- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-437-885/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-1-00159-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- T. J.
- Nukentėjusysis
- S. G.
- Civilinis ieškovas
- S. G.
- Advokatai
- Ernestas Bušmovičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, N. Ž.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo S. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 6 mėnesiams laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu (nuosprendyje nurodyta BK 67 straipsnio 6 punktu), paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (250 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
S. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam iš T. J. 60 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš T. J. valstybės naudai 394,03 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, suteiktos nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. G., išlaidų atlyginimo.
Priteista iš T. J. 394,02 Eur S. G. naudai bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš T. J. 29,78 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. T. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. gruodžio 11 d., apie 17.50 val., prie (duomenys neskelbtini), T. J., staiga kilus asmeniniam konfliktui su nukentėjusiuoju S. G. dėl be priežiūros lakstančio T. J. šuns, po to, kai nukentėjusysis S. G. gindamasis iššovė į šuns pusę, jis priėjęs prie nukentėjusiojo, tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į tarpkojį, pastarajam pasilenkus, rankomis ne mažiau kaip du – tris kartus sudavė į nugaros sritį, dėl ko S. G. griuvo ant žemės, tęsė muštynes, kurių metu jam (T. J.) priklausantis šuo įkando S. G. į dešinę koją, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. G. abiejų rankų, dešinės pėdos odos nubrozdinimus, varpos ir kapšelio srities poodinę kraujosruvą, taip savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam S. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas fizinį skausmą.
II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. liepos 1 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, o S. G. civilinį ieškinį – atmesti. Teismui nusprendus, kad jis padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: dėl turtinės žalos atlyginimo bei sumažinti priteistos turtinės žalos dydį iki 50 Eur (atmetant 10 Eur išlaidas dėl kepurės sugadinimo); dėl S. G. priteistos neturtinės žalos atlyginimo bei priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 400 Eur; dėl S. G. naudai priteistos 394,02 Eur sumos už advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą išlaidų apmokėjimo bei teismo nuosprendį šioje dalyje panaikinti; dėl 788,05 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo bei sumažinti priteistiną sumą iki 200 Eur; dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo bei panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio (250 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apelianto manymu, byloje pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas turi esminių trūkumų, teismo sprendimo motyvai priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus (netinkamai vertino įrodymus, sureikšmindamas atskirus įrodymų šaltinius bei pateikdamas neįtikinamus argumentus, kurie iš esmės pagrįsti prielaidomis), netinkamai išspręstas civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai įrodyta T. J. kaltė tyčia padarius S. G. nežymius sveikatos sutrikdymus, yra padaryta nepagristai bei pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Baudžiamojoje byloje yra prijungta administracinio nusižengimo medžiaga bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo priimtas nutarimas (skunde nurodyta Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų), remiantis kuriuo T. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) (skunde nurodyta ANK) 110 straipsnio 10 dalyje, bei jam buvo paskirta administracinė nuobauda – piniginė bauda. Apelianto teigimu, kaip matyti iš jam pateikto kaltinimo bei iš bylos pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių aplinkybių, S. G. dešinės pėdos odos nubrozdinimą padarė ne jis, o tuo metu be pavadėlio lakstęs šuo, kuris jo ir S. G. grumtynių metu perkando nukentėjusiojo batą. Jis jau yra nubaustas už šiuos nukentėjusiajam padarytus kūno sužalojimus administracine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismui nepašalinus iš apkaltinamojo nuosprendžio S. G. padarytų kūno sužalojimų, susijusių su dešinės pėdos odos nubrozdinimu, buvo pažeistas BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas dvigubo nubaudimo principas bei tuo pačiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Nr. 7 protokolo 4 straipsnis.
2.2. Apelianto teigimu, dėl S. G. padarytų kitų kūno sužalojimų (abiejų rankų ir varpos kapšelio srities poodinės kraujosruvos), pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamą dėmesį skyrė šių nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų aplinkybių nustatymui, dėl ko priėjo klaidingą išvadą, kad sužalojimai buvo padaryti tyčiniais T. J. veiksmais. Pasak apelianto, S. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismui nenurodė, kad T. J. jam būtų smūgiavęs per rankas ar kažkokiu kitokiu būdu būtų bandęs padaryti nukentėjusiajam rankų nubrozdinimus. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu su savimi turėjo dujinį pistoletą, iš kurio buvo iššauta du kartus. Pirmas šūvis iš dujinio pistoleto buvo iššautas į šunį, o antras šūvis buvo iššautas jau į T. J.. T. J. teismui nurodė, kad siekdamas išvengti dar didesnių kūno sužalojimų grumtynių metu, dujinį pistoletą atėmė iš S. G. ir atidavė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Nukentėjusysis S. G. neneigė, jog iš dujinio pistoleto buvo iššauta du kartus.
2.3. Apeliantas mano, kad S. G. rankų nubrozdinimai galėjo atsirasti grumtynių metu, kai jis iš nukentėjusiojo bandė atimti dujinį pistoletą. Teisiškai vertinant esamą situaciją, jo veiksmai negali būti vertinami kaip veiksmai užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi jo veiksmai nebuvo nukreipti tyčia sužaloti S. G. rankas, o atimti ginklą, kad išvengti didesnių sužalojimų. Todėl nesant jo veiksmuose tyčios ir pirmosios instancijos teismui nepašalinus iš apkaltinamojo nuosprendžio S. G. padarytų kūno sužalojimų, susijusių su rankų nubrozdinimu, teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisingu.
2.4. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad S. G. padarytas kūno sužalojimas (varpos ir kapšelio srities poodinės kraujosruvos) nebuvo padarytas esant būtinosios ginties sąlygoms. Pažymėjo, kad įvykio metu S. G. turėjo akivaizdžią persvarą jo atžvilgiu, kadangi S. G. su savimi turėjo šaunamąjį ginklą, kai tuo tarpu jis su savimi neturėjo jokių daiktų, kuriais galėtų traumuoti S. G.. Užpuolimo metu pagalbos šaukėsi jis, o ne S. G.. Be to, dėl patirto streso bei fizinio krūvio jis pradėjo dusti, todėl S. G. skambino 112 bei budėtoją informavo apie jo sunkią sveikatos būklę. Sistemiškai įvertinus visas šias aplinkybes bei pasekmes jo sveikatai, t. y. kad po įvykio jis buvo hospitalizuotas į Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninę, o vėliau buvo tęsiamas gydymas Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikose, darytina neginčijama išvada, kad jį užpuolė S. G., o mosikavimas koja tam, kad neleisti priartėti užpuolikui, esamoje situacijoje yra adekvatūs ir visiškai pateisinami veiksmai, kuriuos jis atliko tam, kad apsiginti nuo realaus užpuolimo. Jis neatmeta galimybės, kad būtent tuo metu ir galėjo būti S. G. padaryta varpos ir kapšelio srities poodinė kraujosruva, kadangi S. G. pasinaudodamas situacija, kuomet jis buvo sutrikdytas nuo šūvio, T. J. užpuolė bei užpuolimo metu jam ir buvo suduotas smūgis į tarpkojį. Todėl vadovautis S. G. parodymais, kaip vieninteliais ir patikimais, t. y. kad būtent T. J. jį užpuolė, yra nelogiška.
2.5. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad T. J. dėstomą versiją dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos reikėtų vertinti, kaip nepasitvirtinusią bei nepagrįstą, o S. G. versiją, kaip atspindinčią realią nusikalstamos veikos situaciją. Šiems teiginiams pagristi pirmosios instancijos teismas pateikė S. G. ir T. J. medicininių dokumentų analizę, tačiau teismas sureikšmino atskirus įrodymų šaltinius, o kitus – ignoravo. Teismas ištirtuose medicininiuose dokumentuose nenustatė, kad juose būtų užfiksuoti kokie nors kūno sužalojimai S. G. nugaros srityje. Be to, nei pirminės, nei vėlesnės apžiūros pas medikus metu S. G. nenurodė jokių aplinkybių, kad T. J. jam būtų sudavęs smūgius į nugaros sritį, o taip pat medikai tokių sužalojimų apžiūros metu nenustatė. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai R. T. bei V. Č., kurie teisme buvo apklausti liudytojais, taipogi nenurodė, kad pas S. G. būtų purvini rūbai arba, kad šis turėtų nusiskundimų dėl kūno sužalojimų. Pažymėjo, kad S. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme visą laiką skirtingai aiškino aplinkybes dėl kojos sužalojimo: 2016 m. gruodžio 11 d. pateikdamas paaiškinimą policijai nurodė, kad jam buvo sužalota dešinė koja, tačiau jau 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. apklausiamas liudytoju nurodo, kad jam įvykio metu buvo sužalota kairė koja, analogiškai nurodė ir 2020 m. birželio 18 d. teismo posėdžio metu duodamas parodymus, kad jam buvo sužalota kairė koja.
2.6. Apeliantas skunde dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas S. G. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, iš prašomos priteisti 95,53 Eur sumos pagrįstai išminusavo išlaidas dėl vaistų „Prostamol Uno“ įsigijimo, tačiau nepagrįstai neatėmė išlaidų dėl kepurės suplėšymo (10 Eur). Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis sugadino S. G. priklausančią kepurę. S. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme duodamas parodymus apie kepurės sugadinimą bei, kad jam būtų suduoti smūgiai į galvos sritį arba, kad T. J. būtų sugriebęs už kepurės, nieko nenurodė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. G. priteisė 10 Eur turtinę žalą už kepurės sugadinimą, todėl išlaidos turtinei žalai atlyginti turi būti sumažintos.
2.7. Apelianto manymu, teismas taip pat netinkamai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, dėl ko S. G. buvo nepagristai priteista 1 000 Eur neturtinė žala. Baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog S. G., išskyrus momentinį fizinį skausmą, nebuvo sukelti neigiami dvasiniai išgyvenimai. Svarbu įvertinti tai, kad dėl sužalojimų S. G. nekilo jokių rimtesnių pasekmių, t. y. nukentėjusiajam neprireikė specialaus gydymo, o fizinis skausmas truko neilgai (buvo daugiau momentinio pobūdžio). Prie baudžiamosios bylos prijungti nukentėjusiojo S. G. pateikti išlaidų čekiai patvirtina aplinkybę, kad šis nepirko jokių vaistų esamiems sužalojimams gydyti. Be to, nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose taip pat nėra nurodoma, kad esamiems sužalojimas gydyti yra reikalingi vaistai ar medicininės priemonės.
2.8. Pasak apelianto, pagal pastaruoju metu besiformuojančią teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama nuo 150 iki 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-141-696/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 21,258-639/2019 ir kt.). Todėl šioje byloje nustatytas nukentėjusiam priteistinas neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nustatomus neturtinės žalos dydžius, yra per didelis.
2.9. Be to, teismas visiškai neįvertino jo sunkios finansinės padėties bei duomenų apie jo sveikatą, t. y. jog jis turi tik 40 procentų darbingumą, o dėl esamos ligos pobūdžio, negali dirbti jokio fizinio darbo. Jo pajamos per mėnesį sudaro tik 340 Eur, iš kurių turi nusipirkti maisto produktų, vaistų, apmokėti keliones konsultacijai pas gydytojus. Jis jokių santaupų, į kurias gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi. Todėl prašo priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 400 Eur.
2.10. Taip pat skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismo prašymu 2020 m. sausio 13 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo skyrius jam paskyrė advokatą E. Bušmovičių. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais S. G. taip pat buvo paskirtas advokatas J. K.. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą S. G. yra 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nusprendė 788,05 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą padalinti bei iš jo valstybės naudai priteisti 394,03 Eur ir 394,02 Eur S. G.. Įvertinus tai, kad S. G. yra 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų už advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą išlaidų apmokėjimo, todėl jis neturi jokio teisėto pagrindo reikalauti jam priteisti 394,02 Eur sumą. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei sumažinti priteistinos iš jo 788,05 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą iki 200 Eur.
2.11. Apeliantas skunde nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – 5 MGL (250 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes sprendžiant dėl jam skiriamos bausmės, baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo, turi būti atsižvelgiama į veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo nuostatas.
2.12. Pagal šiuo metu galiojančią BK 67 straipsnio 3 dalies redakciją (įsigaliojo 2019 m. liepos 6 d.), yra numatyta, kad asmeniui kartu su bausme galima paskirti ir baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau jam inkriminuotos veikos įvykdymo metu BK 67 straipsnio 3 dalyje (straipsnio redakcija nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) nebuvo numatyta galimybės asmeniui kartu su bausme skirti ir įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kadangi BK 67 straipsnio 3 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas baudžiamojo poveikio priemonių, kurios gali būti skiriamos kartu su bausme, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam baudžiamojo poveikio priemonę, kuri nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 67 straipsnio 3 dalyje nebuvo numatyta, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas, t. y. panaikinant jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio (250 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. G. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. liepos 1 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio jam priteisimo ir priteisti jo naudai iš nuteistojo T. J. 95,53 Eur turtinės žalos ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
3.1. Apelianto manymu, teismas turėjo priteisti jam turėtas išlaidas pirktam vaistui „Prostamol Uno“ (2017 m. kovo 2 d. vaistinėje „Camelia“ už 15,80 Eur ir 2017 m. balandžio 29 d. vaistinėje „(duomenys neskelbtini)“ už 19,73 Eur). Iš bylos medžiagos, medicininių dokumentų, atliktų tyrimų matyti, kad po įvykio jam buvo atliktas PSA (prostatos antigenas – hormonas) ir jo rodiklis buvo padidėjęs, nors prieš tai šio hormono rodiklis buvo normoje. Tik po šio vaisto suvartojimo hormono PSA rodiklis tapo normalus.
3.2. Apeliantas nesutinka su eksperto V. K. teiginiu, kad vaistas „Prostamol Uno“ buvo skirtas jam gydyti prostatos patologiją, kuri atsirado greičiausiai dėl amžiaus. Iš bylos matyti, kad jam buvo atliktas prostatos tyrimas, bet nebuvo rasta trauminių prostatos pažeidimų. Kad vaistas jam buvo paskirtas dėl jo amžiaus nei specialistas O. D. nei apklausti ikiteisminio tyrimo metu gydytojai N. S., V. J. nepatvirtino. Buvo atlikta prostatos echoskopija, tačiau prostatos dydis, tūris buvo normoje. Kyla klausimas kam reikėjo jam skirti šį vaistą. Ekspertai nekvietė konsultanto gydytojo urologo – andrologo. Ekspertas V. K. patvirtino, kad prostata yra vyro lytinių organų sudedamoji dalis, todėl apelianto manymu, dėl gauto sužalojimo į tarpkojį galimai padidėjo (viršijo normą) PSA rodiklis ir todėl reikėjo gydytojui skirti šį vaistą. PSA rodiklis stabilizavosi beveik po 3 mėnesių.
3.3. Apelianto teigimu, taip pat teismo priteista neturtinė žala 1 000 Eur yra neadekvati, aiškiai per maža ir neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei suformuotos teismų praktikos. Jam buvo stipriai koja suduota į tarpkojį, dėl to skaudėjo lytinius organus, o varpa ir kapšelis netgi pajuodavo. Tarpukojyje, kirkšnies srityje – yra daug nervų galūnių, todėl patyrė didelį skausmą, stresą, nepatogumus. Jautė stiprų skausmą lytinių organų, dubens ir kojų srityse. Apie 3 mėnesius negalėjo išeiti iš namų, nes tekdavo maždaug kas 15-20 minučių šlapintis. Dėl patirtos traumos, skausmo, nerimo iki 2017 m. gegužės mėnesio negalėjo turėti lytinių santykių su žmona. Visa tai buvo didelis smūgis jam kaip vyrui. Nerimas, nepatogumai užsitęsė.
3.4. Fizinio poveikio atveju, pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet neišvengiamai vertina ateities požiūriu – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir išlikimu, t. y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu. Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. T. J. neteisėti, tyčiniai veiksmai buvo kryptingi, siekiantys jį sužaloti. Byloje nėra duomenų, kad T. J. turtinė padėtis yra sunki. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime S. G. iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir savo apeliaciniame skunde ir teigia, kad nuteistojo apeliacinis skundas turi būti atmestas, o jo patenkintas.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo T. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo S. G. apeliacinis skundas netenkinamas
Dėl nuteistojo T. J. apeliacinio skundo
6. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus ir teismo posėdyje išsakytus argumentus, sprendžiama: ar T. J. padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje; ar priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas nustatė tinkamą turtinės ir neturtinės žalos dydį; ar teisingai paskirstytos ir priteistos išlaidos už nukentėjusiojo advokato antrinę teisinę pagalbą; ar skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio (250 MGL) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nepadaryti baudžiamojo įstatymo pažeidimai.
Dėl įrodymų vertinimo T. J. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu apelianto veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, prašoma nuteistąjį išteisinti, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamą dėmesį skyrė nukentėjusiajam S. G. padarytų kūno sužalojimų (abiejų rankų ir varpos kapšelio srities poodinės kraujosruvos) aplinkybių nustatymui, S. G. rankų nubrozdinimai galėjo atsirasti grumtynių metu, T. J. bandant atimti iš nukentėjusiojo dujinį pistoletą, apelianto veiksmai nebuvo nukreipti tyčia sužaloti nukentėjusiojo rankas, o buvo būtini siekiant išvengti didesnių sužalojimų. Apeliantas taip pat teigia, kad jį užpuolė nukentėjusysis, todėl nukentėjusiajam padaryti varpos kapšelio srities sužalojimai, T. J., mosuojant koja, kad nukentėjusysis nepriartėtų arčiau, taip pataikant pastarajam į tarpkojį, turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis. Be to, skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus bei medicininius dokumentus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Visa tai rodo, kad apeliantas skunde savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis tik jo dėstomu šių aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu.
9. Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas T. J. kaltu pripažino vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, yra vertinamos kaip gynybos versija. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.
10. Apeliantas nesutinka, kad teismas jo dėstomą versiją dėl padarytos nusikalstamos veikos vertino, kaip nepasitvirtinusią bei nepagrįstą, o S. G. versiją, kaip atspindinčią realią nusikalstamos veikos situaciją. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, spręsdamas, ar T. J. pareikštas kaltinimas nežymiai sutrikdžius S. G. sveikatą pasitvirtino, išanalizavo kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymus ir nustatė, kad jų parodymai iš esmės yra skirtingi. T. J. paaiškino, kad pastebėjęs iš miesto pusės artėjantį žmogų, pašaukė šunį, šiam bėgant link jo, S. G. iššovė į šunį. Šunį prisegė ant pavadėlio ir S. G. davė pastabą dėl šūvio, o pastarasis stovėdamas ne daugiau kaip 2 metrų atstumu bei laikydamas ginklą rankoje pasisuko link jo ir į jį taikėsi. Jam pasilenkus ir užsidengus rankomis, S. G. iššovė į jo pusę ir priėjęs pradėjo jį mušti iš viršaus, sudavė gal šešis kartus kumščiais, ranka su ginklu. O jis pats S. G. mušė priklupęs ir užsidengęs veidą rankomis, kilnodamas kojas, nematydamas kur muša, todėl galimai galėjo pataikyti nukentėjusiajam į tarpkojį. Besigrumiant, jis griebė S. G. ranką, užfiksavo ją šuns pavadėliu ir atėmė ginklą. Po to kartu pargriuvo ant žemės, tuomet vienas kito nemušė. Pargriuvus ant žemės jam pasidarė bloga, pradėjo šaukti. S. G. jį paleido ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusysis S. G. nurodė, kad kirsdamas Krantinės gatvę po žibintu matė stovintį žmogų, o toliau maždaug 20 metrų atstumu lakstė vidutinio dydžio šuo. Jam praėjus pro T. J., vėliau perėjus tiltelį link sodų bendrijos, pajuto pavojų ir atsuko. Pamatęs link jo atbėgantį šunį, akimirksniu sureagavo (nes bijojo šunų nuo anksčiau, buvo apkandžiotas), išsitraukęs ginklą iššovė į šuns pusę. Šuo sustojo ir jis T. J. šūktelėjo pasiimti šunį. Laikė pistoletą rankoje, o T. J. bėgo link jo. Manė, kad jis bėga pasiimti šuns. Bet pribėgęs arti prie jo, netikėtai koja sudavė jam į tarpkojį. Nuo smūgio iš karto susilenkė. Gavo du kartus rankomis per nugarą, nuo to pargriuvo. T. J. užgriuvo ant jo, prispaudė jį keliu, o šuo kandžiojo jam dešinę koją. Šaukė, kad jis patrauktų šunį, bet T. J. užlaužė jam ranką ir atėmė pistoletą. Kai jis bandė atimti pistoletą, netyčia iššovė. Net nebuvo nukreipęs pistoleto į T. J.. Atėmęs pistoletą, T. J. atsikėlė, šuo pasitraukė. Dėl didžiulio skausmo nelabai galėjo priešintis. Tuomet T. J. pasakė, kad jam bloga, prašė kviesti greitąją. Iš pradžių iškvietė policiją, o po to greitąją.
11. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų yra prieštaravimų, tačiau vertinant skundžiamame nuosprendyje atliktą įrodymų analizę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas jų parodymus kaip patikimus ir atitinkančius faktus vertino ir jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Netikėti nukentėjusiojo S. G. parodymais ir laikyti juos neteisingais vien dėl to, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal jo pareiškimą ir kad jis palaikys savo poziciją, teisinga ji ar ne, kai T. J. pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą S. G. dėl smurto naudojimo atsisakyta, nėra teisinio pagrindo. Bet kurio byloje apklausto asmens parodymų įvertinimas turi būti padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Parodymai, nepaisant, kas juos davė, teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitinka kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis bei jų visumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, aiškindamasis abiejų pusių parodymų patikimumą, juos vertino analizuodamas kartu su objektyviais bylos įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais kaltinamojo ar nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai patikimais ir atitinkančiais faktines aplinkybes laikė nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad ne T. J. nukentėjo nuo S. G., mosavo koja, siekdamas apsiginti, tačiau nukentėjusiajam sudavė koja į tarpkojį, nuo smūgio susilenkus, sudavė rankomis į nugaros sritį, nes tai patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės. Nors apeliantas teigia, kad S. G. užpuolė jį ir du kartus iššovė iš dujinio pistoleto į jį, po to sudavė smūgius, dėl ko jis pasijuto blogai, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, po įvykio buvo hospitalizuotas į Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninę, o vėliau buvo tęsiamas gydymas Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikose, tačiau, įvertinus tai, kad T. J. iš karto po įvykio buvo apžiūrimas greitosios medicinos pagalbos medikų, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota tik tai, kad T. J. skundėsi skausmu širdies plote (2 t., b. l. 155). Iš šios kortelės matyti, kad greitoji medicinos pagalba į įvykio vietą atvyko 18.10 val., t. y. praėjus apie 20 min. nuo konflikto su S. G. pradžios, todėl akivaizdu, kad greitosios medicinos pagalbos specialistai, būdami profesionalais, patys (T. J. neišreiškė konkrečių nusiskundimų) būtų pastebėję bet kokius jo galvos, veido ar pečių srityje padarytus sužalojimus ar smurto požymius, tačiau jokie sužalojimai ar smurto požymiai neužfiksuoti ir nepažymėti. 2018 m. vasario 6 d. apžiūros protokole apžiūrėtuose T. J. medicininiuose dokumentuose taip pat nėra jokių duomenų apie diagnozuotus sužalojimus ar pastebėtus smurto požymius. T. J. Š. savivaldybės ligoninėje ir VŠĮ VUL Santariškių klinikose buvo gydomas dėl lėtinių širdies ligų – lėtinio širdies reumato ir jo komplikacijų paūmėjimo, kuris kaip sužalojimas, atsižvelgiant į Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 13 punktą, nevertinamas. Objektyvių medicininių duomenų, kurie patvirtintų streso buvimą ir jo ryšį su lėtinių ligų paūmėjimu nenustatyta (2 t., b. l. 127). Iš šių medicininių dokumentų matyti, kad nei greitosios medicinos pagalbos specialistai, nei vėliau T. J. gydę medikai neužfiksavo jokių sužalojimų ar fizinio smurto požymių. Tuo tarpu širdies veiklos sutrikimas, kuris ir yra užfiksuotas greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje ir dėl kurio T. J. vėliau buvo gydomas ligoninėse, yra lėtinio pobūdžio ir akivaizdžiai nesusijęs priežastiniu ryšiu su bet kokiais įvykio metu buvusiais S. G. veiksmais. Beje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. J. praėjus beveik trims metams (2019 m. lapkričio 29 d.) kreipėsi į policiją dėl neva jam padarytų sužalojimų, kas pagrįstai kelia abejonių T. J. iškelta versija, jog jis nukentėjo nuo S. G. veiksmų, pastarajam užpuolant T. J. ir du kartus iššaunat iš dujinio pistoleto į jį, po to suduodant smūgius ir taip sukeliant fizinį skausmą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, T. J. dėstoma versija dėl prieš jį panaudoto smurto vertintina kaip nepasitvirtinusi bei nepagrįsta.
12. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad S. G. nustatyti abiejų rankų, dešinės pėdos odos nubrozdinimai, padaryti kietu, galimai ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), varpos ir kapšelio srities poodinė kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2016 m. gruodžio 11 d.). Medicinos dokumentuose nurodyta krūtinės ląstos sumušimo diagnozė sužalojimu nevertinama, kadangi nepagrįsta objektyviais duomenimis. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais. Nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas iš jų atskirai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 29-30). Dėl šių nukentėjusiam padarytų sužalojimų (abiejų rankų, dešinės pėdos odos nubrozdinimų ir varpos ir kapšelio srities poodinės kraujosruvos) apeliantas ir jo gynėjas kelia klausimą, ar jie buvo padaryti tyčiniais veiksmais ir ar dėl visų šių nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų turi atsakyti T. J..
13. Apelianto teigimu, S. G. dešinės pėdos odos nubrozdinimą padarė ne T. J., o tuo metu be pavadėlio lakstęs šuo, kuris T. J. ir S. G. grumtynių metu perkando nukentėjusiojo batą. T. J. jau yra nubaustas už šį nukentėjusiajam padarytą kūno sužalojimą pagal ANK 110 straipsnio 10 dalį, todėl pirmosios instancijos teismui nepašalinus iš apkaltinamojo nuosprendžio S. G. padaryto kūno sužalojimo, susijusio su dešinės pėdos odos nubrozdinimu, buvo pažeistas BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas dvigubo nubaudimo principas bei tuo pačiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Nr. 7 protokolo 4 straipsnis.
14. Teisėjų kolegija, susipažinusi su prie šios baudžiamosios bylos pridėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu T. J. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį, už tai, kad šuns šeimininkas T. J., laikydamas šunį neužtikrino jam tinkamos priežiūros, nes šuo be antsnukio ir pavadėlio, nieko neprižiūrimas, pribėgo prie S. G., kuris buvo viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), ir įkando į S. G. į dešinės kojos pėdą, t. y. padarė žalą S. G. sveikatai, ir pažeidė 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-500 Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir Šalčininkų rajono savivaldybės sprendimą 2016 m. birželio 23 d. Nr. PR-635, VI skirsnio „Gyvūnų augintinių laikymas“ 31 punkto reikalavimus. Aplinkybė, kuria T. J. neprižiūrimas šuo įkando S. G. į dešinės kojos pėdą, padarydamas dešinės pėdos odos nubrozdinimus, buvo žinoma tiek surašant administracinį teisės pažeidimo protokolą ir skiriant T. J. baudą, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (remtasi ta pačia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. ji buvo įvertinta abiejose bylose.
15. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tas faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. Tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje padaroma tik tyčia, tuo tarpu byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad T. J. tyčia apėmė ir šuns padarytą sužalojimą nukentėjusiajam. Aplinkybes dėl šuns padaryto sužalojimo beveik panašiai nurodė tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, ginčo dėl to byloje nėra. Nenustačius T. J. tyčios dėl šuns padaryto įkandimo nukentėjusiajam, šio sužalojimo pasekmės – dešinės pėdos odos nubrozdinimai, iš kaltinimo šalintinos.
16. Taip pat apeliantas prašo iš kaltinimo pašalinti aplinkybę – S. G. padarytus rankų nubrozdinimus. Apelianto manymu, S. G. rankų nubrozdinimai galėjo atsirasti grumtynių metu, kai T. J. iš nukentėjusiojo bandė atimti dujinį pistoletą, todėl jo veiksmai nebuvo nukreipti tyčia sužaloti S. G.. Tačiau atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, kad nuteistasis užpuolė nukentėjusįjį, dėl ko įvyko grumtynės, kurių metu buvo sužalotas nukentėjusysis, nuteistasis pats nurodė, kad nukentėjusiajam griebė už rankų, griuvo ant žemės, todėl akivaizdu, kad jis padarė nukentėjusiajam rankų nubrozdinimus, kai, tuo tarpu, nuteistajam jokie sužalojimai nebuvo nustatyti, todėl nėra pagrindo šią aplinkybę šalinti iš kaltinimo.
17. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad S. G. padarytas kūno sužalojimas (varpos ir kapšelio srities poodinės kraujosruvos) nebuvo padarytas esant būtinosios ginties sąlygomis.
18. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamu atveju nenustatyta, jog T. J. būtų buvęs užpultas, jam ar jo šeimos nariui būtų grėsęs pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis, taigi, aplinkybių, kurių pagrindu taikytinos BK 28 straipsnio nuostatos, byloje nėra.
19. Šią apeliacinio skundo dalį apeliantas T. J. grindžia gynybos pozicija, kad įvykio metu S. G. turėjo akivaizdžią persvarą T. J. atžvilgiu, kadangi S. G. su savimi turėjo šaunamąjį ginklą, kai tuo tarpu T. J. su savimi neturėjo jokių daiktų, kuriais galėtų traumuoti S. G.. T. J. neneigė, kad įvykio metu jo šuo lakstė be pavadėlio ir antsnukio, tačiau nukentėjusysis išsiėmęs pistoletą šovė į šunį, kai neaišku, ar šuo kėlė pavojų ar ne, todėl neaišku, dėl kokios priežasties nukentėjusysis pradėjo šaudyti į šunį, ar tai nebuvo nukentėjusiojo provokuojantys veiksmai. Tuo tarpu T. J. tikslo bėgti, mušti nukentėjusįjį neturėjo, nes matė jo rankose ginklą. Bei iškėlė versiją, kad po šūvio į šunį, nukentėjusysis, ištiesęs ranką, artinosi prie jo ir iššovė jam į veidą. Tuomet T. J. rankomis prisidengė veidą, kad nebūtų sužalotos akys ir veidas. Besiartinant nukentėjusiajam, T. J., tam, kad neprisileistų nukentėjusiojo, gynėsi, užsidengęs rankomis veidą pradėjo mosikuoti koja, tuomet ir galėjo suduoti koja nukentėjusiajam į tarpkojį. Apelianto ir jo gynėjo vertinimu, žiūrint iš tokios perspektyvos, T. J. turėjo teisę į gynybą ir ją realizavo. Tačiau, kaip jau buvo aptarta ankščiau, tokia nuteistojo versija pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo laikoma teisinga ir atitinkanti faktines įvykio aplinkybes.
20. Nukentėjusiajam sureagavus į link jo atbėgantį T. J. šunį, kai jis išsitraukė pistoletą ir iššovė į šuns pusę, o šuniui sustojus per metrą nuo jo, sušuko T. J. pasiimti šunį, jokios realios grėsmės T. J. gyvybei, sveikatai ar turtui nekilo. Nukentėjusysis prie apelianto net nepriartėjo, tačiau T. J. ne tai, kad kviestų šunį, apramintų ir jį prisegtų prie pavadėlio, bet pribėgęs prie nukentėjusiojo sudavė jam koja smūgį į tarpkojį. Šią aplinkybę nuteistasis nurodė įvykio dienos rašytame savo paaiškinime, kad jis pribėgęs prie nukentėjusiojo, šiam įspyrė į tarpkojį (1 t., b. l. 26). Vėliau savo parodymus pakeitė, nurodydamas, kad jį užpuolė nukentėjusysis. Taigi, šioje situacijoje T. J. nebuvo nuo ko gintis ir smūgį koja jis sudavė tyčia, suvokė savo veiksmų pobūdį, dėl to galinčius kilti padarinius, norėjo taip veikti ir aktyviais veiksmais siekė numatomų padarinių. T. J. parodymus, kad jis veikė būtinosios ginties ribose ir pats buvo sužalotas, dėl ko buvo gydomas, teisėjų kelgija vertina kritiškai, kadangi, kaip ankščiau aptarta, nei greitosios medicinos pagalbos specialistai, nei vėliau T. J. gydę medikai neužfiksavo jokių sužalojimų ar fizinio smurto požymių, o ir pats T. J. dėl to medikams nesiskundė, nors yra visiškai akivaizdu, kad tiek šūvis iš dujinio pistoleto į veidą, tiek suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas turėjo sukelti bent trumpalaikius liekamuosius reiškinius (hematomas, paraudimus ir pan.), kurie medikams būtų pastebimi.
21. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pagal byloje esančius duomenis nėra įrodyta aplinkybė, jog S. G. užpuolė T. J., po šūvio į šunį, nukentėjusysis, ištiesęs ranką, artinosi prie jo ir iššovė jam į veidą, dėl ko pastarasis turėjo gintis. Tai, kad nukentėjusiojo ėjimas link nuteistojo kėlė grėsmę, ir jis, mosuodamas koja, tik siekė neprisileisti arčiau S. G., tėra gynybinė versija. Pasitvirtino tik tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis atsidūrė vienas šalia kito, tačiau tuo metu jokios realios grėsmės T. J. gyvybei, sveikatai ar turtui nekilo, priešingai, nuteistojo veiksmai, pribėgus prie nukentėjusiojo ir sudavus pastarajam koja į tarpkojį, o nukentėjusiajam šaukiant patraukti šunį, šuo įkando jam į dešinės kojos pėdą, buvo pavojingi nukentėjusiajam. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis šovė į T. J.. Nukentėjusysis paaiškino, kad jam šaukiant patraukti šunį, T. J. užlaužė jam ranką ir atėmė pistoletą, tuomet netyčia iššovė, o iš aptartų duomenų visumos akivaizdu, kad S. G., einant gatve, vakaro metu, ir pamačius didelį lakstantį šunį be pavadėlio ir be antsnukio, kai negali nei pabėgti, nei pasislėpti, išsigando, pajuto pavojų, dėl ko iššovė į link jo artėjančio šuns pusę. Dėl ginklo nukentėjusysis paaiškino, kad jis bijo šunų nuo anksčiau, nes buvo užpultas, todėl ginklą vakare nešiojasi savigynai, tam turi leidimą. Tuo tarpu, kad šuo lakstė neprižiūrimas šeimininko, patvirtino ir apylinkės teisme apklausti policijos pareigūnai ir tai, kad T. J. yra nubaustas administracine tvarka dėl šuns nepriežiūros. Nors gynyba akcentavo, kad policijos pareigūnai nurodė, jog šuo nebuvo agresyvus, tačiau tai šuo, be to, didelis, ir šeimininkas privalo viešoje vietoje vedžioti šunį su pavadėliu ir antsnukiu, kad nekeltų aplinkiniams pavojaus. Tokia nukentėjusio reakcija, pamačius link jo artėjantį šunį, nepagrindžia jo veiksmuose buvus pradėtą ar tiesiogiai gresiantį pavojingą kėsinimąsi, kuris būtinosios ginties sąlygomis turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistasis neveikė tiesioginio pavojaus sąlygomis, todėl teisė į būtinąją gintį, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, negali būti laikoma pateisinama ir jo atsakomybę šalinančia aplinkybe BK 28 straipsnio prasme.
22. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad S. G. skirtingai aiškino aplinkybes dėl kojos sužalojimo (2016 m. gruodžio 11 d. pateikdamas paaiškinimą policijai nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo sužalota dešinė koja; 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. apklausiamas liudytoju nurodė, kad jam įvykio metu buvo sužalota kairė koja, analogiškai nurodė ir 2020 m. birželio 18 d. teismo posėdžio metu duodamas parodymus, kad jam buvo sužalota kairė koja) bei nenurodė jokių aplinkybių, kad T. J. jam būtų sudavęs smūgius į nugaros sritį, o taip pat medikai tokių sužalojimų apžiūros metu nenustatė. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019).
23. Analizuojant nukentėjusiojo parodymus dėl jam suduotų smūgių į nugarą ir kojos sužalojimo, jie iš esmės yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Nukentėjusysis 2016 m. gruodžio 11 d. paaiškinime nurodė, kad jam buvo sužalota dešinė koja; 2016 m. gruodžio 21 d. prašyme – gavo smūgius per nugarą ir buvo pargriautas ant žemės, šuo kandžiojo koją; 2016 m. gruodžio 22 d. apklaustas liudytoju nurodė – T. J. sudavė jam rankomis per pečius, šuo kandžiojo koją (1 t., b. l. 5, 9, 25). 2017 m. balandžio 26 d. ir 2017 m. rugpjūčio 3 d. apklaustas liudytoju nurodė – T. J. smogė rankomis per pečius, kiek tiksliai smūgių jam sudavė, jis dėl patirto fizinio skausmo (po smūgio koja į tarpkojį) neprisimena, nukrito, o T. J. užgriuvo ant jo, šuo kandžiojo jo kairę koją (2 t., b. l. 2, 5). 2020 m. birželio 18 d. teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus nurodė, kad susirietus nuo smūgio į tarpkojį, gavo rankomis du, tris smūgius per nugarą, nukrito, o T. J. užgriuvo ant jo, šuo kandžiojo koją. Nukentėjusysis į teisėjo klausimą nurodė, kad jam šuo įkando į koją, perkando batą, o į gynybos klausimą nukentėjusysis atsakė, kad šuo įkando į kairę koją, tačiau paaiškino, kad nuo įvykio praėjo 4 metai, pasakyti, į kurią koją įkando, gali ir neprisiminti, byloje yra apžiūrėtas batas, į kurį kąsta; jei parodymuose nurodyta dešinė koja, vadinasi įkando į dešinę (3 t., b. l. 101-103). Atsižvelgus į Specialisto išvadoje nurodytas įvykio aplinkybes: pribėgo didelis šuo, nuo kurio apsigynė dujiniu ginklu, šaudamas į šuns pusę, priėjęs šuns šeimininkas spyrė į lytinių organų sritį, po ko griuvo ant kelių, tada šuns šeimininkas sudavė keletą smūgių į nugarą, o šuo įkando į dešinę pėdą (1 t., b. l. 30; 2 t., b. l. 29-30) bei apžiūros protokolą, iš kurio matyti, kad sugadintas dešinysis kojos batas (2 t., b. l. 40), negalima daryti išvados dėl nukentėjusiojo duotų parodymų nenuoseklumo, kadangi turėdamas omenyje analogišką smūgių į nugarą sudavimo sritį bei kojos sužalojimą, nukentėjusysis galėjo skirtingu laiku nevienodai apibūdinti smūgių į nugarą sudavimo vietą ir kuri koja jam buvo sužalota. Tačiau dėl esminių aplinkybių, jog nukentėjusiajam po smūgio koja į tarpkojį ir jam susirietus buvo suduoti smūgiai į nugarą ir šuo įkando į koją, jis buvo visada nuoseklus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pašalinus iš kaltinimo šuns įkandimo į koją pasekmes – dešinės pėdos odos nubrozdinimus, o nustačius, kad dėl suduotų smūgių į nugarą nebuvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, šios aplinkybės nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau jos yra svarbios vertinant nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą ir patikimumą.
24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. J. pripažino kaltu dėl nukentėjusiojo S. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą paskyrimo
25. BK 2 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. BK 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią.
Žemesnės instancijos teismas
26. Nagrinėjamu atveju nuteistajam T. J. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, o pagal BK 48 straipsnio 7 dalį (įstatymo redakcija galiojusi veikos padarymo metu) jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad T. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė 2016 m. gruodžio 11 d., todėl sprendžiant dėl jam skiriamos bausmės, baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo, turi būti atsižvelgiama į veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pagal šiuo metu galiojančią BK 67 straipsnio 3 dalies redakciją, kuri įsigaliojo 2019 m. liepos 6 d., yra numatyta, kad asmeniui kartu su bausme galima paskirti ir baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau T. J. inkriminuotos veikos įvykdymo metu BK 67 straipsnio 3 dalyje (straipsnio redakcija nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) nebuvo numatyta galimybės asmeniui kartu su bausme skirti ir įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuojama, jog apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BK 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nepagrįstai T. J. kartu su laisvės apribojimo bausme paskyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Dėl civilinio ieškinio
27. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
28. Nuteistasis T. J. skundo atmetimo atveju taip pat prašo sumažinti civilinio ieškinio – turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydžius, nurodydamas, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, į tai, kad teismas nepagrįstai neišminusavo išlaidų dėl kepurės suplėšymo, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog T. J. sugadino S. G. priklausančią kepurę; S. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme duodamas parodymus apie kepurės sugadinimą bei, kad jam būtų suduoti smūgiai į galvos sritį arba, kad T. J. būtų sugriebęs už kepurės, nieko nenurodė. Nuteistasis T. J. taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajam S. G. priteistos neturtinės žalos dydį iki 400 Eur, nurodydamas, kad teismas taip pat netinkamai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatyto kriterijus, dėl ko S. G. buvo nepagrįstai priteista 1 000 Eur neturtinė žala. Pasak nuteistojo, S. G., išskyrus momentinį fizinį skausmą, nebuvo sukelti neigiami dvasiniai išgyvenimai, dėl sužalojimų iš esmės S. G. nekilo jokių rimtesnių pasekmių, t. y. neprireikė specialaus gydymo, to nepatvirtina ir nukentėjusiojo S. G. pateikti išlaidų čekiai; nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose taip pat nėra nurodoma, kad esamiems sužalojimas gydyti yra reikalingi vaistai ar medicininės priemonės.
29. Nukentėjusysis S. G. apeliaciniame skunde prašo jo pareikštą civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti jo naudai iš nuteistojo T. J. 95,53 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apelianto manymu, teismas turėjo priteisti jam turėtas išlaidas paskirtam vaistui „Prostamol Uno“ už 15,80 Eur ir 19,73 Eur, nes po įvykio jam atliktas PSA ir jo rodiklis buvo padidėjęs, nors prieš tai šio hormono rodiklis buvo normoje, tik po šio vaisto suvartojimo PSA rodiklis tapo normalus. Atsižvelgiant į 3.3 punkte aprašytus nukentėjusiojo išgyvenimus, teismo priteista neturtinė žala 1 000 Eur yra neadekvati, aiškiai per maža ir neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei suformuotos teismų praktikos.
30. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinių skundų argumentai nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016).
31. Atlyginant turtinę žalą baudžiamajame procese taikomas visiško jos atlyginimo principas, tačiau turi būti atlyginama tik realiai nusikalstamais veiksmais padaryta žala, todėl <...> atitinkamai gali būti tenkinama tik tokia civilinio ieškinio dalis, kuri yra pagrįsta BPK nustatyta tvarka įrodytais nusikalstamais nuteistojo veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2012). Kitaip tariant, turtinės žalos atlyginimas negali būti sutapatinamas su neturtinės žalos atlyginimu ir nei padarytos nusikalstamos veikos sunkumas, nei nukentėjusiojo patirti išgyvenimai neturi būti vertinami nustatant turtinės žalos dydį.
32. Iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo S. G. civilinį ieškinį dėl patirtos 95,53 Eur turtinės žalos, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam padaryta turtinė žala (kelionės išlaidos pas ekspertą, 10 Eur, sugadinti batai, 40 Eur vertės bei suplėšyta kepurė, 10 Eur vertės) atsirado būtent dėl nuteistojo T. J. tyčinių smurtinių veiksmų, dėl ko buvo sutrikdyta nukentėjusiojo S. G. sveikata, t. y. neginčijamai nustatytas priežastinis ryšys tarp T. J. veiksmų ir padarytų kūno sužalojimų, tačiau nėra nustatyta, kad nusikaltimo metu nukentėjusiajam buvo pažeista prostata. Todėl teismas, remiantis specialisto išvada, eksperto V. K. parodymais, išrašais iš medicininių dokumentų, pagrįstai iš T. J. priteisė 60 Eur turtinės žalos sumą, nepriteisdamas išlaidų vaistams „Prostamol Uno“. Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiojo S. G. skunde nurodytais argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistos išlaidos už gydytojų paskirtą ir pirktą vaistą „Prostamol Uno“, kadangi matyti, kad tai patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo ekspertas V. K., kuris paaiškino, jog „Prostamol Uno“ skiriamas gydyti prostatos patologiją, kuri atsirado greičiausiai dėl amžiaus; kortelėje nebuvo duomenų, leidžiančių teigti, kad įvykio metu S. G. buvo sužalota prostata (3 t., b. l. 104). Nors nukentėjusysis akcentuoja, kad jam tik po šio vaisto suvartojimo hormono PSA rodiklis tapo normalus, tačiau ekspertas paaiškino, kad S. G. atliktas prostatos tyrimas rodo prostatos funkciją, bet nerodo trauminių prostatos pažeidimų. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė išlaidų už šio vaisto pirkimą, pripažindamas jas neturinčias priežastinio ryšio su padarytais kūno sužalojimais. Nuteistasis prašo atmesti 10 Eur išlaidas dėl kepurės suplėšymo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų įvyko grumtynės tarp jo ir nukentėjusiojo, kurių metu buvo sužalotas nukentėjusysis, o medicinos ekspertas V. K., susipažinęs su medicininiais dokumentais, konstatavo, kad nukentėjusiajam be kitų sužalojimų buvo nubrozdintas ir veidas (3 t., b. l. 104), todėl darytina išvada, kad grumtynių metu buvo suplėšyta ir kepurė, todėl nuteistojo prašymas šioje dalyje atmestinas.
33. BPK neturtinės žalos sąvoka nėra pateikiama, tačiau jos apibrėžimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau CK). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
34. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu ir į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas.
35. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinos atlygintinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į tai, kad nepateikta įrodymų, jog nukentėjusiajam buvo sutrikdyta prostata ir jis turėjo problemų su šlapimu (nepagrįsti medicininiais dokumentais), nusikalstamų veiksmų padarinius nukentėjusiojo sveikatai (patyrė stiprų fizinį skausmą), patirtą emocinį išgyvenimą, sutrikdytą intymų gyvenimą, taip pat į tai, kad po metų (pagal nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės G. G. paaiškinimus) viskas atsistatė, sunkių pasekmių sveikatai ir kitų padarinių (neturtinių) neturėjo, bei į tai, kad nuteistasis nedirba, turi problemų su sveikata, neįgalus, pajamos nedidelės (gyvena iš neįgalumo pašalpos), ir, įvertinęs šių aplinkybių visumą, prašomą priteisti neturtinę žalą sumažino nuo 5 000 Eur iki 1 000 Eur.
36. Baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdė smurtinį nusikaltimą – spyrė S. G. į tarpkojį, jam pasilenkus, rankomis ne mažiau kaip du – tris kartus sudavė į nugaros sritį, šiam pargriuvus, tęsė muštynes, kurių metu T. J. šuo įkando nukentėjusiajam į dešinę koją, tuo padarydamas abiejų rankų nubrozdinimus, varpos ir kapšelio srities poodinę kraujosruvą. T. J. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas. Akivaizdu, kad be paminėtų fizinių padarinių, S. G. buvo sukelti ir neigiami dvasiniai išgyvenimai. Tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad dėl sužalojimų iš esmės nekilo jokių rimtesnių pasekmių, t. y. nukentėjusiajam neprireikė specialaus gydymo, o fizinis skausmas bei dvasiniai išgyvenimai (išgąstis tiek dėl šuns, tiek dėl savo sveikatos, sutrikdytas intymus gyvenimas) truko neilgai, buvo daugiau momentinio pobūdžio.
37. Pagal pastaruoju metu besiformuojančią teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama nuo 150 iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-141-696/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-639/2019 ir kt.) suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija šiame kontekste visgi atkreipia dėmesį, kad kiekviena situacija yra individuali bei savita, todėl ir priteistinos neturtinės žalos dydis kiekvieną kartą priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Taigi, šioje byloje nustatytas nukentėjusiajam priteistinas neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nustatomus neturtinės žalos dydžius, yra didesnis už vidurkį. Kadangi S. G. atžvilgiu buvo padaryta ne viena, o dvi neteisėtos veikos (T. J. nubaustas ir administracine tvarka dėl šuns nepriežiūros), akivaizdu, jog priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikos tendencijas.
38. Priešingai nei teigiama apelianto skunde, buvo įvertinta ir nuteistojo turtinė padėtis, kad nuteistasis nedirba ir gyvena iš netekto darbingumo pensijos, todėl atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiojo prašomas neturtinės žalos dydis buvo sumažintinas. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Todėl, atsakant į apeliacinių skundų argumentus dėl priteistos (nuteistojo manymu pernelyg didelės, o nukentėjusiojo – pernelyg mažos) neturtinės žalos nukentėjusiajam, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydžio klausimą, pažeidė įstatymo reikalavimus, neatsižvelgė į jos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus ir nukrypo nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių.
39. Įvertinus tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis, kuris nustatytas nenukrypstant nuo minimalios teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinos neturtinės žalos dydžio sumos, atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, sukeltas pasekmes, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį. Neturtinės žalos suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ji atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus ir yra pakankama kompensuoti nukentėjusiojo S. G. patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia jo ir nuteistojo T. J. interesų pusiausvyros.
Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam
40. Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nuspręsta 788,05 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą padalinti bei iš T. J. valstybės naudai priteisti 394,03 Eur ir 394,02 Eur S. G.. Įvertinus tai, kad S. G. yra 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų už advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą išlaidų apmokėjimo, todėl jis neturi jokio teisėto pagrindo reikalauti jam priteisti 394,02 Eur sumą. Todėl, pasak apelianto, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei, atsižvelgiant į jo sunkią materialinę padėtį, sumažinti priteistinos iš T. J. 788,05 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą iki 200 Eur.
41. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, jog sprendimas nepriteisti proceso išlaidų ar jas sumažinti, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Taigi, bendriausia prasme, priteisdamas proceso išlaidas už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teismas BPK nuostatų nepažeidė.
42. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš nuteistojo priteisė atstovavimo išlaidas, susidariusias Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-P-1600-9816, 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-18-P-1600-6541 ir 2019 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-P-1600-5282 pagrindu, t. y. nukentėjusiojo S. G. atstovavimo išlaidas, viso 788,05 Eur (3 t., b. l. 62), atitinkamai priteisiant 50 proc. – 394,03 Eur valstybei ir 50 proc. – 394,02 Eur nukentėjusiajam. Tačiau, iš teismui pateikto 2019 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-17-P-1600-5282 matyti, kad Tarnyba nusprendė: pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą S. G. iki 2020 m. kovo 28 d.; pakeisti Tarnybos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-18-P-1600-6541 turinį, nurodant, kad S. G. 100 proc. atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų (BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju) mokėjimo; palikti kitas Tarnybos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 2.2-(NTP-2)-18-P-1600-6541 dalis nepakeistas. Taip pat iš sprendimo turinio matyti, kad Tarybos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-1600-7912 nuspręsta antrinės teisinės pagalbos teikimą teikti S. G., valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų; Tarnybos 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-17-P-1600-9816 buvo pakeistas advokatas kitu J. K.; Tarnybos 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-18-P-1600-6541 pratęstas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos S. G., valstybei garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t., b. l. 44). Šiuo aptartu sprendimu nustatyta, kad nukentėjusiajam nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. kovo 28 d. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 proc. išlaidų, o nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. balandžio 9 d. bei nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2020 m. kovo 28 d. – apmokant 100 proc. išlaidų. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų apmokėjęs jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos 50 proc. išlaidų dalį, kuomet jam nebuvo apmokama 100 proc. išlaidų, o tokių duomenų nukentėjusysis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui nei prie atsiliepimo į nuteistojo skundą, nei teismo posėdyje. Tačiau iš teismui pateiktos 2020 m. kovo 10 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (12.32) PT-1438 matyti, kad viso valstybės naudai priteistina suma – 788,05 Eur (3 t., b. l. 62). Remiantis bylos medžiaga, advokatas J. K. nukentėjusiajam atstovavo nuo 2017 m. gegužės 15 d. (1 t., b. l. 50). Atsižvelgiant į praėjusį laiką iki bylos išnagrinėjimo (teismo nuosprendis byloje priimtas 2020 m. liepos 1 d.), į advokato aktyvumą proceso metu, teisiamųjų posėdžių skaičių, darytina išvada, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. kovo 10 d. pažymoje Nr. Nr. (12.32) PT-1438 nurodyta 788,05 Eur suma pagrįsta ir priteistina iš nuteistojo T. J.. Vis dėlto, teisėjų kolegija atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį (neįgalus, gauna netekto darbingumo pensiją 344 Eur; teismui pateikta pažyma apie T. J. išmokėtas išmokas), bei į tai, kad pareikštas nukentėjusio civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo buvo sumažintas iki 1 000 Eur, todėl iš nuteistojo priteistinų proceso išlaidų suma mažinama iki 394,03 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo T. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo S. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. liepos 1 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pašalinti iš kaltinimo S. G. padarytų sužalojimų pasekmes – dešinės pėdos odos nubrozdinimus.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. J. paskirta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio (250 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Laikyti, kad T. J. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, priteista iš T. J. 394,02 E. S. G. naudai bylinėjimosi išlaidų.
Iš nuteistojo T. J. valstybei priteistiną 788,05 Eur (septynių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų 5 ct) proceso išlaidų sumą už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam S. G. sumažinti iki 394,03 Eur (trijų šimtų devyniasdešimt keturių eurų 3 ct).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.