Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ ieškinį atsakovei L. T. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovė yra juridinis asmuo, užsiimantis ūkine-komercine veikla, teikianti teisines paslaugas ir siekiantis gauti pelno. Atsakovei pažeidus sutarties sąlygas ir nesumokėjus grąžintinos sumos laiku, bei negrąžinus nuomojamo daikto, ieškovas patiria nuostolius. Delspinigiai paskaičiuoti pagal formulę, t. y. 271,92 Eur (nesumokėtų nuomos mokesčio įmokų suma pagal Sutartį) x 0,5 proc. (Sutarties bendrosiose sąlygose įtvirtintas delspinigių dydis) / 100 x 180 dienų. Delspinigiai paskaičiuoti nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. kovo 29 d. ir sudaro 244,80 Eur.

4. Atsakovei ieškinio su priedais kopijos įteiktos asmeniškai. Atsakovė teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimo už akių dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2020 m. gruodžio 10 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-024827, kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – Telefonas Samsung-Galaxy A31, 64 GB, Dual-RF8N72W8AZV, 12 mėnesių laikotarpiui. Atsakovė sutartimi įsipareigojo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti visus iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Per 12 mėnesių laikotarpį atsakovė įsipareigojo sumokėti 359,88 Eur nuomos mokesčio (29,99 Eur (nuomos mėnesinis mokestis) x 12 (mokėjimų skaičius)). Atsakovė sutarties tinkamai nevykdė, pervedė 87,96 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, atsakovė liko skolinga 271,92 Eur (359,88 Eur – 87,96 Eur), nuo 2020 m. gruodžio 10 d. (sutarties sudarymo dienos) iki sutarties termino pabaigos – 2021 m. gruodžio 10 d. 2021 m. balandžio 29 d. atsakovei buvo siųsta pretenzija, kurioje nurodyta skolos suma. 2021 m. gegužės 8 d. sutartis su atsakove buvo vienašališkai nutraukta. Tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo 2021 m. birželio 11 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021-06/01, kuria pradinis kreditorius atlygintinai perleido ieškovui reikalavimo teises, be kita ko, į atsakovės skolą. Ieškovas 2021 m. birželio 16 d. atsakovei elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, informuojantį, kad pasikeitė kreditorius ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovui, kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Atsakovė neatliko mokėjimų ieškovui.

14. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 271,92 Eur nesumokėtų nuomos įmokų; 244,80 Eur delspinigių; 5 procentų metines palūkanas, 18 Eur žyminio mokesčio; 242 Eur ieškovo patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2022 m. liepos 14 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės L. T. 271,92 Eur skolos, nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d.; 25,20 Eur delspinigių, nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. kovo 29 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas, už priteistą sumą (297,12 Eur), nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-03-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 150,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Apeliantė ginčija sprendimo dalį, kuria jai nebuvo priteista 219,60 Eur delspinigių, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito (toliau VKĮ) nuostatas ginčo sutarčiai bei įrodinėjo, kad jos negali būti taikomos, nurodydama argumentą, jog įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto.

Dėl delspinigių

16. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 str. 2 d. 4 p. nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto.

17. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nenustatyta, kad teismas taikė VKĮ nuostatas, tačiau vertinant šalių ginčą šios nuostatos nagrinėjamam ginčui yra aktualios ir taikytinos.

18. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VKĮ priimtas įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2008/40/EB, kurios 2 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad ši direktyva netaikoma nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai nei pačioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą; laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia. VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte iš esmės atkartotas Direktyvos 2008/40/EB 2 straipsnio 2 dalies d punktas, bet nėra nurodyto punkto paskutiniosios dalies „laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia“.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, į CK 6.251 straipsnyje (reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą) nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-266-330/2021). Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu sutinka ir papildomai pažymi, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

21. Kaip minėta, šalys sudarė nuomos sutartį. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (telefonui) įsigyti. Tai patvirtina, sutarties sąlyga numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 259 Eur, išdėstomi 12 mėnesių terminui, mokant 29,99 Eur įmokas, mokėjimų skaičius pagal sutartį 12. Taigi, pagal tokią sutartį, mokant dalimis už telefoną per 12 mėnesius jo vertė išauga nuo 259 Eur iki 359,88 Eur. Pastebėtina, kad sutartis numato, kad tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovė įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – telefoną. Taigi, šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti sutarties objekto. Tačiau, teismo vertinimu, tokia sutarties sąlyga numatanti teisę, bet ne pareigą vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, 1,39 karto viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina kaip formali ir sutartyje įtvirtinta siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

22. Vertinant tikruosius šalių ketinimus, sudarant sutartį privalomai turi būti įvertintos visos sutarties nuostatos. Pažymėtina, kad sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ numatyta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka, ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 (dešimt) darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios apsunkintos sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip pat vertintinos kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą.

23. Tai, kad sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Įvertinus šią sąlygą darytina išvada, jog šioje sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Ieškovė ieškinyje bei apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovė perduoto daikto – telefono negrąžino, tačiau 2021 m. balandžio 29 d. pradinės kreditorės pretenzija buvo reikalaujama sumokėti susidariusią skolą ir delspinigius, tačiau nebuvo prašomą grąžinti išnuomotą daiktą, t. y. telefoną. Ieškovė nepareikalavo grąžinti daikto, bet pareiškė ieškinį teisme dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti/suteikti atsakovei finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

24. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju ieškovė, kaip kreditorė, vienašališkai nusprendė dėl atsakovės pareigos įsigyti nuomojamą daiktą. Tai atitinka Direktyvos 2008/40/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkto nuostatos išimtį, pagal kurią laikoma, kad nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyje nustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą, jeigu kreditorius vienašališkai taip nusprendžia. Toks vienašalis ieškovės sprendimas yra VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos išimtis, kuriai esant, VKĮ turi būti taikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutarčiai.

25. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 2020 m. gruodžio 10 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ (nuomotojos) ir atsakovės sudaryta sutartis Nr. BK-024827 kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, šalys iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi telefonu, o dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovei mokant kasmėnesines įmokas.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, sprendžiant dėl priteistino delspinigių dydžio ir, kad prioritetas turi būti teikiamas šalių susitarimui. Pastebėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog šalys sudarė vartojimo sutartį. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

27. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis nepagrįstai didelis. Sutarties specialiosiose sąlygose bei bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, taip pat specialiojoje dalyje sutarties šalys numatė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Tokiu būdu ieškovė už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo atsakovei 244,80 Eur delspinigių.

28. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

29. Nagrinėjamu atveju apeliantės paskaičiuoti delspinigiai, taikant 0,5 proc. delspinigių normą, dešimt kartų didesni nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis prieštarauja VKĮ 8 straipsniui ir yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskaičiuoti apeliantės delspinigiai nepagrįstai dideli. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovės prašomi priteisti 244,80 Eur delspinigiai (netesybos) yra baudinio pobūdžio, neprotingo dydžio, neatitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, užtikrinantys ne minimalių ieškovo nuostolių atlyginimą, o yra baudinio pobūdžio sankcija. Teismas pagrįstai delspinigių dydžio normą sumažino nuo 0,5 iki 0,05 proc. ir priteisė 25,20 Eur delspinigių už 180 d. laikotarpį, nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. kovo 29 d. (271,92 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).

30. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo patenkinus apeliacinį skundą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti pirmosios instancijos nepriteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atmestas ieškovės į apeliacinis skundas nėra teisinio pagrindo perskirsti ir ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidas, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

33. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.