Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1765-258/2019 pagal ieškovės R. H. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos advokatų tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo panaikinimo ir pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. H. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę Lietuvos advokatūrą neriboti ieškovės teisės dirbti advokate, atlikti procedūrinius veiksmus tam, kad ieškovė galėtų verstis advokato praktika, pripažinti ieškovės teisę į privatų gyvenimą ir teisę laisvai pasirinkti darbą, pripažinti Europos žmogaus teisių konvencijos 8 ir 14 straipsnių, įsisteigimo laisvės teisės pažeidimus nuo 2009 m. kovo 30 d.; įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pozityviu teisiniu reguliavimu pašalinti pažeidimą, pripažįstant faktą, kad ieškovė nuo 2009 m. kovo 30 d. savarankiškai vykdė advokato veiklą, atlyginti ieškovei patirtą neturtinę žalą. Ieškovė nurodė, kad:

1.1. atsakovė Lietuvos advokatūra sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai apribojo jos teisę dirbti advokate. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes ieškovė visus egzaminus, reikalingus advokato kvalifikacijai, išlaikė universitete, ir turi dešimties metų advokato padėjėjos stažą. Ieškovės nuomone, jai, turinčiai VII lygio kvalifikaciją, atsakovė Lietuvos advokatūra neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja pateikti duomenis apie advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymą. Ieškovė nurodė atitinkanti visus išsilavinimo kvalifikacijos reikalavimus ir gali dirbti advokate.

1.2. Advokatų egzaminų komisijos (toliau – ir Komisijos) veiklai turėtų būti taikomi mokslo ir švietimo sritį reglamentuojantys teisės aktai, o netaikomas išskirtinai tik Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (toliau – ir AĮ). Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-147 „Dėl teisingumo ministro 2008 m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. 1R-458 „Dėl advokatų kvalifikacinio egzamino programos patvirtinimo“ pakeitimo“, yra neteisėta. Ieškovės nuomone, tik asmenys, turintys pedagogo arba pedagoginę kvalifikaciją, turi teisę ir kompetenciją rengti programą.

1.3. Atsakovė Lietuvos advokatūra, būdama privačiu subjektu (asociacija), galėtų tikrinti asmens pasirengimą dirbti advokatu tik ribose, kiek tai susiję su dokumentais, įrodančiais išsilavinimą ir stažą, kontoros patalpų atitiktį higienos normoms.

1.4. Atsakovė Lietuvos advokatūra neteisėtai nepripažįsta ieškovės VII lygio advokato kvalifikacijos, įgytos universitete, praktikos vadovo ir pedagogo išvados, kad ieškovė nuo 2009 m. kovo 30 d. yra pasirengusi dirbti advokate, bei neteisėtai reikalauja išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą. Dėl to ieškovė negali savarankiškai vykdyti advokato praktikos nuo 2009 m. kovo 30 d. ir pilnai save realizuoti, gauti pajamas ir uždirbti orią senatvės pensiją, įsisteigti ir veikti Europos Sąjungos erdvėje. Dėl atsakovų veiksmų beveik dešimt metų menkinama ieškovės dalykinė reputacija, ieškovė išgyvena pažeminimą ir stresą.

2. Atsakovė Lietuvos advokatūra pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškovės ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė Lietuvos advokatūra nurodė, kad:

2.1. Sprendimas, kuriuo buvo nutarta netenkinti ieškovės prašymo pripažinti ją advokate, yra pagrįstas, kadangi ieškovė neatitinka AĮ (byloje taikytina redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nuostatose keliamų reikalavimų asmeniui, siekiančiam tapti advokatu. Ieškovė, prašydama pripažinti ją advokate, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad yra išlaikiusi advokatų kvalifikacinį egzaminą.

2.2. Atsakovė Lietuvos advokatūra ir Komisija nevykdo švietėjiškos veiklos, nesuteikia asmenims išsilavinimo, kaip ir nesivadovauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo normomis, organizuojant ir vykdant advokatų kvalifikacinį egzaminą.

2.3. AĮ numatytas funkcijas atsakovė vykdo tiek advokatų, tiek advokatų padėjėjų atžvilgiu. Pareiga mokėti stojamąjį nario mokestį bei nario įmokas kyla iš AĮ ir privalomos narystės santykių.

2.4. Vadovaujantis Advokatų tarybos 2013 m. liepos 4 d. sprendimu „Dėl asmens siekiančio būti pripažintu advokatu dokumentų pateikimo tvarkos“ patvirtinta Asmens siekiančio būti pripažintu advokatu dokumentų pateikimo tvarka (toliau – ir Tvarka), asmuo, siekiantis būti pripažintas advokatu, Lietuvos advokatūrai be Tvarkos 2 punkte nurodytų dokumentų, turi pateikti rekomendaciją, kurioje nurodyta, kad rekomenduojamasis atitinka AĮ nurodytus reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos, taip pat nurodytos rekomenduojamo asmens asmeninės ir dalykinės savybės.

2.5. Nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos advokatūros veiksmuose nėra kaltės dėl kilusių padarinių, kuriuos ieškovė patikslintame ieškinyje įvardina kaip jai padarytą žalą. Teisėti veiksmai neturtinės žalos sukelti negali. Tai, kad ieškovė nesilaiko AĮ numatytų asmenims, siekiantiems tapti advokatais, reikalavimų, arba nerealizuoja savo teisės laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, nesudaro pagrindo abejoti atsakovės Lietuvos advokatūros veiksmų teisėtumu.

3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad:

3.1. ieškovė neįrodė neteisėtų veiksmų, o pateikė tik savo subjektyvią nuomonę kaip turėtų būti įgyvendinama teisė verstis advokato praktika.

3.2. Aukštoji mokykla suteikia aukštojo mokslo kvalifikacijas, o tam tikra profesinė kvalifikacija, reikalinga profesinei ar kitai veiklai vykdyti, įvertinama organizuojant kvalifikacinius egzaminus.

3.3. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Kadangi ieškovė neįrodė neteistų veiksmų, o pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, kaip turėtų būti įgyvendinta teisė verstis advokato praktika, ieškinys yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei Lietuvos advokatūrai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimas asmeniui, turinčiam VII lygio kvalifikaciją, teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą yra nustatytas įstatymu. Teismas padarė išvadą, jog minėtas įstatymu nustatytas reikalavimas laikytinas būtinu, savo esme nepripažintinas pertekliniu ar vykdomu nekompetentingos įstaigos. Advokato kvalifikaciniu egzaminu nėra kvestionuojama įgyta VII lygio kvalifikacija. Profesiniu kvalifikaciniu egzaminu nėra ribojama ar paneigiama asmens teisių ar laisvių prigimtis bei jų esmė, nepaneigiama žmogaus teisė į privatų gyvenimą ir teisę laisvai pasirinkti darbą. Reikalavimu laikyti kvalifikacinį egzaminą yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus.

6. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog Komisijos nariai neturi pedagogo ar pedagoginės kvalifikacijos, nesuponuoja išvados apie jų nekompetentingumą, priešingai, iš pateiktų advokatų kvalifikacinio egzamino komisijos nutarimų išrašų matyti, jog Komisijos nariai yra aukštos profesinės kvalifikacijos asmenys. Teisės aktai nenumato pareigos Komisijos nariams turėti privalomą pedagogo ar pedagoginę kvalifikaciją.

7. Pirmosios instancijos teismo manymu, ieškovei nėra suteiktas advokatės statusas, todėl jos nurodyta aplinkybė, jog ji negali pasirinkti kitokio dydžio stojamojo nario ar nario mokesčio, pasirinkti kitos advokatūros, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovės teisės buvo pažeistos.

8. Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovei nepavyksta išlaikyti privalomo advokato kvalifikacinio egzamino ir tuo pagrindu ji nėra įgijusi advokato teisinio statuso, nesukuria atsakovams prievolės atlyginti ieškovei neturtinę žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi argumentais, išdėstytais jos anksčiau teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose. Papildomai nurodė, kad:

9.1. Teismas nevertino įstatymo nustatyto ribojimo dėl advokato kvalifikacinio egzamino Lietuvos valstybės teisinės sistemos kontekste, nevertino kompetencijų, funkcijų ir įgaliojimų paskirstymo tarp vykdomosios valdžios, o būtent – tarp Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro.

9.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturi teisės tvirtinti egzaminų programų ir perduoti įgaliojimus egzaminuoti asmenis advokatų asociacijai ir Komisijai.

9.3. Teismas nenagrinėjo ieškovės teisės į privatų gyvenimą Europos žmogaus teisių konvencijos 8 ir 14 straipsnių, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB prasme.

9.4. Ribojant ieškovės teisę verstis profesine veikla, jai yra padaryta negrįžtama žala, kadangi valstybė pozityviu teisiniu reguliavimu neužtikrino ieškovės teisių į privatų gyvenimą ir teisės laisvai pasirinkti darbą, laisvai jungtis į advokatų asociacijas.

9.5. Atsakovės Lietuvos advokatūros nurodytos ir iš ieškovės priteistos bylinėjimosi išlaidos nebuvo pagrįstos bei būtinos, kadangi atsakovės atstovė dirba Lietuvos advokatūroje, todėl pagal savo pareigų pobūdį turi ir gali atstovauti atsakovę teisme.

10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos advokatūra prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

10.1. Galiojantis teisinis reguliavimas, keliantis aukštus reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti advokatais, yra tinkamas. Nesant šių ribojimų būtų sudarytos prielaidos pažeisti asmenų teises, laisves, teisėtus jų interesus.

10.2. Atsakovė Lietuvos advokatūra ir Komisija nevykdo švietėjiškos veiklos, nesuteikia asmenims išsilavinimo, todėl ieškovės argumentai dėl tokios veiklos vykdymo yra nepagrįsti.

10.3. Atsakovės Lietuvos advokatūros veiksmuose nėra kaltės dėl kilusių padarinių, kuriuos ieškovė įvardina kaip jai padarytą žalą.

10.4. Atsakovė Lietuvos advokatūra turi teisę naudotis profesionalaus atstovo pagalba, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti, prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

11.1. Galiojantis teisinis reguliavimas nenumato galimybės asmeniui užsiimti advokato praktika kitokiu, nei numato teisės aktai, būdu, todėl ieškovė privalo laikytis teisiniu reglamentavimu nustatytos tvarkos.

11.2. Aukštoji mokykla suteikia aukštojo mokslo kvalifikacijas, o tam tikra profesinė kvalifikacija, reikalinga profesinei ar kitai veiklai vykdyti, įvertinama organizuojant kvalifikacinius egzaminus.

11.3. Neturtinės žalos padarymo faktą turėjo įrodyti ieškovė, tačiau ji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šios žalos padarymo faktą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovės ieškinį, pareikštą atsakovėms – Lietuvos advokatūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos advokatų tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo ieškovės nepripažinti advokate, ieškovės teisių užtikrinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė 2006 m. Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultete įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį (1 t., b. l. 12). Lietuvos advokatūros 2007 m. kovo 1 d. liudijimas Nr. 1425 patvirtina, kad ieškovė Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2007 m. vasario 22 d. sprendimu įrašyta į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą (1 t., b. l. 11). Atsakovė Lietuvos advokatūra 2017 m. spalio 26 d. posėdyje svarstė ieškovės prašymą pripažinti ją advokate ir nuspręsta ieškovės prašymo netenkinti, nes nėra pateikta duomenų apie advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymą, nepateikta rekomendacijos dėl pripažinimo advokate ir nesumokėtas stojamasis mokestis (1 t., b. l. 7).

Dėl ginčo esmės

15. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja teismo atliktą faktinės situacijos teisinį įvertinimą. Ieškovės teigimu, ji atitinka visus kriterijus, keliamus asmenims, siekiantiems tapti advokatais, o būtent – ji turi reikiamą VII lygio kvalifikaciją, suteiktą jai aukštosios mokyklos, darbo stažą, todėl reikalavimas laikyti kvalifikacinį egzaminą yra perteklinis, nepagrįstai ribojantis ieškovės teisę verstis advokatės praktika bei dirbti pasirinktą darbą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija.

16. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą asmuo pripažįstamas advokatu, jei jis yra Lietuvos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą ar atliko ne trumpesnę kaip 2 metų advokato padėjėjo praktiką, yra nepriekaištingos reputacijos, mokantis valstybinę kalbą, išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą (šis reikalavimas netaikomas asmenims, kurie turi ne mažesnį kaip 7 metų teisėjo darbo stažą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktarai ar habilituoti daktarai), neturintis sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų (AĮ 7 straipsnis). Taigi, iš minėtos įstatymo nuostatos matyti, kad pagal bendrą reikalavimą asmeniui, norinčiam tapti advokatu, privalu išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą. Šiuo atveju pažymėtina, kad šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, įtvirtintas AĮ. Teisės aktai turi būti vykdomi tol, kol jie nėra pakeisti ar panaikinti arba nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir arba įstatymams). Iki tol visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti ir taikyti pagal savo kompetenciją. Taigi, esant imperatyviam bei galiojančiam teisiniam reglamentavimui, reikalaujančiam asmeniui, siekiančiam tapti advokatu, išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, ir ieškovei nesant jo išlaikiusiai (ieškovė to neginčija), nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad ji atitinka visus AĮ 7 straipsnyje nurodytus reikalavimus, keliamus asmenims, norintiems vykdyti advokato veiklą. Atsižvelgiant į aptartą reikalavimą, nustatytą imperatyvios teisės normos, ieškovės apeliacinio skundo argumentai apie šio reikalavimo nepagrįstumą, prieštaravimą kitiems teisės aktams, ieškovės neturėjimą laikyti egzaminą dėl jos turimos VII lygio kvalifikacijos, neturi teisinės reikšmės bei nepaneigia konstatuotos išvados.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra numatytas lygybės prieš įstatymą principas, pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Vadovaujantis šiuo principu teismas įpareigotas vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir neleidžiama iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Taigi, anksčiau cituotos pamatinės teisinės sistemos bei teismų veiklos nuostatos paneigia ieškovės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, privalėjo vertinti, ar ieškovės atžvilgiu turi būti taikomas AĮ 7 straipsnis.

18. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi argumentu, kad teismui suteikta teisė vertinti, ar galiojantis teisinis reglamentavimas pats savaime yra teisėtas visos teisinės sistemos kontekste, ir nustatęs, kad jis pažeidžia asmens teises ir laisves, jo netaikyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo konstitucinė pareiga kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiais konstituciniais imperatyvais yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso; bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kreipimąsi į Lietuvos Konstitucinį Teismą reglamentuoja CPK 3 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą palikta paties teismo nuožiūrai. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pagrindų, suponuojančių teismui būtinybę, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AĮ nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra vertinamas kompetencijų, funkcijų ir įgaliojimų paskirstymas tarp vykdomosios valdžios, t. y. nagrinėjamu atveju tarp Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro. Ieškovės manymu, asmenims suteikti profesiją ir kvalifikaciją, juos egzaminuoti, suteikti išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus gali tik Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, o pirmosios instancijos teismas nevertino, jog atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturi teisės tvirtinti egzaminų programų ir perduoti įgaliojimus egzaminuoti asmenis privačiai advokatų asociacijai ir Komisijai. Pagal AĮ 14 straipsnio 1 dalį advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 „Dėl advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra patvirtintas Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo redakcija IR-149) (toliau – ir Aprašas). AĮ 14 straipsnio 1 dalies norma yra galiojanti, nėra pakeista ar panaikinta. Aprašas priimtas realizuojant AĮ įtvirtintus įgaliojimus teisingumo ministrui, suderinus su Lietuvos advokatūra, sudaryti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką. Teisingumo ministras, vykdydamas minėtą įstatymo nuostatą, patvirtino Aprašą. Aprašas yra galiojantis, nepanaikintas, todėl turi būti taikomas nagrinėjamu atveju. Aprašo 4 punktas numato, kad advokatų egzaminus organizuoja Advokatų egzaminų komisija. Advokatų egzaminų komisija susideda iš septynių narių teisininkų. Po tris narius skiria Lietuvos advokatūra ir teisingumo ministras, vieną narį – Lietuvos teisininkų draugija. Advokatų egzaminų komisijoje negali būti daugiau kaip trys praktikuojantys advokatai (AĮ 15 straipsnis). Taigi, Komisijos nariais gali būti tik teisininko išsilavinimą turintys asmenys. Įstatymas nenumato, kad jie privalo turėti ir pedagogo ar pedagoginę kvalifikaciją. Be to, pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, švietimas – tai ugdymas ir išsilavinimo teikimas, savišvieta; taip pat mokinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 punktas). Tokiu būdu Komisijos vykdoma veikla, konkrečiai advokatų kvalifikacinio egzamino organizavimas, negali būti priskirta prie švietimo, todėl jai nėra taikoma Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 48 straipsnio nuostata, reglamentuojanti asmens teisę vykdyti pedagoginio pobūdžio veiklą. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės anksčiau nurodytus argumentus.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neatsižvelgęs į Tarybos direktyvą 98/5/EB, Rekomendacijas 2008/C111/01. Teisėjų kolegija, susipažinusi su 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/5/EB, nustatė, kad šis dokumentas skirtas padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia verstis advokato veikla toje pačioje valstybėje, kur ir buvo įgyta jos kvalifikacija – Lietuvoje, todėl ši direktyva negali būti taikoma aptariamu atveju. Susipažinus su 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacija dėl Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kūrimo (Rekomendacija 2008/C111/01 (toliau – ir Rekomendacija)) matyti, kad ši Rekomendacija visą kvalifikacijų spektrą skirsto į 8 lygius ir pateikia jų aprašymus, išreikštus mokymosi rezultatais – įgytomis žiniomis, gebėjimais ir kompetentingumu, siekiant padėti modernizuoti švietimo ir mokymo sistemas ir didinti darbuotojų bei besimokančių asmenų galimybes įsidarbinti, judrumą ir socialinę integraciją. Šia Rekomendacija Europos Sąjungos valstybės narės buvo įpareigotos iki 2010 m. susieti savo nacionalines kvalifikacijų sistemas su Europos kvalifikacijų sandarą ir patvirtinti reikiamas priemones, kad nuo 2012 m. visuose naujuose kompetentingų institucijų išduotuose kvalifikacijos suteikimo pažymėjimuose, diplomuose ir Europass dokumentuose, būtų pateikta aiški nuoroda į atitinkamą Europos kvalifikacijų sandaros lygį. Lietuva šį įpareigojimą įvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu patvirtinus Lietuvos kvalifikacijos sandaros aprašą. Lietuvos kvalifikacijų sandaros apraše nustatoma Lietuvos Respublikos kvalifikacijų, grindžiamų asmens veiklai reikalingomis kompetencijomis, lygių sistema. Nors byloje neginčijama, kad ieškovės įgyta teisininkės kvalifikacija (magistro diplomas) atitinka šiame apraše numatytą VII lygio kvalifikaciją, tačiau šis faktas nepaneigia būtinybės nagrinėjamoje byloje taikyti imperatyvias AĮ nuostatas, reikalaujančias asmeniui, siekiančiam užsiimti advokato veikla, išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia ieškovės, teigiančios, kad ji turi reikiamą kvalifikacinį laipsnį, dėmesį, jog 2006 m. birželio 27 d. magistro diplomas, kuriuo ieškovė įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, suteikia jai galimybę užsiimti profesine veikla, nurodyta diplomo 5.2. punkte (advokato, teisėjo, notaro, prokuroro), tačiau neužtikrina ieškovės besąlygiškos teisės tapti šių profesijų atstove. Magistro diplomas patvirtina ieškovės atitikimą AĮ 7 straipsnio 2 punkte nurodytą reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą – teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį universitetinį teisinį išsilavinimą), tačiau neeliminuoja ieškovės, siekiančios tapti advokate, pareigos, išlaikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, kaip to reikalauja galiojančios AĮ normos.

22. Reziumuojant anksčiau nurodytus motyvus pažymėtina, kad byloje nustačius ieškovės neatitikimą AĮ reikalavimui būti išlaikiusiai advokato kvalifikacinį egzaminą, aplinkybės apie jos turimą darbo stažą, patirtį, pasirengimą tapti advokate, neturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako ir dėl reikalavimo turėti advokato rekomendaciją, kadangi atsakovė Lietuvos advokatūra advokatų tarybos 2019 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 846 atsisakė reikalavimo asmenims, siekiantiems būti pripažintiems advokatais, teikti advokatų rekomendaciją.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje ieškovei neįrodžius atsakovių neteisėtų veiksmų, nėra teisinės reikšmės vertinti kitas deliktinės atsakomybės sąlygas.

24. Byloje taip pat neįžvelgta teisinio pagrindo 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 ir 14 straipsnių, reglamentuojančių teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei diskriminacijos draudimą, taikymui, kaip to reikalauja ieškovė. Nustatyta, kad atsakovės Lietuvos advokatūros reikalavimai, keliami ieškovei, yra pagrįsti galiojančiais teisės aktais bei teisėti, todėl negali būti pripažįstami kaip pažeidžiantys ieškovės teises ar diskriminacinio pobūdžio, kas suponuotų EŽTK tiesioginį taikymą byloje.

25. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai ir plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovės Lietuvos advokatūros bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

26. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja bylinėjimosi išlaidų atsakovei Lietuvos advokatūrai priteisimą, kadangi, ieškovės manymu, ši atsakovė nėra tokia šalis, kuriai reikalinga būtina kvalifikuota teisinė pagalba.

27. Atstovavimo išlaidų civiliniame procese atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovių naudai, todėl jos turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

28. Pirmosios instancijos teismas nusprendė iš ieškovės atsakovės Lietuvos advokatūros naudai priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovę Lietuvos advokatūrą šioje byloje atstovavo advokatė Beata Vilienė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su ieškove, jog atsakovei Lietuvos advokatūrai nebuvo būtina kvalifikuota teisinė pagalba, kadangi ji vienija profesionalius teisininkus – advokatus, kurie advokatūroje užima administracines pareigas, todėl gali atstovauti atsakovę. Analizuojant šį teiginį akcentuotina, kad teisės aktai, be kita ko, nenumato draudimo atsakovei Lietuvos advokatūrai, kaip juridiniam asmeniui, vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių, administracijos darbuotojų pareigos teisines paslaugas Lietuvos advokatūrai teikti neatlygintinai, todėl atsakovė Lietuvos advokatūra turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovės Lietuvos advokatūros naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal sprendimo priėmimo metu egzistavusius faktinius bylos duomenis pagrįstai sprendė nesant pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį, todėl apeliacine tvarka skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas atsakovėms (CPK 93 straipsnis). Atsakovė Lietuvos advokatūra pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, kartu su prašymu pateikė šių išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus – 2019 m. vasario 28 d. sąskaitą Nr. BV 1-17/19 bei 2019 m. kovo 1 d. mokėjimo nurodymą Nr. 190277.

31. Atsakovės Lietuvos advokatūros prašoma priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių (8.11 punkte nurodytas 1,3 koeficientas x 935,7 Eur), todėl ši suma priteistina atsakovei Lietuvos advokatūrai iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės R. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei Lietuvos advokatūrai, juridinio asmens kodas 300099149, priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.