- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-23
- Bylos Nr.
- e2-15591-1125/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Skaistė Cinkutė
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Rengėjai“
- Atsakovas
- S. B.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Rengėjai“ ieškinį atsakovui S. B. dėl ginčo dėl su darbo santykiais susijusių sumų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašo pakeisti Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. DGKS – 7511, dalyje dėl 2 265, 50 Eur dienpinigių priteisimo S. B. ir atmesti S. B. prašymą dėl 2 265, 50 Eur dienpinigių priteisimo iš mažosios bendrijos (toliau MB) „Rengėjai“, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodo, kad S. B. pateikė prašymą dėl dienpinigių išieškojimo, tačiau nei prie prašymo, nei teikdamas paaiškinimus, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašymą. Pažymi, kad Kauno apylinkės teismo nutarimu E. K. (MB „Rengėjai“ vadovas) pripažintas padariusiu administracinį nusižengimą organizavus nelegalų darbą, šiame nutarime, pasak ieškovo, nustatytas, nelegalaus darbo faktas, o ne jo trukmė, darbo vieta bei darbo užmokestis. Ieškovės teigimu, S. B. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jis buvo komandiruotas dirbti Vokietijoje, priešingai, jis nuolat teigė, kad ieškovė ieškojo darbuotojų darbui Vokietijoje. Pažymi, kad S. B. ne kartą patvirtino, kad jo nuolatinė drabo vieta buvo Vokietijoje, o ne Lietuvoje. Atkreipė dėmesį, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2119 m. vasario 4 d. nelegalaus darbo tyrimo akte, konstatuota, kad MB „Rengėjai“ ieškojo darbininkų būtent darbui Vokietijoje. Nurodo, kad ir S. B. patvirtino, jog darbininkai buvo ieškomi Vokietijoje, taip pat patvirtino, kad už darbą jam buvo sumokėta 800 Eur. Panašios išmokos buvo mokamos ir kitiems darbuotojams.
3. Ieškovės teigimu, atsakovo S. B. nuolatinė darbo vieta buvo Vokietijoje, o ne Lietuvoje ir į darbą Vokietijoje jis nebuvo komandiruotas. S. B. MB „Rengėjai“ nesiuntė į komandiruotę, o MB „Rengėjai“ ieškojo darbuotojų darbui Vokietijoje.
4. Ieškovės MB „Rengėjai“ atstovė advokato padėjėja D. G. parengiamojo bei teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovo nuolatinė darbo vieta buvo Vokietijoje, kur atsakovas dirbo nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas Lietuvoje nedirbo, nepagrįstai vertinama, kad darbas Vokietijoje buvo komandiruotė. Atsakydama į klausimus nurodė, kad su darbuotojais atsiskaitydavo E. K.. Sutartas atlyginimas su atsakovu buvo 800 Eur. Vienu metu Vokietijoje dirbo 5 asmenys. Papildomai nurodė, kad su atsakovu atsiskaityta pilnai. Atsakant į klausimus nurodė, kad ieškovė toliau vykdo tą pačią veiklą, įmonė registruota adresu Lietuvoje, Partizanų gatvėje, Kaune. Darbuotojai buvo samdomi dirbti užsienyje, todėl jiems negali būti skaičiuojami dienpinigiai.
Šalies argumentai
5. Atsakovas S. B. atsiliepimo nepateikė, atvykęs į parengiamąjį teismo posėdį pateikė paaiškinimus ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Tiek parengiamojo, tiek teismo posėdžio metu teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad Įsidarbino MB „Rengėjai“ radęs skelbimą, dėl darbo tarėsi su E. K.. Mano, kad ieškovas buvo jo darbdavys. Vokietijoje atliko betonavimo darbus. Sutartas atlyginimas buvo 16 eur už valandą, dėl atlyginimo susitarta žodžiu. Vokietijoje dirbo keliose vietose. Iš ieškovo gavo 800 eur, atsakovo skaičiavimu turėjo gauti daugiau nei 3 000 Eur. Teigia, kad dirbdavo po 10 – 12 valandų per dieną. Atsakydamas į klausimus nurodė, kad objekto pridavimas darbo laiko neįtakojo, dirbo pagal grafiką, darbo laiko apskaitą vedė kolega. Teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka prašo jį atmesti, teigė, kad ieškovas už atliktą darbą pilnai neatsiskaitė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas, tenkintinas darbuotojo reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio.
6. Darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011).
7. Darbo kodekso (toliau ir DK) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
8. Byloje nustatyta, kad rašytinė darbo sutartis sudaryta nebuvo. Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1062-358/2019 buvo nustatyta, jog atsakovas S. B. dirbo MB „Rengėjai“, MB „Rengėjai“ vadovas buvo baustas administracine tvarka dėl nelegalaus darbo. Administracinėje byloje, kuri prijungta prie šios bylos yra S. B. pranešimas dėl galimai nelegalaus darbo, kuriame nurodyta, kad 2018 m. lapkričio 5 d. jam paskambino MB „Rengėjai“ direktorius E. K. ir pasiūlė darbą Vokietijoje betonuotoju. Atsakovas 2018 m. lapkričio 10 d. išvyko kartu su R. C. ir V. R.. 2018 m. lapkričio 12 d. pradėjo dirbti. Buvo žadėta mokėti po 14 eurų į valandą, dirbant po 10 val. į dieną, 6 d. per savaitę. Darbdavys įsipareigojo mokėti kas 2 savaites. Po trijų savaičių sumokėjo tik 800 eurų. Darbuotojo teigimu, darbo sutartį pasirašė tik po 2 savaičių, antro egzemplioriaus negavo, nors buvo žadėta duoti. Darbas baigėsi 2018 m. gruodžio 21 d. Vietoje neatsiskaitė, sakė, atsiskaitys grįžęs į Lietuvą. Po savaitės nekėlė ragelio, paskui užblokavo numerį. Pinigų negavo visi trys, taip pat nesumokėjo ir už kurą, nors žadėjo.
9. Nei darbuotojas, nei darbdavys darbo santykių neneigia, taip pat nėra ginčo dėl dirbto laikotarpio, t. y. kad buvo dirbta nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. Byloje kilęs ginčas dėl darbuotojui S. B. mokėtino darbo užmokesčio, kuris, ieškovės teigimu, sudaro 800 Eur sumą bei ši suma darbuotojui sumokėta, tuo tarpu atsakovas dėl darbo užmokesčio išieškojimo kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti iš darbdavio 2 500 Eur sumą, darbuotojas patvirtino, kad 800 Eur sumą darbdavys yra apmokėjęs, ir likusi neapmokėta suma, darbuotojo skaičiavimu sudaro jau minėtą 2 500 Eur sumą. Darbo ginčų komisija darbuotojui mokėtiną sumą vertino kaip dienpinigius ir apskaičiavo, jog darbdavio mokėtina suma sudaro 2 265, 50 Eur sumą.
10. DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį, išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis, negu nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys, kitos darbo teisės normos ar darbovietėje patvirtinta darbo apmokėjimo sistema.
11. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad Darbo kodekse nėra normos, kurioje būtų tiesiogiai nurodyta, kaip turi būti sprendžiama dėl darbo užmokesčio dydžio, kai darbo sutartis pripažįstama sudaryta, tačiau šalys nėra susitarusios dėl mokėtino darbo užmokesčio. Pažymėtina tai, kad Darbo kodekse nėra nuostatų, pagal kurias, darbo sutarties šalims dėl darbo užmokesčio nesusitarus, darbuotojui turėtų būti mokamas minimalus darbo užmokestis. Nagrinėjant darbo bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl darbo sutarties sąlygos, nustatančios darbo užmokestį, kai dėl šios darbo sutarties sąlygos nesusitarta raštu, kiekvienai šaliai turi būti suteikta galimybė įrodyti, dėl kokio dydžio darbo užmokesčio šalys susitarė žodžiu. Jeigu darbo sutarties šalių susitarimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų nenustatytas, šią darbo sutarties spragą turi užpildyti bylą nagrinėjantis teismas. <...> Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje; vyrams ir moterims už tokį patį ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad kai nenustatytas susitarimas dėl darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio, teismas šią darbo sutarties spragą turi užpildyti vadovaudamasis Darbo kodekse įtvirtintu teisingo mokėjimo už darbą principu, atsižvelgdamas į darbo užmokesčio toje (analogiškoje) įmonėje, įstaigoje, organizacijoje mokamo (mokėto) už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį. Ši taisyklė taikytina ir nelegalaus darbo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015).
12. Iš esmės ginčidama darbuotojui Darbo ginčų komisijos nustatytą išmokėtiną sumą, kuri sudaro 2 265, 50 Eur, ieškove nesutina, kad šiems darbo santykiams taikytinas Darbo kodekse numatytas dienpinigių mokėjimas (DK 107 straipsnio 3 dalis). Įrodinėdama šį teiginį ieškovė nurodo, kad šiuo atveju nuolatinė atsakovo darbo vieta buvo ne Lietuvoje, Lietuvoje atsakovas nedirbo, todėl darbas Vokietijoje negali būti vertinamas kaip komandiruotė.
13. DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš aptartos darbuotojo komandiruotės sąvokos išlaukia du komandiruotės požymiai: 1) darbuotojas atlieka darbo pareigas, t. y. pareigas, kurias įpareigotas atlikti pagal darbo sutartį, paprastai – darbuotojo darbo funkcijas (pavyzdžiui, įmonės darbuotojas atlieka prietaiso suderinimą ir paleidimą kliento namuose ir kt.) <...>. 2) darbuotojo pareigos atliekamos ne nuolatinėje darbo vietoje. <...> Pabrėžtina, kad komentuojamojo straipsnio kontekste darbo vietos ir darbovietės (DK 34 straipsnio 1 dalis) sąvokos nėra tapačios <...>. Jei darbovietė suvokiama kaip darbdavio organizacinės institucinės struktūros elementas, tai darbo vieta komentuojamojo straipsnio prasme siejama ne su darbdavio struktūriniu dariniu, o su geografine erdve (vietove), kurioje darbuotojas nuolat dirba arba reguliariai atlieka didžiąją dalį savo funkcijų. Tokios geografinės erdvės negalima apibrėžti labai plačiai, pavyzdžiui, negalima nurodyti, kad darbuotojo darbo vieta – Lietuvos Respublika, ar teritorinis vienetas – apskritis. Jei darbuotojas turi aptarnauti klientus visoje šalyje, ar apskrityje, laikoma, kad jis neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, todėl jo darbas bus kilnojamojo pobūdžio, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, o jo darbovietė laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus (Davulis, Tomas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Valstybės įmonė Registrų centras, 2018, p. 230-231). Doktrinoje taip pat nurodoma, kad komandiruotę reikia skirti nuo nuolatinio darbo kitoje vietovėje. Pateikiamas pavyzdys, jog jei viename mieste įsikūrusi įmonė turi nuolat reziduojantį atstovą kitame mieste ir laikoma, kad tas atstovas (darbuotojas) nuolat dirba kitame mieste, tai jo darbo sutartyje nurodoma jo nuolatinė darbo vieta ir darbo funkcijos atlikimas joje nelaikomas komandiruote. <...> Skiriamasis komandiruotės požymis – grįžimas arba išvykimas iš vietovės (miesto, regiono, valstybės), kurioje darbo pareigas laikinai ėjo darbuotojas, pasibaigus darbdavio pavedimui (Davulis, Tomas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Valstybės įmonė Registrų centras, 2018, p. 231).
14. Nagrinėjamu atveju, pagal pateiktus šalių paaiškinimus, bei Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1062-358/2019 nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, pagrįsta spręsti, jog atsakovo darbo Vokietijoje negalima laikyti komandiruote darbo kodekso reglamentuojama prasme. Šią išvadą patvirtina, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas teigė, jog darbas vyko Vokietijoje, atsakovas suprato, jog ieškomi darbuotojai darbams Vokietijoje, Lietuvoje atsakovas jokio darbo per visą darbo laiką šiam darbdaviui neatliko, atsakovas paaiškino, kad nurodymus Vokietijoje duodavo arba pats ieškovės MB „Rengėjai“ vadovas arba kiti asmenys, taip pat esantys Vokietijoje. Kaip minėta, byloje išsiskyrė tiek ieškovės, tiek atsakovo nurodomas sutarto darbo užmokesčio dydis, ieškovė nurodė, kad sulygtas darbo užmokestis buvo 800 Eur, tuo tarpu atsakovas nurodė, kad sulygtas darbo užmokestis buvo ženkliai didesnis, t. y. 16 Eur per valandą, viso atsakovas tikėjos gauti virš 3 000 Eur sumą.
15. DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai.
16. Kaip jau aptarta aukščiau, kai sprendžiama dėl darbo užmokesčio priteisimo už nelegalų darbą ir nėra duomenų iš kurių būtų galima nustatyti dėl kokio darbo užmokesčio šalys sulygo, turi būti vertinami tokie kriterijai kaip darbo pobūdis, darbo užmokestis už analogišką darbą ir kiti. Šiuo atveju, ieškovės teiginiai, kad su visais darbuotojais buvo atsiskaityta ir už darbus sulygtas atlyginimas buvo 800 Eur, teismo vertinimu, nesant rašytinių darbo sutarčių iš esmės vertintini kaip deklaratyvūs teiginiai. Nagrinėjamu atveju, teismas atsižvelgdamas į tai, jog nėra duomenų dėl rašytine sutartimi sulygto darbo užmokesčio, darbuotojo ir darbdavio pozicijos dėl žodžiu sutarto atlyginimo išsiskiria, darbuotojo darbo Vokietijoje negalima laikyti komandiruote pagal Darbo kodekso 107 straipsnio nuostatas, daro išvadą, jog objektyvus kriterijus įvertinus darbo pobūdį (duomenų, kad atsakovo atliktam darbui buvo keliami specialūs reikalavimai, tokie kaip tam tikrų leidimų turėjimas, atitinkamo išsilavinimo ir panašiai, byloje nėra, pagal atsakovo apibūdintą darbo pobūdį, nurodant, kad buvo dirbami betonavimo darbai, nėra pagrindo spręsti, jog tam tikri išskirtiniai reikalavimai atsakovui buvo būtini), įvertinęs tai, kad darbas buvo atliekamas Vokietijoje, kurioje atsakovas dirbdamas ir nuolat gyveno, atsižvelgiant į tai, jog visuotinai žinoma aplinkybė, kad į užsienį Lietuvos piliečiai vyksta uždarbiauti dėl ten mokamo didesnio darbo užmokesčio, teismas daro išvadą, jog pagrįstas kriterijus vertinti atsakovui priteistiną atlyginimą už darbą MB „Rengėjai“ būtų Vokietijos Federacinės Respublikos nustatyta minimali mėnesinė alga 2018 metais, t.y. tais metais, kuomet atsakovas dirbo ieškovui Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
17. Viešai prieinamais duomenimis puslapyje https://countryeconomy.com/national-minimum-wage/germany, skelbiama, jog 2018 metais minimali mėnesinė alga Vokietijos Federacinėje Respublikoje buvo 1 498 Eur, taigi dienos darbo uždarbis skaičiuojant pagal šį kriterijų sudarytų 68, 09 Eur (1 498 Eur/22 darbo dienų). Nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas dirbo MB „Rengėjai“ laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d., per šį laikotarpį darbo dienų skaičius sudaro 30 darbo dienų, taigi už 30 darbo dienų ieškovės mokėtinas darbo užmokestis sudaro 2 042, 70 Eur sumą (neatskaičius mokesčių), ieškovė yra sumokėjusi atsakovui 800 Eur (suma neatskaičius mokesčių sudarytų 1 040, 88 Eur sumą (naudota skaičiuoklė puslapyje https://finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/LT_ver/skaiciuokle/index.html), todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 1 001, 82 Eur suma (neatskaičius mokesčių).
18. Teismas pažymi, kad šio ginčo atveju sumos priteistinos neatskaičius mokesčių. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad darbuotojams privalo būti laiku mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais, – toks imperatyvus nurodymas išplaukia iš ne vienos darbo įstatymo normos. Tas pats pasakytina ir apie mokestinių prievolių valstybei vykdymą. Prievolė laiku mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, ir prievolė laiku mokėti mokesčius yra pačios bendrovės, kaip atitinkamai darbdavio ir mokesčių mokėtojo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal viešai skelbiamus Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis 2018 metais ar ankstesniu mokestiniu laikotarpiu apskaičiuotos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, išmokėtos 2019 metais ar vėlesniu mokestiniu laikotarpiu, apmokestinamos taikant 15,00 procentų pajamų mokesčio tarifą (https://www.vmi.lt/cms/gyventoju-pajamu-mokescio-istatymo-pakeitimai/).
Dėl netesybų priteisimo.
19. Darbo bylas nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis).
20. DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
21. Kasacinės instancijos teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad Darbo kodekso nuostatos yra skirtos skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Šios nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai darbdavys neatsiskaito su darbuotoju, kuris dirbo nelegalų darbą (kaip nagrinėjamos bylos atveju). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl šio darbuotojo teisių gynimo būdo, kaip tiesiogiai susijusio su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, teismas turi spręsti savo iniciatyva, net ir darbuotojui nepareiškus tokio reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, bylos Nr. 3K-3-575/2014).
22. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
23. Pažymėtina, kad nurodytame straipsnyje nustatyta sankcija nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaito. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama.
24. Šiuo atveju teismas vertina, jog sprendžiant dėl atsakovui taikytinos sankcijos dydžio, yra būtina atsižvelgti į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes: faktiniai ieškovės ir atsakovo darbo santykiai truko trumpą laiko tarpą – 30 darbo dienų. Atsakovo įsiskolinimo dydis, kurį nustatė teismas sudaro 1 001, 82 Eur, neatskaičius mokesčių, todėl priteisti įstatymo nustatytą sankciją už uždelstą atsiskaityti laiką taikant šešių mėnesių terminą, teismo vertinimu, būtų neproporcinga teisės pažeidimo ir sankcijos kontekste, teismo vertinimu netesybos mažintinos priteisiant netesybų sumą už du mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog darbuotojui S. B. įsiskolinimas po darbo santykių pasibaigimo sudaro 1 001, 82 Eur, atsakovui S. B. priteistina 2 003, 64 Eur netesybų suma apskaičiuota pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas (1 001, 82 Eur x 2 mėn.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
25. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Ieškinį atmestus bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
26. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės mažosios bendrijos „Rengėjai“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui S. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo MB „Rengėjai“, į. k. 304883127, 1 001, 82 Eur darbo užmokesčio (suma neatskaičius mokesčių).
Priteisti atsakovui S. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo MB „Rengėjai“, į. k. 304883127, 2 003, 64 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių).
Nurodyti, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.