- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-18
- Bylos Nr.
- 3K-3-574/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis, Sigitas Gurevičius, Česlovas Jokūbauskas
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- A. K., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Turto valdymo
- Kategorijos
- 50.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Česlovo Jokūbausko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovams A. K., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nepilnamečių vaikų išlaikymo padidinimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir nuomininko teisių į gyvenamąją patalpą perkėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė: 1) nutraukti 2001 m. spalio 12 d. Vilniaus miesto CMS įregistruotą jos santuoką su atsakovu, pripažįstant atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo; 2) po santuokos nutraukimo palikti jai pavardę (duomenys neskelbtini); 3) nustatyti nepilnamečių dukterų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina; 4) pakeisti iš atsakovo priteistą išlaikymą dukterims padidinant jį iki 450 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 5) padalyti santuokoje įgytą turtą, paliekant atsakovui natūra keleivinį automobilį NISSAN SUNNY (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2700 Lt, ieškovei priteisiant 1/2 dalies dydžio automobilio vertės kompensaciją – 1350 Lt; 6) įpareigoti atsakovą Turto valdymo ir ūkio departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) perkelti tarnybinio buto (duomenys neskelbtini), nuomininko teises ieškovei.
Ieškovė nurodė, kad 2001 m. spalio 12 d. sudarė santuoką su atsakovu. Santuokoje gimė dvi dukterys. Nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio šeiminiai santykiai tarp sutuoktinių nutrūko, šalys kartu negyvena, bendrai ūkio netvarko, nebendrauja, kiekvienas turi savo asmeninį gyvenimą. Atsakovas bute nebegyvena, (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-09738-55/2005 patvirtino šalių taikos sutartį, kuria sutuoktiniai išsprendė nepilnamečių dukterų išlaikymo klausimą, tačiau nuo to laiko aplinkybės pasikeitė.
Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu šeimai buvo suteiktas tarnybinis trijų kambarių butas, atsakovas pasirašė šių patalpų nuomos sutartį. Atsakovas bute negyvena, nuomos ir kitų mokesčių nemoka. Ieškovė dirba vidaus reikalų sistemoje, su ja lieka gyventi dvi nepilnametės dukterys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė ieškovės ir atsakovo sudarytą santuoką; 2) pripažino kaltais dėl santuokos iširimo abu sutuoktinius; 3) po santuokos nutraukimo paliko ieškovei pavardę (duomenys neskelbtini); 4) nustatė nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su motina – ieškove; 5) padidino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi priteistą iš atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukterims iki 450 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo reikalavimo teismui pateikimo dienos (2006 m. kovo 28 d.) iki jos sulauks pilnametystės, pavedant šiomis lėšomis disponuoti jų įstatyminei atstovei – motinai; 6) padalijo santuokos metu įgytą turtą, pripažįstant atsakovui ir ieškovei teisę kiekvienam į 1/2 dalį bendro turto; 7) paliko natūra atsakovui keleivinį automobilį NISSAN SUNNY (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovo 1350 Lt kompensaciją ieškovei už šį automobilį; 8) įpareigojo Departamentą perkelti tarnybinės gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuomininko teises ieškovei; 9) priteisė iš atsakovo ieškovei 140,50 Lt žyminio mokesčio ir 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; 10) priteisė iš ieškovės atsakovui 27 Lt išlaidų už kopijavimo paslaugas ir 88,50 Lt išlaidų už automobilio įvertinimą; 11) priteisė iš atsakovo 129,60 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Teismas konstatavo, kad abu sutuoktiniai kalti dėl jų santuokos iširimo. Teismas nurodė, kad atsakovas neturi teisės reikalauti uždrausti ieškovei pasilikti santuokinę pavardę, jeigu yra bendrų vaikų, nes skirtingos pavadės galėtų pažeisti vaikų interesus. Teismas vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina, nes taip susitarė abu sutuoktiniai.
Teismas konstatavo, kad po teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtinto susitarimo dėl vaikų išlaikymo atsirado naujų dukterų išlaikymo išlaidų, kurias įsipareigojo dengti atsakovas, tačiau, be 270 Lt mėnesinės išmokos kiekvienai dukteriai atsakovas papildomai prie jų išlaikymo neprisideda. Kadangi abiejų tėvų turtinė padėtis vienoda, abu tėvai privalo skirti lėšas lygiomis dalimis dukterims išlaikyti, t. y. po 450 Lt kiekvienos dukters poreikiams patenkinti.
Teismas sprendė, kad teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 2 punktas, kuriame nustatyta, jog ieškovė atsisako reikalavimų nustatyti dukterų gyvenamąją vietą su motina, perkelti ieškovei tarnybinio buto nuomininko teises, yra niekinis ir negalioja, nes prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Taikos sutartyje ir teismo nutartyje nenurodyta, kad ieškovei yra žinomos procesinės reikalavimų atsisakymo priežastys.
Teismas reikalavimą dėl nuomininko teisių perkėlimo sprendė atsižvelgdamas tik į nepilnamečių vaikų interesus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: 1) padidintą priteistą išlaikymą nepilnametėms dukterims sumažino ir priteisė išlaikymą po 350 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2006 m. kovo 28 d. iki pilnametystės; 2) panaikino sprendimo dalį dėl įpareigojimo Departamentui perkelti tarnybinės patalpos (duomenys neskelbtini), nuomininko A. K. teises E. K. ir šią ieškinio dalį atmetė; 3) priteistą iš atsakovo 129,60 Lt žyminį mokestį į valstybės biudžetą sumažino iki 57,60 Lt. Teisėjų kolegija kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovui 157,60 Lt žyminio mokesčio ir 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais keisti sprendimo dalį dėl santuokinio turto padalijimo.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad nepilnamečių mergaičių poreikiams patenkinti neužtenka priteisto išlaikymo po 270 Lt kas mėnesį, t. y. iš abiejų tėvų po 540 Lt kiekvienai mergaitei. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus įrodymus, sprendė, kad dalis ieškovės mergaitėms perkamų daiktų nėra perkami kas mėnesį, todėl ieškovės apskaičiuotas išlaikymas kiekvienai iš mergaičių mažėja maždaug apie 200 Lt kas mėnesį ir kiekvienai pakanka skirti po 700 Lt kas mėnesį. Tėvai gali leisti vaikams išlaikymą po 350 Lt kas mėnesį.
Dėl nuomininko teisių perkėlimo ieškovei teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas įpareigojo Departamentą perkelti nuomininko teises ieškovei, tačiau neišsprendė atsakovo A. K. teisių į butą klausimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas, neteisingai taikydamas CK 3.71 straipsnio 3 dalies normą, priėmė neįvykdomą sprendimą. Ginčo butas yra valstybės nuosavybė ir jį patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM), todėl tik ji gali priimti sprendimus dėl šio buto nuomos. Teismas nuomos santykius sukurti su ieškove įpareigojo neįgaliotą šiuos klausimus spręsti asmenį – Departamentą. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad net jeigu ieškovė būtų pareiškusi reikalavimą kitam atsakovui – VRM, neįrodžius, kad sutuoktiniai negali gyventi kartu nuomojamame bute, tai vis tiek nėra pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimą. Tai, kad ieškovė ir atsakovas nenori gyventi kartu, nereiškia, kad jie negali gyventi viename trijų kambarių bute. Šis tarnybinis butas buvo suteiktas atsakovui ir jo suteikimo metu buvusiems šeimos nariams. Nutraukus santuoką, nei ieškovė, nei vaikai neprarado teisės gyventi šiame bute nuomininko buvusios šeimos narių teisėmis. CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus trečiajame skirsnyje nenustatyta reikalavimo, šalims nutraukus santuoką, iškeldinti buvusį sutuoktinį iš kito sutuoktinio nuomojamų gyvenamųjų patalpų, todėl nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą nėra pažeidžiamos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašė: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir nuomininko teisių perkėlimo ir palikti galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimu, t. y. CK 3.192, 3.196, 3.201 straipsnius. Teismas, konstatuodamas, kad kiekvienai dukteriai kas mėnesį pakanka skirti po 700 Lt, o ne po 900 Lt, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs vieningą praktiką, kad teismas turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2006; 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai suprato ir aiškino vaikui kas mėnesį skiriamų periodinių išmokų esmę ir paskirtį. Kas mėnesį mokamos periodinės išmokos yra viena iš vaiko išlaikymo formų, todėl šios rūšies išlaikymas priteisiamas vadovaujantis dviem pagrindiniais kriterijais: vaiko poreikiais ir tėvų turtine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į išlaidas, kurias ieškovė vaikams išlaikyti skiria periodiškai, tačiau ne kiekvieną mėnesį, patvirtinančius įrodymus. Nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus, teismas turi atsižvelgti į tai, kad neįmanoma pateikti absoliučiai visų įrodymų, susijusių su vaikų išlaikymu.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino nuomininko teisių perkėlimą reglamentuojančias teisės normas (CK 3.71 straipsnio 3 dalį, 3.86 straipsnio 3 dalį), netinkamai aiškino nuomininko teisių perkėlimo instituto esmę ir jo sukeliamus padarinius. Nuomininko teisių perkėlimas reiškia tai, kad, perkėlus teises vienam asmeniui, kitam asmeniui (pirminiam nuomininkui) tam tikros teisės ir pareigos pasibaigia. Sutuoktinis, kuriam perkeliamos nuomininko teisės, tampa nuomininku, o pirmojo sutuoktinio visos teisės ir pareigos pagal sudarytą nuomos sutartį pasibaigia. Be to, nuomininko teisių perkėlimas pagal CK 3.71 straipsnio 3 dalį turėtų būti aiškinamas neatskiriamai nuo prievolių pabaigą reglamentuojančių teisės normų, nes tik taip galima aiškiai nustatyti nuomininko teisių perkėlimo instituto sukeliamus padarinius.
Nuomininko teisių perkėlimas yra labai artimas vienam iš specialių prievolių pasibaigimo būdų – novacijai (CK 6.141 – 6.144 straipsniai). Nuomininko teisių perkėlimo atveju nuomininko teisės perkeliamos tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kito sutuoktinio atžvilgiu nuomos teisiniai santykiai pasibaigia (kartu pasibaigia nuomotoją ir pirminį nuomininką siejanti prievolė). Perkėlus nuomos teises vienam iš sutuoktinių, kito sutuoktinio teisės pagal nuomos sutartį pasibaigia ir pirmasis sutuoktinis netenka teisinio pagrindo laikinai valdyti ir naudotis daiktu, todėl nebėra pagrindo papildomai spręsti pirmojo sutuoktinio teisių į nuomojamą butą klausimo.
Teismas, atsisakydamas perkelti nuomininko teises ieškovei, su kuria lieka mažamečiai vaikai, pažeidė vaikų teisę į būstą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktas, 13 straipsnis), nesivadovavo prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Priimant teisės aktus, juos taikant, sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2005). Nustačius, kad šeima gyvenamąją patalpą nuomojasi, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-825/2003).
3. Teismas pažeidė CPK 43, 45 straipsnius, reglamentuojančius bendrininkavimo, netinkamos šalies pakeitimo tinkama institutus, netinkami aiškino CPK 326 straipsnį, kuriame nustatytos apeliacinės instancijos teismo teisės, išnagrinėjus bylą. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, nurodė tikėtiną atsakovą, o tinkamą atsakovą turėjo pareigą nustatyti teismas. Tarnybinių patalpų suteikimo procedūra nustatyta CK 6.619 straipsnio 1 dalyje. Analogiška tvarka įtvirtinta Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 878 patvirtinto Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo 6 punkte. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad sutartį dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sudarė Departamentas. Darytina išvada, kad Departamentas, kaip nuomotojas, yra tiesiogiai susijęs su tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniais santykiais, nes jis patikėjimo teise valdo ginčo patalpas. Taigi šis Departamentas yra tinkamas atsakovas.
Net ir konstatavęs, kad Departamentas yra netinkamas atsakovas, teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinio reikalavimo dėl nuomininko teisių perkėlimo. Ieškinys yra pareikštas dviem atsakovams – VRM ir Departamentui. Teisminio nagrinėjimo metu teismas turėjo pareigą nustatyti tinkamą atsakovą, o priimdamas sprendimą dėl nuomininko teisių perkėlimo, galėjo įpareigoti perkelti šias teises tiek vieną, tiek kitą, tiek abu atsakovus.
IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. K. prašė kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatorės pateiktus dokumentus dėl mėnesio išlaidų, tėvų turtinės padėties, nustatė proporcingą išlaikymo dydį. Teismas kruopščiai vertino kasatorės pateiktus raštiškus įrodymus, pasisakė dėl vaikų intereso prioriteto ir atsižvelgė į tėvų turtinę padėtį.
2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuomos perkėlimo ieškovei klausimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat CK 3.71 straipsnio 3 dalį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, perkeldamas ieškovei nuomininko teises, privalėjo išspręsti atsakovo teisių į butą klausimą.
3. Kasatorė nepagrįstai nesirėmė CK normomis, reglamentuojančiomis gyvenamosios patalpos nuomos santykius. CK 6.589 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas ir jo šeimos nariai. Įstatyme nenustatyta, kad, nutraukus santuoką, buvusį sutuoktinį privalu iškeldinti iš kito sutuoktinio nuomojamų gyvenamųjų patalpų.
4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo įpareigojimą Departamentui perkelti tarnybinės patalpos nuomininko teises ieškovei. Kasatorei norint tapti tarnybinio buto nuomininke, reikalingas vidaus reikalų ministro įsakymas, kurio pagrindu Departamentas sudarytų šių patalpų nuomos sutartį.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 416 patvirtintų Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų 2 punkte nustatyta, kad departamento steigėjo funkcijas vykdo Vidaus reikalų ministerija. Nuostatuose neįtvirtinta, kad Departamentas priima sprendimus dėl tarnybinių patalpų suteikimo ir nuomos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl nuomininko teisių perkėlimo palikti nepakeistą ir šią kasacinio skundo dalį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Tiek CK 6.618 straipsnis, tiek Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 878 patvirtintas Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašas griežtai apibrėžia tarnybinių patalpų skyrimo tikslą. Tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms taikomas specifinis teisinis režimas, jų skyrimas, naudojimasis jomis ir iškeldinimas iš jų yra imperatyviai reglamentuotas įstatymų. CK šeštosios knygos IV dalies XXXI skyriaus trečiojo skirsnio nuostatos yra specialiosios normos, todėl negalima tarnybinių patalpų nuomos teisių perkėlimo aiškinti vadovaujantis panašiais institutais. Be to, CK 6.618 ir 6.620 straipsniuose yra nustatyti gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pasibaigimo pagrindai. Atsakovo A. K. tarnyba nėra pasibaigusi, todėl nėra pagrindo prievolei pagal tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pasibaigti.
Teisių ir pareigų perkėlimas pagal nuomos sutartį ieškovei prieštarautų Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 4 straipsnio 1 punktui. Nors ieškovė dirba Lietuvos policijos tarnyboje, tačiau, jau skyrus jos sutuoktiniui tarnybines gyvenamąsias patalpas, jai 2003 m. spalio 15 d. dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleista nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), todėl ji neatitinka Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 punkte įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis skiriamos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Įpareigojus Departamentą perkelti ieškovei teises ir pareigas pagal tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, Departamentas turėtų sudaryti sutartį, prieštaraujančią įstatymams. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2006; 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005) .
2. Byloje nėra įrodymų, kad sutuoktiniai su nepilnamečiais vaikais negali gyventi kartu nuomojamame bute. Tai, kad atsakovas su ieškove nenori gyventi kartu, nereiškia, kad jie negali gyventi kartu trijų kambarių nuomojamame bute. Tarnybinis butas buvo suteiktas atsakovui ir jo suteikimo metu buvusiems šeimos nariams. Šalims nutraukus santuoką, nei ieškovė, nei nepilnamečiai vaikai neprarado teisės gyventi ginčo bute nuomininko buvusios šeimos narių teisėmis. Aplinkybė, kad teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį neperduotos, netrukdo laikinai valdyti nuomojamą tarnybinę gyvenamąją patalpą ir ja naudotis. Taigi nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą šiuo atveju nėra pažeidžiamos. CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus trečiajame skirsnyje neįtvirtinta galimybės, šalims nutraukus santuoką, iškeldinti buvusį sutuoktinį iš kito sutuoktinio nuomojamų gyvenamųjų patalpų.
Departamentas neturi galimybių aprūpinti ieškovę būstu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai;
1. CK 3.71 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium. Taigi sutuoktinio iškeldinimas iš nuomojamo buto galimas tik tada, jeigu šis sutuoktinis yra įpareigotas gyventi skyrium.
2. Nagrinėjant nuomininko teisių perkėlimą reglamentuojančias teisės normas, analogija su panašiais teisės institutais negalima. Nuomininko teisių perkėlimas yra atskiras institutas ir yra reglamentuotas CK normų, kuriose nenustatyta nuomininko teisių pasibaigimo, šias teises perkėlus kitam nuomininkui.
3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, šalims nutraukus santuoką, nei ieškovė, nei vaikai neprarado teisės gyventi nuomojamame bute.
4. Teisės normose, reglamentuojančiose tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimą, neįtvirtinta nuomininko teisių perkėlimo galimybės, vienintelis tokių patalpų naudojimosi pagrindas – darbo (tarnybos) santykiai tarp nuomotojo ir nuomininko. Dėl to nepagrįstas kasatorės teiginys, kad perkėlus nuomininko teises kitam sutuoktiniui, pirmasis sutuoktinis netenka teisės gyventi tarnybiniame bute.
5. Ginčo tarnybinė patalpa nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o turto patikėjimo teise šias patalpas valdo Departamentas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.
Dėl išlaikymo dydžio nustatymo nepilnamečiams vaikams
Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymo dydį. Priteistino išlaikymo dydis nustatomas atsižvelgiant į CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Joje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Šiuos kriterijus ne kartą yra konkretizavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta byloje V. S. v. M. S., tretieji asmenys A. I., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-259/2004, Teismų praktika 22; 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta byloje A. B. v. V. U., trečiasis asmuo – Šalčininkų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-628/2006; 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta byloje D. G. ir V. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-216/2006, ir kt.).
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali skirtingais motyvais padaryti tokias pačias arba net skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Nustatydamas kitokį nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi įstatymo nustatytais ir teismų praktikoje suformuotais kriterijais, sprendžiant reikalavimus dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
Nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymo dydis nėra nuolatinis ir nekintamas. CK 3.201 straipsnyje nustatyta, kad, esant tam tikroms sąlygoms, pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį teismas gali padidinti ar sumažinti priteisto išlaikymo dydį. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas išlaikymo dydžio vertinimas yra fakto klausimas. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį fakto klausimų kasacinis teismas nesprendžia. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, materialinės ir procesines normas taikė tinkamai ir jo išvadų kasacinio skundo argumentai nepaneigia.
Dėl nuomininko teisių į gyvenamąją patalpą perkėlimo
Atsakovui suteikta gyvenamoji patalpa yra tarnybinė. CK 6.618 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams), atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos. Šioje įstatymo normoje nustatytas specifinis tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinis statusas. Jos suteikiamos ne bet kuriam asmeniui, bet tik tokiam, kuris dirba ne bet kokį darbą (yra tarnyboje), o tokį, kuriam dėl to darbo pobūdžio būtina ta konkreti gyvenamoji patalpa. Šioje patalpoje darbuotojas (tarnautojas) turi teisę gyventi iki to laiko, kol nepasibaigia darbo sutartis (tarnyba). Net tuo atveju, jeigu darbo santykiai nenutrūksta, tačiau pasikeičia darbuotojo, kuriam buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, darbo (tarnybos) pobūdis, t. y. darbuotojas pas tą patį darbdavį dirba kitą darbą (eina tarnybą), kuris nesuteikia teisės į tą konkrečią tarnybinę gyvenamąją patalpą, arba išnyksta įstatymų nustatytos sąlygos, toks darbuotojas, kartu ir jo šeimos nariai, netenka teisės naudotis gyvenamąja patalpa, turinčia tarnybinį statusą. Taigi tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikimas, teisė gyventi joje yra susiję su atitinkamu darbu (tarnyba), todėl teisės tapti nuomininku negali įgyti kitas asmuo, net ir dirbantis (tarnaujantis) pas tą patį darbdavį, bet nedirbantis darbo (neinantis pareigų), kuris yra pagrindas tarnybinei patalpai suteikti.
CK 3.71 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium. Tarnybinė gyvenamoji patalpa turi specifinį teisinį statusą. Dėl tokio statuso nuomininku negali tapti kitas asmuo, kuris nedirba atitinkamo darbo (tarnybos), suteikiančio teisę gauti tarnybinę gyvenamąją patalpą. Taigi pagal CK 3.71 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, nuomininko sutuoktiniui teismas negali perkelti nuomininko teisių į tarnybinę gyvenamąją patalpą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas.
Namų valdos techninės apskaitos kortelėje (T. 1, b. l. 101) nurodyta, kad patalpas patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Tarnybinė gyvenamoji patalpa atsakovui suteikta vidaus reikalų ministro įsakymu (T. 1, b. l. 112). Tačiau nuomotojas yra Departamentas ir būtent jis sudarė nuomos sutartį su atsakovu (T. 1, b. l. 113). Departamentas yra įregistruotas juridinių asmenų registre. Taigi Departamentas yra teisėtas nuomotojas, todėl jis yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Ieškovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 17 d. nutarties, priimtos byloje D. B. v. Kauno miesto savivaldybės valdyba, tretieji asmenys: savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“, Naujamiesčio butų ūkio tarnyba, S. V., M. G., V. Č., bylos Nr. 3K-3-825/2003, išaiškinimai šioje byloje negali būti taikomi, nes ieškovės nurodomoje nutartyje ir šioje byloje yra skirtingas gyvenamųjų patalpų teisinis režimas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tinkamas atsakovas byloje yra VRM, o ne Departamentas, tačiau teisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nebūtų teisinga naikinti teisine prasme teisingą teismo nutartį vien dėl to, kad netinkamai išaiškinta civilinio proceso teisės norma, o pritaikius tinkamą normą rezultatas išliktų toks pats, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.