Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,

atsakovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovėms LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo G. Š., dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 2024-07-09 LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos plano Nr. SOS24-PP677 dalies, kuria buvo nuspręsta nutraukti atvejo vadybos procesą ir socialinės priežiūros paslaugas K. S. šeimai, teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. S. ir G. Š., kurių santuoka nutraukta 2018-11-27 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (Civilinė byla Nr. 2-16031-989/2018), turi nepilnametį vaiką – L. Š.. Po santuokos nutraukimo vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina K. S., taip pat sprendimu buvo nustatyta vaiko bendravimo su G. Š. tvarka.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, 2023-05-18 atlikusi pareiškėjos sūnaus Vaiko situacijos vertinimą Nr. 1VSV-2573, nustatė būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir šeimai poreikį ir 2024-05-18 raštu Nr. 1AV-888 kreipėsi į LPF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ dėl Atvejo vadybos šeimai inicijavimo ir atvejo vadybininko paskyrimo. 2023-05-22 buvo gautas LPF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ raštas Nr. 1GD-7742, kuriuo informuojama, kad remiantis Atvejo vadybos tvarkos aprašo 4 straipsniu, LPF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ Šeimų stiprinimo programos socialinių paslaugų šeimai padalinyje yra inicijuotas atvejo vadybos paslaugų vaikui L. Š. ir jo atstovams pagal įstatymą K. S. ir G. Š. teikimas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2023-11-14 atliko kitą Vaiko situacijos vertinimą ir kreipėsi į LF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugiją“ dėl Atvejo vadybos pareiškėjos šeimai inicijavimo, nes buvo nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį dėl nustatytų rizikos veiksnių. 2023-11-17 pranešimu Nr. GD-23293 Draugija informavo, kad yra inicijuotas atvejo vadybos paslaugų vaikui bei jo atstovams pagal įstatymą teikimas.

2024-07-09 Atvejo nagrinėjimo posėdyje dalyvavę specialistai, tarp kurių buvo ir Tarnybos specialistė, 2024-07-09 LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos plano Nr. SOS24-PP677 dalies 6, 7 punktais priėmė sprendimą nutraukti atvejo vadybos procesą ir socialinės priežiūros paslaugas pareiškėjos šeimai (toliau – ir Sprendimas), tuo pagrindu, kad pareiškėjos šeima yra pajėgi savarankiškai užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, savarankiškai tenkinti vaiko poreikius (Aprašo 62.1 p.).

Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir teigia, jog atvejo vadybos procesas užbaigtas nepagrįstai, kadangi nebuvo įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, liudijančios, kad objektyviai egzistuoja poreikis G. Š. gauti atitinkamų specialistų paslaugas, kurios padėtų jam kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, tuo užtikrinant, jog jis ateityje nedarytų neigiamos įtakos jų nepilnamečiui sūnui L. Š..

Ginčui aktualios Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) bei Atvejo vadybos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-141 (toliau - Aprašas), nuostatos.

Pagal VTAPĮ 36² straipsnį 1 dalį Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.

Aprašo 4 punkte numatyta, kad Atvejo vadyba inicijuojama ir taikoma Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba jos įgaliotam teritoriniam skyriui, vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, nustačius būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ar vaiko apsaugos poreikį. Tarnybos arba jos įgaliotas teritorinis skyrius raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ar vaiko apsaugos poreikį nustatymo dienos kreipiasi į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės socialinių paslaugų įstaigą ar kitą įstaigą, kuriai savivaldybės taryba suteikė įgaliojimus koordinuoti atvejo vadybos procesą ir teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybėje (toliau – socialinių paslaugų įstaiga), prašydamas paskirti atvejo vadybininką ir nedelsiant organizuoti pagalbos vaikui ir jo šeimai suteikimą.

Pradėjus atvejo vadybos procesą, su šeima dirba atvejo vadybininko sudaryta specialistų grupė, kurioje turi pareigą dalyvauti atvejo vadybininko kviečiami Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus, sveikatos priežiūros, švietimo, socialines paslaugas toje savivaldybėje teikiančių įstaigų, atitinkamų teisėsaugos institucijų atstovai ar kitų sričių specialistai pagal vaiko ir šeimos poreikius (VTAPĮ 37 str. 2 d.). Atvejo vadybą sudaro: 1) pagalbos vaikui ir (ar) šeimai, laikinąją priežiūrą teikiantiems asmenims poreikių vertinimas; 2) pagalbos plano sudarymas; 3) pagalbos plano įgyvendinimas; 4) šeimos stebėsena; 5) pagalbos plano peržiūrų organizavimas (VTAPĮ 37 str. 5 d.). Jeigu atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą paaiškėja, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo taikyta atvejo vadyba, pagalbos plano peržiūros dalyviai priima sprendimą baigti atvejo vadybą (VTAPĮ 37 str. 9 d.).

Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų, policijos pareigūnų ar kitų valdžios institucijų darbuotojų neteisėtus veiksmus ir sprendimus, taip pat turi teisę kreiptis į vaiko teisių apsaugos kontrolierių ir kitas institucijas, turinčias teisę nagrinėti tokius skundus (VTAPĮ 29 str. 8 d.).

Kaip jau minėta, pagal Tarnybos kreipimąsi, pareiškėjai ir jos šeimai buvo taikoma atvejo vadyba LPF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ Šeimų stiprinimo programos socialinių paslaugų šeimai padalinyje. 2024-07-09 pagalbos plano peržiūros metu atvejo vadybininkas ir kiti pagalbos plano peržiūros dalyviai, aptarę vaiko situaciją, nustatė, kad šeima pajėgi savarankiškai užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, tinkamai savarankiškai tenkinti vaiko poreikius ir priėmė sprendimą nutraukti atvejo vadybos procesą ir socialinės priežiūros paslaugas pareiškėjos šeimai (Aprašo 63.1 p.). Taip pat šiuo sprendimu buvo nutarta šeimai 6 mėnesių laikotarpiu taikyti palydimosios stebėsenos procesą.

Teismas pažymi, kad atvejo vadybos tikslas – rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko fizinį ar psichinį saugumą ir jo interesus (VTAPĮ 37 str. 1 d.), t. y., atvejo vadybos tikslas yra gerovės šeimai ir vaikui užtikrinimas, kaip galutinis rezultatas, bet ne pastovus atvejo vadybos tęsimas, kaip procesas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teiginiai, kad atvejo vadybos procesas nutrauktas nepagrįstai, nes L. Š. egzistuoja poreikis gauti atitinkamų specialistų paslaugas, kurios padėtų jam kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, tuo užtikrinant, jog jis ateityje nedarytų neigiamos įtakos jų nepilnamečiui sūnui, yra nepagrįsti objektyviais duomenimis ir teismo vertinami, kaip subjektyvi pačios pareiškėjos nuomonė.

Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo atvejo vadybos taikymo (2024-11-17) iki jos nutraukimo (2024-07-09), nei Draugia, nei Tarnyba negavo jokių pagrįstų duomenų apie tai, kad vaiko tėvas pažeidinėtų vaiko teises, nesistengtų tinkamai atstovauti vaiko interesus. Šių duomenų pareiškėja nepateikė ir teismui.

Pareiškėjos abstraktūs teiginiai, kad G. Š. nepilnai įgyvendino pagalbos plane numatytas priemones, nesuteikia galimybės daryti išvadų, jog asmuo nepasikeitė ir pažeidinėja vaiko teises. Priešingai, mobiliosios komandos specialistų 2024-01-08 pateiktose rekomendacijose pažymima, jog G. Š. domisi vaiko pomėgiais, turi gerą santykį su vaiku, bendrų veiklų. G. Š. atpažįsta ir geba patenkinti fizinius ir emocinius vaiko poreikius. Mobiliosios komandos specialistai lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių lavinimo grupę G. Š. rekomenduoja tik esant poreikiui. Socialinė atvejo vadybininkė taip pat konsultavo paslaugų gavėją jam aktualiais klausimais. Apsilankymų bei pokalbių su G. Š. metu stebėta, jog vaiko tėvas yra įsitraukęs į berniuko ugdymą (lankosi tėvų susirinkimuose, bendrauja su klasės auklėtoja, tikrina Tamo dienyną, su berniuku aptaria pažymius bei esamas pastabas). Stebėta, jog vaiko tėvas turi stiprų ryšį su sūnumi, rūpinasi jo emocijomis bei savijauta, turiningai leidžia laisvalaikį. Remiantis šia informacija koordinuojanti atvejo vadybininkė nustatė, kad G. Š. nebuvo poreikio lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių lavinimo grupę.

Be to, koordinuojanti atvejo vadybininkė nurodė, kad per visą darbo su G. Š. laikotarpį buvo stebimas gebėjimas bendrauti ir išlaikyti emocinį stabilumą, pagarbą, racionalų mąstymą priimant sprendimus, kurie užtikrintų geriausius vaiko interesus. Bendraujant su paslaugų gavėju ir atliekant socialinę priežiūrą šeimoms, nebuvo įžvelgtas poreikis individualioms psichologo ar psichiatro konsultacijoms dėl sudėtingo emocijų valdymo. Kaip ir nurodyta 2024-07-09 pagalbos plane bei atvejo vadybos posėdžio protokole, poreikis psichologo konsultacijoms G. Š. neišryškėjo.

Pareiškėja G. Š. poreikį psichologui argumentuoja emocijų nevaldymu ir remiasi ikiteisminiu tyrimu, tačiau pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam G. Š. nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas vertina, kad atsakovių 2024-07-09 priimtas sprendimas nutraukti atvejo vadybos procesą ir socialinės priežiūros paslaugas pareiškėjos šeimai buvo teisėtas ir pagrįstas specialistų argumentuotomis nuomonėmis bei tuo metu buvusių faktinių aplinkybių įvertinimu.

Teismas taip pat pažymi, kad po skundžiamo sprendimo 2024-09-13 Tarnyboje buvo registruotas pranešimas Nr. 1GD-20091, kuriame pateikiamos pareiškėjos ir vaiko tėvo G. Š. nuomonės apie vaiko bendravimą su vaiko atstovais pagal įstatymą. Reaguodama į pranešimą, Tarnyba nustatė, kad vaiko atstovų pagal įstatymą santykiai yra konfliktiški, tėvai nesutaria vaiko auklėjimo klausimais, vaikas konfliktuoja su motina, todėl galimai yra pažeidžiamos vaiko teisės ir vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos įstatymo 36 straipsniu Tarnyba priėmė sprendimą atlikti vaiko situacijos vertinimą. Atliekant Vaiko situacijos vertinimą Nr. 1VSV-5625, vadovaujantis Aprašu buvo nustatyti rizikos veiksniai, dėl ko Tarnyba 2024-09-20 kreipėsi į LPF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ dėl atvejo vadybos pareiškėjai, vaikui ir vaiko tėvui inicijavimo, dokumento Nr. 1AV-2355. 2024-09-24 buvo gautas LPF „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“ raštas Nr. 1GD- 20945, kuriuo informuojama, kad LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija Šeimų stiprinimo programos socialinių paslaugų šeimai padalinyje yra inicijuotas atvejo vadybos paslaugų vaikui bei jo atstovams pagal įstatymą teikimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.).

Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 17 str. 1 d., 33 str. 2 d. 1 p.). ABTĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra nustatyti administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kas yra administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Taigi, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2021-01-13 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, administracinis sprendimas suprantamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, jame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui, t. y. teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2011-08-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 ir kt.). Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2021-10-20 administracinėje byloje Nr. eAS-581-520/2021 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių šiuo metu nebesukelia, nes nuo 2024-09-24 pareiškėjos šeimai yra vėl taikoma atvejo vadyba, sudarytas pagalbos planas, taigi 2024-07-09 sprendimo nutraukti atvejo vadybą panaikinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

LVAT yra išaiškinęs, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-09-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-442/2021; 2021-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021). Todėl išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas nutraukti administracinę bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1328-520/2015; 2021-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021; 2022-01-12 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2826-789/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas Sprendimas nesukelia pareiškėjai tų neigiamų teisinių pasekmių, kurias ji ginčijo, bei į tai, kad teismas pripažino, jog priimtas Sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose ir teisminio proceso metu išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.