Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant apelianto trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės atstovei advokatei Aurelijai Vingrienei-Šimkūnienei ir direktoriui G. S., ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Exclusive Home“ atstovui advokatui A. S., žodinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Brevitra“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pietų kryptis“ apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38-182/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Exclusive Home“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Pietų kryptis“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Delamode Baltics“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Brevitra“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

1. Teismas pagrįstai nurodė, jog važtaraštis negali būti įrodinėjimo priemone šioje byloje, tačiau nepagrįstai darė išvadą, kad, esant negaliojančiam važtaraščiui, atsakovei kyla atsakomybė. Atsakomybės prezumpcija galioja tik tuomet, jeigu buvo pasirašytas važtaraštis, o šiuo atveju važtaraštis nebuvo pasirašytas, tad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog atsakomybė apskritai kyla. Susiklosčiusioje situacijoje krovinio ir jo pakuotės tinkamumo prezumpcija krovinio perdavimo metu negali būti taikoma, kadangi pripažinus, jog važtaraštis yra netinkamas, teismas negali konstatuoti, jog vežėjas turi būti laikomas atsakingu už krovinio sugadinimą tik dėl to, kad nenurodė motyvuotų pastabų priimant krovinį apie netinkamą krovinio pakuotę. Be to, krovinys atvyko į Klaipėdą uždaroje ir nepažeistoje pakuotėje, t. y. vizualiai nebuvo matyti jokių pakuotės pažeidimų. Tai, kad vizualiai nebuvo matoma jokių pažeidimų, patvirtina aplinkybę, kodėl perimant krovinį Kaune UAB „Brevitra“ nefiksavo jokių pažeidimų.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad pažeidimai atsirado būtent gabenant krovinį iš Kauno į Klaipėdą, kadangi krovinys buvo paguldytas tik Klaipėdoje, o jo pristatymo vieta taip pat buvo Klaipėdoje. Kai buvo priimtas gabenti dar Italijoje, jau buvo supakuotas, todėl nėra žinoma, ar apskritai jis buvo pakrautas tinkamos būklės. Neapklausius D. S., kaip svarbaus asmens, kurio parodymai būtų turėję esminės įtakos bylos baigčiai, nebuvo išnagrinėtos visos objektyvios aplinkybės ir dėl to priimtas klaidingas sprendimas, kuris turėtų būti naikintinas ir perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3. Teismo argumentai, kad krovinys buvo supakuotas tinkamai, vertintini kritiškai, kadangi pats krovinys buvo keliskart sunkesnis nei mediena, į kurią jis buvo supakuotas, o plona permatoma apsauginė plėvelė tikrai nėra pakankama, kad tinkamai apsaugotų tokį trapų krovinį. Krovinį pakrovė siuntėjas ir manytina, kad krovinio pažeidimas atsirado būtent dėl jo kaltės, kadangi jis nenurodė CMR važtaraštyje jokių specialių krovinio transportavimo sąlygų, taip pat nenurodė, jog draudžiamas krovinio perkrovimas. Atsakovė neturi atsakyti už žalą, kuri kilo ne dėl jos kaltės, bet dėl aplinkybių, už kurias atsako siuntėjas.

4. Teismo priteista ieškovės patirtų išlaidų advokato pagalbai suma yra per didelė ir neadekvati, kadangi ieškovės atstovo advokatų kontora specializuojasi su krovinių gabenimu susijusiuose teisiniuose santykiuose, todėl teisiniai klausimai šioje byloje nebuvo nauji. Tiek ieškovės, tiek jos atstovaujamo asmens kontoros buveinės įsikūrusios tame pačiame mieste, todėl advokatui vykti į kitą miestą teikti konsultacijų akivaizdžiai neprireikė ir negalėjo prireikti. Netgi atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžiai vykdavo Druskininkų miesto apylinkės teisme, prašoma priteisti suma lyginant su realiomis kainomis, yra per didelė.

1. Teismas netinkamai įvertino tarptautinio krovinių pervežimo procese dalyvaujančių asmenų teises bei pareigas ir netinkamai taikė šių asmenų atsakomybę nustatančias Konvencijos nuostatas, taip nukrypdamas nuo teismų suformuotos praktikos krovinių pervežimo bylose bei netinkamai paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą.

2. Teismas pažeidė vieną iš esminių civilinio proceso principų – sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje UAB „Pietų kryptis“, organizuodama ieškovės pateikto krovinio pervežimą iš Italijos į Lietuvą, pasitelkė UAB „Delamode Baltics“, o UAB „Delamode Baltics“ dalyje maršruto krovinio pervežimą pavedė atlikti UAB „Brevitra“, akivaizdu, jog priimtas sprendimas šioje byloje turi įtakos pastarųjų įmonių teisėms ir pareigoms, todėl UAB „Delamode Baltics“ ir UAB „Brevitra“ į bylą buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis. Pripažinus atsakovės kaltę dėl krovinio sugadinimo, pareiga sumokėti kompensaciją už ieškovės patirtus nuostolius faktiškai tenka paskutiniajam krovinio vežėjui UAB „Brevitra“. Pripažinus vežėjo kaltę už krovinio sugadinimą dėl netinkamo krovinio išdėstymo, atsakomybė už šiuos netinkamai atliktus veiksmus tektų būtent UAB „Brevitra“ vairuotojui D. S., todėl neabejotina, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi įtakos šio asmens teisėms bei pareigoms. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Brevitra“ darbuotojas D. S. į civilinę bylą trečiuoju asmeniu įtrauktas nebuvo, pripažintina, jog teismas iš esmės sprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Toks pažeidimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

3. UAB „Brevitra“ nuomone, krovinio sugadinimo faktui nustatyti vairuotojo parašo 2012 m. sausio 20 d. akte neužtenka. Nustatydamas krovinio sugadinimo faktą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje surinktų duomenų visumą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo vežamas specifinis krovinys – marmurinis stalviršis. Pripažintina, jog tam, kad įvertinti marmuro gaminio kokybę ar jo būklę, būtina turėti specialių žinių. Pabrėžtina, jog UAB „Brevitra“ vairuotojas, pristatęs krovinį ieškovei, specialių žinių tokio pobūdžio gaminio būklės įvertinimui neturėjo, todėl tinkamai įvertinti, ar stalviršis yra sudužęs, taip kaip tai nurodyta 2012 m. sausio 20 d. akte, negalėjo. Be to, krovinys į UAB „Brevitra“ sandėlius buvo pristatytas neišpakuotas. Abejotina, ar krovinio būklė buvo tinkamai įvertinta krovinio priėmimo metu, todėl minėtame akte aprašyti krovinio pažeidimai vertintini kritiškai.

4. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktas nuotraukas, neatsižvelgė į tai, jog 2012 m. sausio 20 d. akte nurodyta, kad krovinys atvežtas sudaužytas, t. y. akte konstatuotas visiškas ir akivaizdus krovinio sugadinimas. Tačiau nuotraukose matomi pažeidimai nesudaro pagrindo spręsti, jog stalviršis yra visiškai sugadintas. Be to, fotonuotraukos buvo pateiktos tik tada, kai UAB „Brevitra“ išreiškė abejones dėl stalviršio paviršiuje matomų įtrūkimų, iki tol ieškovė laikėsi pozicijos, jog minėti įtrūkimai patvirtina krovinio sugadinimo faktą. UAB „Impeksservis“ pateiktame ekspertizės akte Nr. 123 nurodoma, jog stalviršis neturi akivaizdžių mechaninių pažeidimų, taip pat, stalviršis neturi atitrūkusių dalių, kurios yra matomos ieškovės pateiktose fotonuotraukose. Teismas visišką krovinio sugadinimą konstatavo remdamasis prielaidomis, o tai lemia teismo sprendimo nepagrįstumą.

5. Nors teismas nustatė ir sprendime nurodė, kad važtaraštis vežėjų nepasirašytas, rėmėsi CMR konvencijos normomis apie prezumpcijos negaliojimą, tačiau sprendime priėjo išvadų, kurios neatitinka teismo nurodytų teisės normų. Tokia teismo argumentacija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Teismui netinkamai taikius CMR konvencijos normas, reguliuojančias vežėjo atsakomybę, teismo proceso metu buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta proceso šalims, kas lemia priimto sprendimo nepagrįstumą.

1. Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, neįtraukus į procesą trečiuoju asmeniu UAB „Brevitra“ vairuotojo D. S., nes teismas neišsprendė dėl nurodyto asmens teisių ir pareigų. Atsakomybė nurodytam asmeniui gali būti taikoma tik pagal LR DK normas. Nurodytas asmuo buvo kviečiamas liudytoju UAB „Pietų kryptis“ iniciatyva, kuri teisme, neatvykus liudytojui, atsisakė nurodytą asmenį kviesti liudytoju pakartotinai. Priimtas teismo sprendimas UAB „Brevitra“ gali būti pagrindas taikyti materialinę atsakomybę darbuotojui, jei būtų nustatyta, kad jis vežė paguldytą krovinį ir taip jį sugadino, tačiau jokiu būdu tai negali būti laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

2. Nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai dėl krovinio nesugadinimo. Krovinys buvo sugadintas taip, kad jo sugadinimas jo pristatymo metu Klaipėdoje buvo akivaizdus, ko iki ieškinio pateikimo neginčijo ir atsakovė bei tretieji asmenys. Aplinkybė, kad krovinys nėra sugadintas, nurodyta iš esmės tik apeliaciniame skunde, kada bylinėjimosi išlaidos tapo žymiai didesnės nei ieškinio suma. Tai laikytina piktnaudžiavimu procesu. Kad krovinys yra sugadintas dėl to, jog galimai buvo vežtas paguldytas, yra atžyma ir CMR važtaraštyje ir atskirame akte, kurį pasirašė UAB „Brevitra“ vairuotojas D. S.. Nurodytos aplinkybės niekada nebuvo ginčijamos. Prie apeliacinio skundo UAB „Brevitra“ pateikė UAB „Impeksservis“ ekspertizės ataskaitą, kurioje nurodė, kad krovinys nėra sugadintas. Dėl šios priežasties ieškovė kreipėsi į antstolį ir krovinių vertinimo įmonę „Klaipėdos Netas“, UAB, kad nustatyti, UAB „Brevitra“ sandėlyje esančio krovinio būklę. Fiksuojant faktines aplinkybes buvo nustatyta, kad krovinys buvo perpakuotas iš originalios pakuotės, apžiūrai buvo pateiktas ne pirminis suskaldytas stalviršis.

3. Nepagrįsti argumentai dėl netinkamos pakuotės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė UAB „Stonera“ išvada, kadangi nurodyta įmonė nėra ekspertas. Neaišku, kodėl krovinys UAB „Brevitra“ buvo perpakuotas į kitą pakuotę. Galimai tai buvo padaryta pakeičiant sugadintą krovinį kitu arba po jo esminio remonto atlikimo. Jei pakuotė buvo netinkama, atsakomybė tiesiogiai būtų tekusi krovinio siuntėjui, tačiau, to nustatyta nebuvo ir nėra net tikėtinumo fakto dėl pakuotės netinkamumo.

1. Atsakovė palaiko UAB „Brevitra“ apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialines bei procesines teisės normas, kadangi grindė savo sprendimą įvairiomis prielaidomis, spėliojimais, kitokio pobūdžio išvedžiojimais apie bylos aplinkybes.

2. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, kadangi neteisingai aiškino CMR konvencijos nuostatas. Teismas sprendime nurodė, jog važtaraštis CMR prasme negali būti įrodinėjimo priemone šioje byloje, kadangi jis nebuvo pasirašytas, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad esant negaliojančiam važtaraščiui atsakovei kyla atsakomybė. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kita taisyklė, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę priimant buvus tinkamos būklės bei krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir numeraciją atitikus važtaraščio įrašus. Vadinasi, atsakomybės prezumpcija galioja tik tuomet, jeigu buvo pasirašytas važtaraštis, o šiuo atveju važtaraštis nebuvo pasirašytas, tad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog atsakomybė apskritai kyla.

3. Atsižvelgiant į tai, kad D. S. į civilinę bylą nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, laikytina, jog teismas iš esmės sprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Be to, D. S. ne tik nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, bet jis ir nebuvo kviečiamas liudytoju. Atsakovo nuomone, faktus apie krovinio gabenimą bei visą situaciją atvežus krovinį į pristatymo vietą, galėjo detaliai pateikti būtent D. S..

4. Teismas, spręsdamas apie krovinio sugadinimą, visiškai nesirėmė kitais pateiktais įrodymais, tokiais kaip UAB „Brevitra“ nuotraukos, UAB „Brevitra“ sandėlio vadovo A. B. ir autokrautuvo vairuotojo I. K. parodymais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės pateiktos nuotraukos, kuriomis teismas ir rėmėsi, buvo pateiktos ne kartu su ieškiniu, o tik po to, kai byloje buvo išsakytos abejonės dėl realaus krovinio sugadinimo fakto. Tai reiškia, kad nuotraukos iš tiesų galėjo būti sufalsifikuotos arba jose galėjo būti pavaizduotas kitas panašus krovinys.

5. Atsakovė teismo argumentą, kad krovinys buvo supakuotas tinkamai, vertina kritiškai, kadangi pats krovinys buvo keliskart sunkesnis nei mediena, į kurią jis buvo supakuotas, o plona permatoma apsauginė plėvelė tikrai nėra pakankama, kad tinkamai apsaugotų tokį (kaip vėliau paaiškėjo) trapų krovinį. Krovinį pakrovė siuntėjas, todėl atsakovės nuomone, krovinio pažeidimas atsirado būtent dėl jo kaltės, kadangi jis nenurodė CMR važtaraštyje jokių specialių krovinio transportavimo sąlygų bei, kad draudžiamas krovinio perkrovimas.

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad CMR konvencijoje imperatyviai nurodyta, kad už važtaraštyje nurodytų duomenų teisingumą visais atvejais atsako krovinio siuntėjas. Todėl akivaizdu, kad CMR 17 straipsnio 4 dalies c punkte nustatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė turi būti pritaikyta šioje byloje ir atsakovė neturi atsakyti už žalą, kuri kilo ne dėl jos kaltės, bet dėl aplinkybių, už kurias atsako siuntėjas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir/ar pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1, 2 dalys).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2012 m. sausio 9 d. sudarė Krovinio pervežimo sutartį Nr. 120100016. Pagal sutartį iš Italijos į Klaipėdą buvo gabenamas 850 EUR vertės marmurinis stalviršis, kuris 2012 m. sausio 20 d. ieškovei buvo pristatytas sugadintas.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl atlyginimo už pristatytą ieškovei sugadintą krovinį.

Dėl UAB „Brevitra“ vairuotojo neįtraukimo trečiuoju asmeniu

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų neįtraukus į procesą trečiuoju asmeniu UAB „Brevitra“ vairuotojo D. S..

Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo įtvirtintą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų iniciatyva ar teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2009; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas ginčijamu sprendimu dėl D. S. teisių ir pareigų konkrečioje byloje nenusprendė, nes ieškinys pareikštas vežėjai UAB „Pietų kryptis“, kuri pasitelkė kroviniui pervežti UAB „Delamode Baltics“ ir UAB „Brevitra“. Taigi, šiems vežėjams atsakovė turi teisę reikšti regresinį reikalavimą, nes vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, įgyja regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų, dėl kurių kaltės buvo padaryta žala, atžvilgiu (CMR konvencijos 37 straipsnis). UAB „Delamode Baltics“ ir UAB „Brevitra“ yra įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis. D. S. susijęs su trečiuoju asmeniu UAB „Brevitra“, o ne su bylos šalimis. Apeliantės UAB „Brevitra“ nurodyta Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1472-173/2011, remtis nėra pagrindo, nes minėtoje byloje nustatytos netapačios aplinkybės. Minėtoje byloje absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikyta tai, jog trečiuoju asmeniu nebuvo įtrauktas atsakovės vairuotojas.

Dėl krovinio sugadinimo, vežėjo atsakomybės prezumpcijos taikymo, atsakomybę šalinančių aplinkybių

Ieškovė ir atsakovė 2012 m. sausio 9 d. sudarytos Krovinio pervežimo sutarties Nr. 120100016 2 punktu sutarė, kad krovinių gabenimas vykdomas laikantis TIR ir CMR konvencijų reikalavimų, 5 punktu užsakovas įsipareigojo tinkamai pakrauti ir/ar iškrauti krovinį ir įforminti visus su krovinio gabenimu susijusius dokumentus, 8 punktu vežėjas įsipareigojo sutartu laiku pateikti kroviniui pervežti tinkamą transporto priemonę, 10 punktu sutarė, kad vežėjui pažeidus 2 punkto sąlygas, jis atlygina visus tiesioginius nuostolius, atsiradusius krovinio pervežimo metu pagal užsakovo pateiktą pretenziją, bet ne daugiau nei numatyta CMR ir TIR konvencijose, 12 punktu vežėjas įsipareigojo informuoti apie transporto priemonių pasikeitimą, priverstines prastovas kelyje ir kitas nenumatytas aplinkybes, trukdančias ar galinčias sutrukdyti krovinį pristatyti laiku ir nesugadintą (1 t., b. l. 4).

Esminis klausimas byloje yra tai, nuo kurio momento prasideda vežėjo atsakomybė už krovinį ir kokiu būdu vežėjas turi fiksuoti krovinio ir pakuotės išorės trūkumus, kai siuntėjas perduoda jam krovinį. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra ne tik vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, bet ir yra įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kita taisyklė, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę priimant buvus tinkamos būklės bei krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir numeraciją atitikus važtaraščio įrašus. Tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki perdavimo gavėjui momento (CMR 17 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje materialiosios teisės normoje įtvirtinta teisinė prezumpcija, patvirtinanti krovinio perėjimo vežėjo dispozicijon faktą, ir teisinė prezumpcija, patvirtinanti tinkamos būklės krovinio ir pakuotės išorės perdavimą, taip pat nustatytas atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą atsiradimo momentas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Tačiau šios teisinės prezumpcijos yra nuginčijamos, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę įrodyti, kad yra priešingai negu preziumuojama įstatyme.

Apeliantės teigia, kad atsakomybės prezumpcija galioja tik tuomet, jeigu buvo pasirašytas važtaraštis, o konkrečiu atveju važtaraštis nepasirašytas, todėl, apeliančių nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovę pripažino atsakinga už krovinio sugadinimą.

CMR konvencijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos CMR konvencijos nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms bei motyvams dėl vežėjo atsakomybės taikymo, todėl jų nekartoja, pažymėdamas tai, jog tuo atveju, jei krovinį pakrovė siuntėjas, vežėjas turi galimybę, jei bus nustatyti krovinio ar pakuotės išorės defektai, kurie galėjo turėti įtakos krovinio sugadinimui, gintis, remdamasis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktu. Apeliantė UAB „Brevitra“ teigia, jog pakuotė krovinio vežimui buvo netinkama. Iš CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies matyti, kad vežėjas ne tik turi aiškiai užfiksuoti CMR važtaraštyje pastabas apie krovinio būklės neatitikimus, bet ir motyvuoti šias pastabas. Byloje apylinkės teismas iš visų išnagrinėtų aplinkybių bei įrodymų nustatė, jog jokių pastabų dėl krovinio ir pakuotės išorinės būklės vežėjas nepateikė, todėl pagrįstai pripažino, jog vežėjas priėmė vežti tinkamai pakrautą krovinį. Pažymėtina, jog pareigingas vežėjas, pastebėjęs krovinio ir pakuotės išorės pažeidimų, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Brevitra“ darbuotojo A. R. pasiaiškinimą (1 t., b. l. 62) nelaikė objektyviu. Pažymėtina ir tai, jog jei ir buvo į sandėlį Kaune krovinys atvežtas nestabilioje pakuotėje, kaip nurodo A. R., tačiau krovinį vežti nebuvo atsisakyta, nebuvo jokių pastabų apie tai įrašyta važtaraštyje, ar tai fiksuota kokiu kitu būdu. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas neatsižvelgė į sandėlio vadovo A. B. bei autokrautuvo vairuotojo I. K. paaiškinimą (1 t., b. l. 63). Minėti asmenys nurodė, jog krovinys į sandėlį grįžo neišpakuotas, nuplėšta tik apsauginė plėvelė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė atvežto krovinio nepriėmė, atstovė važtaraštyje įrašiusi, jog pakuotė pažeista, marmurinis stalas atvežtas sudaužytas (1 t., b. l. 7), apie ką buvo surašytas aktas, o jį pasirašė ir apeliantės UAB „Brevitra“ vairuotojas D. S., atvežęs krovinį (1 t., b. l. 9). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Brevitra“ anksčiau minėti darbuotojai A. B. ir I. K. pasiaiškinime nėra nieko užsiminę apie pakuotės pažeidimą, kai tuo tarpu A. R. nurodęs, jog pakuotė nestabili. Apeliantės direktorius nagrinėjant apeliacinį skundą, aiškino, jog vairuotojo parašas negali būti vertinamas kaip įmonės pozicija, pripažino, kad vairuotojas neturi teisės spręsti apie krovinį, turi pažymėti apie pažeidimus, informuoti vadovą, tačiau vairuotojas nei direktoriaus, nei tiesioginio vadovo neinformavo (1 t., b. l. 82). Apklaustas vairuotojas D. S. pripažino, kad stalviršį vežė stačią, pririštą diržais, o Klaipėdoje jis krovinį paguldė. Anot jo, matėsi dėmės, atskilusių dalių nebuvo, tačiau pripažino, jog aktą pasirašė, pastabų neturėjo. Apeliantė UAB „Brevitra“ teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jos pateiktų fotonuotraukų. Atkreiptinas dėmesys, kad fotonuotraukos darytos 2013 m sausio 15 d., iš jų negalima spręsti, jog stalviršis buvo be pažeidimų (1 t., b. l. 57–61). Pažymėtina, jog trečiasis asmuo UAB „Brevitra“ jau atsiliepime į ieškinį pripažinęs, jog stalviršis yra su įtrūkimais (1 t., b. l. 50), apie įtrūkimus nurodoma ir apeliaciniame skunde (2 t., b. l. 4) bei pripažįstama nagrinėjant apeliacinį skundą (2 t., b. l. 79–82). Atkreiptinas dėmesys į UAB Brevitra“ užklausimą UAB „Rudmarma“, kuriame nurodoma, jog stalviršis sugadintas, prašant nustatyti priežastį bei tai, ar įmanoma krovinį sutaisyti ir kiek tai kainuos (1 t., b. l. 101). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, su apeliaciniu skundu pateikta UAB „Impeksservis“ išvada (2 t., b. l. 20) nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl stalviršio sugadinimo. Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinius skundus UAB „Klaipėdos Netas“ ginčo krovinio apžiūros aktą bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kur fiksuoti įtrūkimai, nuskilimas, įdaužimai bei tai, kad 2013 m. kovo ar balandžio mėnesiais krovinys iš originalios pakuotės perpakuotas (2 t., b. l. 54). Pati atstovė pripažino, jog „jų ekspertas“ galbūt ne taip smulkmeniškai apžiūrėjo krovinį (2 t., b. l. 80). Sutiktina su ieškove, jog nėra suprantama, kam reikėjo pakeisti originalią krovinio pakuotę. Tokiu būdu prarasta galimybė įrodyti, jog pakuotė buvo netinkama ir tai turėjo įtakos krovinio sugadinimui. Taigi iš visų nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją dėl krovinio ir pakuotės išorės būklės bei pagrįstai pripažino, jog atsakovė, siekdama išvengti atsakomybės, negali remtis 17 straipsnio 4 dalies c punktu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė UAB „Pietų kryptis“ teigia, jog pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Anot apeliantės, priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neadekvačios suteiktoms paslaugoms.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš priimto sprendimo, apylinkės teismas ieškovei priteisė 1815 Lt advokato pagalbai apmokėti, 172,16 Lt kelionės išlaidas bei 88 Lt žyminį mokestį. Kodėl priteisia tokio dydžio kelionės išlaidas, apylinkės teismas išsamiai pasisakė. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti, ne tik kad neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bet jo ir nesiekia (už ieškinio surašymą maksimalus dydis 3 MMA, t. y. 3000 Lt (8.2 punktas), už vieną atstovavimo valandą teisme 0,15 MMA, t. y. 150 Lt (8.18 punktas), teismo posėdis, kuriame dalyvavo atstovas, truko 3 valandas, taigi maksimalus dydis 450 Lt).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013).

Apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo sprendimo naikinti bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

Apeliacinius skundus atmetus, ieškovės prašymas priteisti turėtas išlaidas tenkintinas iš dalies (2 t., b. l. 76–77, 101–103). Ieškovė advokatui už teisinę pagalbą sumokėjusi 3000 Lt. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.11 punkte numatytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (1,5 MMA), į Rekomendacijų 8.2 punktą, numatantį už vieną atstovavimo valandą 0,15 MMA maksimalų dydį (posėdžiai truko 2 val.) (CPK 98 straipsnis).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomi realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijai, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-98-2014), į aukščiau nurodytus rekomenduojamus maksimalius užmokesčio dydžius už advokato teikiamą teisinę pagalbą, į konkrečias šios bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą, į tai, kad procesiniai dokumentai buvo rengiami vieningai, t. y. į abu apeliacinius skundus, kurių argumentai analogiški, į tai, kad bylos nagrinėjimas vyko kitame mieste, sprendžia, kad ieškovei iš apeliančių, t. y. atsakovės ir trečiojo asmens, priteistinos bendros 2 000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (Rekomendacijų 2, 3, 8.2, 8.15, 8.18, 9 punktai). Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstomis ir būtinomis išlaidas, sumokėtas UAB „Klaipėdos Netas“, nes jas ieškovė patyrė, norėdama atsikirsti į apeliantės pateiktą apeliacinį skundą ir pateiktą eksperto išvadą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, išlaidos atntstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą nelaikytinos būtinomis, nes antstolis dalyvavo toje pačioje apžiūroje ir konstatavo tas pačias aplinkybes, kurios fiksuotos UAB „Klaipėdos Netas“ raporte. Tokiu būdu, teismo nuomone, būtų užtikrintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų įgyvendinimas civilinėje byloje (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinius skundus atmesti. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-38-182/2013 palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliančių uždarosios akcinės bendrovės „Brevitra“, įmonės kodas 300559989, ir uždarosios akcinės bendrovės „Pietų kryptis“, įmonės kodas 152162321, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Exclusive Home“, įmonės kodas 300146200, po 1605 Lt išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.