- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-13
- Bylos Nr.
- I-2631-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03017-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- V.P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. (V.P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V.P. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, jam priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 4-8) nurodė, jog jis nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kameroje Nr. 17, kai vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo nuo 2 iki 3 kv.m. Teigia, jog gyveno 4 kv.m. kameroje, kurioje buvo 8 kalinamieji, o viduje buvo neatitvertas sanitarinis mazgas. Pabrėžia jog gyvenamąjį plotą mažino ir baldų užimamas plotas (stalas ir kėdės užėmė 4 kv.m.). Akcentuoja, jog kameros buvo drėgnos, šaltos, buvo netinkama ventiliacija, apšvietimas netinkamas. Pabrėžia, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo itin maži iki 6 kv.m., trūko vietos mankštai, sportavimui. Mano, jog patalynė ir čiužiniai buvo blogos būklės, rūbus reikėjo skalbti rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje, o karšto vandens nebuvo. Paaiškina, jog dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę ir tik 10 minučių, dažnai likdavo nesiprausęs, nes buvo tik 2 dušai. Skundžiasi bloga duoto maisto kokybe, jis buvo tiekiamas blogomis sąlygomis, kaliniui per dieną buvo skirta tik 2 Eur maistui. Mano, jog sveikatos priežiūra buvo organizuota blogai, ne visi medikamentai buvo išduoti nemokamai. Teigia, jog buvo uždrausti artimųjų maisto perdavimai, ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Pažymi, jog nebuvo išduoti rūbai ir avalynė pagal sezoną, išduodamo tualetinio popieriaus neužtekdavo, o kadangi neturėjo lėšų, negalėjo pats jų įsigyti. Akcentuoja, jog kitų higienos priemonių – dantų pastos, šepetėlių, skutimosi peiliukų, muilo, neišduodavo, pledai buvo uždrausti. Teigia, jog negalėjo palaikyti vyro higienos, kadangi nebuvo išduodamos tam reikalingos priemonės. Dėl paminėtų atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jautė baimę, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 14-21) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d., kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai pažeidimai pasireiškė. Paaiškina, jog pareiškėjas bausmę pataisos namuose 3-ame sektoriuje atliko nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. ir buvo paskirtas gyventi į 16 kamerą, kurioje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis 3,59 kv.m. plotas, todėl vienam kalinamajam kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistieji patys turi valytis ir tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas, todėl atsakomybė už kamerose buvusį blogą kvapą atsakovės atstovei negali kilti. Akcentuoja, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Teigia, jog ginčo laikotarpiu buvo užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ dėl bendros dirbtinės apšvietos. Paaiškina, jog pagal teisinį reglamentavimą areštinėje bausmę atliekantys nuteistieji dėvi nuosavus drabužius, jiems išduodama patalynė, o perduota patalynė nustatyta tvarka turi būti dezinfekuojama. Pabrėžia, jog drabužiai ir patalynė yra skalbiami skalbykloje, pageidaujant – dušinėje, kur yra skalbimui skirti indai. Nurodo, jog maistas yra tiekiamas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą tinkamuose induose, tinkamos temperatūros, tinkamos kokybės. Paaiškina, jog pagal 2004 m. brželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymą Nr. 1R-139 nuteistajam buvo išduodamas skalbiamas muilas: 200 gr. - kartą per mėnesį, tualetinis muilas: 100 gr. – vieną kartą per mėnesį, tualetinis popierius: 1 rulonas – 1 kartą per mėnesį. Paaiškina, jog kamerų tipo patalpoje sanitariniame mazge yra 1 klozetas ir 1 praustuvė, sanitarinis mazgas yra atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Argumentuoja, jog 3–iame sektoriuje yra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Akcentuoja, jog atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų. Prašo kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo argumentus, jog jis realiai jautė psichologinį sveikatos pablogėjimą, taip pat pablogėjo jo sveikata, kadangi atsakovo duomenimis pareiškėjas nesikreipė nei į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, nei į sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojus. Pabrėžia, jog pareiškėjas privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes, siekdamas žalos atlyginimo. Mano, jog pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Akcentuoja, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Pažymi, jog nesant atsakovės neteisėtų veiksmų ir įrodymų apie patirtą žalą, nėra ir priežastinio ryšio, todėl skundo patenkinimui teisinio pagrindo nėra.
Teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškės pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) kamerų tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. (pagal atsakovės atstovo duomenis) iki 2015 m. lapkričio 26 d. (pagal pareiškėjo suformuluotą laikotarpio pabaigą bei duomenis apie nuteistąjį (b.l. 22) – paleistas 2015 m. lapkričio 26 d.), atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jautė baimę, sumažėjo bendravimo galimybės.
Pirmiausia byloje spręstinas klausimas dėl termino kreiptis į teismą ginant pažeistas subjektines teises.
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Nagrinėjamu atveju yra siekiama, jog pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Kadangi atsakovės atstovas atsiliepimu išreiškė poziciją, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, ir tai vertintina kaip prašymas taikyti ieškinio senatį, atsižvegiant į tai, kad skundas teismui pateiktas 2018 m. spalio 9 d. (surašytas pareiškėjo), darytina išvada, jog su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nėra duomenų apie ieškinio termino praleidimą sąlygojusias priežastis, pagrindo praleistam terminui atnaujinti nėra.
Konstatavus, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas dalyje netenkintinas.
Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laiko laikotarpį nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo LVAT savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose, kai laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. (pritaikius ieškinio senatį - laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.) jam nebuvo užikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas, dėl higienos normų neatitikimo: drėgmės, netinkamos ventiliacijos, netinkamos apšvietimo, netinkamos maisto kokybės, neišduodamų higienos priemonių, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, netinkamos švaros, blogo kvapo, netinkamai organizuojamos sveikatos priežiūros, netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, per trumpo prausimosi laiko, ilgalaikių pasimatymų kambario neįrengimo, rūbų, avalynės neišdavimo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. (11¹.2 punktas).
Iš byloje esančios Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2019 m. sausio 8 d. pažymos apie nuteistojo gyvenamųjų patalpų kaitą (b.l. 25), Duomenų apie nuteistąjį (b.l. 22), Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-io sektoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2019 m. sausio 10 d. pažymos (b.l. 28) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 3-iajame sektoriuje 16 kameroje. Pagal atsakovės atstovo pateiktus įrodymus, minėtoje kameroje įrengtos 9 miegamosios vietos, kameros plotas – 32,28 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,59 kv.m. Nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų kiek konkrečiai nuteistųjų buvo 16 kameroje 2015 m. rugsėjo 25 d. (bendrai areštinėje jų buvo 81), tačiau atsižvegiant į tai, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog nuteistųjų skaičius svyravo “nuo 8 iki 8” (cituojama iš skundo), spręstina, kad atlikus aritmetinius skaičiavimus (32,28/8 = 4,03 kv.m.), vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.
Naujosioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsiželgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Nagrinėjamu atveju nenustatyti nacionalinės teisės pažeidimai dėl kameros ploto normos, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimo, buvo drėgna, šalta.
Ginčo laikotarpiu higienos normas pataisos namuose reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d., iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo). Pagal HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pagal higienos normos 17 punktą gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per langus, ventiliacines angas, apšvieta atitinka minėto teisės akto reikalavimus.
Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo, kaip jis apskaičiavo, jog apšvieta neatitinka teisės aktų reikalavimų, taip pat nenurodo kaip apskaičiuotas oro judėjimo greitis, leidžiantis daryti išvadą, kad buvo netinkama ventiliacija, laikėsi drėgmė, kokiais būdais pamatuota santykinė oro drėgmė, šiluma kameroje. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, netinkamos apšvietos ir šilumos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Pareiškėjas skundžiasi, jog rūbus reikėjo skalbti kameroje esančioje kriauklėje šaltu vandeniu, išduota patalynė buvo blogos būklės, nešvari, nebuvo nemokamai išduodami rūbai, avalynė.
Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. į sakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 1 priedą, numatantį laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas, suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė: antklodė (1 vnt. 3 metams), čiužinys (1 vnt. 4 metams), pagalvė (1 vnt. 2 metams), rankšluostis (2 vnt. 1 metams), viršutiniai marškiniai (2 vnt. 1 metams), šilti apatiniai baltiniai ir kelnės (1 komplektas 1 metams), demisezoniniai batai (1 pora metams). Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas, patvirtintas 2013 m. birželio 28 d. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-216 (b.l. 35-38) nustato kolonijoje laikomiems nuteistiesiems sutuoktinių, sugyventinių ar kitų artimųjų giminaičių perduotos patalynės gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarką ir pagal bylos duomenis nenustatyta, kad pareiškėjas šia tvarka negalėjo pasinaudoti, ar ja besinaudojant buvo pažeistos jo teisės. Taip pat vertintina tai, kad pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pakankamai trumpą laiką, ir rūbai, avalynė buvo išduodami pagal sezoniškumą. Vien pareiškėjo teiginys, jog nemokamai nebuvo išduoti rūbai ir avalynė neleidžia spręsti apie atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus jų neišdavus. Jau minėta, kad pareiškėjas privalo detalizuoti skundo aplinkybes, o nagrinėjamu atveju jis nenurodė, ar jis kreipėsi raštu dėl rūbų, avalynės išdavimo, ar buvo atsisakyta tai atlikti, ar teikė skundus dėl to, kad jam nebuvo išduoti rūbai, avalynė, todėl šiuos teiginius teismas vertina kaip abstrakčius ir juos atmeta (ABTĮ 56 straipsnis).
Vertintina, jog teisinis reguliavimas reikalavimą įrengti karštą vandenį numato tik dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpose (Higienos normos 18 punktas), todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo užtikrinti šilto vandens tiekimo kameroje.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamos švaros kamerose buvimo.
Pagal Higienos normos 35 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 (b.l. 32-34). Nors į bylą pateikta minėta tvarka, įsigaliojusi vėliau nei buvo laikomas pareiškėjas, tačiau teismas vertina Higienos normos 37 punkto nuostatas, ir sprendžia, jog patys nuteistieji yra atsakingi už švarą patalpose, kuriose yra laikomi, todėl atsakovei atsakomybė šioje dalyje negali kilti.
Pareiškėjas skundžiasi, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti dušu, teigdamas, kad laiko tarpas yra per trumpas, todėl tokia teise jis nespėdavo pasinaudoti, taip pat buvo per maži pasivaikščiojimo kiemeliai.
Higienos normos 44 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vertintina tai, kad pats pareiškėjas skunde patvirtina, kad galimybė per savaitę kartą pasinaudoti dušu – kartą per 7 dienas – 10 minučių, buvo sudaryta, todėl nenustatyti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.
Iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2019 m. sausio 16 d. pažymos (b.l. 26-28) nustatyta, jog įstaigos 3-iojo sektoriaus areštinės pasivaikščiojimo kiemelių plotas – 18 kv.m. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kas dieną 1 val. būti gryname ore. Pažymėtina, jog teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentuoja, byloje nėra duomenų, kad vienu metu į lauką būtų vedamas neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai būtų įrengti nesilaikant nustatytų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad kiemeliuose buvo sudarytos sąlygos judėti. Dėl minėtų priežasčių nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai.
Pareiškėjas skundžiasi, jog buvo pažeistos jo teisės, nes neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, nebuvo tinkamai užtikrinta sveikatos apsauga, kadangi ne visi medikamentai buvo išduodami nemokamai, taip pat buvo gaminamas ir tiekiamas nekokybiškas maistas.
Iš atsakovės atstovo pateiktos pažymos (b.l. 26-28) apie pareiškėjo laikymo sąlygas nustatyta, jog 3-iame sektoriuje yra įrengti ilgalaikių pasimatymo kambariai, kuriais nustatyta tvarka naudojasi visi įstaigoje esantys nuteistieji. Vertintina, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė teiginį, jog neįrengti minėti kambariai, nenurodė, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją dėl pasimatymo suteikimo ir būtų gavęs neigiamą atsakymą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neįrengto ilgalaikių pasimatymo kambario vertintini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje neįrodyti.
Vertintina, jog byloje pateiktas atsakovės atstovo medicininis pažymėjimas (b.l. 23), ir Psichologinės tarnybos pažyma (b.l. 24), kuriuose pateikta informacija, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei dėl psichologinės pagalbos, nei medicininės pagalbos nesikreipė, tokiu būdu paneigiamas pareiškėjo teiginys, jog jis turėjo poreikį gauti medikamentus ir toks poreikis nebuvo užtikrintas.
Teismo vertinimu pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamu maitinimu, yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų gavęs mažesnę energinę vertę turtinį maistą, nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu.
Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Aprūpinimo normose nustatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Pagal atsakovės atstovo duomenis (iš pažymos apie nuteistojo laikymo sąlygas) kamerų tipo patalpose sanitarinis mazgas yra atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų, kai Pravieniškių PN neišdavė būtinų higienos priemonių: dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų, o išduodamo tualetinio popieriaus neužteko.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punkto nuostatas suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017).
Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi inter alia (be kita ko) tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Šis EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu. Kaip minėtame EŽTT sprendime buvo konstatuota, nagrinėjamo klausimo kontekste suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017), spręstina, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus - neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovės atstovas Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. nesilaikė Konvencijos nustatytos pareigos užtikrinti, kad asmenys būtų laikomis sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad jo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams sukėlė jam sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Pareiškėjas Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu, pažeidžiant jo teisę būti aprūpintam higienos priemonėmis, buvo laikomas ne ilgą laiko tarpą, nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. (47 paras). Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė, pagal teisinį reglamentavimą neišduodama higienos priemonių, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pažeidimai nebuvo intensyvūs, ilgalaikio pobūdžio, be to, pareiškėjas skunde neįvardijo kokius išgyvenimus galimai patyrė, kaip jie pasireiškė, o tik abstrakčiai nurodė, kad patyrė nepatogumus, sutriko bendravimas. Tai įrodo, kad pareiškėjui nebuvo padaryta itin didelė moralinė žala, kurią reikėtų atlyginti pinigais.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos reikėtų vertinti pareiškėjo prašoma 5000,00 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teismas sprendžia, kad, įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir neilgą trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui.
Teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V.P. (V.P.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, jog nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Pravieniškių pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.