- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-15
- Bylos Nr.
- 2A-1472-173/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Raimondas Buzelis, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- UAB „Dekrus“
- Atsakovas
- UAB „Vykom“
- Advokatai
- Aurelija Vingrienė, Renata Janušytė
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Dovilei Stoškuvienei, dalyvaujant ieškovo UAB „Dekrus“ atstovams Vidmantui Baršauskui ir advokatei Renatai Janušytei, atsakovo UAB „Vykom“ atstovei advokatei Aurelijai Vingrienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Dekrus“ apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Dekrus“ ieškinį atsakovui UAB „Vykom“ dėl skolos už krovinio vežimo paslaugas priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Dekrus“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Vykom“ 7979,42 Lt skolos už krovinio vežimo paslaugas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas teikė atsakovui krovinių vežimo paslaugas. Pagal 2010-04-13 Krovinio pervežimo užsakymą ieškovas įsipareigojo iki 2010-04-16 nugabenti krovinį maršrutu Ispanija - Danija, o atsakovas įsipareigojo už krovinio vežimo paslaugas sumokėti 7973,42 Lt (2309,26 EUR) vežimo užmokestį. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė, tačiau atsakovas neatsiskaitė. Pakrovimo vietos duomenys vairuotojui atsakovas perdavė 2010-04-12 SMS žinute, o vežimo sutartis (rašytinė) ieškovui atsiųsta 2010-04-13. Krovinys buvo pakrautas 2010-04-12, tačiau vairuotojas išvažiavo 2010-04-13. Jei vairuotojas būtų išvykęs iš pakrovimo vietos anksčiau, nei buvo baigtos pakrovimo procedūros, krovinio siuntėjas būtų iš karto informavęs atsakovą, tačiau informacija apie tai, kad galimai buvo pakrautas ne visas krovinys, ieškovą pasiekė tik 2010-05-06. Pareiga tinkamai pakrauti krovinį, paruošti reikalingą krovinio kiekį pervežimui yra siuntėjo, o ne vežėjo pareiga. Vežėjas neturėjo pareigos tikrinti svorį ir aiškintis siuntėjo valios dėl gabenimui paruošto krovinio kiekio. Niekas važtaraštyje jokių pastabų dėl krovinio svorio ir kiekio neturėjo. Puspriekabės plotas buvo pilnai užkrautas, o maršruto metu ieškovas gabeno tik atsakovo krovinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas pripažino 2416,96 Lt (700 EUR) ieškinio reikalavimo, o kitą ieškinio dalį prašė atmesti. Nurodė, jog sprendžiant ieškinio pagrįstumą yra būtinas vadovautis ne vien tik CMR važtaraščiu, o turi būti aiškinami tikrieji vežimo sutarties šalių ketinimai. Vairuotojui siunčiamas SMS pranešimas yra tik patikslinamojo pobūdžio, nes pakrovimo vietoje gali būti reikalingi specialūs kodai. Nei SMS pranešimas, nei važtaraštis nėra laikomi užsakymu krovinio pervežimui ar vežimo sutarties sąlygomis, todėl ieškovas turėjo tikrinti krovinio pasikrovimo duomenis su užsakymo duomenimis ir, jeigu reikia, pranešti apie neatitikimus atsakovui. Ieškovas radęs neatitikimą turėjo pranešti siuntėjui ir gauti atitinkamas instrukcijas, tuo labiau, kad SMS pranešime vairuotojui nebuvo nurodytas nei krovinio svoris, nei kiekis. Tik 2010-05-06, gavęs užsakovo įmonės „Transa” raštą, atsakovas sužinojo, kad buvo atvežta tik dalis krovinio. Įmonė „Celsa“, kuri pakrovė krovinį, informavo, kad pirmoje halėje pasikrovęs vairuotojas gavo nurodymą prisistatyti antroje halėje ir pasikrauti likusias 14 tonų, tačiau be paaiškinimo nebeatvyko į antrą salę. Pastabos važtaraštyje galėjo būti įrašytos tuo atveju, jeigu krovinys būtų sugadintas ar trūktų jo kiekio, nurodyto važtaraštyje. Vežimo kaina kiekvieną kartą priklauso nuo maršruto, krovinio bei transporto priemonės rūšies ir svorio.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 1 d. spendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog vežėjas gali tikėtis sutarto vežimo užmokesčio sumokėjimo tik tuo atveju, jei tinkamai įvykdo visas vežimo sutartyje aptartas sąlygas. Nustatė, jog sutartyje – Užsakyme buvo numatyta ieškovo prievolė pervežti 24 tonų krovinį, o realiai buvo pakrauta 10,060 tonos krovinio, todėl ieškovas, kaip rūpestinga ir atidi sutarties šalis turėjo savo iniciatyva kreiptis į atsakovą ir pasitikslinti, ar nepasikeitė šalių sutarties sąlygos. Įvertinęs tai, pasikrovęs tik dalį sutarto krovinio svorio, ieškovo vairuotojas apie tai neinformavo atsakovo, teismas sprendė, jog ieškovas žinojo apie krovinio neatitikimą Užsakymo sąlygoms, tačiau nesielgė kaip rūpestinga ir atidi sutarties šalis. Atmesdamas ieškinį, teismas taip pat pažymėjo, jog pagal CK 6.813 str. l d., už krovinių vežimą mokamas užmokestis, kurį nustato šalys susitarimu. Atsakovas sutiko, kad sutartis įvykdyta iš dalies ir pripažino ieškinį atitinkamoje dalyje dėl 2416,96 Lt mokesčio už vežimą. 2010-04-30 atsakovas išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija VVT Nr. 1744 dėl 700 EUR, t.y. 2416,96 Lt sumos apmokėjimo pirkėjui „Transa“ (b. l. 84), kurią ši įmonė sumokėjo tarptautiniu mokėjimo pavedimu (b.l. 85-86). 2011-01-18 atsakovas sumokėjo ieškovui 2924,52 Lt už krovinio vežimo paslaugas pagal proporciją (b.l. 91). Ieškovas neginčijo, jog atsakovo sumokėta suma yra neproporcinga pervežto krovinio daliai. Be to, ieškovas pripažino ir šios sumos sumokėjimo faktą, tačiau vis tiek šioje dalyje ieškinio neatsiėmė. Įvertinus tai, teismas sprendė, jog ieškinio dalis dėl 2416,96 Lt (700 EUR) priteisimo, kuria atsakovas pripažino ir įvykdė, yra taip pat nepagrįsta.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Skunde nurodoma, jog pasisakydamas dėl kompanijos „Transalu“ SA 2010 m. gegužės 6 d. rašto, apylinkės teismas nurodė, jog „iš minėto rašto matyti, kad krovinį pakrovusi įmonė „Celsa" pastebėjo, jog pirmoje halėje pasikrovęs vairuotojas be jokio paaiškinimo nevykdė nurodymo prisistatyti antroje halėje dėl likusių 14 tonų pakrovimo". Skundžiamame sprendime, motyvuodamas ieškinio atmetimo faktą, teismas remiasi šia aplinkybe, kad neva ieškovo vairuotojui buvo duoti nurodymai paimti likusią dalį krovinio kitoje „halėje“, tačiau ieškovo vairuotojas neįvykdė šio nurodymo. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodymų vairuotojui D.P. davimo bei nevykdymo, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, įskaitant vairuotojo raštu surašyto Paaiškinimo. Pažymėtina ir tai, kad pasirengimo bylos nagrinėjimui metu, ieškovas prašė vairuotoją D.P. apklausti liudytoju, tačiau teismas šį prašymą atmetė. 2010 m. balandžio 26 d. paaiškinime, kuris buvo pateiktas teismui kartu su ieškiniu, D.P. nurodo, kad „jokių abejonių kad pakrautas ne visas krovinys nekilo. Gamyklos sandėlio darbuotojai apie jokį papildomą pakrovimą nepranešė". Tačiau skundžiamame sprendime teismas šios įrodymo dalies nevertino, dėl jos skundžiamame sprendime nepasisakė, nors šio paaiškinimo turinys turi esminės įtakos teismo nustatytoms aplinkybėms.
Apylinkės teismas taip pat neįvertino to, kad vairuotojas D.P. - lietuvis, o krovinio pakrovimas vyko Ispanijoje, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad D.P. laisvai kalbėtų ispaniškai, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kokia konkrečiai kalba ir forma šiam vairuotojui buvo duoti tariami nurodymai vykti į „kitą halę“. Pažymėtina, kad Krovinio pervežimo užsakyme Nr. VYK10-01963 buvo nurodytas tik vienas pakrovimo vietos adresas, t.y. vežimo sutartimi nebuvo susitarta, kad krovinys bus pasikraunamas dviejose skirtingose vietose, o priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nesiaiškino ir nenustatė, kas tai yra papildomas pakrovimas .kitoje halėje" ir ar pagal esamą vežimo sutartį, D.P. būtų turėjęs pareigą vykti į kitą pakrovimo vietą, ar ne. Teismas netgi nesiaiškino, ką reiškia įmonės Transalu SA 2010 m. gegužės 6 d. rašte naudojama „halės“ sąvoka. Įvertinus tai, apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, jog vairuotojui D. P. buvo duoti nurodymai vykti į „kitą halę“ paimti likusios dalies krovinio, o vairuotojas šių nurodymų nevykdė, t.y. teismas netinkamai taikė CPK 185 str., ir atitinkamai, skundžiamame sprendime be pagrindo pasirėmė šia aplinkybe, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Apylinkės teismo išvada, jog apeliantas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas savo pareigas pagal vežimo sutartį, nes užsakyme buvo numatyta ieškovo prievolė pervežti 24 tonų krovinį, o realiai buvo pakrauta 10,060 tonos krovinio, todėl ieškovas, kaip rūpestinga ir atidi sutarties šalis turėjo savo iniciatyva kreiptis į atsakovą ir pasitikslinti, ar nepasikeitė šalių sutarties sąlygos, nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo teikiamų kitų vežimo sutarčių, kurios patvirtina, jog visais atvejais, kai buvo gabenami atsakovo kroviniai, užsakyme kaip krovinio svorį atsakovas nurodydavo 24 tonas, nors būdavo gabenami ir mažesnio svorio kroviniai. Praktiškai nei vieno krovinio gabenimo pagal atsakovo užsakymus atveju, nebuvo gabenamas 24 tonų svorio krovinys, ir nei karto nei iki ginčo objektu esančio pervežimo, nei po jo, netgi jei ieškovas nepranešdavo atsakovui, kad skiriasi užsakyme bei važtaraštyje nurodytas krovinio svoris, vežimo užmokestis nebuvo mažinamas. Todėl ieškovas mano, kad 24 tonų svorio nurodymas užsakyme tėra formalus momentas, reikalingas tam, kad transporto priemonė galėtų vežti krovinį, kurio svoris ne didesnis nei 24 tonos. Transporto priemonių sąstato svoris paprastai yra 15-16 tonų, todėl pakrovus sunkesnį nei 24 tonų krovinį, būtų viršyta leidžiama bendroji sąstato su kroviniu masė (40 tonų), todėl paprastai kelių transporto priemonėmis gabenami ne sunkesni nei 40 tonų svorio kroviniai. Surašydamas vežimo sutarčių projektus, atsakovas tikslingai netiksliai nurodydavo krovinio svorį, kad į ieškovo automobilį galėtų būti kraunami maksimalaus svorio kroviniai, nors faktiškai būdavo kraunami mažesnės nei 24 tonos masės kroviniai.
Neįvertinta, jog pareiga tinkamai pakrauti krovinį, paruošti reikalingą krovinio kiekį pervežimui yra siuntėjo, o ne vežėjo pareiga. Nei CMR Konvencija, nei Kelių transporto kodeksas, nei Civilinis kodeksas nenumato, kad vežėjas turi pakrauti krovinį ar tikrinti, ar siuntėjas krauna tą krovinį, kurio pervežimą užsakė vežėjo užsakovas. Kelių transporto kodekso 32 str. numato, kad jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Remiantis šia kodekso nuostata, spręstina, jog už krovinio pakrovimą vežėjas nėra atsakingas, jei faktiškai neteikia krovinio pakrovimo paslaugų. Atitinkamai, jokios galiojančių teisės aktų nuostatos nenumato, kad vežėjas privalo tikrinti ir įsitikinti, ar krovinio siuntėjas pakrovė visą planuotą krovinio kiekį. Be to, CMR Konvencijos 11 str. numato, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus dokumentus ir suteikti vežėjui visą informaciją, reikalingą įvairiems formalumams vežimo metu atlikti, o vežėjas neprivalo tikrinti gautos informacijos ir dokumentų teisingumo ir visapusiškumo. Todėl akivaizdu, kad tinkamu krovinio pakrovimu (šiuo atveju -pakrauti reikiamą kiekį krovinio) turėjo pilnai pasirūpinti pats siuntėjas, o atsakovo atsisakymas apmokėti visą krovinio vežimo užmokesčio sumą neturi teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimo nekeisti. Atsakovas nurodė, jog krovinio vežimo kaina negali priklausyti vien nuo nuvažiuotų kilometrų, neatsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes. Tai, jog šalys raštiškai nesutarė, kad vežimo užmokestis priklausys nuo gabenamo krovinio svorio ir kitų krovinio parametrų, nereiškia, kad kaina nebuvo derinama atsižvelgiant į krovinio specifiką (dydį, svorį ir t.t). Vežamo krovinio 1 kilometro kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad vežėjas pristatys visą sutartyje aptariamą krovinio kiekį. Būtų nelogiška mąstyti, kad nustačius 1 kilometro kainą, vežėjas bet kokiu atveju gali reikalauti sumokėti atlyginimą, nepriklausomai nuo to, ar krovinį vežėjas iš viso pristatė. Atsakovas ieškovui už dalies krovinio pervežimą sumokėjo 700 eurų. Tokia suma buvo sumokėta atsižvelgiant į tai, kad buvo pervežta tik dalis krovinio, Ieškovas yra laikomas pažeidusiu vežimo sutarties, sudarytos sąlygas, t.y. neįvykdžiusiu dalies įsipareigojimų pagal vežimo sutartį. Remiantis šiomis aplinkybėmis atsakovo klientas ir vežimo pradinis užsakovas įmonė „Transa“ už ieškovo atliktą vežimą, kurio metu buvo pergabenta tik 10 iš 24 tonų plieno, užmokestį sumažino proporcingai atliktų įsipareigojimų daliai, t.y. iki 700 EUR.
Krovinio vežimo užsakymu ieškovas įsipareigojo nugabenti 24 tonų plieno krovinį tarptautiniu maršrutu Ispanija-Danija, todėl vežimo sutartis turėjo būti vykdoma būtent tokiomis sąlygomis, o jei pagal važtaraštį vežėjas pasikrovė ne tokį krovinį, ne visą krovinį, ne tokios kokybės krovinį ir pan., kaip tai nurodyta vežimo sutarties sąlygose, vežėjas turi nedelsiant apie tai pranešti siuntėjui ir gauti atitinkamas instrukcijas.
Šalies argumentai
Ieškovo UAB „Dekrus“ vairuotojo D.P. paaiškinimu, jis 2010 m. balandžio 12 d. iš vadybininkės S.S. gavo SMS pranešimą su pasikrovimo adresu ir krovinio numeriu, taip pat nurodo, kad pasikrauti krovinio nuvyko balandžio 12 d., krovinys buvo pakrautas apie 21 vai., o balandžio 13 d. apie 9.30 vai. vietos laiku išvyko iš gamyklos teritorijos, jokių abejonių, kad pakrautas ne visas krovinys jam nekilo. Minėtas ieškovo vairuotojo paaiškinimas tik patvirtina, kad ieškovas, kaip profesionalus vežėjas, nesuderino su savo vairuotoju veiksmų, patvirtindamas krovinio vežimo užsakymą, t.y. vairuotojas iš pasikrovimo vietos išvyko nepatikslinęs krovinio vežimo sąlygų, juolab, kad SMS pranešime, kaip jis pats nurodo, nebuvo nurodytas nei krovinio svoris, nei kiekis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vežėjo UAB „Dekrus“ (apelianto) sutartinės civilinės atsakomybės. Nustačius apelianto kaltę dėl netinkamo vežimo sutarties įvykdymo, ar taikant jo, kaip verslininko, atsakomybę be kaltės, ieškovui atsiranda teisė reikalauti atlyginti žalą iš ją padariusio asmens (regreso teisė) – vairuotojo D.P.. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatęs, jog dalis krovinio nebuvo pasikrauta dėl vairuotojo neatidumo ir nerūpestingumo, šio asmens neįtraukė į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs jo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu ieškovo darbuotojo, sprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų. Šis pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006).
CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomas šio Kodekso 329 straipsnio 2 dalyje nurodytas pagrindas.
Remiantis išdėstytais motyvais, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimas naikintinas, perduodant bylą Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.