Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-362-1072/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-09-30
Bylos Nr.: 1A-362-1072/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-22165-2024-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė, Ugnė Gailiūnienė
Nuteistasis: I. Š.
Nukentėjusysis: N. B.
Advokatai: Artūras Andriukaitis, Rūta Danutė Paltoraikaitė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-362-1072/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22165-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.9.8; 2.1.14.2; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės ir Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Karolinai Mikalauskaitei,dalyvaujant prokurorui Dariui Žvirbliui,nuteistajam I. Š. (I. Š.), jo gynėjai advokatei Danutei Rūtai Paltarokaitei,nukentėjusiajai N. B., jos atstovui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. B. (toliau – ir nukentėjusioji) atstovo advokato Artūro Andriukaičio (toliau – ir atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 3) dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nukentėjusiosios N. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš I. Š. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) atstovavimo išlaidų.

I. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Išaiškintina, kad kardomoji priemonė nedraudžia jam bendrauti su nepilnamete dukra, 2024 m. lapkričio 25 d. prokuroro sprendime nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsniu, 2 vnt. duomenų laikmenas nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. I. Š. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, nežymiai sužalojo savo šeimos narį: 2024 m. birželio 9 d., apie 14 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu, matant mažametei dukrai E. B., atėmęs iš sugyventinės N. B. mobiliojo ryšio telefoną ir jį metęs į sieną, sugyventinę N. B. pastūmęs rankomis pargriovė ant lovos, po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, nukentėjusiajai N. B. išėjus iš vonios kambario, čiupo jai abejomis rankomis už jos rankų žastų ir reikalavo sakyti, kam ši pasiskundė, po to nukentėjusiajai ištrūkus ir nuėjus į virtuvę, jis, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, iš jos kelnių kišenės ištraukė jos naudojamą mobilaus ryšio telefoną ir jį metė į sieną, dėl to šis sudužo, po to stūmė nukentėjusiąją rankomis sakydamas „dink iš namų, žertva“ ir stumdė nenustatytą skaičių pastarąją į buto sienas, tokiu būdu nukentėjusiąją N. B. atstūmęs iki lauko durų, jos kūną trankė nenustatytą skaičių į lauko duris, vieną kartą į lauko duris trenkė nukentėjusios N. B. galvą ir išstūmė iš buto, po to nukentėjusiajai N. B. sugrįžus į butą, jis, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, sugriebė nukentėjusiąją N. B. ir tokiu būdu nenustatytą skaičių trankė jos kūną į buto lauko duris, tokiais tyčiniais neteisėtais veiksmais nukentėjusiajai N. B. dėl poodinių kraujosruvų dešinio žasto, dešinės alkūnės, kairiojo peties, kairio dilbio srityse padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios N. B. atstovas advokatas Artūras Andriukaitis prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendį: 1) paskirti I. Š. vienerių metų vieno mėnesio laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios N. B. arčiau nei 500 metrų atstumu; 3) priteisti N. B. naudai iš I. Š. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo; 4) priteisti N. B. naudai iš I. Š. bylinėjimosi (teisinio atstovavimo) išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus bylinėjimosi išlaidas įrodančius dokumentus; 5) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Nukentėjusiosios atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu neskirti nuteistajam I. Š. baudžiamojo poveikio priemonės, nurodo, kad baigiamųjų kalbu metu prašė atsižvelgti į tai, jog nukentėjusioji bijo I. Š., kurio psichologinis smurtas buvo pastebimas ir bylos nagrinėjimo metu bei paskirti jam įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji, prašydama taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, siekia tam tikrą laiką sureguliuoti civilinio pobūdžio klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Ikiteisminio tyrimo metu buvo teikiamas prašymas sugriežtinti kardomąją priemonę I. Š., kurį prokuroras iš dalies tenkino ir nutarė įpareigoti jį nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamoje vietoje nebendrauti, neieškoti ryšių su nukentėjusiąją ir jos artimaisiais, kuriam pritarė ir apylinkės teismas, palikdamas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas daro selektyvią išvadą, kad ji siekia sureguliuoti civilinio pobūdžio klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir rezoliucinėje dalyje nurodo, kad kardomoji priemonė nedraudžia bendrauti su nepilnamete dukra. Todėl atmesdamas prašymą dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, apylinkės teismas buvo nenuoseklus. Skunde pažymima, kad šia baudžiamojo poveikio priemone siekiama, jog nuteistasis nesiartintų prie nukentėjusiosios ir nedarytų jai žalos. Po patirto smurto nukentėjusioji kreipėsi į psichologą, todėl neuždraudus jam artintis, toliau būtų daroma neigiama įtaka ir stresas bei nebūtų pasiekti bausmės tikslai.

2.2. Apeliaciniame skunde taip pat dėstomi nesutikimo su paskirta per švelnia laisvės apribojimo bausme motyvai. Pasak atstovo, nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad bausmės skyrimas yra teismo diskrecija, tačiau būtent nukentėjusioji patyrė žalą ir atsižvelgdamas į jos poziciją, teismas privalo išdėstyti motyvus skiriant bausmę, taip pat motyvuotai pasisakyti dėl proceso dalyvių prašymų baigiamosiose kalbose. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, procesinį nuteistojo elgesį neatlyginus žalos, darytą psichologinį spaudimą, tai, kad byla dėl jo elgesio nebuvo nagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, kas būtų leidę sumažinti jam paskirtą bausmę, atstovo manymu, nuteistajam paskirtas bausmės terminas – penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros yra per švelni ir į tai nebuvo atsižvelgta. Laisvės apribojimo bausmė ir taip yra priskiriama prie švelnesnių bausmės rūšių, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Atstovas, cituodamas BK 48 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė bausmės skyrimo taisykles, kadangi nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, turėjo paskirti laisvės apribojimą artimą vidurkiui, t. y. vieneriems metams vienam mėnesiui, kuris būtų proporcingas padarytam nusikaltimui.

2.3. Atstovas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos dydžiu, cituoja skundžiamo nuosprendžio motyvus, kad nukentėjusioji pas psichologą pradėjo lankytis ne vien dėl šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos, o dėl sveikatos sutrikdymo ilgalaikių neigiamų pasekmių neatsirado, kuriais sumenkinti byloje esantys rašytiniai įrodymai apie nukentėjusiosios lankymąsi pas psichologą. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji pas psichologą pradėjo lankytis po įvykio ir lankosi šiuo metu, pateiks tai patvirtinančius duomenis. Duomenų, kad suprastėjusi sveikata būtų dėl kitų priežasčių, nėra, o tokia išvada tėra prielaida. Atstovo teigimu, tai, kad byla nagrinėta dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, nereiškia, jog nukentėjusioji ir šiai dienai nejaučia ilgalaikių neigiamų psichologinės sveikatos sutrikdymo pasekmių. Atstovas, cituodamas neturtinės žalos sampratą ir su jos atlyginimu susijusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, pažymi, kad N. B. patyrė didelį fizinį skausmą ir tai patvirtina byloje esanti specialisto išvada apie konstatuotus sužalojimus, kurie, atstovo vertinimu, buvo intensyvūs ir tai matyti iš jai sukeltų sužalojimo kiekio. Be to, atlikti veiksmai dukters akivaizdoje lėmė nukentėjusiosios pažeminimą prieš dukrą. Nukentėjusioji patyrė ir didelius psichologinius išgyvenimus, kadangi I. Š. fizinį smurtą naudojo saugioje namų aplinkoje, dėl ko ji nesijaučia saugi net ir gyvendama kitame mieste, bijo grįžti į namus, ją kamuoja psichologinės problemos, nemiga, patiriamas nuolatinis stresas. Nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į svarbiausią vertybę – žmogaus sveikatą, kurie padaryti tyčia, kas suteikė lūkestį tikėtis didesnės žalos atlyginimo. Šiuo atveju priteistas neturtinės žalos dydis, siekiantis 500 Eur, nors buvo prašyta 3 000 Eur, yra mažesnis nei minimalus darbo užmokestis, todėl tik tenkinus civilinį ieškinį visiškai, būtų teisingai kompensuota patirta neturtinė žala bei atkurta teisėtų interesų pusiausvyra.

2.4. Skunde taip pat pažymima, kad apylinkės teismas nepagrįstai sumažino atstovavimo išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – ir Rekomendacijos), gynėjo advokato valandinis įkainis yra 223,79 Eur už valandą (2 237,90 Eur x 0,1 = 223,79 Eur), tačiau N. B. atstovavimo atveju pagal pateiktus duomenis buvo taikomas mažesnis įkainis – 140 Eur + PVM valandinis įkainis (169,40 Eur). Taip pat atstovas ikiteisminio tyrimo metu turėjo vykti į ikiteisminio tyrimo veiksmus (duomenys neskelbtini), nors darbo vieta yra Kaune, į ką nebuvo atsižvelgta. Apylinkės teismas, neatsižvelgdamas į Rekomendacijas, o įvertinęs, kad prašyta priteisti atstovavimo išlaidų suma atrodė pernelyg didelė atsižvelgiant į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, be konkrečių motyvų sumažino patirtas išlaidas. Atstovo vertinimu, mažinant išlaidas neturi būti ignoruojama, kad dalis išlaidų, kurias sumoka nukentėjusioji, per mokestinį pavidalą, sumokama į valstybės biudžetą. Taigi, atstovo teigimu, neturėtų susidaryti teisinė situacija, kai dėl nusikaltimo nukentėjęs asmuo nukenčia dėl savo sprendimo samdytis profesionalų advokatą baudžiamojoje byloje. Dėl nukentėjusiosios atstovo elgesio baudžiamoji byla neužsitęsė, priešingai, byla galėjo būti baigta ir išnagrinėta per vieną teismo posėdį, tačiau teismas nusprendė daryti pertraukas, kviečiant liudytojus, baigiamosioms kalboms. Todėl ir tai turi įtakos atstovavimo išlaidų padidėjimui. Tokiu būdu, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies bei BPK 106 straipsnio nuostatos vertinant pateiktus proceso išlaidas patvirtinančius įrodymus bei neteisingai taikant BPK nuostatas. Todėl prašoma priteisti išlaidas pagal byloje pateiktus dokumentus ir apeliacinės instancijos teisme metu pateiktus įrodymus.

3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas palaikė nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokuroras, nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiosios N. B. atstovo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Dėl nuteistajam I. Š. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimo

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl nuteistajam I. Š. paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmės ir prašoma jam paskirti vienerių metų vieno mėnesio laisvės apribojimo bausmę su atitinkamais įpareigojimais. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nurodytas nuteistajam I. Š. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nesutikti su teismo paskirta bausme ir jos dydžiu neturi pagrindo.

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Todėl šiuo atveju, nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamai veikai, padarytai iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam I. Š. paskirtą bausmę, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi naujai įsigaliojusiomis, bausmės skyrimą reglamentuojančiomis BK nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Skirdamas bausmę nuteistajam I. Š. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tiek į tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jis yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei nuteistojo I. Š. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Motyvuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas nuteistajam I. Š. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė ne švelniausią bausmės rūšį, tačiau ir ne griežčiausią bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė penkis mėnesius, motyvuodamas, kad skiria šios bausmės rūšies dydį artimą minimaliam. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl pirmiau aptartų įstatymų pakeitimų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, priešingai nei akcentuoja atstovas, prašydamas skirti I. Š. vienerių metų vieno mėnesio laisvės apribojimo bausmės dydį artimą vidurkiui, tinkamai motyvavo skiriamą atitinkamą bausmės dydį, jį skaičiuodamas ne nuo sankcijoje nustatyto bausmės rūšies vidurkio, kaip tai buvo numatyta iki BK 61 straipsnio pakeitimų, bet nuo jo minimumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BK 61 straipsnio pakeitimais, švelninančiais nuteistojo teisinę padėtį, nustatė bausmės dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą ir nuteistąjį I. Š. charakterizuojančias aplinkybes, nagrinėjamu atveju nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausmės rūšis pagrįsta, o jos dydis nustatytinas proporcingas.

9. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau paminėtos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įvertintos aplinkybės leidžia spręsti, kad laisvės apribojimo bausmės I. Š. paskyrimas be intensyvios priežiūros, su BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte, 4 punkte ir 6 dalyje numatytais įpareigojimais, yra proporcinga bausmė tiek nuteistojo asmenybės, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo kontekste. Tokios bausmės paskyrimas dera ir su teisingumo principo reikalavimais. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam I. Š. BK 140 straipsnio 2 sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę ir nustatydamas jos trukmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, tokia bausmė skundžiamame nuosprendyje tinkamai motyvuota, o spręsti, kad tokia nuteistajam I. Š. paskirta bausmės rūšis nepagrįsta bei jos dydis nustatytinas neproporcingas, nėra teisinio pagrindo. Aplinkybės, kad baudžiamoji byla nebuvo nagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir dėl to nebuvo galimybės nuteistajam taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei atitinkamai trečdaliu sumažinti paskirtą bausmę bei nukentėjusiosios N. B. ir jos atstovo subjektyvi nuomonė dėl nuteistajam paskirtos bausmės, taip pat nelaikytina pagrindu nuosprendį pakeisti ir I. Š. paskirtą bausmę griežtinti.

10. Nukentėjusiosios atstovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neskirti nuteistajam I. Š. baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusiosios N. B. arčiau nei 500 metrų atstumu, motyvuojant tuo, kad neuždraudus nuteistajam artintis, toliau būtų daroma neigiama įtaka ir stresas nukentėjusiajai bei nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia atstovo pozicija nėra pagrindo sutikti.

11. Kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių taikymo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Baudžiamojo poveikio priemonės yra viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų. Įstatymas suteikia teismui teisę pačiam parinkti, kurią iš įstatyme numatytų baudžiamojo poveikio priemonių asmeniui taikyti. Sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, kaip ir dėl bausmės, proceso dalyvių prašymai teismo neįpareigoja, o dėl konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės parinkimo, atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsiradusius padarinius, kaltininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką bei kaltininko elgesį. Teismas tiek bausmę, tiek baudžiamojo poveikio priemonę skiria pagal BK normas.

12. BK 72¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas, apsvarstęs aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo I. Š. galimybę, pagrįstai sprendė, jog netikslinga tokią priemonę skirti bausmės atlikimo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išsamūs baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimo motyvai apie nuteistajam taikomos kardomosios priemonės su atitinkamu draudimu pažeidimų nebuvimą, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susiklosčiusią gana konfliktinę situaciją, kuriems pritaria ir apeliacinės instancijos teismas ir kurių plačiau neanalizuoja. Tuo tarpu teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju papildomas įpareigojimas – nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, būtų perteklinis ir nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų bei apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtų interesų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis I. Š. jau kuris laikas gyvena atskirai nuo nukentėjusiosios, juolab, nukentėjusioji po aptariamo įvykio išvyko gyventi į kitą miestą, su ja ryšių nepalaiko, kiek tai susiję dėl bendravimo su vaiku nustatytos tvarkos, nesiekia su ja bendrauti. Aplinkybių, kad nuteistasis siektų su ja bendrauti ne dėl bendro jų vaiko, apeliaciniame skunde nenurodoma, taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusioji nuo analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas dėl nuteistojo I. Š. pakartotinių neteisėtų veiksmų.

13. Taigi, nesant objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios N. B. teisėti interesai nuteistojo I. Š. veiksmais ateityje gali būti pažeidžiami, taikant apeliaciniame skunde nurodomą įpareigojimą nuteistajam, būtų nepagrįstai apsunkintos teisės bendrauti su mažamete dukra, kuri gyvena su nukentėjusiąja. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, o taip pat tai, kad nuteistajam paskirtas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pakartotinai neteisėtų veiksmų daugiau nei vienerius metus neatlikinėjo, sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog pavojingi fizinės prievartos veiksmai nukentėjusiosios N. B. atžvilgiu gali kartotis, taigi nėra ir pagrindo taikyti BK 72¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą įpareigojimą. Pažymėtina, kad toks sprendimas neužkerta kelio nuteistajam I. Š. tinkamai nesilaikant paskirtos laisvės apribojimo bausmės sąlygų ir skirtinų įsipareigojimų, bausmės vykdymo metu bausmę vykdančios institucijos teikimu teismui, vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis arba paskirti papildomų BK numatytų baudžiamojo poveikio priemonių.

Dėl priteisto civilinio ieškinio

14. Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde taip pat keliamas civilinio ieškinio klausimas, prašant civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta kaip nepagrįstą.

15. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

16. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, sunkumas, pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Pažymėtina, kad absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydį neįmanoma, tačiau išsamus visų aplinkybių išnagrinėjimas, motyvuotas ir tinkamas jų įvertinimas suponuoja teisingo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-222/2019).

17. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų I. Š. veiksmų – fizinio smurto panaudojimo nukentėjusioji N. B. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, ką patvirtina byloje pateiktas nukentėjusiosios atstovo dokumentas, patvirtinantis apie N. B. teiktas psichologo konsultacijas (2 t., b. l. 100–101), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad I. Š. veiksmais nukentėjusiajai N. B. padaryta neturtinė žala. Vertindamas nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir pažymi, kad nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos žalos dydį, teismas atsižvelgė į teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios N. B. paaiškinimus apie patirtą šoką, pažeminimą, nesaugumo jausmą, kartu įvertino padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei jos pavojingumą, kilusias pasekmes nukentėjusiosios fizinei bei psichinei sveikatai dėl nuteistojo nusikalstamų veikų nukentėjusiosios sveikatai, taip pat kitas aplinkybes.

18. Pažymėtina, kad teismų praktikoje priimtų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo analizė rodo, kad didesnės sumos dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos daugiau išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo lieka liekamieji reiškiniai visam gyvenimui ar ilgesniam laikotarpiui ir pan. Įvertinęs tiek specialisto išvadoje nustatytus nukentėjusiajai padarytus kūno sužalojimus ir dėl to patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek į nepatogumus ir nurodytus neigiamus išgyvenimus, taip pat į tai, jog nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga ir proporcinga nukentėjusiosios N. B. patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, analogiškose bylose formuojamą teismų praktiką, todėl didinti ją nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo priteistų atstovavimo išlaidų

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji prašė priteisti iš nuteistojo I. Š. jos naudai 2917,07 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (3 t., b. l. 2). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį, kadangi priteisiant patirtas išlaidas susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, turi būti atsižvelgiama ir į konkrečios bylos sudėtingumą bei advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014, 2K-155-511/2017). Taip pat pirmosios instancijos teismas, priteisdamas aptariamas atstovavimo išlaidas, teisingai įvertino atstovo advokato nukentėjusiajai suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, taip pat įvertino baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, pažymėdamas, kad byla nėra sudėtinga, nereikalaujanti sudėtingų teisinių žinių, advokatas parengė civilinį ieškinį, kuris šioje byloje tenkintas iš dalies, pateiktas prašymas prijungti rašytinį įrodymą yra visiškai nedidelės apimties.

20. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą šioje dalyje, papildomai atkreipia dėmesį ir tai, kad nors atstovas advokatas nukentėjusiąją atstovavo ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 41–44), dalyvavo akistatos metu (1 t., b. l. 49–54), du kartus teikė prašymus susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir su ja susipažino (1 t., b. l. 74–79, 176–180), teikė prašymą dėl papildomų įrodymų surinkimo, kardomosios priemonės skyrimo, procesinės prievartos priemonės I. Š. atžvilgiu taikymo ir ikiteisminio tyrimo tęsimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 100–103), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu pareiškė civilinį ieškinį, kuris nėra didelės apimties, jame gausu CK bei teismų praktikos nuostatų, motyvuojamoji dalis sudaro vos vieną puslapį, taigi jo parengimas nereikalavo daug laiko sąnaudų (2 t., b. l. 24–29), tačiau baudžiamoji byla nebuvo sudėtinga ir didelės apimties (3 tomai), nagrinėjama tik dėl vieno baigto nusikaltimo padarymo, t. y. išnagrinėta per tris teisiamuosius posėdžius (pirmasis truko vieną valandą trisdešimt minučių), antrasis – vieną valandą trisdešimt penkias minutes, trečiasis – vieną valandą dvidešimt minučių, atstovas posėdžiuose buvo pakankamai aktyvus, užduodavo klausimus, paskutinio posėdžio metu buvo baigtas įrodymų tyrimas, sakomos baigiamosios kalbos, atstovas visuose teismo posėdžiuose dalyvavo prisijungdamas nuotolinėmis vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis, tad papildomų finansinių sąnaudų kelionės atžvilgiu taip pat nepatyrė. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad N. B. atveju buvo taikomas mažesnis įkainis patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, nei rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis pagal Rekomendacijas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šis teisės aktas yra rekomendacinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl nukentėjusiajai N. B. priteistų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teismui nusprendus sumažinti jos prašomą priteisti sumą iki 2 000 Eur, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų proceso išlaidų

21. Nukentėjusiosios N. B. atstovo apeliaciniu skundu taip pat prašoma priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai 1 201,07 Eur už advokato paslaugas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kartu pateikiant nurodytas išlaidas patvirtinančius dokumentus (3 t., b. l. 115–124).

22. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018 ir kt.). Baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina nukentėjusiojo procesinę teisę apskųsti teismo nuosprendį, taip pat naudotis atstovo advokato paslaugomis, o nukentėjusiojo dalyvavimas procese, pasitelkiant atstovą advokatą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo teisių gynimo procese formų, todėl laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į prašomų išlaidų atlyginimą. Šioje dalyje įvertintina tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta tik pagal nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, nes teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nukentėjusiosios N. B. atstovo advokato A. Andriukaičio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nukentėjusiosios N. B. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš I. Š. negali būti priteistinos.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2025 m. birželio 17 d. pažymą Nr. ATP-2025-26937 dėl 162,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Rūtos Danutės Paltoraikaitės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam I. Š. (3 t., b. l. 134–137). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas I. Š. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o pats I. Š. su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudaręs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo I. Š., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nukentėjusiosios N. B. atstovo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendžio atmesti.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo I. Š. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Nepriteisti iš nuteistojo I. Š. (I. Š.) nukentėjusiajai N. B. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Ugnė GailiūnienėGiedrė TelksnienėEglė Venckienė