- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-423-480/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10455-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė (pran.), Galina Blaževič
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kadabra“
- Ieškovas
- L. S.
- Advokatai
- Domas Pakėnas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kadabra“, atstovaujamos advokato Domo Pakėno, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15488-638/2015 pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kadabra“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas L. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo UAB „Kadabra“, į ankstesnį darbą negrąžinti, laikyti, kad darbo sutartis pasibaigė teismo sprendimu nuo jo priėmimo dienos; priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2014-03-04 sudarė su atsakove sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti UAB „Kadabra“ parduotuvėje (duomenys neskelbtini) pardavėjo-konsultanto pareigoms. Taip pat tą pačią dieną tarp šalių buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Darbuotojai įmonėje dirbdavo pagal darbo grafikus, tačiau darbo grafikai nebuvo suderinami iš anksto, darbo kodekse numatytais terminais. Darbo grafikai buvo nuolat pildomi, koreguojami netgi prasidėjus einamajam mėnesiui, nederinant jų su ieškovu. 2015 m. vasario mėnesio suderintas darbo grafikas taip pat buvo keičiamas, todėl 2015-02-03 ieškovas pavėlavo atvykti į darbą. 2015-02-09 į darbo vietą atvykusi parduotuvės vadovė liepė rašyti pasiaiškinimą dėl pavėlavimo, ieškovas parašė, kad pavėlavo dėl nuolat besikeičiančių darbo grafikų. Ieškovui atsisakius pasiaiškinime rašyti diktuojamą tekstą, santykiai pasidarė konfliktiški, ieškovas pradėjo jausti spaudimą. 2015-02-20 parduotuvės vadovė ieškovą informavo, kad 2015-02-23 dieną jis turi atvykti pokalbiui pas bendrovės direktorių. 2015-02-23 vykusio pokalbio metu, direktorius ieškovui pateikė raštą, dėl nuobaudos skyrimo ir liepė jį pasirašyti. Kopija ieškovui nebuvo pateikta. 2015-02-25 elektroniniu laišku vadovė parduotuvės darbuotojams atsiuntė nurodymą apie parduotuvės „planinio valymo datą“ ir liepė darbuotojams pasirašyti, kad jie susipažino su šiuo nurodymu. Kadangi nurodytą 2015-02-27 dieną pagal darbo grafiką ieškovui buvo ne darbo diena, ir parduotuvės valymas ir (ar) remontas, ieškovo nuomone, nėra pardavėjo-konsultanto pareigos jis į planinį parduotuvės valymą neatvyko. Už darbą ne darbo grafiko metu, ieškovui nebūtų buvęs mokamas atlygis. 2015-03-05 ieškovui dirbant savo grafiku, į parduotuvę atėjo parduotuvės vadovė ir jam pranešė, kad jis yra atleistas iš darbo ir liepė pasišalinti iš parduotuvės. Ieškovas dar keletą dienų - iki kovo 9 d. – toliau ėjo į darbą. Jam apie atleidimą iš darbo niekas nepranešė, įsakymo neįteikė. Jis rašė laiškus atsakovės direktoriui prašydamas užtikrinti, kad jam būtų sudarytos sąlygos dirbti. Tik 2015-05-21 iš VSDFV duomenų sužinojo, kad yra atleistas iš darbo kovo 5 d. Todėl prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ginčyti atleidimą iš darbo. Neteisėtas atsakovo direktoriaus elgesys sukėlė stresą ir neigiamus išgyvenimus. Dirbdamas labai stengėsi, todėl dar didesnį pajuto nusivylimą, kai visos pastangos buvo neįvertintos. Mano, kad turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepasirašė jam pateiktų darbo tvarkos taisyklių, kuriose buvo numatyta, kad ieškovas privalo dalyvauti parduotuvės valymo darbuose, inventorizacijose. Ieškovas vėluodavo į darbą arba neatvykdavo nustatytu grafike laiku, todėl atsakovei atsirado teisė atleisti ieškovą iš darbo. Ieškovas žinojo, kad yra atleistas 2015-03-05, tačiau per mėnesį laiko į teismą nesikreipė, todėl praleido ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; panaikino 2015-02-23 UAB „Kadaba“ direktoriaus įsakymą dėl drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo; panaikino atsakovės UAB „Kadabra“ direktoriaus 2015-03-05 įsakymą dėl ieškovo L. S. atleidimo iš darbo; nusprendė į darbą ieškovo negrąžinti, laikyti, kad darbo sutartis tarp L. S. ir UAB „Kadabra“ yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo priėmimo dienos; priteisė ieškovui L. S. iš atsakovės UAB „Kadabra“ 1774,22 Eur darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015-03-05 iki šio teismo sprendimo paskelbimo dienos, ir toliau po 11,02 Eur už kiekvieną darbo dieną iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo, 462,84 Eur (priskaityta suma) išeitinę išmoką, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 900 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti; likusioje dalyje ieškinį atmetė; sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (235,20 Eur priskaityta suma) priteisimo ieškovui L. S. nurodė vykdyti skubiai; priteisė iš atsakovės UAB „Kadabra“ 76 Eur žyminį mokestį valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovas pagal 2014-03-04 darbo sutartį Nr. 132 dirbo atsakovės parduotuvės pardavėju konsultantu, darbo laikas nustatytas 20 val. per savaitę, atlyginimas 400 Lt bei priedai už rezultatus. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ieškovas priimant jį į darbą buvo pasirašytinai supažindintas su jo pareigų instrukcija, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, ar kitais lokaliniais norminiais aktais, apibrėžiančiais darbo pareigas ir darbo atlikimo tvarką. Atsakovas pateikė direktoriaus 2015-03-05 įsakymą atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 1 p., tačiau iš VSDFV duomenų bazės išrašo matyti, kad ieškovo atleidimas iš darbo yra užregistruotas 2015-03-04, t. y. diena anksčiau negu kad direktoriaus įsakymas. Ieškovui 2015-02-23 buvo paskirta drausminė nuobauda už vėlavimą į darbą. Vėliau ieškovui keletą kartų buvo reiškiamos pretenzijos už netinkamą pareigų vykdymą. Teismas konstatavo, kad kadangi ieškovui buvo paskirta nuobauda 2015-02-23, o 2015-03-05 ieškovas jau buvo atleistas iš darbo, tai būtų neracionalu ieškovui atskirai skųsti drausminės nuobaudos paskyrimą darbo ginčų komisijai, todėl ieškovui 2015-02-23 paskirtosios drausminės nuobaudos teisėtumas turėtų būti patikrinamas šioje byloje.
Dėl drausminės nuobaudos – pastabos. Teismas sprendė, kad drausminė nuobauda - pastaba ieškovui buvo paskirta nepilnai išsiaiškinus aplinkybes ir nenustačius ieškovo kaltės. Ieškovui paskirta drausminė nuobauda už tai, kad jis 2015 m. vasario 3 d. vėlavo atidaryti parduotuvę (duomenys neskelbtini) prekybos centre „Akropolis“ Kaune. Iš pateikto 2015 m. vasario mėnesio darbo grafiko nustatyta, kad ieškovui vasario 3 dieną buvo suplanuota dirbti nuo 10 iki 17 val. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad ieškovas vasario 3 d. dirbo 3 valandas. Ant atsakovės pateikto 2015 metų vasario mėnesio darbo grafiko nėra pažymėta, kada konkrečiai šis grafikas yra sudarytas ir kada jis pateiktas darbuotojams susipažinti, todėl nėra galimybės nustatyti, ar teisingos yra ieškovo nurodytos aplinkybės, kad grafikai būdavo sudaromi ir darbuotojams pateikiami pavėluotai ir nuolat kaitaliojami. Iš atsakovo direktoriaus įsakymo paskirti drausminę nuobaudą taip pat nematyti, kad atsakovo direktorius, prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, aiškinosi grafikų sudarymo ir paskelbimo darbuotojams aplinkybes.
Dėl drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo. Teismas nustatė, kad atsakovės direktoriaus 2015-03-05 įsakymu ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. už tai, kad 2015-01-13 atsisakė dalyvauti parduotuvės inventorizacijoje, 2015-02-27 nedalyvavo planiniame parduotuvės valyme, 2015-03-02 uždengė parduotuvėje esančią filmavimo kamerą. Teismas sprendė, kad ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimų, už kuriuos jam būtų buvę pagrindas skirti drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad iš ieškovo raštu buvo pareikalauta pateikti paaiškinimus. Ieškovui sausio 13 d. buvo nedarbo diena, atsakovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovui buvo pakeistas 2015 m. sausio mėnesio darbo grafikas arba buvo nustatyti viršvalandiniai darbai. Parduotuvės vadovė 2015-02-27 surašė aktą, kuriame teigė, kad ieškovas nedalyvavo inventorizacijoje, taip pažeisdamas visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.4 p., tačiau nesant duomenų, kad ieškovui apskritai buvo pranešta apie ketinimus atlikti inventorizaciją, nustatytas kitas darbo grafikas, susitarta dėl viršvalandžių, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas pažeidė darbo drausmę, t. y. neatliko darbo pareigų, kurias turėjo atlikti. Be to, drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo. Jeigu inventorizacija vyko 2015-01-13, tai ieškovo nedalyvavimas turėjo paaiškėti tą pačią dieną, vadinasi, terminas drausminei nuobaudai skirti baigėsi 2015-02-13. Vasario 27 diena ieškovui buvo nustatyta kaip nedarbo diena. Teismas konstatavo, kad ieškovui nebuvo prievolės 2015-02-27 dalyvauti parduotuvės valymo darbe, nes tas laikas nebuvo įtrauktas į ieškovo darbo grafiką ir nebuvo susitarimo dėl viršvalandžių, todėl negalima daryti išvados, kad ieškovas pažeidė darbo drausmę neatvykdamas valyti parduotuvės. Iš Valstybinės duomenų inspekcijos tvarkomo Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nustatyta, kad atsakovė nėra registruota kaip asmens duomenų valdytojas, atsakovė nepateikė priešingų įrodymų, taip pat įrodymų, kad buvo įvykdyti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 18 ir 20 straipsnių reikalavimai. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtai vykdė vaizdo stebėjimą parduotuvėje. Esant neteisėtiems atsakovės veiksmams, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas, sustabdydamas neteisėtą vaizdo stebėjimą, pasielgė neteisėtai. Teismas, įvertinęs šalių santykius, atsakovės elgesį su darbuotoju, laikė, kad grąžinimas į darbą yra neįmanomas, todėl darbo sutartis tarp šalių nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas ieškovui priteisė darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas vertino, kad atsakovės veiksmai paskiriant ieškovui drausminę nuobaudą buvo nepagrįsti jokiais įrodymais, atsakovė viso proceso metu negalėjo paaiškinti, kodėl skyrė ieškovui drausminę nuobaudą, nors prieš tai nebuvo konkrečiai nustatyta, kad ieškovas privalo dirbti inventorizacijos metu ar patalpų valymo metu. Atsakovo direktorius nesprendė darbo grafikų sudarymo problemos, nesiekė gauti darbuotojo paaiškinimų dėl pažeidimų, kuriais darbuotoją kaltino. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje darbuotojas patiria stresą, neigiamus išgyvenimus, netikrumo, persekiojimo būseną. Todėl atsakovė turi sumokėti ieškovui 300 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Dėl ieškinio senaties. Teismas konstatavo, kad nepaneigtas ieškovo teiginys, kad apie atleidimą iš darbo jis sužinojo tik 2015-05-21, gavęs pažymą iš VSDFV duomenų bazės. Ieškovas į teismą kreipėsi 2015-05-25, todėl vieno mėnesio termino nepraleido.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė UAB „Kudabra“, atstovaujama advokato Domo Pakėno, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-10-22 sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismo sprendimu buvo nepagrįstai nustatyta aplinkybė, kad nepaneigtas ieškovo teiginys, kad apie atleidimą iš darbo jis sužinojo tik 2015-05-21, gavęs pažymą iš VSDFV duomenų bazės, nes ieškovas sužinojo apie savo atleidimą iš darbo ir gavo atleidimą iš darbo patvirtinantį dokumentą 2015-03-05. Atsakovė atliko savo susirašinėjimo su ieškovu inventorizaciją ir rado susirašinėjimą, kuriuo atsakovės direktorius A. N. 2015-03-05 el. paštu ieškovo el. pašto adresu informuoja L. S. apie tai, kad pastarasis yra atleistas ir prie siunčiamo pranešimo prisega dokumentą – 2015-03-05 įsakymą apie L. S. atleidimą iš darbo (dokumentai pridedami prie apeliacinio skundo).
2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas apie atleidimą iš darbo sužinojo vėliausiai 2015-03-10, kai jam buvo labai aiškiai ir vienareikšmiai pasakyta, kad jis atleistas iš darbo, todėl teismas netinkamai nustatė šią faktinę aplinkybę. Ieškovas nebevyko į darbą ir faktiškai neatliko jokių darbinių pareigų nuo 2015-03-04, ieškovas šios aplinkybės neginčijo. 2015-03-05 ieškovas atidavė parduotuvės vadovei raktus ir išėjo. Teismui pateiktas ieškovo susirašinėjimas su parduotuvės vadove taip pat patvirtina, kad ieškovas apie atleidimą iš darbo sužinojo anksčiau, nei nustatė teismas.
Šalies argumentai
3. Teismas pažeidė DK 300 str. 1 d., kadangi ieškinio senaties termino eiga teismo sprendimu pradėta skaičiuoti nuo 2015-05-22. Ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-05-25, t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo to momento, kai ieškovas sužinojo apie atleidimą iš darbo ir jam buvo įteiktas atleidimą patvirtinantis dokumentas. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pateikti. Todėl, atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinys turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
Ieškovas L. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2015-10-22 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti; teismui nustačius UAB „Kadabra“ ir jos vadovo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, pranešti prokurorui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad ieškovas į darbą nebevyko nuo 2015-03-04. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas į darbą vyko ir po 2015-03-04, t. . elektroniniuose laiškuose parduotuvės vadovei ieškovas nurodo, kad jis vis dar lankosi darbe pagal savo darbo grafiką (2015-03-09). Be to, bylai pateiktos ir nuotraukos su datomis, darytos ieškovo darbo vietoje. 2015-03-05 jis atėjo į darbo vietą, atidarė parduotuvę ir atvykus parduotuvės vadovei buvo išvarytas ir iš jo paimti raktai. Ieškovas ne kartą prašė pateikti jo atleidimą iš darbo patvirtinančius dokumentus, tačiau jam dokumentai nebuvo pateikti.
2. Skunde neteisingai nurodoma, kad 2015-03-10 esantis vadovės ir ieškovo susirašinėjimas patvirtina, kad L. S. sužinojo apie atleidimą iš darbo. Ieškinio senaties terminas siejamas su dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo gavimu. Vien tik parduotuvės vadovės parašymas nepatvirtina, kad asmuo tikrai oficialiai yra atleistas, iš jo nėra aišku nei nuo kada, nei kokiu pagrindu darbuotojas buvo atleistas, prie elektroninio laiško nėra pridėta dokumentų patvirtinančių L. S. atleidimą iš darbo. Iš 2015-04-01 ieškovo prašymo atsakovei matyti, kad ieškovas nebuvo gavęs jokių, jo atleidimą iš darbo patvirtinančių dokumentų, jam nebuvo žinoma apie atleidimo š darbo pagrindą. Su ieškovu iš karto po jo atleidimo nebuvo atsiskaityta, darbo užmokestis jam buvo mokamas dar ir 2015-03-24. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškinys teismui buvo paduotas nepraleidus nustatyto ieškinio senaties termino.
3. Atsakovė su skundu pateikia ir neva ieškovui siųsta laišką, patvirtinantį jo atleidimą iš darbo. Ieškovo įsitikinimu, laiškas yra suklastotas, nes ieškovas iš atsakovės nėra gavęs tokio pobūdžio laiško. Atsakovė nei atsiliepime į ieškinį, nei bylos nagrinėjimo metu nei karto nebuvo nurodžiusi, kad pranešė ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą, darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir pan., nenurodė, kad ieškovui buvo išsiuntusi dokumentus, patvirtinančius darbo sutarties nutraukimą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovė nenurodo motyvų, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, todėl jie neturėtų būti priimami.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
CPK normos nenumato galimybės pildyti apeliacinį skundą (CPK 323 str.), taip pat pateikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Teikdama apeliacinį skundą atsakovė (apeliantė) pateikė 2015-03-05 el. pašto pranešimą bei šio pranešimo priedą – 2015-03-05 įsakymą dėl L. S. atleidimo. Ieškovas L. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog tokio pobūdžio laiško iš atsakovės jis nėra gavęs. Atsakydama į tai apeliantė pateikė 2016-01-25 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei nurodė, kad jos pateiktas įrodymas buvo surinktas po to, kai buvo suremontuotas atsakovės serveris ir rastas ieškovui išsiųstas el. pašto pranešimas. Tuomet ieškovas 2016-03-31 pateikė elektroninio pašto išrašą, kad tarp jo gautų laikų nėra laiško dėl atleidimo iš darbo. Visuma byloje esančių įrodymų ir pati nagrinėjama situacija leidžia spręsti, jog naujus įrodymus apeliantė pradėjo rinkti po jai nepalankaus sprendimo priėmimo ir jų pagrindu siekia pervertinti byloje esančius įrodymus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus apeliantė teikė pirmosios instancijos teismui ir šis nepagrįstai atsisakė juos priimti, o taip pat įrodymų apie tai, kad minėtų dokumentų apeliantė neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme. Duomenų apie atsakovės serverio gedimą pirmosios instancijos teismui, kaip ir apeliacinės instancijos teismui, nepateikta. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsisakytina priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu bei 2016-01-26 pateiktus naujus rašytinius įrodymus (2016-01-25 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, 2015-03-05 el. pašto pranešimą, 2015-03-05 įsakymą dėl L. S. atleidimo), o taip pat ieškovo 2016-03-31 pateiktą elektroninio pašto išrašą (CPK 75 str. 1 d., 314 str., 323 str.).
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamo ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo, nepagrįsto atsisakymo apeliantės prašymu taikyti ieškinio senatį, dėl kurios ieškinys turėjo būti atmestas.
Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Darbo kodeksas – toliau DK, ginčui aktuali jo redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01; DK 27 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, tačiau ginčams dėl nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo atveju yra nustatytas trumpesnis (sutrumpintas) vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos (DK 300 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-374/2012; pažymėtina, jog buvusi DK 297 str. 1 d. redakcija iš esmės atitinka DK 300 str. 1 d.).
DK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą.
Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas įstatyme yra nustatytas tam, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas bei racionalizuotos pralaimėjusios šalies išlaidos, taigi, jis aktualus tais atvejais, kai gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įvykdymo) dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. Žemės ūkio kooperatinė bendrovė „Litbera“, bylos Nr. 3K-3-138/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vieno mėnesio terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui darbdavio įsakymą, socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje A. Ž. V. UAB „Naujamiesčio būstas“, bylos Nr. 3K-3-203/2005). Vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje R. C. v. S. N. Individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009). Taigi vieno mėnesio termino pradžia siejama ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet su objektyvaus ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijumi – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena. Pažymėtina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. K. L. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-265/2009).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi proceso šalių nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas nepraleido vieno mėnesio terminą ieškiniui į teismą paduoti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas teigė, kad 2015-03-05 jam atvykus į darbą parduotuvės vedėja tik pasakė, kad yra atleistas ir liepė važiuoti pas direktorių, kurio kabinetas buvo kitoje miesto vietoje. Ieškovas, jo teigimu, dar ėjo į darbą iki kovo 9 dienos, tačiau į darbą buvo neįleidžiamas. Ieškovas 2015-03-10 dieną rašė elektroninį laišką atsakovo parduotuvės vadovei, savo tiesioginei viršininkei, prašydamas patvirtinimo, kad jis yra atleistas iš darbo. Tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovui atleidimo iš darbo dieną arba vėliau kokiu nors būdu buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepaneigtas ieškovo teiginys, kad apie atleidimą iš darbo jis sužinojo tik 2015-05-21, gavęs pažymą iš VSDFV duomenų bazės. Kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė nei atsiliepime į ieškinį, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nė karto nebuvo nurodžiusi, kad ieškovui buvo išsiųstas dokumentas, patvirtinantis darbo sutarties nutraukimą, todėl, atsižvelgdama į tai, o taip pat remdamasi CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostata, teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės apeliacinio skundo argumentus, jog atlikusi savo susirašinėjimo su ieškovu inventorizaciją, rado susirašinėjimą, jog ieškovo el. pašto adresu 2015-03-05 jam buvo siunčiama informaciją apie atleidimą ir prisegamas dokumentas (įsakymas) apie atleidimą iš darbo ir nuo šios dienos pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino eiga. Be to, šios apeliantės nurodytos aplinkybės prieštarauja ir kitiems byloje esantiems įrodymams, nes iš 2015-03-10 el. laiško parduotuvės vadovės L. A. turinio matyti, jog į ieškovo paklausimą apie jo oficialų atleidimą ji pateikia nuorodą į Sodros duomenų bazėje esančius duomenis, bet nieko nenurodo apie jau išsiųstą įsakymą. Ieškovas į teismą kreipėsi 2015-05-25, todėl, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai laikytina, kad vieno mėnesio termino jis nepraleido. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kompleksiškai analizuojant susiklosčiusius materialinius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – pripažinimo neteisėtu (nesant duomenų, kad ieškovui apskritai buvo pranešta apie ketinimus atlikti inventorizaciją; neaišku, kokiu pagrindu ieškovas turi atvykti į darbo vietą ir dirbti vasario 27 d. 8.30 val.; esant neteisėtiems atsakovės veiksmams kai ši neteisėtai vykdė vaizdo stebėjimą parduotuvėje, kt.), reikšmingos ir sprendžiant klausimus, susijusius su ieškinio senatimi, bei lemia tai, jog reali pažeistų subjektinių teisių apsauga nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Remdamasi šias argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės ieškovui priteistinos jos turėto bylinėjimosi išlaidos – 750 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų 8.11 p.), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kadabra“, j. a. k. 300562775, ieškovui L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.