- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-08
- Bylos Nr.
- e2-1765-258/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02570-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Ieškovas
- R. H.
- Atsakovas
- Lietuvos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjus ieškovės R. H. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai, Lietuvos valstybei dėl teisių pažeidimo, draudimo dirbti advokate,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos advokatūrai, Lietuvos valstybei prašydama panaikinti Lietuvos advokatų tarybos 2017m. spalio 26d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą neriboti ieškovei dirbti advokate, atlikti procedūrinius veiksmus tam, kad ieškovė, R. H. galėtų verstis advokato praktika, pripažinti Ieškovės teisės į privatų gyvenimą ir teisės laisvai pasirinkti darbą, Europos žmogaus teisių konvencijos 8 ir 14 straipsnių, įsisteigimo laisvės teisės pažeidimus nuo 2009m. kovo 30d.; įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę pozityviu teisiniu reguliavimu pašalinti pažeidimą, atlyginti ieškovei patirtą neturtinę žalą, pripažinti faktą, kad ieškovė nuo 2009m. kovo 30d. vykdė savarankiškai advokato veiklą.
Ieškovė nurodė, jog Lietuvos advokatūra 2017m. spalio 26d. sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jos prašymo neriboti dirbti advokate. Lietuvos advokatūra 2017m. spalio 26d. sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymą, nepateikė rekomendacijos dėl pripažinimo advokate ir nesumokėjo stojamojo nario mokesčio, nors 2017m. spalio 26d. Ieškovė Lietuvos advokatūros posėdyje išreiškė valią, kad svarstytų prašymą neriboti dirbti advokate ir atlikti procedūrinius veiksmus tam, kad Ieškovė galėtų verstis advokato praktika. Nurodo, kad 2017m. spalio 26d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Ieškovė visus egzaminus išlaikė universitete, kad įgytų advokato kvalifikaciją ir turi dešimties metų advokato padėjėjos stažą. Ieškovės praktikos vadovas 2009m. kovo 30d. įvertino, kad Ieškovė yra „pasirengusi dirbti advokate“, tačiau Ieškovės nuomone, jai, turinčiai VII lygio kvalifikaciją, nustatytą Lietuvos kvalifikacijos sandaroje patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 535, atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja, kad ieškovė turinti pateikti duomenis apie advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymą. Ieškovė nurodė esanti įgijusi teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir advokato kvalifikaciją, kuriuos jai suteikė akredituota aukštoji mokykla, ir tai patvirtina diplomas M Nr. 003848, išduotas Vytauto Didžiojo universiteto 2006m. birželio 27d. Ieškovė nurodo atitinkanti visus išsilavinimo kvalifikacijos reikalavimus ir gali dirbti advokate, todėl atsakovas, būdamas neakredituota institucija, neteisėtai ir nepagrįstai riboja ieškovės veiklą neleidžia dirbti advokate.
Ieškovė taip pat nurodo, kad advokatų egzaminų komisijos (toliau Komisijos) veiklai turėtų būti taikomi mokslo ir švietimo sritį reglamentuojantys teisės aktai, o netaikomas išskirtinai tik Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas. Komisijos nariai, neturėdami privalomos pedagogo ar pedagoginės kvalifikacijos, neturi teisės verstis profesine veikla-teikti švietimo paslaugas suaugusiems asmenims, t.y. egzaminuoti ir vertinti atsakymus, todėl teigia, kad Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-147 „Dėl teisingumo ministro 2008m. gruodžio 1d. įsakymo Nr. 1R-458 „Dėl advokatų kvalifikacinio egzamino programos patvirtinimo“ pakeitimo“, yra neteisėta. Ieškovės nuomone tik asmenys, turintys pedagogo arba pedagoginę kvalifikaciją, turi teisę ir kompetencijas rengti programą tik tokie asmenys turi psichologinių ir pedagoginių žinių ir geba sudaryti mokymo programą, atitinkančią žmogaus fizines ir psichines galimybes, žmogaus galimybes mintinai įsisavinti ir atgaminti egzamino medžiagos apimtį ir gylį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras neturi įgaliojimų ir kvalifikacijos, pedagoginių ir psichologinių kompetencijų vertinti egzamino programos atitiktį žmogaus galimybėms.
Ieškovės nuomone, Lietuvos advokatūra, būdama privačiu subjektu (asociacija), galėtų tikrinti asmens pasirengimą dirbti advokatu tik ribose, kiek tai susiję su dokumentais, įrodančiais išsilavinimą ir stažą, kontoros patalpų atitiktį higienos normoms. Atsakovas nepripažindamas formaliojo švietimo viršenybės prieš neformalųjį švietimą, neteisėtai ir nepagrįstai sukuria savarankišką ir privilegijuotą reglamentavimą, pagal kurį privatus subjektas, pagal faktą atitinkantis neformaliojo švietimo paslaugų teikėją (Lietuvos advokatūra ir Komisija), vykdo neva teisėtą advokatų kvalifikacinį egzaminą, kuriuo kvestionuoja ir iš naujo peržiūri asmens tesėtai įgytas teisines žinias, įgytas formaliose akredituotose universitetinėse aukštosiose mokyklose. Tokie veiksmai ir teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teisinei sistemai, susietai su Europos Sąjungos sistema, Lietuvos švietimo sistemai, formaliojo švietimo viršenybei prieš neformalųjį švietimą, konstitucinei nuostatai, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą (Konstitucijos 40 str. 4 d.), pažeidžia ieškovės konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ir kurti ekonominę naudą visuomenei (Konstitucijos 48 str. 1 d.), konstitucinį teisių nedalumo principą ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, teisę į privatų gyvenimą, garantuojamą Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. ir 14 straipsniu, įsisteigimo laisvę, garantuojamą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/5/EB, kuri skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei toje, kurioje buvo įgyta kvalifikacija.
Dėl to, kad Lietuvos advokatūra nepripažįsta ieškovės VII lygio advokato kvalifikacijos, įgytos universitete, nepripažįsta praktikos vadovo ir pedagogo išvados, kad ieškovė nuo 2009m. kovo 30d. yra pasirengusi dirbti advokatė, neteisėtai reikalauja išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą, Lietuvos valstybė neužtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, ieškovės konstitucinės teisės, nepripažįsta advokato kvalifikacijos, patvirtintos universiteto diplomu, nepripažįsta teisinio darbo stažo dėl to ieškovė negali savarankiškai vykdyti advokato praktikos nuo 2009 m. kovo 30 d. ir pilnai save realizuoti, gauti pajamas ir uždirbti orią senatvės pensiją, įsisteigti ir veikti Europos sąjungos erdvėje. Dėl atsakovų veiksmų beveik dešimt metų menkinama ieškovės dalykinė reputacija, ieškovė išgyvena pažeminimą ir stresą, prašo atlyginti patirtą žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos advokatūra pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, jog nesutinka su ieškovės ieškiniu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad Advokatų tarybos 2017 m. spalio 26 d. sprendimas, kuriuo buvo nutarta netenkinti R. H. prašymo pripažinti ją advokate, yra pagrįstas, kadangi Ieškovė neatitinka Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (byloje taikytina redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.; toliau - Advokatūros įstatymas) nuostatose keliamų reikalavimų asmeniui, siekiančiam tapti advokatu. Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad vienas iš privalomų reikalavimų - išlaikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalis numato, kad advokatų kvalifikacinio egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios, o advokatų veiklos organizavimo egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą ir advokato profesinės etikos žinios. Ieškovė, prašydama pripažinti ją advokate, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad yra išlaikiusi advokatų kvalifikacinį egzaminą. Patikslintame ieškinyje Ieškovė teigia, kad yra įgijusi teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir advokato kvalifikaciją, kurias jai suteikė akredituota aukštoji mokykla, turinti teisę suteikti VII lygio kvalifikaciją, nustatytą Lietuvos kvalifikacijos sandaroje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 535, apibrėžtą Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos advokatūra, nesutikdama su tuo, ką ieškovė nurodė, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarime nurodė: „dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami, {...} numatyti reikalingą advokato teisinio išsilavinimo lygį ar rūšį, kaip ir kitus papildomus reikalavimus, yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas“. Tinkamai parengtų, aukštos profesinės kvalifikacijos teisininkų veikla lemia visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 19/05). Asmenims, siekiantiems tapti advokatais, teisinėje valstybėje - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas teisinės valstybės siekis - turi būti keliami kuo didžiausi profesinės kvalifikacijos reikalavimai. Jeigu tokie aukščiausi profesinės kvalifikacijos, teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, siekiantiems tapti advokatais, nebūtų keliami, būtų sudarytos prielaidos pažeisti asmens teises, laisves, teisėtus interesus, įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Advokatų, neturinčių būtinos profesinės kvalifikacijos, vien formaliai vykdoma gynyba plačiąja to žodžio prasme, kurią įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, nebūtų efektyvi. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, tai, kad asmuo yra baigęs universitetines teisės krypties studijas, verčia daryti prezumpciją, jog jis gali pretenduoti dirbti darbą, kuriam reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas (jeigu jis atitinka visas keliamas sąlygas, kurios gali neapsiriboti vien aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimu). Tam tikra profesinė kvalifikacija, reikalinga profesinei ar kitai veiklai vykdyti, įvertinama organizuojant kvalifikacinius egzaminus (teisėjų, prokurorų, advokatų ir t.t.), todėl Ieškovės teiginiai, kad visos jos žinios ir gebėjimai jau yra patikrinti VII lygio akredituotos institucijos (aukštosios mokyklos) ir jai suteikta advokato kvalifikacija, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos advokatūra ir Advokatų egzaminų komisija nevykdo švietėjiškos veiklos, nesuteikia asmenims išsilavinimo, kaip ir nesivadovauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo normomis, organizuojant ir vykdant Advokatų kvalifikacinį egzaminą ir Advokatų veiklos organizavimo egzaminą. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje apibrėžti Advokatų kvalifikacinio egzamino tikslai - Advokatų kvalifikacinio egzamino metu tikrinamas pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai, taip pat tikrinamos advokato profesinės etikos žinios, o Advokatų veiklos organizavimo egzamino metu tikrinamas pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą ir advokato profesinės etikos žinios. Advokato kvalifikacinio egzamino organizavimo ir vykdymo teisėtumas negali būti vertinamas, vadovaujantis Švietimo įstatymo nuostatomis. Galiojantis teisinis reguliavimas, keliantis aukštus reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti advokatais, yra tinkamas. Advokato kvalifikacija - tai ne tik jo paties asmeninis reikalas, tai visos visuomenės lūkesčiai, nuo jo, kaip teisinės sistemos dalies, priklauso visos teisinės sistemos socialinis veiksmingumas. Aukštos teisininko (advokato, teisėjo) kvalifikacijos reikalavimas grindžiamas tuo, kad teisininkas turi būti ne tik teisinių paslaugų teikėjas, bet ir teisės funkcionalumo visuomenės raidoje garantas, kuriantis ir organizuojantis nacionalinę teisinę sistemą.
Lietuvos advokatūrai yra būdingas specifinis statusas. Įstatymų leidėjas konstitucinei teisei turėti advokatą įgyvendinti bei kitoms funkcijoms vykdyti priėmė advokatų profesinę veiklą reglamentuojantį specialų Advokatūros įstatymą, kuriuo remiantis Lietuvos advokatūra turi visus valstybės kontroliuojamai organizacijai būdingus požymius, nors ir savo veiklą organizuoja savarankiškai. Lietuvos advokatūra atlieka Advokatūros įstatymo 57 straipsnyje ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - VGTPĮ) 10 straipsnyje nurodytas funkcijas: advokatų savivaldos įgyvendinimą, advokatų profesinės veiklos koordinavimą, atstovavimą advokatų interesams valstybės institucijose, tarptautinėse ir užsienio valstybių organizacijose, teisės aktų projektų advokatų profesinės veiklos klausimais rengimą, advokatų veiklos kontrolę bei priežiūrą, advokatų kvalifikacijos tobulinimo organizavimą (seminarų, konferencijų rengimą) ir įgyvendinimą, antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų, advokatų padėjėjų veiklos kokybės tikrinimą ir kt.. Lietuvos advokatūra ne tik įgyvendina advokatų savivaldą, bet jai taip pat suteikti įgalinimai koordinuoti ir kontroliuoti advokatų ir advokatų padėjėjų veiklą (Advokatūros įstatymo 56 ir 57 straipsniai, VGTPĮ 10 straipsnis). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) doktrina, pagal viešąją teisę įsteigtos asociacijos (public-law associations), kurioms patikėta vykdyti viešąsias funkcijas – reguliuoti atitinkamas profesijas ir šitaip užtikrinti viešąjį interesą, negali būti prilygintos fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtiems susivienijimams, kurie yra kuriami ir veikia įgyvendinant Konstitucijos 35 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintą asociacijų laisvę (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas (dėl antstolių), EŽTT 1981 06-23 sprendimas byloje Nr. 6878/75 ir 7238/75 Le Compte,V. L. and De Meyer prieš Belgiją (dėl gydytojų); Europos Žmogaus Teisių Komisijos sprendimai dėl pareiškimų nepriimtinumo - Nr. 13750/88 M.A. prieš Ispaniją, Nr. 24057/03 Bota prieš Rumuniją (dėl advokatų), Nr. 14331/88 ir 14332/88 Revert and Legaliais prieš Prancūziją (dėl architektų).
Advokatūros įstatyme numatytas funkcijos atsakovė vykdo tiek advokatų, tiek advokatų
padėjėjų atžvilgiu. Egzistuoja bendrasis Lietuvos advokatūros interesas surinkti įmokas, kurios
naudojamos visos advokatų profesinės bendruomenės poreikiams tenkinti. Advokatūros įstatymo 56
Motyvuojamoji dalis
straipsnio 4 dalis nustato, kad kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys. To paties
straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų
įmokų ir kitų šaltinių. Pagal Lietuvos advokatūros įstatų, patvirtintų visuotiniame advokatų
susirinkime 2017 m. gegužės 5 d., 25.1 punktą Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti iš advokatų
renkamas vienkartinis stojamasis mokestis. Vienkartinio stojamojo mokesčio ir įmokų dydį Advokatų tarybos teikimu tvirtina visuotinis advokatų susirinkimas (Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 1 dalimi, visuotinis advokatų susirinkimas yra aukščiausias Lietuvos advokatūros organas, kurio sprendimai yra privali advokatams ir advokatų padėjėjams. Pareiga mokėti stojamąjį nario mokestį bei nario įmokas kyla iš Advokatūros įstatymo ir privalomos narystės santykių.
Vadovaujantis Advokatų tarybos 2013 m. liepos 4 d. sprendimu „Dėl asmens siekiančio būti pripažintu advokatu dokumentų pateikimo tvarkos“ patvirtinta Asmens siekiančio būti pripažintu advokatu dokumentų pateikimo tvarka (toliau - Tvarka), asmuo, siekiantis būti pripažintas advokatu, Lietuvos advokatūrai be Tvarkos 2 punkte nurodytų dokumentų, turi pateikti rekomendaciją, kurioje nurodyta, kad rekomenduojamasis atitinka Advokatūros įstatyme nurodytus reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos, taip pat nurodytos rekomenduojamo asmens asmeninės ir dalykinės savybės. Rekomendaciją turi teisę pateikti praktikuojantys advokatai, turintys ne mažesnį nei penkerių metų praktikuojančio advokato darbo stažą. Pabrėžtina tai, kad Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte apibrėžtas vienas iš pagrindinių keliamų reikalavimų advokato profesijai - nepriekaištinga reputacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2009, yra pabrėžęs, kad viena svarbiausių advokato, kaip teisininko, veiklos prielaidų yra nepriekaištingos asmens reputacijos principas. Profesinių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų nesilaikymas, sudaro pagrindą asmeniui prarasti teisę turėti (suteikti jam) advokato teisinį statusą. Leidimas teisingumo įgyvendinimo procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų teisingumo įgyvendinimo idėją, kaip tokią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3- 584/1999; 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-1243/2000). Advokatų taryba, vertindama asmens tinkamumą versti advokato profesine praktika nepriekaištingos reputacijos kontekste, turi įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant rekomenduojamo asmens asmenines ir dalykines savybes, todėl numatytas reikalavimas asmeniui, siekiančiam tapti advokatu, pateikti Lietuvos advokatūrai rekomendaciją, yra teisiškai pagrįstas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Atsakovė Lietuvos advokatūra nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra pasisakęs, kad tokiais atvejais svarbu įvertinti, ar atsakovui yra kilusi prievolė atlyginti ieškovui neturtinę žalą. Tokia prievolė atsakovei (-ams) kiltų konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t.y.: 1) neįvykdytos įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikti veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių - žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas. Pažymėjo, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas tais atvejais, kai prievolė atsakovui atlyginti padarytą žalą kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2008).
Nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos advokatūros veiksmuose, kuri veikia vadovaudamasi teisės aktais, nėra jokios kaltės dėl kilusių padarinių, kuriuos Ieškovė patikslintame ieškinyje įvardina kaip jai padarytą žalą. Teisėti veiksmai neturtinės žalos sukelti negali. Tai, kad Ieškovė nesilaiko Advokatūros įstatyme numatytų asmenims, siekiantiems tapti advokatais, reikalavimų, arba nerealizuoja savo teisės laikyti advokatų kvalifikacinį egzaminą, nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos advokatūros veiksmų teisėtumu.
Dėl ieškovės prašomos atlyginti neturtinės žalos formos- neturtinę žalą reikalaujama atlyginti pripažįstant faktą, kad Ieškovė nuo 2009 m. kovo 30 d. vykdė savarankišką advokato veiklą nurodo, kad toks Ieškovės reikalavimas ne tik, kad nepagrįstas, tačiau ir neteisėtas, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos teisės aktams. Nėra pagrindo nustatyti faktą neatitinkantį tikrovės, kad ieškovė nuo 2009m. kovo 30 d. vykdė savarankiškai advokato veiklą. Ieškovė veikė kaip advokato padėjėja, o ne kaip advokatė, savarankiškai vykdanti advokato profesinę praktiką.
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovė neįrodė neteisėtų veiksmų, o pateikė tik savo subjektyvią nuomonę kaip turėtų būti įgyvendinama teisė verstis advokato praktika.
Lietuvos Respublikos advokatūros Įstatymo (toliau - Įstatymo) 14 straipsnio l dalyje nustatyta, kad Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra. Įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad advokatų egzaminų komisija susideda iš septynių narių teisininkų. Po tris narius skiria Lietuvos advokatūra ir teisingumo ministras, vieną narį - Lietuvos teisininkų draugija. Advokatų egzaminų komisijoje negali būti daugiau kaip trys praktikuojantys advokatai. Advokatų egzaminų komisiją ir Lietuvos advokatūros teikimu jos pirmininką trejiems metams tvirtina teisingumo ministras. Vadovaudamasis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi teisingumo ministras 2005 m. lapkričio 28 d. Įsakymu Nr. 1R-379 patvirtino Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau - Aprašas). Aprašas yra galiojantis teisės aktas, jis nepanaikintas, todėl juo vadovaujamasi sudarant advokatų kvalifikacinio egzamino programą. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje Įtvirtinta, kad egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir Įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios. Minėtoje normoje numatyta, jog advokatu kvalifikacinio egzamino metu tikrinami pretendentą pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir Įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios. Teisės aktuose nėra nurodyti konkretūs egzaminuojamųjų pateiktų atsakymų vertinimo kriterijai, tačiau kiekvienam komisijos nariui tenka pareiga asmeniškai įvertinti atsakymų teisingumą, pakankamumą ir išsamumą atsižvelgiant i nurodytą vertinimo skalę ir Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymėjo, kad egzaminų komisijų nariams suteikiama egzaminuojamųjų vertinimo diskretinė teisė yra pripažįstama kaip atitinkanti teisinio reguliavimo principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1209-552/2016). Tokiu būdu aukštoji mokykla suteikia aukštojo mokslo kvalifikacijas (Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o tam tikra profesinė kvalifikacija, reikalinga profesinei ar kitai veiklai vykdyti, Įvertinama organizuojant kvalifikacinius egzaminus (Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Advokatų kvalifikacinio egzamino tikslai, t.y. įstatyme Įtvirtinus, kad Advokatų kvalifikacinio egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir Įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios, o Advokatų veiklos organizavimo egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą ir advokato profesinės etikos žinios, darytina išvada, kad Švietimo Įstatymo nuostatos vertinant Advokatų kvalifikacinio egzamino organizavimo, vykdymo ir apmokėjimo tvarką netaikytinos.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Kadangi ieškovė neįrodė neteistų veiksmų, o pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, kaip turėtų būti įgyvendinta teisė verstis advokato praktika, ieškinys yra nepagrįstas.
Ieškinys netenkinamas.
Byloje nustatyta, kad Ieškovė R. H. 2006m. baigė administracinės teisės magistratūros studijų programą Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultete ir įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Į bylą pateiktas Lietuvos advokatūros 2007m. kovo 1d. liudijimas Nr. 1425 tvirtina faktą, jog R. H. Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2007m. vasario 22 d. sprendimu įrašyta į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą. Lietuvos advokatūros 2017-10-26 d. Advokatų tarybos protokolo Nr. 39 išrašas tvirtina faktą, jog Advokatų tarybos posėdyje buvo svarstyti prašymai pripažinti advokatais ir nuspręsta R. H. prašymo pripažinti advokate netenkinti, nes nėra pateikta duomenų apie advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymą, nepateikta rekomendacijos dėl pripažinimo advokate ir nesumokėtas stojamasis mokestis.
Ieškovė nurodė, jog ji yra įgijusi kvalifikaciją, kuri suteikia teise dirbti teisininku - advokatu, teisėju, notaru, prokuroru, taip pat juristu, mano, kad neteisėtai ir nepagrįstai reikalaujama, kad siekiant dirbti advokate, turi būti pateikti duomenys apie advokato kvalifikacinį egzamino išlaikymą. Ieškovės nuomone mokamo advokato kvalifikacinio egzamino, kurį, jos nuomone vykdo nekompetentinga įstaiga, neformalus švietimo paslaugų teikėjas (advokatų egzaminų komisija, kurios nariai neturi pedagogo ar pedagoginės kvalifikacijos) ieškovei laikyti nereikėjo ir nereikia.
Su tokia ieškovės nuomone teismas nesutinka.
Advokato titulas yra saugomas ir reguliuojamas valstybės teisės aktais ir suteikiamas įstatymo nustatyta tvarka ne tik įgijus teisinį išsilavinimą bei ir turinčiam atitinkamą pasirengimo šiam darbui laipsnį.
Lietuvos Respublikoje asmuo siekiantis tapti advokatu, turi būti Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, turėti teisės bakalauro arba teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), turi turėti ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo (nuo kvalifikacinio laipsnio įgijimo) stažą arba atlikti ne trumpesnę kaip 2 metų advokato padėjėjo praktiką, būti nepriekaištingos reputacijos, mokėti valstybinę (lietuvių) kalbą, neturėti sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Be to, būtina išlaikyti advokato kvalifikacinį egzaminą (šis reikalavimas netaikomas asmenims, kurie turi ne mažesnį kaip 7 metų teisėjo stažą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras. Advokatas privalo apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu (minimali suma 29 000 eurų), turėti nuolatinę darbo vietą (kontorą), sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų, elgtis dorai ir pilietiškai, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti, per teismo posėdį dėvėti mantija, nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją, saugoti advokato veiklos dokumentus.
Nagrinėjamu atveju reikalavimas asmeniui, turinčiam VII lygio kvalifikaciją, teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą yra nustatytas įstatymu. Vertinant nurodytas aplinkybes, teismas daro išvada, jog siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves Konstitucijoje įtvirtintas vertybes paminėtas įstatymu nustatytas reikalavimas laikytinas būtinu, savo esme nepripažintinas pertekliniu ar vykdomu nekompetentingos įstaigos. Advokato kvalifikaciniu egzaminu nėra kvestionuojama įgyta VII lygio kvalifikacija. Profesiniu kvalifikaciniu egzaminu nėra ribojama ar paneigiama asmens teisių ar laisvių prigimtis bei jų esmė, nepaneigiama žmogaus teisė į privatų gyvenimą ir teisę laisvai pasirinkti darbą. Reikalavimu laikyti kvalifikacinį egzaminą yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus. Siekiant užtikrinti visuomenės narių pasitikėjimą teisine sistema valstybė užtikrina, kad teisinio atstovavimo institutas būtų efektyvus, apimantis konkrečias pareigas, apribojimus, užtikrinančius advokato profesijos standartus. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1dalis nustato, kad advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino (toliau – advokatų egzaminai) programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 „Dėl advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra patvirtintas Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo redakcija IR-149). Paminėto įstatymo 3 dalis nustato, kad advokatų kvalifikacinio egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios. Advokatų veiklos organizavimo egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą ir advokato profesinės etikos žinios. Neišlaikęs advokatų egzaminų asmuo gali juos perlaikyti ne anksčiau kaip po pusės metų. Perlaikomų advokatų egzaminų skaičius tam pačiam asmeniui neribojamas.
Aplinkybė, kad Advokatų egzaminų komisijos nariai neturi pedagogo ar pedagoginės kvalifikacijos, nesuponuoja išvados jog jie yra nekompetentingi, priešingai iš pateiktų advokatų kvalifikacinio egzamino komisijos nutarimų išrašų matyti, jog egzaminų komisijos nariai yra aukštos profesinės kvalifikacijos asmenys. Iš byloje pateiktų rodymų teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, jog tik pedagogas ar pedagoginę kvalifikaciją turintis subjektas, tikrinant pretendentų pasirengimą dirbti advokato darbą, jo gebėjimą teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai, tikrinant advokato profesinės etikos žinias, kvalifikuotai įvertins pretendento į advokatus atsakymų teisingumą, pakankamumą. Teisės aktai nenumato pareigos advokatų kvalifikacinio egzamino komisijos nariams turėti privalomą pedagogo ar pedagoginę kvalifikaciją. Galiojantys teisės aktai yra privalomi, teismui nesuteikta teisė pakeisti teisinį reglamentavimą.
Lietuvos advokatūra yra viešas juridinis asmuo. Jos veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių (Advokatūros įstatymo 56 straipsnis). Vienkartinio stojamojo mokesčio ir įmokų dydį nustato visuotinis advokatų susirinkimas. Ieškovei nėra suteiktas advokatės statusas, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji negali pasirinkti kitokio dydžio stojamojo nario ar nario mokesčio, pasirinkti kitos advokatūros, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovės teisės buvo pažeistos. Asmenims, siekiantiems tapti advokatais Lietuvos advokatūra ir Lietuvos valstybė užtikrino teisėtas procedūras. Pagal Advokatūros įstatymo teisines nuostatas verstis advokato profesine praktika turi teisę asmuo pripažintas advokatu ir įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Tai, kad ieškovei nepavyksta išlaikyti privalomo advokato kvalifikacinio egzamino ir tuo pagrindu ji nėra įgijusi advokato teisinio statuso, atsakovams nekyla prievolė atlyginti ieškovei neturtinę žalą.
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos advokatūra pateikė prašymą dėl 1000,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. CPK 93 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismui pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymas sudaro pagrindą prašymą pripažinti pagrįstu.
Vadovaujantis išdėstytu, CPK 259 str., 260 str., 270 str. , teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
ieškovės R. H. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai, Lietuvos valstybei dėl R. H. teisių pažeidimo, draudimo dirbti advokate netenkinti.
Iš R. H. priteisti 1000 00Eur bylinėjimosi išlaidas Lietuvos advokatūrai
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.