- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-1412-513/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pran.), Erika Misiūnienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Atsakovas
- A. A.
- Ieškovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
- Trečiasis asmuo
- A. A., A. R.
Teisėja Lina Jociuvienė Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01695-2014-9
2015 m. lapkričio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės ir Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. A. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės ieškinį atsakovams A. A., A. A. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo A. A. patikslintą priešieškinį ieškovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės, dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo, tretieji asmenys A. A., A. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė teismo prašė iškeldinti atsakovus iš ieškovės patikėjimo teise valdomų, valstybei nuosavybės teise priklausančių tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Ieškinį grindė aplinkybe, jog atsakovas A. A. nebuvo lojalus Lietuvos Respublikai, nes, kaip buvęs represinių struktūrų darbuotojas, neperėjęs dirbti į policijos ar krašto apsaugos sistemas Lietuvos Respublikos interesams, neteko buvusių socialinių garantijų ir turėjo išsikraustyti iš užimamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų. Ginčo gyvenamosios patalpos užimtos neteisėtai, t. y. nebuvo paskirtos atsakovui A. A., su juo nebuvo sudaryta nuomos sutartis ir tarp šalių niekada nebuvo tarnybos santykių.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nurodydami, jog ieškovė apie ginčo situaciją žino daugiau nei 12 metų. Atsakovas A. A. buvo sudaręs elektros energijos ir šalto vandens tiekimo sutartis. Mano, kad patalpose gyveno teisėtai ir turėjo teisę jas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis.
Šalies argumentai
Atsakovas A. A. pateikė priešieškinį, juo prašė: 1) panaikinti 2002-08-08 įsakymo Nr. V6-141 punktą 1.1, kuriuo gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytas tarnybinių pastatų statusas; 2) pripažinti atsakovo A. A. teisę privatizuoti ginčo patalpas bei įpareigoti ieškovę sudaryti su atsakovu ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis. Argumentavo, jog jis nuo 1983 m. iki 1991 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) užkardoje ir po tarnybos liko gyventi ginčo patalpose. Pateikė prašymą privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas, atliko gyvenamojo namo inventorizaciją, tačiau gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūra nebuvo baigta dėl valstybinių institucijų nerūpestingumo. Patalpoms negalėjo būti suteiktas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas, nes jos niekada nebuvo patuštintos.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu su priešieškiniu nesutiko, tokią poziciją grindė ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais.
Trečiasis asmuo A. R. atsiliepimu nesutiko su priešieškiniu. Nurodė, jog gyvena viename name su atsakovais, name yra du butai ir yra neteisinga, kad atsakovai nori privatizuoti visą namą. Nuo 1994-09-01 jis tarnauja (duomenys neskelbtini), o name gyvena nuo 1997 m., paskyrus jam tarnybinį butą pagal 1997-05-12 protokolą Nr. 21/23-591.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-06-18 sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybėmis, vadovavosi 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. I-2051 „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 1, 2, 3 str. ir padarė išvadą, jog ginčo gyvenamosios patalpos priklauso Lietuvos valstybei, o patikėjimo teise jas valdo Krašto apsaugos ministerija pagal 1992-11-27 nutarimą Nr. 906 „Dėl buvusių Rusijos federacijos kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, paskirstymo ministerijoms ir savivaldybėms“, kuriame nurodyta, kad pasienio užkarda, karinė dalis 2114 Šaipiuose, Klaipėdos rajone, paskirta Krašto apsaugos ministerijai. Motyvavo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos butų kodekso patvirtinimo“ (1982 m. gruodžio 2 d. Nr. X-2703) 104 p., Vyriausybės nutarimo Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ (galiojusio nuo 1991-11-29, neteko galios 2001-07-11 priėmus nutarimą Nr. 878 (galioja nuo 2001-07-19) (Žin., 2001, Nr. 62-2265) 10 p., Vyriausybės 1991-08-26 nutarimo Nr. 360 „Dėl TSRS gynybos ministerijos, TSRS vidaus reikalų ministerijos ir TSRS valstybės saugumo komiteto įstaigų darbuotojų socialinės reabilitacijos bei jų šeimos narių socialinių garantijų“ 1.2, 3 p. nuostatomis. Argumentavo, jog duomenų, kad atsakovas būtų buvęs tarnybiniais santykiais susijęs su ieškove, byloje nėra, nuomos sutartis nesudaryta, socialinių garantijų pagal tuo metu galiojusius įstatymus atsakovas neturėjo, nes socialines garantijas turėjo tik lojalūs Lietuvos Respublikai buvusių represinių struktūrų darbuotojai ir jų šeimos nariai. Ginčo gyvenamosios patalpos yra tarnybinis butas, o įstatymas draudė jį privatizuoti (Butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) 1 str., 2 str., 3 str. 3 p.). Atsakovas, žinodamas, kad gyvena tarnybiniame bute (butas nuo 1997-05-15 buvo įregistruotas kaip tarnybinis), nesistengė įteisinti savo gyvenimo jame ir nors norėjo butą privatizuoti, tačiau gavęs atsakymą, jog butas priskirtas tarnybinio buto fondui ir negali būti privatizuojamas, kreipėsi į teismą dėl teisės butą privatizuoti tik gavęs Seimo kontrolierių įstaigos pažymą. Atsakovas elgėsi pasyviai, nesprendė problemos, nesudarė su ieškovę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Aplinkybę, jog atsakovas 2002-09-16 sudarė Elektros energijos ir šalto vandens tiekimo sutartis Nr. FS17-21/23-8-25-43, jog padarė namo kadastro bylą, vertino kaip nesudarančias teisinio pagrindo atsakovui privatizuoti tarnybines patalpas. Nemotyvuotu, deklaratyviu ir neįrodytu vertino atsakovo teiginį, kad ginčo patalpoms negalėjo būti suteiktas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas, nes jos niekada nebuvo patuštintos atlaisvintos. Motyvavo, jog tarnybinės gyvenamosios patalpos statuso pakeitimas susijęs su darbdavio poreikiu apgyvendinti jam reikalingus darbuotojus, bet ne su asmenų, kurie dėl įstatymo taikomų apribojimų negali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų be kito gyvenamojo ploto suteikimo, valia (kasacinio teismo 2001-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2001). CK 6.618 str. 1 d. normą aiškino, kaip sudarančią pagrindą išvadai, jog tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikimas, teisė gyventi joje, yra susiję su atitinkamu darbu (tarnyba), todėl teisės tapti nuomininku negali įgyti kitas asmuo, net ir dirbantis (tarnaujantis) pas tą patį darbdavį, bet nedirbantis darbo (neinantis pareigų), kuris yra pagrindas tarnybinei patalpai suteikti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimų. Atsakovas, suvokdamas, kad gyvena be teisinio pagrindo ginčo tarnybinėse patalpose, nesikėlė iš jų. Tokį pažeidimą laikė tęstiniu (vyko kiekvieną dieną), todėl atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš atsakovų priteistina po 51 Eur išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantai skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-06-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Argumentuoja, jog teismas padarė neteisingą išvadą, jog ginčo gyvenamosios patalpos yra dviejų butų pastatas, nes Nekilnojamojo turto registro duomenys (išrašas byloje yra) patvirtina, jog tai vieno buto pastatas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Teismas neteisingai taikė CK 6.618 str. 3 d. nuostatas, t. y. neįvertino aplinkybės, jog ginčo patalpos niekada nebuvo patuštintos, todėl joms negalėjo būti suteiktas tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinis statusas. Pažymi, jog analogiškos CK 6.618 str. 3 d. normai nuostatos įtvirtintos ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 878 4 punkte. Be to, 1964 m. CK 360 str. 3 d. taip pat imperatyviai numatė, jog valstybės valdžios ar valdymo institucijos, savivaldybių tarybos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar bendrijos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiria tik patuštintas joms nuosavybės (patikėjimo) teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Byloje nėra ginčo, kad 1983 m. A. A. buvo paskirtas tarnauti į (duomenys neskelbtini) užkardą, kur tarnavo užkardos viršininku iki 1991 m. liepos mėnesio, o po tarnybos pabaigos su šeima liko gyventi tame pačiame ginčo name pasienio užkardoje ginčo patalpose ir niekada iš šio namo nebuvo išvykęs. Jeigu ginčo patalpos būtų buvusios tarnybinės, anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas neleido iškeldinti iš užimamų patalpų nesuteikiant kitų (Butų kodekso 93 str.). Teismo sprendimas prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str. 4 d.). Atsakovai ginčo name pragyveno daugiau negu 31 metus, iki dabar ieškovei ginčo patalpos nebuvo reikalingos. Atsakovas A. A. iš tarnybos pasitraukė dėl sveikatos būklės, yra 64 metų amžiaus, todėl būsto atėmimas būtų akivaizdžiai neproporcingas ir nepagrįstas teisės į būstą neliečiamybės gerbimo požiūriu, prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Nurodo, jog 1992-02-28 A. A. ir jo sutuoktinė pateikė pareiškimą Kretingalės apylinkės privatizavimo komisijai, prašydami leisti privatizuoti užimamą ginčo gyvenamąją patalpą. Buto privatizavimo procedūra buvo tinkamai pradėta, tačiau iki dabar nebaigta ir tai rodo institucijų nerūpestingumą. Byloje pateikta Seimo kontrolierių įstaigos 2002-10-10 pažyma Nr. 2002/01-882 (CPK 197 str. 2 d.) patvirtina, jog kontrolierius siūlė Pasienio rinktinės vadui spręsti tarnybinių patalpų statuso panaikinimo klausimą, o išbraukus ginčo namą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijos – kreiptis į teismą dėl teisės privatizuoti ginčo patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo. Pirmoji pasiūlymo dalis nebuvo įgyvendinta, dėl to nebuvo galimybės pasinaudoti ir antrąja pasiūlymo dalimi. 2005-08-16 atsakovai gavo eilinį Pakrančių apsaugos rinktinės atsakymą į A. A. prašymą dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, kuris vėl suteikė teisėtų lūkesčių. Šios faktinės aplinkybės yra patvirtintos rašytiniais įrodymais, buvo nurodytos procesiniuose dokumentuose, tačiau teismo nebuvo ištirtos ir tinkamai įvertintos.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime atkartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisnius argumentus ir pažymi, jog atsakovui A. A. neperėjus dirbti į policiją ar krašto apsaugos sistemą, jis su šeima turi išsikelti iš užimamų tarnybinių patalpų. Atsakovas gyvena ginčo patalpose, tačiau, skirtingai nei kiti gyventojai, nemoka nuomos mokesčio, o tik komunalinius mokesčius. Ginčo name gyvena pareigūnas su šeima (trečiasis asmuo), su kuriuo ieškovė yra sudariusi tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Dėl buto privatizavimo eigos paaiškina, jog atsakovas nesidomėjo privatizavimo eiga, be to, 1998-06-22 raštu pasienio policija atsakovą informavo, jog pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 str. tarnybiniai butai neprivatizuojami. Klaipėdos rajono meras 2002-09-24 raštu Seimo kontrolierių informavo, jog peržiūrėjus gyventojų pareiškimus nuo 1995 m. A. A. pareiškimo nerasta, o iki 1995 m. gauti pareiškimai sunaikinti, pasibaigus jų saugojimo terminui. Tarnybinės gyvenamosios patalpos sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta, Butų privatizavimo įstatymas nebegalioja nuo 1998-07-01, taigi ginčo patalpa nebuvo privatizavimo objektas, o A. A. – tinkamas privatizavimo subjektas. Remiasi kasacinio teismo praktika (civilinės bylos Nr. 3K-3-1025/2000, 3K-3-194/2001, 3K-3-574/2007, 3K-3-113/2014). Nurodo, jog analogišką bylą 2009-12-17 išnagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-956-479/2009) ir iškeldino atsakovus iš rinktinei priklausančio tarnybinio buto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.). Šalys (jų atstovai) dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir byloje pakanka duomenų ją tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka.
Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka, jog yra ieškovės nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai juos iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi aktualiais ginčui išnagrinėti teisiniais aspektais, daro išvadą, jog bylos dalis dėl ieškovės reikalavimo išnagrinėta neteisingai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, formaliai.
Dėl ieškinio senaties termino ir teisės į bustą
Pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs faktinius bylos duomenis, padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo gyvenamajai patalpai taikytinas tarnybinio buto statusas. Pažymėtina, jog byloje įrodyta ir ieškovės nėra (nebuvo) ginčijamos aplinkybės, jog atsakovas A. A. nuo 1983 m., t. y. jau 32 metus, gyvena ginčo gyvenamojoje patalpoje, jog jis 1983 m. buvo paskirtas tarnauti į (duomenys neskelbtini) užkardą, kur tarnavo užkardos viršininku iki 1991 m. liepos mėnesio, jog po tarnybos pabaigos su šeima liko gyventi ginčo name ir niekada iš šio namo nebuvo išvykęs gyventi kitur ir pan. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino galiojančio (bei ginčo patalpų naudojimo, valdymo bei pripažinimo tarnybinėmis metu galiojusio) CK 6.618 str. 3 d. nustatyto teisinio reguliavimo aspekto, jog valstybės valdžios ar valdymo institucijos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų gali priskirti tik patuštintas jiems nuosavybės (patikėjimo) teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Duomenų, jog atsakovas buvo (yra) nelojalus galiojusiai (ar galiojančiai) valstybės vidaus santvarkai ir pan., byloje nėra. Duomenų, jog valstybė (valstybės sienos apsaugos tarnybos institucijos ar kt.) iki 1991 m. ar iš karto po to domėjosi, kas gyvena ginčo patalpose, ar kreipėsi į atsakovą A. A. dėl ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo, ar kreipėsi į teismą dėl jo (ne) sutikimo tokio sutartį sudaryti ir pan., byloje nėra ir teismas tokių aplinkybių nenustatė.
Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, jog atsakovas A. A. (su šeima) nuo 1983 m. gyveno, ginčijamo 2002-08-08 įsakymo Nr. V6-141 (jo dalies) priėmimo metu gyveno bei šiuo metu gyvena ginčo gyvenamosiose patalpose, susiklostė ilgalaikiai gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai nekomercinėmis sąlygomis (CK 6.577, 6.582, 6.583 str.). Visą šį laiką jokios kitos gyvenamosios patalpos nuosavybės teise jis neturėjo ir (ar) kitais pagrindais gyvenamojo būsto nevaldė. Atsakovai nebuvo ir nėra subjektai, kuriems galėtų būti suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, o ginčo patalpos niekada nebuvo patuštintos CK 6.618 str. 3 d. normos prasme. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo įsakymo 1.1 p. iš esmės neturi jokios faktinės ir teisinės reikšmės atsakovui (ar kuriam iš jų) ir (ar) neturi įtakos jų teisėms į būstą, nes jis yra niekinis, negalioja ex officio atsakovų nuomojamoms gyvenamosioms patalpoms, esančiomis 119,96 kv. m gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šioje byloje netaikytinas (CK 1.78 str. 1, 3 ir 5 d.). Taigi atsakovams ir jų teisėms į gyvenamąsias patalpas minėtas teisės aktas nesukelia teisinių pasekmių ir jie negali būti iškeldinti iš šių gyvenamųjų patalpų ieškovės nurodytų pagrindu. Nesant teisės pažeidimo ieškovo nurodytu pagrindu nėra ir ieškinio senaties. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta Klaipėdos apygardos teismo byla Nr. 2A-956-479/2009 nėra precedentas, nes teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be to, šioje byloje buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės – tarp šalių buvo sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, ir atsakovai nesiekė šios nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizuoti.
Teisė į būstą – tai asmens ekonominė, socialinė teisė. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą.
Teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį įgyti būstą. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo (LAT 2013-06-26 nutartis byloje Nr. 3K-3-361/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad valstybei priklausančios ginčo gyvenamosios patalpos atsakovams de facto buvo (yra) nuomojamos. Aplinkybė, jog ginčų patalpų nuomos sutarties šalys nėra sudariusios, jog atsakovai nemoka ieškovei nuomos mokesčio (moka komunalinius mokesčius), per se nepaneigia atsakovų teisės turėti, naudotis ir valdyti ginčo patalpą, iki būsto savininkė (valstybė) (patikėjimo teise turtą valdo ieškovė) nuspręs šiuos faktinius šalių nuomos santykius nutraukti, šiai procedūrai realizuoti taikydama CK reglamentuotą gyvenamųjų patalpų nuomos teisinį reguliavimą (CK XXXI skyrius „Gyvenamosios patalpos nuoma“). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovų teisė į ginčo būstą atsirado nuomos pagrindu ir šiuo pagrindu susiformavęs ryšys su ginčo patalpa galioja jau daugiau nei 30 metų, be to, pastato savininkės nėra (nebuvo) ginčijamas. Aplinkybė, jog trečiasis asmuo 2005-05-06 yra sudaręs tarnybinės gyvenamosios patalpos (esančios ginčo name) nuomos sutartį (įrašas viešame registre galioja nuo 2009-04-03), savaime nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovai nuomos sutartį komercinėmis sąlygomis atsisakė sudaryti ir (ar) atsisakė (atsisako) mokėti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį ieškovei ir pan. Taigi byloje neįrodyta, kad atsakovai pažeidė ieškovės teises, taigi jie negali būti iškeldinti iš nuomojamų gyvenamųjų patalų ieškinyje nurodytu pagrindu.
Dėl privatizavimo teisės
Tačiau ir nuomininkų teisė privatizuoti patalpas pagal Būtų privatizavimo įstatymą šiuo atveju nepripažintina. Pagal Būtų privatizavimo įstatymą vietos savivaldybės parduodavo joms priklausančius, o įmonės, įstaigos ir organizacijos – jų balanse esančius butus. Pirkti butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimos nariai, arba kuriems po įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta tvarka suteikta gyvenamoji patalpa (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.). Kolegijos vertinimu, atsakovas įstatymo nustatyta tvarka galėjo privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau šia teise įstatymo galiojimo laiku nepasinaudojo, neatliko visų būtinų veiksmų šiai teisei įsigyti per įstatyme nustatytą terminą. Ginčo atveju byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog atsakovas A. A., žinodamas, kad nuo 1983 m. gyvena ne savo, o valstybei (pasienio rinktinei) priklausančiame vieno buto gyvenamajame name, nebuvo pakankamai aktyvus, rūpestingas, kad realizuotų teisę į šios gyvenamosios patalpos privatizavimą (Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01). Byloje pateikta neoriginalaus dokumento – 1992-02-28 pareiškimo apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą (duomenys neskelbtini) k. (t. 1, b. l. 61–62) patvirtina, kad atsakovas ir jo sutuoktinė tokį prašymą pateikė (duomenys neskelbtini) viršaičiui, tačiau jis nebuvo patvirtintas notaro. Pažymėtina, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Įstatymo nustatyta tvarka nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo pardavimo sutartis nesudaroma. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 58 str. 3 d. įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taigi pripažintina, kad susitarimas su ieškovo šeimos nariais, gyvenančiais bute, nebuvo sudarytas. Nuo 2001-01-01 iki 2003-01-01 galiojusi Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. 2 d. 1 ir 2 p. redakcija numatė, kad Valstybės (savivaldybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos (parduodamos) pagal nustojusį galioti Butų privatizavimo įstatymą, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998-07-01 Seimo sudaryta komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą; kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Kaip jau buvo minėta, atsakovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir šio įstatymo tvarka teisės privatizuoti neįgijo, taip pat nustatyta tvarka nesikreipė į Seimo sudarytą komisiją, o pagal suformuotą teismų praktiką teisė privatizuoti teismine tvarka ginama tik tada, kai buvo atlikti visi veiksmai, būtini subjektinei teisei įgyti, tačiau jie nebuvo užbaigti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuomininko valios. Aplinkybė, jog ieškovo šeimos nariai nesudarė notaro patvirtinto susitarimo privatizuoti butą, reiškia, kad nebuvo esminės privatizavimo sąlygos. Be to, apeliantai nepateikė įrodymų, kad veikė aktyviai, ginčijo 1994-02-02 Kretingalės apylinkės viršaičio ir 1998-06-22 Pasienio policijos departamento veiksmus teismine tvarka, o priešieškinį (reikalavimą dėl privatizavimo teisės) pateikė tik 2014-10-20, t. y. tik po to, kai gavo Valstybinės sienos apsaugos tarnybos ieškinį dėl iškeldinimo. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Asmuo, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai ir toks elgesys gali sukelti jam neigiamų padarinių, už kuriuos jis pats atsakingas. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. A., būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo domėtis savo teisėmis, susijusiomis su jam (jo šeimai) skirto buto privatizavimu, o kilus dėl jų neaiškumų, – kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Be to, butų privatizavimo procesas įtraukė daugumą Lietuvos žmonių, apie šį procesą ir jo sąlygas visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, taigi atsakovas, būdamas atidus, apdairus, rūpestingas, turėjo žinoti apie savo teises ir rūpintis jų apsauga. Dėl nurodytų motyvų atsakovų skundo argumentai, kad iš esmės valdžios institucijos yra kaltos dėl to, jog liko nerealizuotas jo prašymas dėl buto privatizavimo, laikytini nepagrįstais, o apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika netaikytina, nes cituojamose bylose buvo kitos aplinkybės ir priešingai, nei šioje byloje, nustatyta, kad buvo atlikti veiksmai, reiškiantys teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas įgyvendinimą – pateikė institucijai prašymą ir reikiamus dokumentus (pvz., LAT 2010-03-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-67/2010, LAT 2012-05-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-240/2012 ir kt., CPK 185 str.). Pripažinus, kad privatizavimo teisė nebuvo realizuota dėl atsakovo kaltės ir nepateisinamo pasyvumo, taigi apeliantai neturi teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, t. y. priešieškinis atmestas pagrįstai, tik kitais motyvais (LAT 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2011 m. liepos 8 d. nutartis Nr. 3K-3-324/2011 ir kt.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (teismas padarė neteisingą išvadą, jog ginčo patalpos yra dviejų butų pastatas ir kt.) kaip neturinčių teisinės reikšmės ginčui atskirai nepasisakoma.
Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – naikintina skundžiamo sprendimo dalis dėl iškeldinimo ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Kita skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovų priešieškinis, paliktina nepakeista (CK 1.5 str., CPK 3 str., 177–179 str., 185 str., 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Nors apeliantų skundas tenkintas iš dalies (priimtas priešingas sprendimas dėl ieškinio reikalavimų), tačiau bylos baigtis tiek ieškovės, tiek atsakovų atžvilgiu yra aiški – šalių reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti.
Nustatyta, jog atsakovai, atskirsdami į ieškinį ir pareikšdami ieškinį, pirmosios instancijos teisme turėjo 159,48 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b. l. 60, 146), atmestus ieškinį atsakovams priteistina po 40 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.
Atsakovai apeliacinės instancijos teisme turėjo 92 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 2, b. l. 9), taigi, tik iš dalies patenkinus apeliacinį skundą atsakovams priteistina po 23 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 str. 1 d., 93 str. 2 d.).
Byloje yra 34,82 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme, pusę jų turėtų atlyginti atsakovai, todėl iš jų priteistina po 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., t. 1, b. l. 2).
Duomenų apie ieškovės civilinėje byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės ieškinys tenkintas ir atsakovai A. A. ir A. A. iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kartu gyvenančiais asmenimis bei turtu, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir priimti naują sprendimą – ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės ieškinį dėl iškeldinimo atmesti.
Priteisti iš ieškovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atsakovams A. A. ir A. A. po 40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmos instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovų A. A. ir A. A. po 8,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme, valstybės naudai.
Kitą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atsakovams A. A. ir A. A. po 23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.