Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-316/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-14
Bylos Nr.: 2A-316/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01652-2010-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas: L. B., S. B., A. B., M. B.
Trečiasis asmuo: G. B., Kredito unija „Vievio taupa“, uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“

Kategorijos

44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-316/2013Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01652-2010-3Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.; 44.5.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. B., S. B., A. B. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1385-395/2011 pagal ieškovų L. B., S. B., A. B., M. B. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. M. ieškinius atsakovui antstoliui D. J. dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tretieji asmenys G. B., Kredito unija „Vievio taupa“ ir uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių antstolio civilinę atsakomybę, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Šalies argumentai

Ieškovė L. B. ir ji kaip įstatyminė ieškovų S. B., A. B., M. B. atstovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo antstolio D. J. neteisėtais veiksmais padarytos 1127 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą kiekvienam ieškovui, t. y. S. B., A. B. ir M. B.. Nurodė, kad atsakovas, 2007 m. birželio 19 d. neteisėtai surašydamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), arešto aktą, šį ieškovei L. B. ir jos sutuoktiniui tuo metu priklausiusį butą be jokio teisinio pagrindo vienasmeniškai įvertino tik 18 000 Lt suma, grasindamas šį butą už tokią kainą parduoti iš varžytynių. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė ir jos sutuoktinis, nesutikdami su jais, patyrė pergyvenimus, ko pasėkoje pradėjo vartoti alkoholį, vėliau iširo ieškovės šeima bei paimti mažamečiai vaikai, kurie buvo apgyvendinti Elektrėnų globos namuose. Ieškovė dėl neteisėto buto arešto neteko garbingo „trijų vaikų mamos“ vardo ir patyrė didelius dvasinius ir fizinius pergyvenimus, jos vaikai neteko galimybės gyventi su abiem tėvais, sutuoktinis neteko darbo. Todėl ieškovė pagrindiniu šeimos moralinio nuopuolio, pažeminimo ir šeimos iširimo kaltininku laiko atsakovą. Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, jog atsakovo veiksmai surašant 2007 m. birželio 19 d. turto arešto aktą dėl 29,99 kv.m. ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo pripažinti neteisėtais, šis aktas buvo panaikintas tik 2010 m. liepos 23 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams, ieškovė CK 6.272 straipsnio 3 dalies, 6.250 straipsnio ir 2.24 straipsnio 1 dalies pagrindu prašo priteisti jai iš atsakovo 1 127 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt už patirtus dvasinus išgyvenimus neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė, kaip mažamečių sūnų – ieškovų, atstovė taip pat prašo iš atsakovo už didelius dvasinius išgyvenimus priteisti po 50 000 Lt moralinės žalos atlyginimą S. B., A. B. ir M. B., nes jie didelius dvasinus išgyvenimus taip pat patyrė dėl neteisėtų antstolio D. J. veiksmų.

Trečiasis asmuo savarankiškais reikalavimais I. M. prašė iš atsakovo antstolio D. J. priteisti 11 189 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ji yra ieškovės sesuo ir dėl neteisėtų atsakovo veiksmų taip pat patyrė didelius materialinius bei moralinius nuostolius, nes po 2007 m. birželio 19 d. buto arešto ji pati savo lėšomis mokėjo palūkanas už ieškovės šeimos negrąžintą paskolą trečiajam asmeniui Kredito unijai “Vievio taupa“. Ji 2007 m. birželio 20 d. - 2009 m. rugpjūčio 12 d. sumokėjo 11 189,04 Lt palūkanų, dėl ko patyrė materialinę žalą. Be to, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų areštuojant ieškovės butą ir išardant jos šeimą buvo paskleisti gandai, žeminantys ne tik ieškovės, bet ir I. M. garbę ir orumą, dėl ko ji patyrė pažeminimą bei reputacijos netektį bendraujant su aplinkiniais ir darbovietėje, todėl prašo iš atsakovo priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės L. B. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. M. po 1450 Lt iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų atsakovui (t. 2, b.l. 17-20). Teismas sprendė, kad nors ir 2007 m. birželio 19 d. atsakovo turto surašymo aktas, kuriame nurodyta, kad ieškovei L. B. ir trečiajam asmeniui G. B. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), įvertintas 18 000 Lt, panaikintas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartimi, tačiau šiame procesiniame dokumente nenustatyta atsakovo kaltė. Atvirkščiai, iš minėtos nutarties turinio matyti, kad joje nėra neginčytinai nustatytas antstolio veiksmų, vykdant išieškojimo pagal UAB „Snoro lizingas“ iš ginčo turto, tuo metu priklausiusio ieškovei L. B. ir trečiajam asmeniui G. B., procedūrą, neteisėtumas. Būtent dėl šios aplinkybės ir įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1485-424-2010 nustatytų faktų teismas sprendė, kad ginčo atveju nėra nustatytas žalos atsiradimo faktas, nes šioje byloje proceso dalyviai net neketino savo įsipareigojimus trečiajam asmeniui Kredito unijai „Vievio taupa“ perkelti kitiems asmenims, įskaitant ir atsakovą (CPK 182 str. 2 p.). Teismas pažymėjo, kad vien turto arešto akte nustatytos areštuojamo buto neteisingos vertės nustatymas, pats savaime nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesąlygojo būsimų ieškovės ir jos vyro neatsakingų veiksmų bei šių veiksmų priežasčių atsiradimo, todėl ginčo atveju nėra priežastinio ryšio tarp žalos atsiradimo ir atsakovo veiksmų (CK 6.247 str.). Teismo teigimu, nėra pagrindo tenkinti ir ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovams ir I. M., nes pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Todėl sprendžiant antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą CK 6.272 straipsnio nuostatos netaikytinos. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškiniuose nurodoma neturtinė žala atsirado dėl atsakovo kaltės, nes tiek ieškovės šeimos iširimo priežastis, tiek jos nepilnamečių vaikų gyvenimo suvaržymus, atskiriant juos nuo tėvų, visų pirma sąlygojo pačios ieškovės ir trečiojo asmens G. B. neatsakingi veiksmai šeimos atžvilgiu. Teismas atmetė ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. M. ieškinį, nes dėl teismo jau nustatytų ir aptartų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent atsakovo veiksmai tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygojo jos patirtus nuostolius - bylos nagrinėjimo metu ir I. M. bei Kredito unijos „Vievio taupa“ atstovas pripažino palūkanų mokėjimo laikotarpyje nuo 2007 m. birželio 20 d. iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. faktą gera valia, sudarius atskirą susitarimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. M. ieškinys nei CK 6.249 straipsnio, nei CK 6.272 straipsnio pagrindu yra nepagrįstas ir neįrodytas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai L. B., S. B., A. B. ir M. B. (toliau – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (t. 2, b.l. 26-41). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas naikintinas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 7 p., 3 d. 2 p.), nes teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų ir prašymų. Teismas nesvarstė ir sprendime nepateikė įvertinimo dėl Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimų atsakovo atsiliepime į ieškinį ir apeliantų prašymo išversti jiems nesuprantamas teisines sąvokas į lietuvių kalbą. Teismas nesvarstė įrodymų dėl atsakovo atsakomybės už apeliantų šeimos garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimą bei jų įregistravimą viešuose registruose. Dėl apeliantų reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teismo sprendime nepateikta atsakymo ir dėl to neteisingai išnagrinėta byla.

2. Teismo sprendime įrašyti teiginiai, kad 2007 m. birželio mėn. apeliantai sužinojo, jog turto aktas neteisėtas; kad apeliantai žinojo, jog jų butas be teisinio pagrindo įkainotas tik 18 000 Lt ir grasinama šį butą už tokią kainą parduoti iš varžytynių bei kad apeliantai nesutikdami su antstolio neteisėtais veiksmais pradėjo be saiko vartoti alkoholį, dėl ko iširo apeliantų šeima ir paimti mažamečiai vaikai, yra neteisingi. Apeliantų teigimu, 2007 m. birželio 27 d. atsakovas G. B. įteikė apeliantų šeimos vienintelio buto arešto aktą ir raštą grasinantį parduoti šį butą iš varžytynių už 18 000 Lt. Apie tai, kad šie antstolio veiksmai neteisėti apeliantai sužinojo tik 2009 m. liepos mėn., todėl nuo 2007 m. birželio 27 d. iki 2009 m. liepos mėn. tikėjo antstolio įteiktais dokumentais ir su sielvartu pergyveno, kada bus paskelbtos varžytynės ir bus išvaryti iš buto.

3. Dėl antstolio veiksmų apeliantai negalėjo parduoti buto ir prarado pirkėją, kuris buvo sutikęs pirkti butą už 70 000 Lt. Apeliantai prašo atsakovo atlyginti jiems trijų metų laikotarpyje už paskolą buto pirkimui sumokėtas palūkanas: apeliantės 1 127 Lt ir trečiojo asmens I. M. 11 186 Lt, nes šių išlaidų būtų nereikėję mokėti, jeigu nebūtų buvę antstolio veiksmų – neteisėto buto arešto, kuris tris metus neleido apeliantams šio buto parduoti.

4. Teiginys, kad apeliantė ir jos sutuoktinis pradėjo be saiko vartoti alkoholį, dėl ko iširo šeima bei paimti mažamečiai vaikai, kurie buvo patalpinti į Elektrėnų globos namus yra neteisingas, nes: 1) neturėjo lėšų besaikiam alkoholio įsigijimui; 2) „mėgėjais išgerti“ tapo per metus laiko; 3) Elektrėnų savivaldybė paėmė vaikus ir laikinai patalpino į vaikų globos namus 2008 m. rugpjūčio mėn., o apeliantę ir jos sutuoktinį išsiuntė gydytis nuo alkoholizmo; 4) apeliantė ir jos sutuoktinis nebuvo besaikiai alkoholikai, todėl Elektrėnų savivaldybė tėvystės teisių iš jų neatėmė; 5) apeliantei užbaigus gydymosi kursą, Elektrėnų savivaldybė negrąžino vaikų, nes vyras iš gydymosi įstaigos pabėjo nebaigęs gydymosi kurso; 6) apeliantė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. santuoką nutraukė; 7) 2010 m. rugsėjo 29 d. Elektrėnų savivaldybė grąžino apeliantei tris mažamečius vaikus, kurie dėl atsakovo neteisėtų veiksmų du metus praleido atskirai nuo tėvų.

5. Vadovaujantis CK 6.246 straipsniu antstoliui atsirado civilinė atsakomybė, nes jis atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti. Atsakovo neteisėti veiksmai – neteisėtas buto areštas, grasinimai parduoti jį iš varžytynių ir įstatymų pažeidimai įrodo atsakovo kaltę, nes jis, vykdydamas buto areštą, nebuvo tiek rūpestingas ir atidus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

6. Priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir apeliantės šeimos nelaimių prasidėjo 2007 m. birželio 27 d. ir tęsiasi iki šiol. Apeliantų teigimu, jis atsirado dėl to, kad atsakovas be teisinio pagrindo suvaržė apeliantės ir jos buvusio sutuoktinio daugiavaikės šeimos teises disponuoti vieninteliu vieno kambario butu. To pasėkoje antstolis pažeidė CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalis, apeliantės šeimos civilines teises bei įstatymų saugomus interesus ir padarė turtinę ir neturtinę žalą, kurią apeliantai prašo priteisti (CK 1.138 str. 6 d.).

7. 2007 m. birželio 19 d. atsakovas savo darbo kabinete surašė neteisėtą turto arešto aktą, kurį 2007 m. birželio 20 d. registravo Turto arešto aktų registre, tuo paskleisdamas apie apeliantės šeimą viešuose registruose tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie daugiau negu tris metus žemino apeliantės šeimos garbę ir orumą.

8. Teismas pažeidė CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes apeliantai negavo prašymo dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo, taip pat už advokato teisines paslaugas priteista suma 2000 Lt yra gana didelė ir tokio įkainio nėra Teisingumo ministro įsakyme. Apeliantai teigia, kad teismas neteisėtai priteisė jiems mokėti advokatui už teisines paslaugas 1450 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skirti L. B. teismo nuožiūra nustatyto dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisiant teismo nuožiūra dalį baudos atsakovo naudai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 49-54). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Reikalavimo, susijusio su apeliantų šeimos garbe ir orumu bei tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimu ir jų įregistravimu viešuose valstybiniuose registruose, ieškinyje nekėlė, todėl teismas šio reikalavimo ir neturėjo nagrinėti. Procesiniuose dokumentuose esančios lotynų kalboje vartojamos teisinės sąvokos nelaikytinos barbarizmais, todėl jos nepažeidžia proceso kalbos principo.

Šalies argumentai

2. Apeliantai teigia, kad iš atsakovo CK 1.138 straipsnio 6 dalies pagrindu priteistinas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, atsakovui tariamai pažeidus CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalis, tačiau apeliantams pirmosios instancijos teisme nenurodžius reikalavimo priteisti žalos atlyginimą šio teisinio pagrindo ir jo apskritai neįrodinėjus pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

3. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstos šalių pateiktomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patvirtina, jog atsakovui nekyla civilinė atsakomybė, nes nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartimi nėra konstatuota atsakovo kaltė, o apeliantai šios būtinos sąlygos neįrodinėjo. Apeliantai jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog atsakovo surašytu turto arešto aktu buvo padaryta turtinė žala bei nepagrindė turtinės žalos dydžio. Net ir darant hipotetinę prielaidą, kad apeliantai įrodė žalos atsiradimo faktą, negalima konstatuoti nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio tarp turto arešto akto surašymo ir apeliantų hipotetiškai patirtos turtinės žalos, o neįrodžius turtinės žalos atsiradimo fakto priežastinis ryšys tarp veiksmų ir kilusių pasekmių neegzistuoja.

4. Teisės aktai nenumato antstoliui pareigos atlyginti pastarojo veiksmais padarytą neturtinę žalą, išskyrus išimtis numatytas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje (neturtinė žala padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo). Todėl reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti ir neteisėti.

5. Darant prielaidą, kad antstolis privalo atlyginti savo veiksmais padarytą neturtinę žalą, atsakovo teigimu, tarp atsiradusios neturtinės žalos ir atsakovo veiksmų nėra jei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio.

6. Siekdama nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, apeliantė sąmoningai ir tikslingai nurodė tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes ir dalį jų prasimanė. Tokie apeliantės veiksmai, reiškiant nepagrįstus, nesąžiningus, grindžiamus nebūtomis faktinėmis aplinkybėmis procesinius kreipimusis, suponuoja svarstymus apie galimą apeliantės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, I. M. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, kredito unija „Vievio taupa“ pareiškimais dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (t. 2, b.l. 56-59, 61-63). Tretieji asmenys nurodo tapačius apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei juos palaiko, todėl jie nekartojami.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad atsakovas, surašydamas 2007 m. birželio 19 d. turto arešto aktą (t. 1, b.l. 8-9), kuris Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartimi panaikintas kaip neteisėtas (b.l. 10-11), areštavo apeliantei L. B. ir G. B. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), įvertinęs jį 18 000 Lt suma, nors buto rinkos vertė buvo ženkliai didesnė. Apeliantė nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirta turtinė ir neturtinė žala, kurią privalo atlyginti atsakovas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte bei šio straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyti absoliutūs skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindai, t.y. pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus bei buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydami priteisti apeliantei iš atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos 1 127 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą apeliantams S. B., A. B. ir M. B. (t. 1, b.l. 3-7, 48-52). Apeliantai teigia, kad teismas nesvarstė įrodymų dėl atsakovo atsakomybės už apeliantų šeimos garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimą bei jų įregistravimą viešuose registruose. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, ieškovų nurodytos ieškinyje, vertintinos kaip pareikšto reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą faktinis pagrindas, tuo tarpu materialiaisiais teisiniais reikalavimais yra reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas abu reikalavimus - priteisti iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą išnagrinėjo ir juos atmetė, nusprendęs, jog apeliantai bei trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais neįrodė ieškinyje išdėstytų aplinkybių. Dėl šios priežasties nelaikytinas pagrįstu apeliantų argumentas esą pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Taip pat nepagrįstai apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės (CPK 329 str. 3 d. 2 p.). Byla teismo posėdyje buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka valstybine kalba. Iš byloje esančios medžiagos (šalių procesinių dokumentų, teismo posėdžių protokolų, teismo procesinių sprendimų) matyti, kad visi šalių procesiniai dokumentai surašyti bei procesas pirmosios instancijos teisme vyko valstybine kalba (CPK 11 str. 1 d.). Tai, kad savo procesiniuose dokumentuose kelias lotynų kalboje vartojamas teisines sąvokas, kurios vartojamos ir teisės doktrinoje, nurodė atsakovas, negali būti laikoma esminiu proceso normų pažeidimu ir absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Tretieji asmenys tik prisidėjo prie pareikšto apeliacinio skundo, tačiau savarankiškų apeliacinių skundų dėl skundžiamo sprendimo nepadavė.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės sąlygų

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas nurodytą teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčo (dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo) sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas. Be to, dėl antstolio civilinės atsakomybės kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011). Todėl tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Kaip minėta, atsakovo civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju kildinama iš neteisėto 2007 m. birželio 19 d. turto arešto akto surašymo, t.y. neteisėtai areštavus apeliantei ir jos buvusiam sutuoktiniui G. B. nuosavybės teise priklausantį butą, siekiant jį parduoti iš varžytynių už rinkos vertę neatitinkančią kainą. Apeliantai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą prašo priteisti CK 6.272, 6.250 ir 2.24 straipsnių pagrindais, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendžiant antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą CK 6.272 straipsnis netaikytinas, nes antstolis nepatenka į šiame straipsnyje išvardintų subjektų, dėl kurių kaltės padaryta žala turi būti šio straipsnio pagrindu atlyginta (ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai, teismas), sąrašą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliantė teigia, kad dėl antstolio neteisėtų veiksmų – neteisėto buto arešto bei ketinimo butą parduoti iš varžytynių už tuo metu rinkos kainos neatitinkančią sumą, jos šeima patyrė pergyvenimus, dvasinius sutrikimus, pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus, sutuoktinis G. B. neteko darbo, nepilnamečiai vaikai apgyvendinti globos namuose, apeliantė ir jos sutuoktinis išsiųsti priverstinai gydytis nuo alkoholizmo, nutraukta santuoka, t.y. dėl atsakovo neteisėtų veiksmų tiek apeliantė, tiek trys jos nepilnamečiai vaikai, kurie du metus gyveno vaikų globos namuose, patyrė neturtinę žalą. Be to, atsakovui neteisėtą turto arešto aktą įregistravus viešuosiuose registruose, buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie žemina apeliantės garbę ir orumą (CK 2.24 str.).

Neturtinės žalos samprata pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinė žala atlyginama ne visais atvejais - ji atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, taip pat jei ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.). Taigi, jei nustatomi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyti galimi žalos atlyginimo atvejai, neturtinės žalos faktas preziumuojamas, o asmuo tokiu atveju turi pagrįsti reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį.

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apeliantais, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartyje nėra neginčytinai nustatytas antstolio veiksmų neteisėtumas bei kaltė. Kaip matyti iš 2010 m. liepos 26 d. nutarties turinio, teismas yra konstatavęs, jog atsakovas, surašydamas turto arešto aktą, pažeidė įstatymo reikalavimus bei nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl 2007 m. birželio 19 d. turto arešto aktas panaikintas (t. 1, b.l. 10-11). Taigi, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, t.y. konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas yra prejudicinis faktas, kurio nereikia papildomai įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu išsamiau nepasisako, nes atsakovo veiksmų tokio vertinimo esmės papildomai apeliantų skunde nurodomi argumentai dėl atsakovo padarytų pažeidimų nekeistų.

Taigi, spręstina, ar yra pagrindas pripažinti neturtinės žalos atsiradimo faktą, o jeigu taip – ar yra priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų bei ar ji atlygintina CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų kontekste.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalies nuostatą, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymu tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).

Teisėjų kolegija neatmeta, kad neteisėtas buto areštas galėjo sukelti apeliantei ir jos šeimos nariams tam tikrus pergyvenimus, netikrumą dėl ateities, įtampą bei konfliktines situacijas šeimoje ir pan. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus lyginant su eiliniais, gilius ir nelauktus. Jei dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, nepatogumai ir būtų nustatyti, bet jie ir jų padariniai būtų realiai galimai nuspėjami jau iš anksčiau ar sąlygoti kitų priežasčių, pavyzdžiui, paties asmens neadekvataus situacijos vertinimo ar naudojamų priemonių siekiant išvengti susikomplikavusios situacijos pasekmių, žalingų įpročių, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam asmeniui negalima būtų pripažinti teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

Visų pirma pažymėtina, kad tiesiogiai Antstolių įstatymas neturtinės žalos atlyginimo dėl antstolio neteisėtų veiksmų nenumato. Byloje taip pat nėra medicininių duomenų, kad apeliantei ar jos šeimos nariams būtų sutrikdyta sveikata. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė ir sutuoktinis buvo gydomi nuo piktnaudžiavimo alkoholiu. Net jei tokias elgseną bei jos pasekmes laikyti liga, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad vien turto arešto akte nustatytos areštuojamo buto neteisingos vertės nustatymas pats savaime sukeltų išgyvenimus tokio lygmens, kurie sąlygotų ar būtų tiesiogiai ar netiesiogiai, juo labiau, neišvengiamai susiję su būsimų apeliantės neatsakingų veiksmų (piktnaudžiavimas alkoholiu) kilimu ir jų pasekmių gydymo būtinumu bei kitų pasekmių (vaikų atidavimas į globos įstaigą) atsiradimu, nes nėra pagrindo manyti, kad buto įkainojimas didesne suma būtų jų nesukėlęs (bent jau tokių įrodymų nėra). Todėl šiuo aspektu priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir apeliantės (jos sutuoktinio) išgyvenimų, elgesio, pasekmių konstatuoti ir nebūtų galima (CK 6.247 str.). Taip pat iš byloje esančių įrodymų negalima nustatyti nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio, kad apeliantės (jos sutuoktinio) išgyvenimai ir atitinkamas jų elgesys kilo iš neteisėtų atsakovo veiksmų surašant turto arešto aktą apskritai bei ketinant vykdyti varžytynes dėl buto pardavimo. Pažymėtina, kad pati apeliantė, kaip matyti iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, skirtingai nuo šioje byloje teikiamų paaiškinimų apie buto arešto sužinojimo datą, teigė apie tai sužinojusi apskritai tik 2009 m. Šios bylos aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad ilgą laiką nemokant įsiskolinimų asmuo, prisiėmęs ir nevykdantis savo įsipareigojimų, gali tam tikru laipsniu jau iš anksto numatyti galimas dėl to vienokias ar kitokias neigiamas nevykdymo pasekmes ir dėl to kilsiančius atitinkamus išgyvenimus, t. y. tam tikra prasme pasiruošti ir sušvelninti faktiškai pirmiausiai pačių asmenų veiksmais kuriamą potencialiems išgyvenimams atsirasti situaciją. Aplinkybę, kad apeliantės šeimos iširimo priežastis buvo ne neteisėto turto arešto akto surašymo pasekmė, bet sutuoktinių skirtingi charakterio bruožai, skirtingas požiūris į šeimą, gyvenimo vertybes ir santuokines pareigas bei prasidėję nesutarimai, patvirtina Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas (t. 1, b.l. 17). Butas nebuvo parduotas iš varžytynių, turto arešto aktu buvo apribotas tik disponavimas juo, t.y. teisės pakeisti turto teisinę padėtį draudimas (teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą apsunkinti), tačiau apeliantai galėjo butą valdyti bei juo naudotis (t. 1, b.l. 8-9).

Todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų neturtinės žalos atlyginimo atvejų egzistavimą, o ir apskritai ieškinyje nurodyto pobūdžio aplinkybės apie apeliantės (jos sutuoktinio) išgyvenimus bei elgesį po buto arešto neteikia pagrindo konstatuoti esant neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atsiradimo faktą ir priežastinį ryšį su atsakovo veiksmais. Vertinant apeliantės atstovaujamų nepilnamečių vaikų reikalavimus, teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo jų tenkinimui – vaikai nuo šeimos buvo atskirti ne dėl to, kad butas buvo areštuotas, o dėl to, kad apeliantė bei jos sutuoktinis buvo priverstinai gydomi nuo piktnaudžiavimo alkoholiu.

Taip pat atmestini apeliantų argumentai ir dėl tikrovės neatitinkančių duomenų viešuosiuose registruose paskelbimo, kas, anot apeliantų, žemino garbę ir orumą, ir dėl to įstatymo (CK 2.24 str.) pagrindu jie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Visų pirma, tai, kad butas yra areštuotas, atitiko tikrovę, taigi, atspindėjo tikrąją padėtį. Nors pats savaime turto areštas vykdant išieškojimą ir gali skolininkui sukelti nepatogumus kitų asmenų požiūrio į jį aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, jis nereiškia asmens garbės ir orumo žeminimo. Antra, turto arešto aktas yra privalomai registruojamas viešuose registruose galiojančių įstatymų pagrindu, taigi, jo duomenų perdavimas atitinkamoms institucijoms nelaikytinas duomenų, su kuriais atsakovas turėjo teisę elgtis vienai ar kitaip savo nuožiūra, paskleidimu. Tuo tarpu įrašymas turto arešto akte neteisingų duomenų apie apeliantės ir G. B. gyvenamąsias vietas, net jei šie duomenys iš tikrųjų neatitinka tikrovės, taip pat niekaip nepagrindžia garbės ir orumo pažeidimo, neturtinės žalos atsiradimo realumo, o tokie teiginiai yra tik deklaratyvaus pobūdžio (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Taip pat atmestinas ir apeliantės reikalavimas priteisti 1 127 Lt turtinę žalą, grindžiamą tuo, kad ji sumokėjo tokią palūkanų sumą už būsto kreditą (t. 1, b.l. 16).

Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai (žala), kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko (atsakovo) civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko (atsakovo) veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi, tarp apeliantės nurodomos patirtos žalos, jei ir būtų galima ją konstatuoti, ir atsakovo neteisėtų veiksmų turi būti konstatuotas priežastinis ryšys. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Taigi, netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011 ir kt.).

Šis apeliantės reikalavimas nepagrįstas pirmiausia dėl to, kad palūkanas už gautą kreditą apeliantė (ar, kaip matyti iš bylos duomenų, – pagal susitarimą su kredito unija I. M.) privalėjo mokėti nepriklausomai nuo to, ar areštas butui pritaikytas ar ne, nes palūkanų mokėjimas nustatytas sutartimi, t.y. ji privalėjo vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Todėl nėra pagrindo apskritai pripažinti, kad palūkanų sumokėjimas vykdant sutartinius įsipareigojimus yra žala, priežastiniu ryšiu susijusi su butui taikytu areštu. Atmestinas ir teiginys, kad prašomos priteisti sumos apeliantei nebūtų reikėję mokėti, ji butą norėjo parduoti, tačiau dėl buto arešto negalėjo to padaryti. Visų pirma, byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių tikrai egzistavusius tokio pobūdžio ketinimus, nes vien tik 2009 m. kovo 25 d. išduotas įgaliojimas I. M. nepatvirtina šio fakto – jis nėra vien dėl įgalinimų buto pardavimui suteikimo, bet yra platesnės apimties (t. 1, b.l. 24). Tai patvirtina ir aplinkybė, kad butas ir po atsakovo veiksmų pripažinimo neteisėtais nebuvo parduotas ar net pardavinėjamas. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kad buvo reali galimybė parduoti butą. Antra, bet kuriuo atveju neįrodyta, kad net ir buto pardavimo atveju apeliantė būtų tinkamai atsiskaičiusi su kredito unija „Vievio taupa“ nemokėdama jos sumokėtų prašomų priteisti palūkanų. Todėl nesant pagrindo konstatuoti, kad atsakovo neteisėti veiksmai sąlygojo apeliantės sumokėtas palūkanas, darytina išvada, jog tenkinti šį reikalavimą nebuvo pagrindo (CPK 178 str., 185 str.).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškininius reikalavimus, dėl ko Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliaciniame skunduose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

Atsakovas prašo skirti L. B. teismo nuožiūra nustatyto dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisiant teismo nuožiūra dalį baudos atsakovo naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl teisėjų kolegija atsakovo prašymą skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesu atmeta kaip nepagrįstą (CPK 95 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas patyrė 2 900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b.l. 188-190, 198-199). Apeliantai teigia, kad teismas neteisėtai priteisė mokėti 1 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, o nagrinėjamu atveju atsakovo patirtų išlaidų už advokato pagalbą dydis neviršija rekomenduojamus maksimalius dydžius. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atmetus ieškinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apeliantės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. M. lygiomis dalimis priteisė atsakovui jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikus jų dydį patvirtinančių įrodymų, šis atsakovo prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo antstolio D. J. prašymą dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmesti.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus