Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties dalies, kuria ieškovei nustatytas terminas ieškinio trūkumui, susijusiam su dalies žyminio mokesčio nesumokėjimu, pašalinti civilinėje byloje pagal ieškovės R. H. ieškinį atsakovėms Lietuvos advokatūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. H. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovę neriboti ieškovei dirbti advokate, atlikti procedūrinius veiksmus tam, kad ieškovė galėtų verstis advokato praktika; 2) atlyginti iš atsakovių 100 000 Eur neturtinę žalą; 3) atlyginti iš atsakovių 87 680 Eur neuždirbtas pajamas iki ieškinio pateikimo teismui momento; 4) atlyginti iš atsakovių neuždirbtas pajamas, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo momento už kiekvieną mėnesį mokant vidutines neuždirbtas per vieną mėnesį 1 276 Eur pajamas (atskaičius mokesčius).Ieškovė nurodė, kad ji už pirmą reikalavimą sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį, o dėl kitų reikalavimų ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 3 dalį, nes reiškia reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo, priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi nustatė ieškovei R. H. terminą iki 2017 m. gruodžio 28 d. pašalinti ieškinio trūkumus.Teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareigos mokėti žyminį mokestį už antrą, trečią ir ketvirtą ieškinio reikalavimus, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad Lietuvos advokatūra, kaip savivaldos institucija, negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu (2012 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-382/2012). Teismas sprendė, kad Lietuvos advokatūros veikla priimant sprendimus, susijusius su advokato veikla, nelaikytina viešuoju administravimu, nes tokio pobūdžio funkcijos yra susijusios su advokatų savivaldos įgyvendinimu. Įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą valstybinio administravimo subjektų sąvoką, teismas nurodė, kad tik Lietuvos valstybinės institucijos ir įstaigos gali būti laikomos viešojo administravimo subjektais, tačiau pati Lietuvos valstybė nėra viešojo administravimo subjektas. Be to, ieškinyje nenurodoma, kuri valstybinė institucija ir kokius neteisėtus veiksmus atliko. Dėl to teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą.Nustatęs, kad ieškinio reikalavimų suma yra 187 680 Eur, teismas konstatavo, kad ieškovė turi sumokėti 2 383 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis).Teismas taip pat pasiūlė ieškovei tikslinti ieškinį, nurodant atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus, nes ieškinyje prašoma priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš abiejų atsakovių, t. y. Lietuvos advokatūros ir Lietuvos valstybės, tačiau nurodomi tik Lietuvos advokatūros neteisėti veiksmai ir nepateikta jokių argumentų, susijusių su Lietuvos valstybės, kaip atsakovės, neteisėtais veiksmais.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė R. H. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria ji įpareigota sumokėti 2 383 Eur žyminį mokestį už ieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą, ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą, CK 6.271 straipsnio 3 dalį ir ieškovę atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šiuos reikalavimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Žala atsirado dėl viešojo administravimo subjektų (Lietuvos advokatūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Lietuvos advokatūra yra privatus subjektas (asociacija), kuriam suteikti įgaliojimai tvarkyti praktikuojančių advokatų sąrašą. Šiuo aspektu Lietuvos advokatūra yra privatus subjektas, atliekantis valdžios funkcijas, todėl patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimą. Advokatas yra konstitucinį teisinį statusą turintis asmuo, atliekantis išskirtines funkcijas teismuose. VAĮ 4¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikiami įstatymu. Šiuo atveju pagal Advokatūros įstatymo (toliau – AĮ) 60 straipsnio 2 dalį fakto, kad asmuo įgyja konstitucinį statusą ir tampa praktikuojančiu advokatu, registravimas pavestas Lietuvos advokatūrai, todėl šiuo aspektu ji vykdo viešąjį administravimą. Lietuvos advokatūra, nagrinėdama advokatų drausmės bylas, veikia kaip savivaldos institucija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-382/2012), tačiau nėra pagrindo remtis šia praktika nagrinėjamoje situacijoje, nes šiuo atveju Lietuvos advokatūra riboja ieškovės teisę būti advokate ir tokiais savo veiksmais daro ieškovei žalą, t. y. yra kilęs kitokio pobūdžio ginčas. Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neužtikrina pozityviosios teisės taip, kad nebūtų pažeistos ieškovės konstitucinė teisė ir nebūtų jai daroma žala, t. y. neužtikrina, kad advokatų kvalifikacinio egzamino teisinis reglamentavimas neprieštarautų Lietuvos švietimo sistemai ir teisinės valstybės principui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nustatytas ieškovei terminas pašalinti ieškinio trūkumą, susijusį su dalies žyminio mokesčio nesumokėjimu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Apeliantė už pirmą ieškinio reikalavimą sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyto už antrą, trečią ir ketvirtą ieškinio reikalavimus mokėtino žyminio mokesčio dydžio, tik tvirtina, kad ji pagal teisinį reglamentavimą turėtų būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šiuos ieškinio reikalavimus.Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 80, 83–84 str.). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016, ir kt.).CPK 83 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas sąrašas atvejų, kada tam tikri asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Vienas iš šioje dalyje nustatytų atvejų, kuriuo būtent ir remiasi apeliantė, teigdama, kad ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo, yra blanketinis, nurodantis, jog asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo kitais CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais (ieškinio padavimo metu tai nustatė 14 punktas, o šiuo metu – 16 punktas). Apeliantės teigimu, ji nuo pareigos mokėti žyminį mokestį už antrą, trečią ir ketvirtą ieškinio reikalavimus turėtų būti atleista pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir CK 6.271 straipsnio 3 dalį. Iš ieškinio pagrindo ir atskirojo skundo argumentų galima suprasti, kad apeliantė žalą kildina iš Lietuvos advokatūros ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, kuriais šie subjektai, apeliantės teigimu, neteisėtai riboja jos teisę verstis advokatės praktika.ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.), o ne civilinių bylų nagrinėjimo tvarką, dėl to ABTĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ne ieškinių, o skundų (prašymų, pareiškimų), kurie neapmokestinami žyminiu mokesčiu, sąrašas; vienas iš tokių 10 punkte nustatytų atvejų – dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Lietuvos advokatūra yra Lietuvos advokatų, kaip nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos dalies, savivaldos institucija, turinti specifinę teisinę padėtį Lietuvos teisinėje sistemoje, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kurią jis grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad Lietuvos advokatūra negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu (AĮ 3 str. 1 d., 56 str. 1 d., VAĮ 4 ir 4¹ str.). Taigi apeliantės nurodyta ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata nepagrindžia jos pozicijos dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo už civilinio proceso tvarka pareikštus reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad apeliantė turi už paduotą ieškinį sumokėti trūkstamą pagal CPK nuostatas apskaičiuoto žyminio mokesčio dalį, nepaneigia nei CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, nei tai, kad apeliantė atsakove nurodė ne tik Lietuvos advokatūrą, bet ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atsižvelgęs į tai, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas prieina išvados, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl įpareigojimo sumokėti trūkstamą žyminį mokestį yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją naikinti.Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas sumokėti 2 383 Eur žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus yra pasibaigęs, apeliantei nustatomas naujas terminas šiems įpareigojimams įvykdyti – iki 2018 m. balandžio 6 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei R. H. (a. k. (duomenys neskelbtini)) terminą iki 2018 m. balandžio 6 d. sumokėti 2 383 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) žyminį mokestį ir pateikti įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą pirmosios instancijos teismui.