Tauragės apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus atstovei E. N.,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. D., L. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto patvirtinimo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas E. D. papildomai paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 23 d. pirko du butus. Įsigydamas juos manė, kad įsigijo ir ūkinį pastatą, bet jo dokumentų nebuvo. Kai derėjosi kainą, kalbėjo apie tai, kad priklauso ir ūkinis pastatas. Kad ūkinio pastato dokumentų nėra, niekas ir negalvojo. Pirko butą ir ūkinį pastatą kaip vieną ūkinį vienetą. Dokumentuose ūkinio pastato nebuvo. Pagalvojo kreipsis į archyvą, bet ten nieko nerado. Seniūnijoje irgi nieko nerado, nėra to pastato jokių dokumentų. Pagalvojo, kad reikia dokumentus susitvarkyti. Padarė išmatavimus, kreipėsi į registrų centrą. Jie pasakė, kad reikia kreiptis į teismą. Ūkinis pastatas buvo nebaigtas statyti. Kai įsigijo, ten buvo mūrai, perdengimo plokštės ir viskas. Susitvarkė viską patys, t.y. ūkiniame pastate susidėjo langus, išsibetonavo grindis, įsidėjo duris, užsidengė stogą. Ankstesni butų savininkai V. K. ir E. J. naudojosi tuo pastatu, bet ten labiau buvo padarytas šiukšlynas. Buvo ten durys šiokios tokios, ankstesni savininkai laikė karvių, kiaulių, bet buvo ten tik perdengimas, stogo nebuvo. Kai ūkis nugriovė senus tvartus, tai butų savininkams Stoniškių tarybinis ūkis 1990 m. statė naujus tvartus, tačiau jų nepabaigė. Ūkio darbininkai statė tvartus, medžiagos buvo iš ūkio tvartui statyti. Gal ankstesni butų savininkai nesuprato, kad jie buvo ir ūkinio pastato savininkai. Stoniškių tarybiniam ūkiui iširus buvo likusios bendrovės, bet jos į žmonių reikalus nesikišo. Butus savininkai buvo privatizavę, kodėl neprivatizavo ūkinio pastato, nežino. Gal galvojo, kad nebūtina privatizuoti. Ūkinis pastatas ribojasi su jo žeme, nuo buto jis yra gal už 50-100 metrų. Ant to pačio kiemo yra dar kaimynų. Ūkiniame pastate deda malkas, kitus daiktus. Anksčiau laikė gyvulius.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad statinys, į kurį pareiškėjai siekia įgyti nuosavybės teises, yra pagalbinis pastatas - ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas statiniui nėra suformuotas ir įregistruotas. Ūkinis pastatas yra valstybiniame žemės plote. Statinys nėra įregistruotas viešame registre, neįrašytas į Pagėgių savivaldybės buhalterinę apskaitą ir nėra Pagėgių savivaldybės nuosavybė. Pareiškėjų užsakymu 2018 m. rugpjūčio 1 d. atlikta pagalbinio ūkinio pastato nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, kurios duomenimis: nustatytas užstatytas plotas 306 kv. m., baigtumo procentas – 100, ūkinio pastato statybos pradžios metai: 1991; statybos pabaigos metai: 1991; rekonstarvimo, kapitalinio remonto, modernizavimo, paprasto remonto pradžios ar pabaigos metai nenurodyti; pridėtas pastato žymėjimas plane – 1I1b; pastato fotonuotrauka į bylą nepateikta. Registrų centras 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. SPR5-(14.4E) atsisakė pareiškėjui E. D. įregistruoti nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini)., kadastro duomenis motyvuodamas tuo, kad nepateiktas dokumentas, būtinas nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjų teigimu, įsigydami 2011 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3234 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus, 1916 m. statybos, adresu (duomenys neskelbtini).. (anksčiau buvo du butai), tapo ir ūkinio pastato savininkais, nes jis buvo skirtas namo gyventojams naudoti savo ūkinei veiklai (gyvulių, pašarų, malkų laikymui). Buvę butų savininkai V. K. ir E. J., ūkiniu pastatu naudojosi, tačiau jo nebuvo privatizavę, jokių ūkinio pastato dokumentų, patvirtinančių teisę juo disponuoti, pareiškėjams įsigyjant butus, nepateikė. Pagalbinis ūkinis pastatas rangos būdu buvo nepilnai baigtas statyti 1991 m. Stoniškių tarybinio ūkio. Pareiškėjams įsigijus butus ir pradėjus naudotis ūkiniu pastatu, buvo tik sienos (mūrai), perdengimo plokštės, durys. Pareiškėjai ūkinį pastatą pilnai sutvarkė – ūkiniame pastate susidėjo langus, išsibetonavo grindis, įsidėjo duris, užsidengė stogą. Teismo posėdžio metu liudytojai G. Š. ir G. E. patvirtino, kad ūkinį pastatą Stoniškių valstybinis ūkis statė savo lėšomis, medžiagomis ir darbu, tačiau neužbaigė, nes kolūkiai perėjo į bendroves. Pastatė tik sienas ir perdengimą, net stogo nebuvo. Pareiškėjai, įsigiję butus, pastatą pilnai sutvarkė, uždengė stogą ir juo visą laiką naudojosi. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filialo 2022 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. 6RTA-20 nurodyta, kad Šilutės rajono Stoniškių žemės ūkio bendrovės dokumentai archyvui saugoti neperduoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu.

Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Pagal Lietuvos A. T. suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); ketvirta, visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai; septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

Tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos A. T. 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo pastatas statytas 1991 m., tačiau buvo pastatytos tik sienos ir stogo perdengimas. Pareiškėjai šį statinį pilnai pastatytė ir rekonstravo po 2011 m. rugpjūčio 23 d., t. y. po to, kai įsigijo butus ir pradėjo ūkiniu pastatu naudotis. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ūkinio pastatas buvo pastatytas ar rekonstruotas teisėtai, pareiškėjai neįrodė, jog ūkinis pastatas, į kurį pareiškėjai prašo pripažinti jiems nuosavybės teises, 1991 metais buvo pastatytas laikantis nustatytos tvarkos, turint statybos ar rekonstrukcijos leidimą. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, o jo perdavimas neturinčio teisės disponuoti tokiu turtu asmens nurodymu ir tokio perdavimo pagrindu atsiradęs statinio valdymas negali būti pripažinti teisėtu. Kaip jau nurodyta, statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Vien rūpinimasis turtu ir jo priežiūra pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo ar tokio valdymo teisėtumo.

Taigi, byloje neįrodytas ginčo statinio statybos teisėtumas, t. y. kad statinio statyba vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nesant byloje jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą, darytina išvada, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Įvertinus šią aplinkybę, konstatuotina, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai). Nuosavybės teisių į pastatus patvirtinimas nesant duomenų apie jų statybos teisėtumą neatitiktų įgyjamosios senaties instituto tikslų, taptų įrankiu įtraukti į civilinę apyvartą statinius, apeinant jų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įteisinimo procedūras.

Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos A. T. 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).

Kaip minėta ankščiau, ginčo pastatas nėra teisiškai įregistruotas, jis nėra įtrauktas į valstybės ar savivaldybės turto apskaitą, todėl svarbu byloje nustatyti turto kilmę, iš kokių šaltinių jis buvo sukurtas. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo pastatas priklausė Stoniškių tarybiniam ūkiui, buvo statytas ūkio lėšomis, medžiagomis ir darbu. Vėliau pareiškėjas statinį pilnai rekonstravo ir įrengė.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio 18 d.) – valstybei priklausančio pajaus dalis gali būti mažinama privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522 (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).

Iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad ūkio turtas galėjo būti privatizuotas, o neprivatizuotas turtas galėjo būti valstybės turtiniu įnašu įskaitomas į žemės ūkio bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas E. D. nurodė, jog buvę butų savininkai nebuvo privatizavę ūkinio pastato, todėl pirkimo-pardavimo sandorį sudarė tik dėl perkamų butų.

Ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi pareiškėjai, nebuvo privatizuotas, tačiau ir nebuvo perleistas/įtrauktas į Pagėgių savivaldybės administracijos balansą (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėjai ūkinį pastatą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti šį turtą įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Byloje neįrodyta, jog egzistuoja, kaip privaloma prašomo fakto nustatymui, sąlyga, kad ginčo pastatas nėra valstybės nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

Remiantis byloje pateiktais duomenimis, teismas, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą, pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, todėl pareiškėjų pareiškimas netenkintinas (CK 4.68–4.71 straipsniai).

Byloje valstybės patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų E. D. ir L. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.