Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovės S. J. 355,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad nors LR vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 787 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves“ 1.3 punktas numatė, kad valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės reorganizuojamos į bendroves akcionuojant (padalijant į akcijas) valstybei (vietos savivaldybei) priklausantį įmonių turtą pagal paskutiniojo prieš šių įmonių perregistravimą į bendroves ketvirčio buhalterinį balansą, tačiau sprendė kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog VĮ „Autoservisas“, o po to VĮ „Aikštelės“ nuosavybės teise valdė ginčo aikšteles. Pažymėjo, kad nei vienos aikštelės kortelėje nėra nurodytas perduodamas asfaltas ar plotas, tik MSA-1, kurią valstybinė įmonė „Autoservisas“, atsakovės teigimu, įsirengė savo lėšomis ir dėl kurios tarp šalių ginčas nekyla. Pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima nustatyti, kad VĮ „Autoservisas“ įrengė aikšteles ar jas valdė nuosavybės teise, bei kad jos buvo perduotos į VĮ „Autoservisas“ balansą, ar kitaip buvo apskaitytos įmonės finansiniuose dokumentuose, todėl teismas laikė pagrįstais atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovės argumentus, kad VĮ „Autoservisas“ mokamų aikštelių perdavimas į VĮ „Aikštelės“ balansą negali būti laikomas nuosavybės perdavimu, nes net ir priėmusi VĮ „Aikštelės“ turtą į savo balansą, aikštelės, nuomos sutarčių, sudarytomis su Kauno miesto savivaldybe, pagrindu buvo valdomos nuomos teise. Įvertinęs tai, kad pastatų vertė svyruoja nuo 123 200 Lt iki 180 840 Lt, o tuo tarpu MTSA-1 aikštelės vien asfalto vertė sudaro 113 060 Lt, teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti, kad aikštelės, kaip statiniai, buvo perduoti į VĮ „Aikštelė“ balansą. Tai, kad aikštelės, kaip daiktas, Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 28 d. potvarkiu Nr.476-V VĮ „Aikštelė“ reorganizuojant į UAB „Kauno aikštelė“ pagal 1995 m. sausio 1 d. buhalterinį balansą nebuvo akcionuotos, anot teismo, patvirtina ir byloje atliktos ekspertizės aktas.

Teismas nesutiko su ieškove, jog aikštelės yra pastatų priklausiniai. Anot jo, šiuo atveju aikštelės kvalifikuotinos kaip pagrindinis daiktas, nes jose saugomi automobiliai ir už tai imamas mokestis, iš kurio yra gaunamos pajamos, o jose esantys statiniai reikalingi tik aikštelės funkcijoms vykdyti. Todėl teismas nesutiko, kad perduoti statiniai, nurodyti inventorinėse kortelėse ir pagrindinių priemonių sąrašuose, yra pagrindiniai daiktai, o aikštelės yra jų priklausiniai.

Nesant pagrindo pripažinti UAB „Kauno aikštelės“ nuosavybės teisę į ginčo turtą, teismas sprendė nesant pagrindo taip pat tenkinti ieškovės reikalavimą dėl ginčo nuomos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovė įrodinėja, jog nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistruotos neteisėtai, tačiau reikalavimo dėl potvarkio, kurio pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės, teisėtumo nereiškė, be to, teismo vertinimu, pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, nes nustačius, kad Kauno miesto savivaldybė akcijų neapmoka, bendrovė turi teisę šias akcijas parduoti arba nesumokėtas už akcijas sumas išieškoti teismine tvarka (ABĮ 48 str. 2 d), o ne sugrąžinti natūra negautą turtą.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės prašymo ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį, akcentavo, kad ieškovė dar 2002 m. sausio 21 d. kartu su kitais akcininkais Kauno miesto apylinkės teisme buvo pareiškusi ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl tų pačių statinių nuosavybės teisės registracijos atsakovės vardu panaikinimo ir jos atlikimo UAB „Kauno aikštelė“ vardu. Minėtoje byloje ieškinys Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtas. Šios aplinkybės, anot teismo, neabejotinai patvirtina, kad jau 2002 m. sausio 21 d. ieškovė tikrai žinojo apie turto nuosavybės teisės registraciją atsakovės Kauno miesto savivaldybės, o ne UAB „Kauno aikštelė“, kurios akcininkė ieškovė yra, vardu. Pažymėjo, kad šiuo atveju ieškinį dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo ir UAB „Kauno aikštelė“ nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą pripažinimo pareiškė 2012 m. birželio 6 d., todėl teismas sprendė esant pagrindui pripažinti, kad ieškovė praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgęs į ypatingai ilgą bendrojo ieškinio senaties termino trukmę bei tai, jog ieškovė dar 2002 m. pradžioje ne tik žinojo apie nuosavybės teisės registraciją į ginčo turtą atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu, bet ir buvo teisme pareiškusi ieškinį dėl šios registracijos panaikinimo ir turto įregistravimo UAB „Kauno aikštelė“ vardu, taip pat įvertinęs tai, jog ieškovė teismui nenurodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, teismas sprendė, jog ieškovė ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės teisės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo kitam asmeniui praleido ne dėl svarbių priežasčių ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinys yra atmetamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nusprendė ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo nenagrinėti.

Nurodė, kad CK yra numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas - 10 metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. 1964 m. CK nuostatos, galiojusios reorganizacijos atlikimo metu numatė dar trumpesnį - 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl sprendė, kad bendrasis senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo teisės į ieškinį atsiradimo momento - t. y. bendrovės reorganizacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad reorganizuojant VĮ „Aikštelė“, į UAB „Kauno aikštelė“ į 86 119 Lt valstybinio kapitalo dalį nepateko mokamų transporto stovėjimo aikštelių, esančių (duomenys neskelbtini), danga (asfaltas), kaip statiniai, nevisapusiškai įvertino bylos teisingam išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktus, pagal kuriuos VĮ „Aikštelė“ buvo reorganizuota į UAB „Kauno aikštelė“. Anot apeliantės, teismas neįvertino, kad atsakovo UAB „Kauno aikštelė“ pateiktose 16 (šešiolikoje) pagrindinių priemonių kortelių yra nurodytas konkretus turtas, kuris 1992 m. liepos 1 d. buvo perduotas iš Kauno VĮ „Autoservisas“ į VĮ „Aikštelė“ balansą, šis turtas buvo apskaitomas įmonės balanse ir 1995 m. sausio 1 d. Tai, anot ieškovės, patvirtina kad balanse 1995 m. sausio 1 d. buvęs turtas buvo akcionuotas ir tapo UAB „Kauno aikštelės“ nuosavybe, o Kauno miesto savivaldybė tapo juridinio asmens 8 776 paprastųjų vardinių akcijų savininke. Todėl sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo turtas valstybinės įmonės reorganizavimo į uždarąją akcinę bendrovę metu nebuvo įtrauktas į įmonės balansą. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės pateiktoje 1991 m. balandžio 1 d. nuomos sutartyje aiškiai nurodyta, kad šios sutarties dalykas yra žemės sklypai, skirti automobilių stovėjimo aikštelėms, o ne žemės sklypuose esantys pastatai ir statiniai (mašinų stovėjimo aikštelės, tvoros ir pan.). Todėl, anot apeliantės, akivaizdu, kad Kauno miesto savivaldybė įmonei nuomojo žemės sklypus, o ne juose esančius pastatus ir statinius, dėl kurių šioje byloje vyksta ginčas. Be to, nors vėlesnėse nuomos sutartyse jau nurodoma, kad nuomotojas (Kauno miesto savivaldybė) nuomoja asfaltbetonio dangos mašinų stovėjimo aikšteles, tačiau visose šiose sutartyse yra kalbama tik apie asfaltbetonio dangos ir žemės nuomos mokesčius, tačiau nei vienoje iš šių sutarčių nėra kalbama apie pastatų, tvorų, vartų ir pan. nuomą. Tai suponuoja išvadą, kad nurodytas turtas po įmonės reorganizavimo buvo akcionuotas ir tapo UAB „Kauno aikštelės“ nuosavybe.Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, kuriais atsakovė Kauno miesto savivaldybė pripažino, jog ginčo transporto stovėjimo aikštelių (MTSA) nekilnojamasis turtas (pastatai) ir jo priklausiniai (tvoros, vartai, aikštelės ir pan.) nuosavybės teise priklauso ne Kauno miesto savivaldybei, o yra UAB „Kauno aikštelė“ nuosavybė. Nepagrįsta teismo išvada, jog ta aplinkybė, kad prie 1992 m. liepos 1 d. Perdavimo-priėmimo akto, kuriuo iš Kauno valstybinės „Autoserviso“ įmonės balanso buvo perduotas turtas į Kauno valstybinės įmonės „Aikštelė“ balansą, pridėtame pagrindinių priemonių sąraše yra nurodyti mokamose transporto stovėjimo aikštelėse esantys pastatai, tvoros ir vartai, tačiau nenurodytos pačios asfaltuotos aikštelės, sudaro pagrindo daryti išvadą, kad jos nebuvo perduotos į įmonės balansą. Nėra pagrindo sutikti ir su išvada, jog asfaltuotos aikštelės yra pagrindiniai daiktai, o pastatai ir kiti statiniai yra asfaltuotų aikštelių priklausiniai. Teisės normų (konkrečiai CK 4.12 str., 4.13 str., 4.14 str. 1 d. ir 2 d., 4.19 str. 1 d.), aiškinimas ir taikymas suponuoja išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės taryba po 1995 m. valstybės įmonės „Aikštelės“ reorganizacijos į UAB „Kauno aikštelė“ neteko nuosavybės teisės į ginčo aikšteles, kurios yra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Kad aikštelės yra pastatų priklausiniai, o ne priešingai, patvirtina teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno autotransportas" v. AB Turto bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-767/1999; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. M. Č. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-675/2006). Pažymi, kad ir tuo atveju, jei asfaltuotos aikštelės būtų pripažintos pagrindiniais daiktais, o pastatai ir kiti statiniai priklausiniais, tai nereiškia, kad priklausiniai nebuvo akcionuoti, reorganizuojant VĮ „Aikštelė“ į UAB „Kauno aikštelės“, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtas turtas (pastatai, vartai, tvoros ir pan.) buvo įmonės balanse jos reorganizacijos metu, nei vienoje nuomos sutartyje nėra nurodyta, kad šis turtas nuomojamas įmonei, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog net pastatai, vartai ir tvoros nepatenka į akcionuotą 86 119 Lt valstybinio kapitalo dalį, yra visiškai nepagrįsta.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nereiškia reikalavimo dėl potvarkio, kurio pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės, teisėtumo. Anot apeliantės, šioje byloje reikalavimo dėl UAB „Kauno aikštelė“ nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo turtą faktinis pagrindas yra ne Kauno miesto valdybos 1994 m. liepos 5 d. potvarkio Nr. 955-v neteisėtumas, o 1995 m. atliktas valstybinės (savivaldybės) įmonės „Aikštelė“, kurios balanse, kaip valstybės (savivaldybės) kapitalo dalis, 1995 m. reorganizuojant įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, buvo Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausęs ginčo turtas, reorganizavimas. Todėl jokios būtinybės ginčyti Kauno miesto valdybos 1994-07-05 potvarkį Nr.955-v šioje byloje nėra. Be to, kasacinis teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę, nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisinė registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 114/2009). Taigi, Kauno miesto savivaldybė 1995 m. nuosavybės teisę į ginčo turtą prarado valstybės (savivaldybės) įmonės „Aikštelė“ reorganizavimo į UAB „Kauno aikštelė“ eigoje. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad praleista ieškinio senatis, nes termino, per kurį nuosavybės teisė į akcionuotą turtą turi būti įregistruota viešajame registre nei anksčiau, nei dabar galiojantys įstatymai nenumato, todėl ieškovės reikalavimams ieškinio senatis iš viso negali prasidėti, o tuo pačiu ir būti taikoma. Be to, net tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, teismas turėjo jį atnaujinti, nes tam yra svarbios priežastys. Anot apeliantės, šioje byloje turi būti teikiama pirmenybė Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, t. y. teikiama pirmenybė ne formaliems nuosavybės neįgijimo į reorganizuotos valstybinės įmonės turtą dėl registravimo neatlikimo argumentams, o ieškinio senaties terminas atnaujintinas, siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo (UAB „Kauno aikštelė“ ir jo akcininkų) praradimams ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės nepagrįstam praturtėjimui.Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės pagrindinius reikalavimus dėl ginčo turto teisinės registracijos Kauno miesto savivaldybės vardu panaikinimo bei UAB „Kauno aikštelė“ nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo, taip pat turi būti tenkinamas išvestinis ieškovės reikalavimas dėl 2002 m. gruodžio 31d. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos tipinių sutarčių, pagal kurias Kauno miesto savivaldybė išnuomojo UAB „Kauno aikštelė" automobilių saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Ginčo turto savininku pripažinus UAB „Kauno aikštelė“, akivaizdu, jog Kauno miesto savivaldybė, nebūdama šio turto savininke, negalėjo jo išnuomoti, juo labiau pačiam turto savininkui UAB „Kauno aikštelė“.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad nei vienoje iš apeliantės nurodytų pagrindinių priemonių nėra asfalto ar dangos, todėl teigti, kad jis įėjo į valstybinės įmonės, vėliau reorganizuotos į uždarąją akcinę bendrovę, turtą nėra jokio pagrindo.Turto perdavimas į balansą negali reikšti turto perdavimo nuosavybėn. 1992 m. liepos 1 d. pasirašytame perdavimo priėmimo akte bei pridedame pagrindinių priemonių sąraše išvardintos perduodamos į balansą, o ne perduodamos nuosavybė teise valdyti pagrindinės priemonės. Todėl yra pagrindas teigti, kad VĮ „Autoservisas“ niekada nevaldė aikštelių nuosavybės teise ir jos nebuvo apskaitomos įmonės finansiniuose dokumentuose. Tuo labiau, kad net ir priėmusi turtą į savo balansą, VĮ „Aikštelės“ toliau aikšteles nuomojosi iš Kauno miesto savivaldybės. Pagrindinių priemonių sąrašas ir jame nurodyta pagrindinių priemonių vertė aiškiai parodo, kad asfaltas, ar pačios aikštelės negalėjo būti perduotos, nes pastatų vertė svyruoja nuo 123 200 iki 180 840, tuo tarpu MTSA-1 aikštelės vien asfalto vertė sudaro 113 060. Reorganizuojant VĮ „Aikštelė“ į UAB „Kauno aikštelės“, buvo aiškiai apibrėžta kokios vertės turtas yra akcionuojamas. Tačiau duomenų, įrodančių, kas sudarė 86 119 Lt valstybinio kapitalo dalį, byloje nėra. Be to, eksperto išvadoje nenurodyta ir pats ekspertas K. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tarp akcionuoto turto aikštelių nėra, kad galimybių nustatyti, koks turtas sudarė 86 119 Lt valstybinio kapitalo dalį, nėra. Nei VĮ „Autoservisas“, nei VĮ „Aikštelės“ nuosavybės teise nevaldė ir nevaldo ginčo aikštelių, todėl ir akcionuoti jų negalėjo. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė UAB „Kauno aikštelė“ akcininke tapo 1996 m. sausio 16 d., kai priėmimo - perdavimo aktu jai buvo perduotos valstybei priklausiusios akcijos. Taigi, Kauno miesto savivaldybė akcininke tapo jau po 1995 metų reorganizacijos, todėl negalėjo ir neįgijo akcijų 1995 reorganizacijos metu. Neįgijusi akcijų reorganizacijos metu, negalėjo prarasti nuosavybės teisės į ginčo statinius. Be to, tuo metu galioję teisės aktai, tiek ir 1994 m. rugpjūčio 26 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 787 (1.3 p.) aiškiai numatė, kad akcionuoti galima tik įmonei priklausantį turtą. Tačiau šiuo atveju vien turto perdavimo į balansą faktas negali reikšti tokio turto įgijimo nuosavybės teise, jei turtas niekada nepriklausė įmonei ar įmonė nėra pati to turto sukūrusi.Nesutinka su apeliantu, kad nuomos sutartys su Kauno miesto savivaldybe buvo sudarinėjamos tik todėl, kad Kauno miesto savivaldybė valdo didžiąją dalį UAB „Kauno aikštelė“ akcijų ir kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2001 m. gegužės 22 d. metų raštas Nr. 12-1217 bei 2001 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. 12-2605, įrodo, kad statiniai priklauso nuosavybės teise UAB „Kauno aikštelė“. Pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2011-11-15 sprendime, priimtame civilinėje byloje 2-15037-2011, bei Kauno apygardos teismo 2012-05-08 nutartyje (Nr. 2A-748-230/2012) buvo aiškiai pasisakyta, kad 2008 m. bendrovės valdybos potvarkis, kuriuo nuspręsta koreguoti įmonės balansą ir iš jo iškelti ginčo statinius yra teisėtas, nepažeidžia akcininkų teisių. Šie įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti faktai turi būti laikomi prejudiciniais. Todėl apeliantės teiginiai, kad Kauno miesto savivaldybės 2001 metų raštai įrodo, kad UAB „Kauno aikštelė" nuosavybės teise valdo ginčo statinius, yra niekuo nepagrįsti.Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys - ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, t. y. fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012), todėl remtis ieškovės nurodyta teismų praktika nėra jokio pagrindo, nes kiekvienu atveju teismas iš byloje esančių įrodymų privalo ištirti, ar yra funkcinis ryšys tarp pagrindinio daikto ir jo priklausinio, ar ne. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad aikštelės tarnauja kaip pagrindinis daiktas, nes jose saugomi automobiliai ir už tai imamas mokestis, iš kurio yra gaunamos pajamos, o jose esantis sargo namelis reikalingas tik aikštelės funkcijoms vykdyti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmuo, siekdamas nuginčyti nekilnojamo turto registro duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys yra įrašyti, yra neteisėti (2009 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009, 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Taigi, ieškovė, keldama reikalavimą panaikinti Kauno miesto savivaldybės teisės įregistravimą, privalo nuginčyti ir Kauno miesto valdybos potvarkio, kurio pagrindu tokie duomenys įrašyti į registrą teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė analogišką išvadą. Nesutikdamas su apeliantės teiginiais, kad ieškinio senatis iš viso negali prasidėti, atsakovas pažymi, kad civilinio kodekso nuostatos nenumato tokių ypatingų atvejų, kai ieškinio senatis civiliniams ginčams nėra taikoma. Dabar galiojančiame civiliniame kodekse yra numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas - 10 metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. 1964 CK nuostatos, galiojusios reorganizacijos atlikimo metu numatė dar trumpesnį - 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bendrasis senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo teisės į ieškinį atsiradimo momento, t. y. bendrovės reorganizacijos. Tiek pagal 1964 CK galiojusį tuo metu, tiek pagal naująjį kodeksą - ieškinio senaties terminas yra praleistas ir labai žymiai, nes ieškovė kartu su kitais akcininkais kreipėsi į teismą dėl tų pačių statinių registracijos Kauno miesto savivaldybės vardu panaikinimo dar 2002 metais net dviejose bylose, taigi, jau tada buvo bylos šalis ir žinojo apie savo teisių galimą pažeidimą bei bandė jas ginti. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo praleistą terminą atnaujinti, nenurodė, kas trukdė jai beveik 20 metų UAB „Kauno aikštelė“ įregistruoti ginčo statinius savo vardu nuo 1995 reorganizacijos, priešingai, visą laiką aikštelės buvo be pertraukų nuomojamos iš Kauno miesto savivaldybės. Todėl pagrįstai teismas neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino.Apeliantės reikalavimas pripažinti 2002 metų nuomos sutartis niekinėmis yra nepagrįstas, nes: 1) nėra aišku, kodėl ieškovė siekia pripažinti niekinėmis tik 2002 metų sutartis, o ne visas nuomos sutarties nuo reorganizacijos; 2) ieškovė prašo pripažinti niekinėmis 4, 5, 6, 7, 8 ir 9 (t.y. šešias) sutartis, tuo tarpu nuosavybės teisę prašo pripažinti tik į 4 aikšteles; 3) apeliantė nenurodo, kokias imperatyvias teisės normas šių sutarčių sudarymas pažeidė; 4) Kauno miesto savivaldybė ginčo nuomos sutartis sudarė pagal 2002 m. gruodžio 19 d. tarybos sprendimą Nr. 500, o šis sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas. Vadinasi, nuomos sutartys buvo sudarytos teisėtai; 5) sutarčių galiojimas 2012 m. gruodžio 31 d. yra pasibaigęs, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis jau negaliojančias sutartis, nes tai nesukels jokių teisinių pasekmių.2000 m. vasario 15 d. UAB „Kauno aikštelė“ atsisakė tęsti nuomos sutartį ir atsisakė aikštelės, esančios Panerių g. 252, Kaune. Taigi, jei ši aikštelė buvo UAB „Kauno aikštelė“ akcinio kapitalo dalis, kokiu pagrindu bendrovė jos atsisakė ir grąžino ją Kauno miesto savivaldybei.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, ir jei būtų pripažinta, kad Kauno miesto savivaldybė nėra apmokėjusi akcinio kapitalo, tai, remiantis teismų praktika, ji turėtų jį apmokėti, o ne sugrąžinti natūra negautą turtą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. kovo 25d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A- 121/2003).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad įmonė „Aikštelės“ buvo įkurta Kauno miesto tarybos 1992 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 88 (19 b. l., 1 t.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos ekonomikos ministro 1992 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 40 (18 b. l., 1 t.), kuriuo įsakyta Kauno valstybinės „Autoserviso“ įmonės direktoriui V. D. perduoti Kauno miesto valdybai mokamas transporto stovėjimo aikštelės (MTSA) nuo Nr. 1 iki Nr. 8 iki 1992 m. balandžio 10 d. pagal 1991 m. balandžio 1 d. balansą. Kauno miesto valdybos prekybos ir paslaugų skyriaus vedėjos 1992 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 89 „Dėl valstybinio turto priėmimo į Kauno valstybinės įmonės „Aikštelė“ balansą“ buvo sudaryta komisija valstybinio turto perdavimui į valstybinės įmonės „Aikštelė“ balansą ir nurodyta perimti pagrindines priemones, materialines vertybes, inventorių ir apyvartines lėšas 1992 m. liepos 1 d. būklės (25 b. l., 1 t.), 1992 m. liepos 1 d. pasirašytas perdavimo priėmimo aktas bei pridedamas pagrindinių priemonių sąrašas (26-27 b. l., 1 t.), kuriame išvardintos perduodamos į balansą pagrindinės priemonės.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje pareikštu ieškiniu, ieškinio papildymu ieškovė prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės įregistravimą, atliktą Kauno miesto valdybos 1994 m. liepos 5 d. potvarkio Nr. 955-v „Dėl valstybinės įmonės „Aikštelė“ užimamų plotų įregistravimo“ (37 b. l., 1 t.) pagrindu ir pripažinti UAB „Kauno aikštelė“ nuosavybės teisę į šį įregistruotą nekilnojamąjį turtą, t. y. kontrolės postą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); automobilių stovėjimo aikštelę (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); kontrolės postą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); automobilių stovėjimo aikštelę (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); kontrolės postą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); mašinų stovėjimo aikštelę (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); automobilių stovėjimo aikštelę (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); kontrolės postą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); automobilių stovėjimo aikštelę (tvorą, laiko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2) panaikinus Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą registraciją, pripažinti 2002 m. gruodžio 31 d. Kauno savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos tipines sutartis, sudarytas su UAB „Kauno aikštelė“, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra konstatavęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-453/2006; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; kt.).