- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- I-1363-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02403-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3, 14-18) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 3 sektoriuje atliko nuo 2009 m. saplio 19 d. iki 2016 m. spalio 15 d. Bausmę atliko 8 būrio 8 patalpoje, 10 būrio 3 ir 2 patalpose, 4 būrio 1 patalpoje. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Dalį patalpų ploto užėmė patalpoje esantys baldai ir kiti įrenginiai. Gyvenamosios patalpos buvo neremontuotos, purvinos, neišduodamos cheminės priemonės patalpų valymui. Sanitariniai mazgai ir prausyklos nebuvo pritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko praustuvių, tualetų. Virtuvėlėse nepakako vietos maistui gaminti ir įsigytiems maisto produktams laikyti. Teigė, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo. Nurodė, jog kalinimo įstaigoje veisėsi tarakonai, blakės, graužikai. Gyvenamojo pastato, kuriame jis atliko bausmę, stogo danga buvo uždraustos medžiagos – asbesto. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, todėl ne visada juo galėjo pasinaudoti. Čiužinai ir antklodės buvo seni ir purvini. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė daug nepatogumų, buvo žeminamas jo orumas, žalojama sveikata, susirgo onkologine liga, skrandžio ligomis, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 20 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 26-36) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje 3 sektoriuje bausmę atliko nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2016 m. spalio 5 d. Minimaliai tenkanti vienam kaliniui bendrabučio tipo patalpose asmeniui ploto norma pažeista buvo tik 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Nurodė, kad 3-ojo sektoriaus bendrabučiai nėra avarinės būklės, tai, atsakovės nuomone, patvirtina statinio techninės priežiūros aktas. Pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Pravieniškių PN-AK patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas. Sanitariniai mazgai pataisos namuose yra įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Kalinimo įstaigoje patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, virtuvėlės buvo įrengtos visuose būriuose, kuriose įrengtos spintelės ir šaldytuvai maistui lankyti. Tvirtino, kad dirbtinis apšvietimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui, taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3 sektoriaus (toliau – Pravieniškių PN–AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. saplio 19 d. iki 2016 m. spalio 15 d.
Atsakovės atstovė prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 26-27).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo nuo 2009 m. saplio 19 d. iki 2016 m. spalio 15 d. (b. l. 2). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2009 m. spalio 19 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2009 m. spalio 19 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 24 d. (b. l. 10).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 24 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. spalio 15 d.
Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos, t. y. 11 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje gyveno 10 nuteistųjų, 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje gyveno 14 nuteistųjų, 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje gyveno 8 nuteistieji, 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyveno 14 nuteistųjų.
Pritaikius trejų metų senaties terminą analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. spalio 15 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog paminėtu laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje ir 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, todėl nagrinėtinos tik šiuose būriuose buvusios gyvenimo sąlygos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN–AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymoje nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. balandžio 9 d. į 10 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 17,9 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 5, todėl pareiškėjui galėjo tekti 3,58 kv. m. ploto; nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. į 3 būrio 1 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 87,01 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 28, todėl pareiškėjui galėjo tekti 3,1 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. spalio 5 d. į 4 būrio 1 patalpą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas 33,57 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 12, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 2,79 kv. m ploto (trūko 0,31 kv. m.) (b. l. 27, 38, 42).
Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. spalio 5 d. 4 būrio 1 patalpoje nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktose pažymose nurodyta informacija apie kitų pareiškėjo gyvenamųjų patalpų plotus ir miegamųjų vietų skaičių. Teismo vertinimu, atsakovės atstovės oficialiai pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo deklaratyvius, abstrakčius teiginius šioje dalyje. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl per mažo gyvenamojo ploto, išskyrus laikotarpį, kuomet pareiškėjas gyveno 4 būrio 1 miegamajame, yra grindžiami tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nagrinėjamu atveju nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti išsamūs ir patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, todėl skundas dalyje dėl per mažo gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui likusiu ginčo laikotarpiu, atmestinas.
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.
Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namų patalpose buvo blakių, tarakonų ir graužikų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 (b. l. 90-93) su UAB „Dezinfa“ (prieš tai galiojo 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161 su UAB „Dezinfa“). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Iš į bylą pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo bei Atliktų kenkėjų kontrolės ataskaitų matyti, kad parazitai vertinamuoju laikotarpiu buvo naikinami ( b. l. 94-133). Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Byloje nepateikta įrodymų - t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų, graužikų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių, graužikų buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat teigė, kad virtuvėlė buvo per maža, neužteko vietos maistui susidėti, neužteko šaldytuvų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Pareiškėjas pripažino, kad kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, tai patvirtina ir atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (b. l. 29-30). Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų, jos gali būti įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, todėl pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl per mažų virtuvėlių laikytinos nepagrįstomis. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad į šaldytuvą maistą pasidėti buvo didelė problema dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė (liudytojų paaiškinimų ar pan.), byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo maisto produktams susidėti, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas skundžiasi, kad Pravieniškių PN-AK pastatai dengti asbesto danga. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte buvo nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos buvo per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, dušo patalpoje - po dušo sietelį penkiolikai asmenų. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad klozetai ir unitazai įrengti atskirose patalpose, atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Pravieniškių PN-AK 2018 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. 88-34 nurodyta, kad 2-3 būrių sanitariniame mazge yra 3 klozetai ir 3 pisuarai, prausykloje 3 praustuvės; 1 būrio sanitariniame mazge 3 klozetai, prausykloje 4 praustuvės ir 2 dušo sieteliai; 4-5 būrio sanitarinio mazgo patalpoije 3 klozetai ir 3 unitazai, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai; 10-11 būrių sanitariniame mazge yra 10 klozetų, 2 praustuvės, prausykloje 12 praustuvių, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis (b. l. 43). Kadangi atsakovės atstovė į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 3, 4, 10 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui, todėl ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad praustuvių, unitazų, dušo sietelių per mažas kiekis yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), todėl teismas galimo tam tikrais laikotarpiais praustuvių, unitazų ar dušo sietelių skaičiaus trūkumo nelaiko atskiru teisės normų pažeidimu.
Nors pareiškėjas akcentavo, jog apšvietimas buvo netinkamas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė teismui duomenų apie buvusią ginčo laikotarpiu natūralią ir dirbtinę apšvietą, tačiau nurodė, kad tai padaryti neturi galimybių, kadangi nei pareiškėjas, nei kiti nuteistieji nesiskundė nei pataisos įstaigos administracijai, nei Visuomenės sveikatos centrui, ko pasėkoje nesant patikrinimo aktų apšvietos lygio šiuo metu nustatyti negalima. Kadangi vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos apšvietos dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti, per maži dideliam nuteistųjų skaičiui. Teismas pažymi, kad jau minėtose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai bei vienu metu kiemelyje leidžiamas laikyti asmenų skaičius. Nuteistieji pagal Pataisos įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali būti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet judėti po visą lokalinį sektorių (b. l. 134-153). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo neremontuotos, purvinos, neišduodamos cheminės priemonės patalpų valymui, čiužinai ir antklodės buvo seni ir purvini.
Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys, grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai (HN 134:2015 37 p.). Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymą Pravieniškių PN-AK reglamentuoja Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 (b. l. 154-156), pagal kurio nuostatas gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas (dušines, kirpyklas, valgyklas ir t.t.) valo patys nuteistieji. Akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose privalo laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys. Tam tikslui jiems turi būti skirtos valymo priemonės. Duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir tai padaryti atsakovas būtų atsisakęs, į bylą nepateikta, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonės, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad purvas ir nešvarumai negalėjo būti išvalomi pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovės atstovės atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.
Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kad gyvenamosios patalpos buvo buvo neremontuotos, purvinos, neišduodamos cheminės priemonės patalpų valymui, čiužinai ir antklodės buvo seni ir purvini, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai avarinės patalpų būklės nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas savo skunde atsakovę kaltina dėl onkologinių susirgimų, bei savo sveikatos būklės.
Iš byloje esančių duomenų (b. l. 4-8) nustatyta, kad pareiškėjui diagnozuotas gerklų vėžys. Remiantis Nacionalinio vėžio instituto duomenimis (informacija pacientams) leidiniu - tikslios gerklų vėžio išsivystymo priežastys nėra žinomos, nurodyti rizikos veiksniai labai svarbūs šiai ligai išsivystyti: tabako rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, netinkama mityba, vėžiui palanki šeimos ligų istorija, skrandžio rūgšties refliuksas. Kaip matyti, svarbiausi gerklų vėžio rizikos veiksmai yra tabako rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu.
Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas onkologinės ligos simptomus pradėjo jausti dar būnant uždarojoje zonoje ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų buvo apžiūrėtas ir konsultuotas. Perkėlus nuteistąjį į atvirąją koloniją, kurioje būnant pats nuteistasis turi rūpintis savo sveikata, jis kreipėsi į Rumšiškių PS PC. Asmens sveikatos istorijoje taip pat yra duomenų, kad pareiškėjas turi žalingų įpročių t.y. rūko ir vartoja alkoholį.
Teismo nuomone, onkologinės ligos atsiradimui įtakos galėjo turėti pareiškėjo genetika taip pat netinkamas gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai, o ne, kaip teigia pareiškėjas, netinkamos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. saplio 15 d. į Sveikatos priežiūros specialistus dėl fizinių nepatogumų, nemigos, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos nesikreipė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos ir atsiradusių susirgimų, kurie būtų susiję su blogomis įkalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 5 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 129 paras (nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. spalio 5 d.) buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 200 000 Eur neturtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o, kaip minėta, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).
Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo ilgą laiko tarpą (129 paras), šis pažeidimas truko nuolat, pareiškėjui teko 2,97 kv. m, tačiau šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai. Spręstina, jog nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido netinkamomis kalinimo sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje S. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-1062/2017), į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 1000 Eur suma ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Z. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.