- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-27
- Bylos Nr.
- e2A-1129-565/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18940-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- UAB „Vėsa ir partneriai“
- Ieškovas
- UAB „Industek“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Industek“ ieškinį atsakovei UAB „Vėsa ir partneriai“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė UAB „Industek“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ 19 752,23 Eur skolos, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 454,61 Eur palūkanų, 8 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė pardavė atsakovei prekes ir už parduotas prekes pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitas-faktūras Nr. RIN77194 bei Nr. RIN77268. Atsakovė nėra pareiškusi ieškovei pretenzijų dėl prekių kiekio, kokybės ar asortimento, tačiau už prekes nėra sumokėjusi ieškovei 9 752,23 Eur. PVM sąskaitos-faktūros yra pasirašytos atsakovės, kas patvirtina prekių perdavimo faktą atsakovei. Be to, pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. RIN77194 atsakovė sumokėjo 9 900 Eur. Atsakovė iš ieškovės pirktas prekes jau yra perdavusi galutiniam šių prekių naudotojui ,,Park Inn by Radisson Vilnius Airport“.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Vėsa ir partneriai“ su ieškiniu nesutiko.
4. Atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prekių perdavimo atsakovei faktą. Prekių perdavimo faktą ieškovė grindžia tik pateiktomis PVM sąskaitomis-faktūromis, tačiau tai nėra pakankama prekių perdavimo atsakovei faktui pagrįsti. Su ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nepasirašytos atsakovės įgalioto asmens. Pagal 2017 m. rugsėjo 29 d. šalių sudarytos ilgalaikės tiekimo sutarties Nr. 20170929-01 nuostatas, prekės yra laikomos pristatytomis pirkėjui (atsakovei), kai jos perduodamos pirkėjui arba jo nurodytai transporto kompanijai. Prekių perdavimas įforminamas pardavėjui išrašant ir pateikiant prekių sąskaitą-faktūrą pirkėjui ar jo nurodytai transporto kompanijai ir, jeigu reikalinga – transporto važtaraštį. Nesant duomenų, kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės perduotos būtent atsakovės atstovui (įgaliotam asmeniui) ar jos nurodytos transporto kompanijos įgaliotam asmeniui, nėra pagrindo išvadą, kad prekės iš tiesų buvo perduotos atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškovei UAB „Industek“ 19 752,23 Eur skolos, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 454,61 Eur palūkanų, 8 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2020 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 456 Eur žyminio mokesčio bei 235 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog:
5.1. šalys 2017 m. rugsėjo 29 d. sudarė ilgalaikę tiekimo sutartį Nr. 20170929-01, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovės nuosavybėn prekes pagal pateiktus prekių užsakymus, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis priimti iš ieškovės prekes bei už jas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka;
5.2. 2020 m. sausio 14 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą, serija RIN Nr. 77194, 18789,55 Eur sumai. 2020 m. sausio 20 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą, serija RIN Nr. 77268, 9852,23 Eur sumai. Nurodytose PVM sąskaitose-faktūrose pirkėju nurodyta atsakovė. PVM sąskaitos-faktūros grafos „sąskaitą išrašė“ bei „prekes gavau“ yra užpildytos, t. y. pasirašytos, nurodyta, kad PVM sąskaitos-faktūros turi būti apmokėtos per 60 dienų. Iš ieškovės pateikto buhalterinės programos išrašo bei pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, jog atsakovė pagal 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija RIN Nr. 77194, ieškovei 2020 m. kovo 27 d. yra sumokėjusi pavedimu 4 789,55 Eur, 2020 m. balandžio 29 d. – 2 100 Eur bei 2020 m. gegužės 11 d. – 2 000 Eur. Taigi, atsakovė vykdė dalinius mokėjimus ieškovei pagal ginčo PVM sąskaitas-faktūras ir tokiais savo veiksmais pripažino savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Atsakovė UAB „Vėsa ir partneriai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
6.1. atsakovė 2020 m. gruodžio 8 d., iki teismo posėdžio, pateikė pareiškimą dėl teisėjos E. S. nušalinimo nuo civilinės bylos nagrinėjimo. Nepaisant to, teisėja išnagrinėjo civilinę bylą, neišsprendus jos nušalinimo klausimo, tuo pažeisdama proceso teisės normas;
Atsiliepimas
6.2. atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo jai deleguotu įpareigojimu įrodyti ieškovės neva perduotų prekių negavimo faktą (jį nuginčyti). Atsakovė negali įrodyti to, ko nebuvo, tuo tarpu ieškovei (pardavėjai) įrodyti tai, kas buvo, yra realu;
6.3. ieškovė neįrodė, jog ji pardavė atsakovei prekes, t. y. realiai jas perdavė, ir atsakovė įgijo teisę prekėmis disponuoti kaip savo. Vien PVM sąskaitų-faktūrų, kuriose yra/nėra atsakovės įgaliotų asmenų parašai, išrašymas, atsakovei ginčijant prekių gavimo faktą, negali būti laikomas pakankamu prekių perdavimo atsakovei įrodymu. Teismas apie prekių perdavimo faktą nepagrįstai sprendė išimtinai tik pagal ieškovės procesiniuose dokumentuose dėstomą poziciją ir ieškovės atstovo žodinius paaiškinimus teismo posėdžio metu;
6.4. net ir esant pirkėjo (atsakovės) pasirašytoms PVM sąskaitoms-faktūroms, šalims nesutariant per prekių perdavimo fakto, būtent daiktų pardavėjui (ieškovei) tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog prekės yra perduotos.
7. Ieškovė UAB „Industek“ atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą CPK 318 straipsnyje nustatytais terminais nepateikė (pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-1572/2021 duomenis Liteko sistemoje matyti, kad panešimas pateikti atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą ieškovės atstovui adv. P. Eigminui buvo išsiųstas 2021 m. kovo 3 d.). Ieškovė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą pateikė Vilniaus apygardos teismui tik 201 m. balandžio 26 d., nenurodydama jokių termino pateikti atsiliepimą praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės atsiliepimas į į atsakovės apeliacinį skundą nepriimamas (CPK 318 staripsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
10. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti bylos tol, kol nebuvo išspręstas klausimas dėl atsakovės pareikšto teisėjos nušalinimo.
11. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog pirmosios instancijos teisme 2020 m. gruodžio 8 d., jau po 2020 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio, buvo užregistruotas atsakovės pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo. 2020 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje byla buvo baigta nagrinėti, nutarta sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti 2020 m. gruodžio 21 d. Gavus atsakovės pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo, 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, kad būtų išspręstas pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsakovės pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo buvo atmestas.
12. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog byla buvo išnagrinėta neišsprendus teisėjos nušalinimo klausimo. Aplinkybė, jog 2020 m. gruodžio 8 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, kai apie posėdį atsakovei buvo pranešta tinkamai, nesudaro pagrindo teigti priešingai. Teisėjų kolegija nenustatė, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeistos procesinės teisės normos, nustatančios byloje dalyvaujančio asmens pareikšto nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui išnagrinėjimą, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
13. Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą, todėl padarė neteisingas išvadas, kad prekės atsakovei buvo perduotos (parduotos), taip pat, kad atsakovė turi prievolę atsiskaityti su ieškove pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
14. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimas-pardavimas yra viena iš sutarčių rūšių, sandoris, kurio sudarymo bei galiojimo ypatumus nustato bendrosios sandorių sudarymo bei galiojimo taisyklės (CK 1.63–1.96 straipsniai), bendrosios prievolių teisės bei sutarčių teisės normos (CK 6.1–6.65 straipsniai, 6.154–6.228 straipsniai), taip pat bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties ypatumus reglamentuojančios nuostatos (CK 6.305–6.349 straipsniai). Atskiroms pirkimo-pardavimo sutarties rūšims gali būti taikomos specialios CK taisyklės (CK 6.350–6.431 straipsniai). CK normos nenustato specialių pirkimo-pardavimo sutarties formos reikalavimų tarp juridinių asmenų sudaromai prekių pirkimo-pardavimo sutarčiai. Todėl tokia sutartis gali būti sudaroma bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, notarine forma).
15. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 29 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta ilgalaikė tiekimo sutartis Nr. 20170929-01 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovės nuosavybėn prekes pagal atsakovės pateiktus prekių užsakymus, o atsakovė įsipareigojo pagal Sutartyje nustatytas sąlygas priimti iš ieškovės prekes bei sumokėti ieškovei prekių kainą (Sutarties 1 skirsnio 1 punktas). Sutartyje vartojamas terminas „prekės“ reiškia prekes, nurodytas ieškovės kainynuose ar kataloguose, ar atskiruose pasiūlymuose (Sutarties 1 skirsnio 2 punktas). Sutarties 4 skirsnio 1 punkte nurodyta, jog pirkimo kaina yra šalių sutarta kaina; jeigu dėl kainos nebuvo susitarta, pirkimo kaina yra pardavėjo (ieškovės) nustatyta kaina.
16. Ieškovė nurodo, jog, vykdydama šalių sudarytą sutartį, perdavė atsakovei prekes bei 2020 m. sausio 14 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą (serija RIN, Nr. 77194) 18 789,55 Eur sumai, o 2020 m. sausio 20 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą (serija RIN, Nr. 77268) 9 852,23 Eur sumai. Ieškovė teigia, jog atsakovė pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras su ieškove atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolinga 19 752,23 Eur. Atsakovė laikosi pozicijos, prekės jai nebuvo perduotos, todėl atsakovė nuturi pareigos atsiskaityti pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
17. Kasacinio teismas yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019).
18. Taigi, vadovaujantis bendra įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 12 ir 178 straipsniai), ieškovei, pareiškusiai reikalavimą dėl skolos už parduotas prekes priteisimo, teko pareiga įrodyti aplinkybę, kad prekes ji yra perdavusi atsakovei, o atsakovei, atitinkamai, tai paneigti.
19. Pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties turinį bei susitarimą parduoti prekes atsakovei papildo abiejų šalių pasirašytos PVM sąskaitos-faktūros, tai yra 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaita-faktūra (serija RIN, Nr. 77194) ir 2020 m. sausio 20 d. PVM sąskaita-faktūra (serija RIN, Nr. 77268), kuriose nurodytos perduodamos prekės, jų kiekis, kaina, bendra suma.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sąskaitos-faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o, remiantis sąskaita-faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Todėl ir šiuo atveju PVM sąskaitos-faktūros, atsižvelgiant į jų turinį, yra pakankamai svarus ir objektyvus įrodymas, patvirtinantis prekių perdavimą atsakovei.
21. Į bylą ieškovės pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose pirkėju yra nurodyta atsakovė, PVM sąskaitų-faktūrų grafos „sąskaitą išrašė“ bei „prekes gavau“ yra pasirašytos. Nustatytos aplinkybės paneigia atsakovės argumentus, jog ieškovė ieškinį pareiškė remdamasi atsakovės nepasirašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė nekėlė klausimų dėl PVM sąskaitų-faktūrų grafoje „prekes gavau“ esančių parašų autentiškumo, nenurodė ir neįrodinėjo, kad grafoje “prekes gavau” pasirašęs asmuo nėra įgaliotas atsakovės vardu priimti prekes, kad grafoje “prekes gavau” pasirašiusiam asmeniui prekes faktiškai nebuvo perduotos.
22. Šalių sudarytos Sutarties 5 skirsnyje numatyta, jog, jei kitaip nenurodyta prekių užsakyme, patvirtintame ieškovės, atsakovė sumoka ieškovei prekių kainą per 60 kalendorinių dienų nuo ieškovės sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Mokėjimas atliekamas bankiniu pavedimu į ieškovės sąskaitoje-faktūroje nurodytą sąskaitą.
23. Į bylą pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose, laikantis Sutarties nuostatų, nurodyta, kad šios sąskaitos turi būti apmokėtos per 60 dienų. Iš ieškovės pateikto buhalterinės programos išrašo bei pateiktų mokėjimo nurodymų turinio matyti, jog atsakovė pagal 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą-faktūrą (serija RIN, Nr. 77194) 18 789,55 Eur sumai ieškovei 2020 m. kovo 27 d. pavedimu yra sumokėjusi 4 789,55 Eur, 2020 m. balandžio 29 d. – 2 100 Eur bei 2020 m. gegužės 11 d. – 2 000 Eur. Visuose mokėjimo nurodymose mokėjimo paskirtis nurodoma: RIN77194, tai yra 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitos-faktūros serijos numeris. Dalinis 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitos-faktūros (serija RIN, Nr. 77194) apmokėjimas papildomai paneugia atsakovės teiginius, kad prekės pagal PVM sąskaitas-faktūras jai nebuvo perduotos. Taigi, latsakovės skola ieškovei sudaro 19 752,23 Eur (28 641,78 Eur – 4 789,55 Eur– 2 100 Eur – 2 000 Eur).
24. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovė prekes jai turėjo perduoti laikydamasi Sutarties nuostatų, t. y. prekes perduoti atsakovei arba jos nurodytai tranpsorto kompanijai, o taip pat pateikti ne tik PVM sąskaitas-faktūras, bet ir krovinio gabenimo važtaraščius, priėmimo-perdavimo aktus ir pan. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šalių sudarytos Sutarties 5 skirsnio 1 punktas numatė, jog atsakovė prekes atsiima ieškovės sandėlyje (adresu Dariaus ir Girėno g. 177, Vilniuje), jeigu užsakyme šalys nesusitarė kitaip (Sutarties 5 skirsnio 1 punktas). Prekės yra laikomos pristatytomis atsakovei, kai jos yra perduodamos atsakovei arba jos nurodytai transporto kompanijai. Prekių perdavimas įforminamas ieškovei išrašant bei pateikiant prekių sąskaitą-faktūrą atsakovei ar jos nurodytai transporto kompanijai ir, jeigu yra reikalinga – pateikiant ir transporto važtaraštį. Atsakovė ar jos atstovas turi teisę patikrinti perduodamų prekių kiekį bet kuriuo protingu būdu (Sutarties 9 skirsnio 2 punktas). Įvertinusi nurodytas Sutarties nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog ieškovė nesilaikė Sutartyje numatytos prekių perdavimo tvarkos.
25. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė pagrindė skolos reikalavimo teisinį ir faktinį pagrindą, įrodė skolos dydį, tuo tarpu atsakovės atsikirtimai dėl prekių neperdavimo ir pareigos atsiskaityti už prekes nebuvimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, atitinkamai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Iš Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. eB2-1915-2021 duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 16 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2021 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl 8 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo tikslinama, nurodant, kad šios palūkanos skaičiuojamos iki 2021 m. balandžio 26 d.
27. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartimi atsakovei buvo atidėtas 456 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki šio skundo išnagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad nutarties dėl atsakovės apeliacinio skundo priėmimo dieną yra įsiteisėjusi nutartis iškelti atsakovei bankroto bylą, ir atsakovė pagal pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, 456 Eur žyminis mokestis iš atsakovės valstybės naudai nėra priteisiamas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 8 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 2 d.) iki 2021 m. balandžio 26 d.