- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-17
- Bylos Nr.
- I-5199-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00861-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- K.K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjui K.K., viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K.K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K.K. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, jam priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-6) nurodė, jog jis nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 3 sektoriuje sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Teigia, jog nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas, kurį dar labiau mažino patalpose esantis kietasis inventorius. Nurodo, jog kamerose nuolat būdavo po du asmenis. Argumentuoja, jog turėjo teisę tik 1 val. pasivaikščioti kiemeliuose, tokia praktika prieštarauja CPT išaiškinimams. Skundžiasi pasivaikščiojimo kiemelių netinkama būkle, nurodydaas, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, buvo nešvaru, sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu. Akcentuoja, kad stogas buvo šiferinis, kurio sudėtyje yra uždraustos medžiagos - asbesto, o tai žalojo jo sveikatą. Reiškia pretenzijas dėl netinkamos ventiliacijos, teigdamas, jog ventiliacija neveikia, o dėl ant langų uždėtų dviejų eilių grotų, buvo ribojama oro cirkuliacija, taip pat dėl netinkamos tiek dirbtinės, tiek natūralios apšvietos. Teigia, jog natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas, o dirbtinė buvo tokia stipri, kad negalėjo skaityti, rašyti, skaudėjo akis. Akcentuoja, jog buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo unitazų, tik skylė grindyse, o kameroje Nr. 13 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Pabrėžia, jog turėjo teisę praustis šiltu dušu tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, nors Europos kalėjimų taisyklės nustato galimybę ne rečiau kaip du kartus per savaitę naudotis šiltu dušu. Reiškia pretenzijas dėl netinkamos maisto kokybės, nepakankamo kaloringumo. Paaiškina, jog maistas nebuvo sveriamas, neatitiko nustatyto kiekio, maistą atnešdavo valgyti tiesiai į kamerą, taip nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos valgyti, maistas buvo patiekiamas atšalęs, maistas buvo dalijamas be higieninių pirštinių. Dėl aukščiau nurodytų sąlygų jis patyrė didelius psichologinius išgyvenimus, nepatogumus, kančias, pažeminimą, baimę, bendravimo galimybių sumažėjimą, nukentėjo reputacija.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolinija (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovės atstovas) atsiliepimu (b. l. 12-18) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose 3-ame sektoriuje kameros tipo patalpose: kamerose Nr. 7, Nr. 8, Nr. 11, Nr. 15, kuriose įrengtos 3 miegamosios vietos ir vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 4,61 kv.m. iki 6,35 kv.m., todėl minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Akcentuoja, jog jokie teisės aktai nenumato, kad baldų, esančių patalpoje, taip pat inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Pažymi, jog nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Pabrėžia, kad įstaigoje uždarųjų kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien. Teigia, jog kamerų tipo patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat patalpos gali būti vėdinamas ir per langus. Pabrėžia, jog įstaiga užtikrino Higienos normoje HN 134:2015 nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Argumentuoja, jog Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtinų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Normos), 7.6 punktas nustato, kad klozetas kamerose gali būti ir tupiamas. Teigia, jog yra užtikrinama tinkama pasivaikščiojimo kiemelių būklė, o stogo danga yra bituminė. Paaiškina, jog pareiškėjui buvo paskirtas maitinimas pagal nedirbančių valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447. Pabrėžia, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė praustis dušu vieną kartą per savaitę, kaip nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Akcentuoja, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichologinių išgyvenimų, taip pat į medikus dėl akių skausmo ar kitų sveikatos sutrikimų, todėl pareiškėjo argumentus dėl pablogėjusios sveikatos ir psichologinės būklės prašo atmesti kaip nepagrįstus. Argumentuoja, jog pareiškėjas privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes, siekdamas žalos atlyginimo. Mano, jog pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) kameros tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. (pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis). Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė psichologinius išgyvenimus, nepatogumus, kančias, pažeminimą, baimę, bendravimo galimybių sumažėjimą, nukentėjo reputacija.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN kameros tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN kameros tipo patalpose, kai laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. jam nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas, ploto mažinimo užimamais baldais ir kitu inventoriumi, dėl higienos normų neatitikimo: netinkamos ventiliacijos, netinkamo apšvietimo, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, asbesto pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje buvimo, netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, per trumpo laiko pasivaikščiojimams, galimybės nusiprausti pagal poreikį, bent jau minimaliai 2 kartus per savaitę, nesudarymo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Iš byloje esančios Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus (b.l. 20-21), Saugumo valdymo skyriaus specialisto pažymos apie nuteistojo nuobaudų atlikimą uždaroje zonoje (b.l. 24), Turto valdymo skyriaus pažymos apie laikymo sąlygas (25-26) nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 3-iajame sektoriuje įvairiais laikotarpiais nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. balandžio 18 d., t.y. kameroje Nr. 9 laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d., kameros plotas – 14,61 kv.m., įrengta miegamųjų vietų skaičius – 3, (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,87 kv.m.); kameroje Nr. 11 – laikotarpiais nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. bei nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d., kameros plotas -16,01 kv.m., įregtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,34 kv.m.); kameroje Nr. 8 – laikotarpiais nuo 2017 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. sausio 9 d., nuo 2018 m. sausio 14 d. iki 2018 m. sausio 23 d., nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. vasario 22 d., kameros plotas – 15,65 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 5,22 kv.m.); kameroje Nr. 15 laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 28 d., kameros plotas - 19,04 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 6,35 kv.m.); kameroje Nr. 7 laikotarpiais nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. kovo 15 d., nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 20187 m. kovo 30 d., nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. balandžio 18 d., kameros plotas 13,83 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,61 kv.m.). Taigi, šie rašytiniai įrodymai patvirtina paties pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog jis buvo laikomas su dviem asmenimis, todėl akivaizdu, jog įrengtos 3 miegamosios vietos ir vienam asmeniui tekęs plotas, kuris svyravo nuo 4, 61 kv.m. iki 6,35 kv.m., atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.
Naujosioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsiželgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Nagrinėjamu atveju nenustatyti nacionalinės teisės pažeidimai dėl ploto normos, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, buvo netinkamas tiek natūrali, tiek dirbtinė apšvieta.
Ginčo laikotarpiu higienos normas pataisos namuose reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., bei redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.).
Pagal HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūrali apšvieta nereglamentuojama. Pagal higienos normos 17 punktą gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, papildomai vėdinamos per langus, jose veikia mechaninė ventiliacija, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta atitinka higienos normų reikalavimus, perdegusios lemputės, keičiamos nedelsiant.
Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Kaip jau minėta, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo, kaip apskaičiuotas oro judėjimo greitis, leidžiantis daryti išvadą, kad buvo netinkama ventiliacija, kaip apskaičiuota dirbtinė apšvieta kameroje. Pažymėtina, jog Pravieniškių PN, įrengdamas grotas ant langų (kamerų tipo patalpose), vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei kilti. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 16.9 punktą, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Taip pat pagal Įrengimo taisyklių 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, inter alia (be kita ko), iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose, taip pat ir pelėsio. Byloje taip pat nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teismui abejoti netinkama dirbtine apšvieta ginčo kamerose. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Pareiškėjas skundą grindžia netinkama pasivaikščiojimo kiemelių būkle, per trumpu laiku skirtu pasivaikščiojimams, asbesto buvimu pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 ir 2 dalis nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 18 punktas nustato, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Minėtų taisyklių 19 ir 20 punktai nustato, jog pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. <..>. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pasivaikščiojimo kiemelių stogo danga yra bituminė, teismas remiasi šiais pateiktais duomenimis ir atmeta pareiškėjo teiginius, jog jo sveikatai kilo pavojus dėl stogo dangoje esančio asbesto. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo nešvarus, sienos padengtos pelėsiu, kiemeliai nelaistomi, teismas pasisako, kad pagal Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašą, patvirtintą 2015 m. lapkričio 18 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-494 (b.l. 28-28), būtent nuteistieji paskirti budinčiaisiais privalo pasibaigus pasivaikščiojimui, sutvarkyti pasivaikščiojimui skirtą vietą. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie pasivaikščiojimo kiemelius Pravieniškių PN, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas nenurodė kokios pasekmės jam kilo dėl to, kad nebuvo peleninės, šiukšlių kibirėlių, taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su nurodytais nusiskundimais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte numatyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Pravieniškių PN pareigūnai to neleido, byloje nėra.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo.
Normose numatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas) ir praustuvė – 1 komplektas.Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint ir nėra nustatyta, kad tupimo tualeto įrengimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Tokios nuostatos laikomasis ir LVAT praktikoje (žr. pvz. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-734-1062/2018). Vadinasi, atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, įrengiant tupimą klozetą, nėra nustatytas. Pareiškėjas skunde nurodo, jog kameroje Nr. 13 skylė grindyse nebuvo atskirta nuo gyvenamosios patalpos, tačiau pagal pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjas iš viso nebuvo laikomas kameroje Nr. 13, todėl šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų nesuteikus teisės nusiprausti dušu pagal poreikį, bent minimaliai du kartus per savaitę.
Iš skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas pripažįsta turėjęs galimybę kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu. Tokios galimybės sudarymas pripažįstamas tinkamu Higienos normos HN 134:2015 44 punkto užtikrinimu. Higienos normos 44 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vertintina tai, kad pats pareiškėjas skunde patvirtina, kad galimybė per savaitę kartą pasinaudoti dušu – kartą per 7 dienas – 15 minučių, buvo sudaryta. Teisinis reglamentavimas nenustato pareigos atsakovės atstovui užtikrinti nuteistųjų teisę kasdien nusiprausti šiltu dušu. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kameros tipo patalpose yra praustuvės, todėl akivaizdu, jog jeigu pareiškėjui kilo didesnis poreikis praustis, jis turėjo galimybę tai padaryti ir praustuvės pagalba. Dėl šių priežasčių nenustatyti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šioje dalyje.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl neužtikrinto maitinimo.
Vertinant pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl maitinimo neužtikrinimo, teismas atkreipia dėmesį, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nesikreipė su skundais, prašymais į Pravieniškių PN administraciją, kitus subjektus, kurių veikla susijusi su maitinimo suimtiesiems teikimu ar šio proceso kontrole. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjo skundo ar prašymo dėl maisto kokybės neregistravo ar nenagrinėjo. Pareiškėjas apibendrintai nurodo, kad jo netenkino maistas visu ginčo laikotarpiu, jis buvo neskanus, nekaloringas, patiekiamas šaltas, nesilaikant higienos reikalavimų, tačiau skunde neįvardino labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių, todėl šios aplinkybės vertintinos kaip deklaratyvios, nepagrįstos. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą ginčo laikotarpiu.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.