sutartį, patvirtina, kad yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta už perkamus daiktus ir jokių ginčų ir/ar pretenzijų dėl kainos bei atsiskaitymo nėra.

20. Remiantis civilinės bylos Nr. e2-614-767/2018 duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. Č. (pardavėjas) už 2 800 Eur pardavė E. D. (pirkėjai) žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 2016 m. gegužės 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. Č. (pardavėjas) už 7 000 Eur pardavė A. U. (pirkėjai) žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2016 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. Č. (pardavėjas) už 2 170 Eur pardavė V. P. (pirkėjui) žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Į bylą pateikti sąskaitų išrašai, liudijantys apie V. V. gautas lėšas už laikotarpius: 2016-05-01 – 2016-08-29, 2016-10-01 – 2016-12-19.

21. Remiantis civilinės bylos Nr. e2-614-767/2018 duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimu konstatuota, jog: 1) V. Č. ir V. V. susipažino 2014 m., o nuo 2015 m. pradėjo gyventi kartu; 2) už 2016 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą turtą su pardavėja buvo atsiskaityta per 4 kartus: pirmąją 1 000 Eur sumą 2016 m. sausio 15 d. sumokėjo V. Č., pinigus gavęs iš tetos; antroji įmoka sudarė 300 Eur ir, teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad buvo sumokėta iš V. V. sąskaitos išgrynintomis lėšomis; 2016 m. birželio 2 d. pardavėjai buvo sumokėta 3 000 Eur suma, kuri, teismo vertinimu, buvo sumokėta iš V. Č. lėšų, gautų už 2016 m. gegužės 30 d. parduotą žemės sklypą; paskutinis 700 Eur mokėjimas buvo atliktas rugpjūčio mėnesį, dalyvaujant abiem šalims. Minėtame teismo sprendime taip pat konstatuota, jog V. Č. ir V. V. iki nekilnojamojo turto įsigijimo gyveno kartu, abu vyko apžiūrėti planuojamo įsigyti turto, abu derėjosi su pardavėja dėl sutarties sąlygų, abu dalyvavo pasirašant preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį, atsiskaityti su pardavėja visuomet vykdavo kartu, abu iškart apsigyveno nekilnojamajame turte ir juo rūpinosi, abu savo darbu siekė pagerinti turtą, jį tvarkė. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. birželio 15 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat konstatavo, jog byloje ištirtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. Č. ir V. V. vedė bendrą ūkį ir nekilnojamąjį turtą siekė įgyti bendram gyvenimui.

22. Remiantis nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. birželio 8 d. turto surašymo aktu buvo surašytas turtas, esantis pastatuose ir sodybos teritorijoje (adresu (duomenys neskelbtini)); turto surašymo aktas pasirašytas ieškovo V. Č., atsakovės V. V. bei komisijos, susidedančios iš keturių narių. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl nekilnojamųjų daiktų įsigijimo bei jų priklausymo bylos šalims.

Dėl ginčo esmės

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ypač, jei jis ne epizodinis, trunka pakankamai ilgą laiką, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas, abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis ar savo darbu, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

24. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Teismų praktikoje pažymėta, jog nors rašytinį jungtinės veikos sutartis dažnai nebūna pasirašyta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtinamas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). Jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Jeigu sugyventinių tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise, taip teismo ir turi būti konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

25. Nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. Č. ir V. V. susipažino 2014 m., o nuo 2015 m. pradėjo gyventi kartu. 2016 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. V. (pirkėja) iš V. D. (pardavėjos) už 5 000 Eur asmeninės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą ((duomenys neskelbtini)). Nagrinėjamoje byloje šalys šių faktų neginčijo. Kaip nustatyta remiantis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais – V. Č. ir V. V. iki nekilnojamojo turto įsigijimo gyveno kartu, abu vyko apžiūrėti planuojamo įsigyti turto, abu derėjosi su pardavėja dėl sutarties sąlygų, abu dalyvavo pasirašant preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį, atsiskaityti su pardavėja visuomet vykdavo kartu, abu iškart apsigyveno nekilnojamajame turte ir juo rūpinosi, abu savo darbu siekė pagerinti turtą, jį tvarkė; V. Č. ir V. V. vedė bendrą ūkį ir nekilnojamąjį turtą siekė įgyti bendram gyvenimui.

26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. Č. ir V. V. laikotarpiu nuo 2015 m. gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, veikdami jungtinės veiklos pagrindu, sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą ((duomenys neskelbtini)).

27. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).

28. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

29. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog už įgytą nekilnojamąjį turtą iš jo asmeninių lėšų buvo sumokėta 4 700 Eur suma. Atsakovė pripažino, kad iš ieškovo asmeninių lėšų buvo sumokėta 1 000 Eur suma kaip pirminis avansinis mokėjimas, tačiau likusi suma, atsakovės teigimu, buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų. Į bylą nepateikta rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima neginčijamai spręsti, kuri iš šalių sumokėjo likusią įsigyto nekilnojamojo turto kainą. Nagrinėjamoje byloje bei prie jos prijungtoje civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija apie kiekvienos iš šalių gautas pajamas (ieškovo – iš parduoto nekilnojamojo turto, atsakovės – daugiausia iš tikslinių išmokų, skirtų vaikams). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, susijusius su šalių tuo laikotarpiu gautomis pajamomis, konstatuoja, jog nei ieškovas, nei atsakovė oficialiai nedirbo; nei vienos iš šalių turtinė padėtis nebuvo ženkliai geresnė už kitos; byloje nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokia dalimi kiekviena iš šalių prisidėjo prie bendro turto įsigijimo; nei viena iš šalių neįrodė, kad vieno įnašas į bendrą turtą buvo didesni nei kito. Tad šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad esant prieštaringiems šalių parodymams (kai kiekviena iš šalių tvirtina už viską mokėjusi pati, nes priešinga šalis neturėjo pajamų), atsižvelgiant į tai, kad nei vienos iš šalių turtinė padėtis nebuvo ženkliai geresnė už kitos, bei nepateikus teismui neginčijamų įrodymų, kuri iš ginčo šalių mokėjo už nekilnojamąjį turtą, konstatuotina, kad šalys nepaneigė CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, numatančios, kad partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs. Konstatuojant, kad šalių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios (pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog partnerių įrašai į bendrą veikla yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad šeimyniniams santykiams nutrūkus ir ieškovui išsikrausčius iš bendrosios dalinės nuosavybės, jis turi teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti jam 50 procentų (1/2 dalį) nekilnojamojo turto vertės – 2 500 Eur.

30. Nagrinėjamoje byloje pateiktas 2016 m. birželio 8 d. turto surašymo aktas patvirtina, kad šalims bendrai priklausė: plastikinės baltos kambario lubų lentelės 80 Eur vertės, vielos tinklo tvora (125 m) 237 Eur vertės, medinis šiltnamis 80 Eur vertės, dedeklės vištos (100 vnt.) 600 Eur vertės, arklinis vežimas 100 Eur vertės, špyžlentės rinkiniai 60 Eur vertės, tvoros stulpai ir mediena 100 Eur vertės. Turto surašymo aktas patvirtintas ieškovo V. Č., atsakovės V. V., keturių komisijos narių parašais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalims bendrai priklaususių daiktų vertę, ieškovui visiškai pagrįstai buvo priteista iš atsakovės ½ šių daiktų vertės (628,50 Eur).

31. Atsakovė (apeliantė) apeliaciniame skunde akcentavo, jog ieškovas pateikė teismui daiktų vertinimus, kurie remiasi tik jo vidiniu įsitikinimu ir nėra teisingas, kad faktiškai visi daiktai buvo įsigyti už jos lėšas, o ieškovas faktiškai viską, ir dar daugiau, yra išsivežęs, todėl dalyje dėl kompensacijos už kilnojamuosius daiktus ieškovo reikalavimas turi būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje esant nepaneigtam faktui, kad buvusiuose bendruose šalių namuose yra likusių bendrai įsigytų daiktų, kurie susiję su nekilnojamuoju turtu, teismo įvertintu kaip bendroji dalinė šalių nuosavybė, ir byloje nesant duomenų apie šių objektų įsigijimą asmeninėn ieškovo ar atsakovės nuosavybėn, jų bendra vertė yra dalintina per pusę. Atsakovė (apeliantė) nepateikė teismui kitų daiktų vertinimų, įrodymų, kad jie buvo įsigyti už jos asmenines lėšas, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40).

33. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

35. Ieškovas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau patirtas bylinėjimo išlaidas patvirtinančių įrodymui teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju neturi pagrindo priteisti ieškovo prašomų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Lina Muchtarovienė Birutė Simonaitienė Vilija Valantienė