Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-21 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. F. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, Lietuvos advokatūra.

Ieškovas V. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nepagrįstą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas ieškinys. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovo teigimu, pirmos instancijos teismas taikė ir aiškino ne tą materialinės teisės normą, kurios pagrindu atsiranda valstybės atsakomybė. Teismas taikė CK 6.272 straipsnį, nors ieškovo atžvilgiu nebuvo atliktas nei vienas iš minėtoje normoje numatytų neteisėtų veiksmų. Ieškovas ieškinį grindė CK 6.271 straipsnio nuostatomis;Teismas, argumentuodamas savo sprendimą, išreiškė nuomonę, kad šio ginčo atveju yra aktualūs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas 2015-07-01 civilinėje byloje Nr. 2-2378-910/2015 ir Vilniaus miesto apygardos teismo 2016-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-498-656/2016. Laikydamasis nuomonės apie tarpusavio ryšį teismas perrašė sprendimo ir nutarties motyvus į savo sprendimą, tai rodo, kad teismas ignoravo savo pareigą savarankiškai vertinti faktines aplinkybes bei taikyti ir aiškinti įstatymą. Kito teismo sprendimai yra panaudoti nagrinėjant visiškai skirtingas faktines aplinkybes, nes civilinėje byloje Nr. 2-2378-910/2015 reikalavimas buvo grindžiamas Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų padarytais įstatymų pažeidimais;Ieškinius atmetę teismai neteisūs, teigdami, kad LR Advokatūros įstatymas gina ne advokato, o jo kliento teisę į konfidencialumą. Advokato kliento teisės reglamentuotos kituose teisės aktuose. Teismas netinkamai taiko ir aiškina LR Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies normą, apibrėžiančią advokato profesinę paslaptį. Tokį teiginį ieškovas grindžia EŽTT 2007-03-13 sprendimu (Castravet prieš Moldovą – peticijos Nr. 23393.05) ir 2013-03-27 sprendimu (Istratti prieš Moldovą – peticijos Nr. 8721/05; 8705/05; 8742/05);Teismas nutartyje nurodė, kad: „visų ieškovo nurodytų prokurorų priimtų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka teismo ir jie pripažinti teisėtais bei pagrįstais. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas negali revizuoti procesinių sprendimų, priimtų baudžiamojo proceso kodekso normų nustatyta tvarka“. Ieškovas pažymi, kad šiuo ieškiniu nebuvo kvestionuojamas ikiteisminio tyrimo teisėjų priimtų sprendimų teisėtumas, o aplinkybė, kad prokurorų procesinių sprendimų teisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, neatitinka tikrovės. Ieškovas mano, kad ieškovo, kaip gynėjo, skundo atmetimas nepanaikina prokuroro nutarimo neteisėtumo;Teismas atmetė ieškovo teiginį, susijusį su neigiamomis pasekmėmis, atsiradusiomis dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo. Teismas pripažino, kad buvo pažeistas BPK 176 straipsnio 2 punkto reikalavimas dėl ne ilgesnio kaip šešių mėnesių ikiteisminio tyrimo termino, tačiau bandė jį pateisinti aplinkybe, kad ieškovui įtarimai nebuvo pareikšti ir nebuvo taikytos jokios procesinės prievartos priemonės. Teismas visiškai neanalizavo ikiteismini tyrimo medžiagos Nr. 50-9-00413-13;Teismas tinkamai citavo LR Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies normą, tačiau jos neaiškino. Teismas vengė tinkamai aiškinti ir taikyti įstatymą ir prioritetą atiduoda žemesnės teisinės galios aktui – generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintoms „Rekomendacijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jų registravimo tvarkos“, nors yra pakankamai aišku, kad pastarasis teisės aktas prieštarauja įstatymui.Atsakovas Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo V. F. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas remiasi LAT 2010-05-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010 ir teigia, kad tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t.y. baudžiamojo ir civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka. Taip pat remdamasis LAT 2015-10-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, pažymi, kad turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas pareiškė, kad ieškovo ir jo kliento susitikimo kontroliavimas, šiuo konkrečiu atveju nevertinamas kaip esminis ir lemiamą reikšmę turėjęs pažeidimas, dėl kurio advokatas negalėjo įgyvendinti savo teisių ir pareigų klientui. Atsakovas sutinka su teismo argumentais;Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas vyko nepakankamai intensyviai ir per ilgai. Ikiteisminis tyrimas tik nežymiai viršijo BPK nustatytą trukmę, ikiteisminio tyrimo metus buvo aktyviai atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, tai pažymėjo ir teismas savo sprendime. Be to, ieškovui ikiteisminiame tyrime įtarimai nebuvo pareikšti, nebuvo taikomos jokios prievartos priemonės, todėl nėr pagrindo teigti, kad per užtrukusį ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos ieškovo teisės ar teisėti interesai, todėl nėra ir pagrindo pripažinti šiuos veiksmus neteisėtais;Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas netinkamai išaiškino Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies normos turinį. Generalinio prokuroro 2012-04-17 įsakymu Nr. I-141 patvirtintos Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos, taip pat generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintos „Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jų registravimo tvarkos“. Rekomendacijų turinio sąveika su Kompetencijos nuostatomis užtikrina darnią teisinės sistemos veiklą ikiteisminio tyrimo kontrolės srityje, todėl yra pagrįstas teismo sprendimo teiginys, jog teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad prokurorai, priimami procesinius sprendimus, elgėsi neteisėtai;Apelianto pareikštas nesutikimas su teismo sprendime nurodytais argumentais, nėra laikytinas nepakankamu sprendimo motyvų nebuvimu.Trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo V. F. apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Trečiasis asmuo sutinka su apelianto teiginiu, kad teismas taikė ir aiškino ne tą materialinės teisės normą, kurios pagrindu ieškovo išvardintomis faktinėmis aplinkybėmis atsiranda valstybės atsakomybė. Ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui spręsti dėl atsakovės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne specialiąja teisės norma – CK 6.272 straipsniu, bet bendrąja teisės norma – CK 6.271 straipsniu;Trečiasis asmuo sutinka su apelianto argumentais, kad teismas, perrašęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2378-910/2015 ir Vilniaus miesto apygardos 2016-01-13 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-498-656/2016 motyvus į savo sprendimą, ignoravo savo pareigą savarankiškai vertinti aplinkybes bei taikyti ir aiškinti įstatymą. Šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, kaip turėjo elgtis prokurorai, susidūrę su akivaizdžiai neteisėtais Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmais, ir ar prokurorai elgėsi taip, kaip privalėjo elgtis. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes sprendime ne tik kad taikė ne tą teisės normą, bet ir neanalizavo, ar yra pagrindas konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos;Trečiasis asmuo sutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad prokurorų procesinių sprendimų neteisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka, neatitinka tikrovės. Trečiasis asmuo remiasi LAT praktika ir nurodo, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu yra padaryta baudžiamajame procese. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu priimtose teismų nutartyse padarytomis išvadomis apie paties ieškovo kaip advokato neteisėtus veiksmus ir nepagrįstai neanalizavo pačių prokurorų veiksmų neteisėtumo, ypač jiems ginant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, neteisėtai dalyvavusių ieškovo ir jo ginamojo susitikime, neteisėtus veiksmus, bei nušalinant ieškovą nuo gynybos, naudojant kaip įrodymus neteisėtai gautus ieškovo ir jo ginamojo susitikimo duomenis;Nors ikiteisminiame tyrime ieškovui įtarimai nebuvo pareikšti ir nebuvo taikomos jokios prievartos priemonės, teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad per užtrukusį ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminiame tyrime ieškovas buvo apklaustas specialiuoju liudytoju;Pagal LR Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalį pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, trečiasis asmuo pritaria apeliantui, jog, nors pirmosios instancijos teismas citavo šią teisės normą, tačiau nesiaiškino jos turinio.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ieškovui priteisti iš valstybės žalą, grindžiamą prokurorų neteisėtais veiksmais ir per ilgu ikiteisminiu tyrimu.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas taikė ir aiškino ne tą materialinės teisės normą, kurios pagrindu apelianto išvardintomis faktinėmis aplinkybėmis atsiranda valstybės atsakomybė. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuorodos į CK 6.272 straipsnio reguliavimo sferą, o taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios materialinės teisės normos aiškinimai neturi jokio ryšio su ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis. Esą toks netinkamas materialinės teisės normų taikymas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.Ieškinys, reikalaujant žalos atlyginimo dėl neteisėtų prokurorų veiksmų, grindžiamas ne tik faktinėmis aplinkybėmis, bet ir nurodant teisinį pagrindą – CK 6.2721 straipsnį, tačiau teisinį pagrindą šalis neprivalo nurodyti – kvalifikuoti faktinę teisinę situaciją privalo teismas.Pirmosios instancijos teismas ginčui taikė specialaus CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda kai specialiosios valstybės institucijos padaro žalą specialiais aktais, kuriais taikytos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais ar kitais procesiniais dokumentais. Už žalą, nesujusią su procesinių prievartos priemonių taikymu, valstybei taikytina civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.Apelianto nurodyti prokurorų veiksmai – netinkamas skundo nagrinėjimo perdavimas, netinkamas skundo nagrinėjimas, priimtų sprendimų nepagrįstumas ir neteisėtumas, nepatenka į CK 6.272 straipsnio 1 dalies reglamentuojamą sritį, todėl nagrinėjamuoju atveju turėjo būti taikomas CK 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad taiko CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ši aplinkybė esminės reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, nes tiek sprendžiant atsakomybės klausimą CK 6.271 straipsnio pagrindu, tiek ir CK 6.272 straipsnio pagrindu, turi būti tiriamos ir vertinamos visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos (veiksmai, žala, priežastinis ryšys bei kaltė).Apeliantas nesutinka su teismo skundžiamo sprendimo motyvais, jog prokurorų procesinių sprendimų teisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, nes tai neatitinka tikrovės.Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, jog ieškovo nurodytų prokurorų priimtų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka teismo ir jie pripažinti teisėtais bei pagrįstais. Taip pat teismas nurodė, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas negali revizuoti procesinių sprendimų, priimtų baudžiamojo proceso kodekso normų nustatyta tvarka.Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, kartu vertina, kad tokia teismo pozicija nagrinėjamuoju atveju nėra tinkama ir pagrįsta.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme įtvirtinta objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už nurodytų valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomybė be kaltės. Taigi valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; kt.). CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žala. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrintas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-402/2009).Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; kt.).Iš ieškovo ieškinio matyti, jog jis savo reikalavimą grindžia Generalinio prokuroro D. V., vyriausiojo prokuroro M. R., prokurorų E. B., A. N. bei R. D. neteisėtais veiksmais, nagrinėjant apelianto skundus dėl prokurorų veiksmų bei ikiteisminio tyrimo vykdymo. Pasak apelianto, Generalinio prokuroro D. V. neteisėti veiksmai pasireiškia netinkamu apelianto skundo perdavimu tirti padaliniui, kurio pareigūno veiksmai buvo skundžiami, vyriausiojo prokuroro M. R. veiksmai pasireiškia tuo, kad gavęs apelianto pareiškimą dėl neteisėtų policijos pareigūnų ir apygardos prokurorų veiksmų, jis ėmėsi tirti ne skundžiamų pareigūnų veiksmus, tačiau paties apelianto veiksmus, prokuroro A. N. neteisėti veiksmai pasireiškia netinkamu tarnybinių pranešimų nagrinėjimu bei proceso dalyvių teisių neužtikrinimu, prokuroro E. B. neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad jis neaiškiu būdu gavo tarnybinius pranešimus, kurių pagrindu apeliantas buvo nušalintas nuo asmenų gynybos, nors tarnybiniai pranešimai buvo surašyti apelianto, kaip gynėjo, ir jo kliento konfidencialaus pokalbio metu gautos medžiagos pagrindu, R. D. neteisėti veiksmai grindžiami netinkamu ikiteisminio tyrimo vykdymu ir duomenų, žeminančių apelianto profesinę veiklą, nepašalinimu iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą.Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-11-08 nutartimi atmetė advokato V. F. skundą dėl prokuroro E. B. 2013-10-25 nutarimo, kuriuo apeliantas buvo nušalintas nuo įtariamųjų gynybos ikiteisminio tyrimo byloje; Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-19 nutartimi V. F. skundas dėl 2014-02-05 prokuroro M. R. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veiklos, taip pat buvo atmestas, ši nutartis Panevėžio apygardos teismo 2014-03-21 nutartimi palikta nepakeista; 2014-08-11 nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas atmetė pareiškėjo V. F. skundą dėl prokuroro M. R. 2014-07-15 nutarimo, kuriuo prokuroras atsisakė tenkinti apelianto skundą dėl prokuroro R. D. 2014-06-27 nutarimo, kuriuo prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 50-9-00413-13.Aplinkybės, kad aukščiau nurodytų prokurorų nutarimų teisėtumas buvo patikrintas teisme instancine tvarka, jokiu būdu neatleido pirmosios instancijos teismo nuo pareigos ištirti ir įvertinti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes Civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas šios pareigos tinkamai neįvykdė – nepakankamai atskleidė bylos esmę, apsiribojant tik bendro pobūdžio išvadomis, jog neteisėtais veiksmais kaltinami prokurorai iš esmės rėmėsi policijos pareigūnų tarnybiniuose raštuose nurodyta informacija, kad ikiteisminį tyrimą prokuratūra pradėjo ikiteisminio tyrimo teisėjo pavedimu, o prokurorų priimtų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka teismo ir jie pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apelianto išdėstytus argumentus šiuo klausimu pripažįsta pagrįstais, tačiau sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas gali pagal byloje esančius įrodymus įvertinti skundžiamus prokurorų veiksmus.Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro E. B. 2013-10-25 nutarimas nušalinti gynėją V. F. nuo įtariamųjų V. J., G. J. ir G. J. gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12 buvo priimtas gavus ir ištyrus Panevėžio apskrities VPK ONTB vyr. tyrėjos E. K. tarnybinį pranešimą apie advokato V. F. veiksmus, atvykus pasimatyti su ginamuoju Biržų rajono apylinkės teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje G. J., kuris tuo metu buvo sulaikytas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje, kurioje advokatas V. F. orderio atstovauti įtariamąjį G. J. nebuvo pateikęs. Šį nutarimą prokuroras grindė tuo, kad tarnybinio pranešimo duomenimis buvo nustatyta, jog atvykęs į susitikimą su G. J. advokatas V. F. pradėjo jam pasakoti apie tai, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje jis gina V. J. ir G. J., kad šie įtariamieji jokių parodymų byloje nedavė, bei nurodė, kad ir G. J. šioje byloje jokių parodymų neduotų, jeigu dar jų nedavė. Tik perspėtas susitikime dalyvavusio pareigūno advokatas V. F. su G. J. ėmė aptarinėti nuosprendžio apskundimo klausimus ir pasiūlė savo paslaugas ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje. Prokuroras, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, sprendė, kad advokatas V. F. naudojo neteisėtas gynybos priemones, ir, vadovaudamasis BPK straipsnio 1 dalimi, nutarė nušalinti jį nuo visų įtariamųjų gynybos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinti šiuos prokuroro veiksmus neteisėtais nėra pagrindo. Nors ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, kad esą prokuroras E. B. rėmėsi neteisėtais būdais gautais tarnybiniai pranešimais, nutarime nenurodė, kokias neteisėtas gynybos priemones gynėjas naudojo, ir pažeidė Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, imperatyviai draudžiančią gynėjo ir kliento susitikimo metu gautus duomenis naudoti kaip įrodymus, bei šio įstatymo 46 straipsnio 5 dalį, draudžiančią viešai ar slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą, tačiau tokioms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Visų pirma, ieškovas neįrodė aplinkybės, kad tarnybinį pranešimą surašiusiai tyrėjai nebuvo pavesta atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje Nr. 50-1-00332-12, taip pat aplinkybės, kad prokurorui E. B. nebuvo pavesta organizuoti ir vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui, o taip pat aplinkybių, kad tarnybinis pranešimas (pranešimai) prokurorui buvo pateiktas kitaip, nei kad su bylos medžiaga, kurios pateikimas nėra kokiu nors atskiru būdu registruojamas. Antra, ieškovas nepaneigė byloje esančių įrodymų apie jo paties veiksmus susitikimo su G. J. metu iki to momento, kuomet advokatas išrašė orderį dėl įtariamojo atstovavimo ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje. Tokiu būdu, byloje yra nepaneigtos aplinkybės, kad ieškovas, atvykęs į susitikimą su G. J., tokio susitikimo poreikį grįsdamas aplinkybėmis, kad būtina aptarti nuosprendžio apskundimą, neturėdamas jokio teisinio pagrindo veikti kaip gynėjas ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje, pradžioje ėmė aptarinėti kitų įtariamųjų elgesį pastarojoje byloje ir davė nurodymą įtariamajam G. J. taip pat neduoti parodymų. Aplinkybės, kad ieškovas, atvykdamas į susitikimą su G. J., neturėjo orderio jį atstovauti ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje, yra įrodytos ir pripažįstamos paties ieškovo tiek procesiniuose dokumentuose, tiek kituose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose. Tam, kad nuspręsti, ar prokuroras E. B. pažeidė Advokatūros įstatymo nuostatas, būtina ištirti, kokio pobūdžio duomenys iš ieškovo ir G. J. pokalbio buvo panaudoti, surašant nutarimą dėl advokato nušalinimo, ir įvertinti, ar tokie duomenys patenka į advokato profesinės paslapties sąvoką ir turi būti saugomi. Advokatūros įstatymo 45 straipsnis draudžiama kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu, o advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai. Šio įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi nurodytomis įstatymo nuostatomis teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroras pažeidė įstatymą ir kaip įrodymus panaudojo duomenis, gautus gynėjo ir kliento susitikimo metu, kurie sudaro advokato profesinę paslaptį. Ypač svarbi aplinkybė, kad ieškovas kaip ieškinio faktinio pagrindo nenurodė, kokios konkrečios įtariamojo ir advokato teisės, kurias saugo nurodytos Advokatūros įstatymo nuostatos, buvo pažeistos, įvertinat informacijos turinį, kuris buvo panaudotas ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad ieškovas turėjo pagrindą kaip advokatas su G. J. matytis ir aptarinėti tik su Biržų rajono apylinkės teisme išnagrinėta byla susijusias aplinkybes, į susitikimą atvyko savo iniciatyva, G. J. ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje tuo metu turėjo kitą gynėją ir jo nebuvo atsisakęs, susitikimo pradžioje advokatas A. F. su G. J. aptarė aplinkybes, susijusias su kitų įtariamųjų elgesiu ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje jų teisiškai nesiejo advokato ir kliento santykiai, o tai reiškia ir negaliojo susižinojimo apsauga, kad G. J. išreiškė valią neskųsti nuosprendžio ir tik po to advokatas jam pasiūlė savo paslaugas ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje. Reikšminga yra tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleisti ir panaudoti jokie duomenys apie įtariamojo G. J. dalyvavimą ar vaidmenį tiriamuose nusikaltimuose, jokie atitinkamo turinio duomenys nebuvo panaudoti kaip įrodymas prieš įtariamąjį, nes jam grėsmę galėjo kelti tik detalės apie galimai jo padarytą nusikalstamą veiką.Nagrinėjamuoju atveju susiklosčiusi situacija, kuomet tas pats asmuo, kurį su advokatu siejo atstovavimo santykiai vienoje byloje, buvo įtariamas nusikaltimo padarymu ir sulaikytas kitoje byloje, advokatą įpareigoja elgtis ypač profesionaliai, atidžiai ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Advokatūros įstatymo 39 straipsnyje tarp kitų advokato pareigų yra nurodyta, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų. Teisėjų kolegijos vertinimų, ieškovas, kaip savo veiklos profesionalas, privalėjo suprasti, kokio pobūdžio pokalbis tarp jo ir G. J. galėjo vykti iki orderio ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00332-12 byloje išrašymo. Be to, būdamas gynėju kitų dviejų įtariamųjų asmenų, kurie nedavė parodymų, advokatas, privalo atsakingai įvertinti savo elgesį, duodamas nurodymą (patarimą) neduoti parodymų ir asmeniui (šiuo atveju įtariamajam G. J.), nes toks įtariamojo elgesys gali prieštarauti jo paties interesams, nėra aišku, ar tarp visų įtariamųjų nėra interesų konflikto. Aiškinimas, kad G. J. atitinkamu būdu buvo konsultuojamas tam, kad nebūtų prieštaravimų tarp įtariamųjų, nes priešingu atveju advokatas nebegalės jų visų ginti, nepateisina advokato elgesio ir yra ydingas, nes priešingai – advokatas negali imtis ginti tuomet, jeigu tokie prieštaravimai objektyviai gali būti, neteisėta derinti ginamųjų poziciją tam, kad būtų užtikrinta advokato galimybė atstovauti.Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. D. 2014-06-27 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 50-9-0413-13, pradėtą BK 228 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovo teigimu, šio prokuroro veiksmų neteisėtumas pasireiškia netinkamu ikiteisminio tyrimo vykdymu ir duomenų, žeminančių apelianto profesinę veiklą, nepašalinimu iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kaip matyti iš šio nutarimo turinio, prokuroras jį priėmė ištyręs ikiteisminio tyrimo Nr. 50-9-0413-13 medžiagą, liudytojais apklausęs G. J., patį V. F., R. L., L. M. bei E. K.. Šiame nutarime prokuroras nurodė, kokius parodymus davė liudytojai, įvertino surinktus įrodymus ir jų pagrindu priėjo išvados, kad V. F. veiksmuose nėra požymių nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje. Spręsti, kad prokuroro veiksmai kokiu nors būdu įtakojo liudytojų parodymus ar kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti ir ištirti kokie nors kiti svarbūs įrodymai, paneigiantys nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovas, ieškinį grįsdamas prokuroro R. D. neteisėtais veiksmais, nenurodė, kuo pasireiškė ikiteisminio tyrimo vykdymo netinkamumas ir kokiu būdu buvo galima pašalinti duomenis, ieškovo vertinimu, žeminančius jo profesinę veiklą, jeigu tokie duomenys nėra paneigti kitais patikimais įrodymais. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų liudytojais apklaustų pareigūnų parodymus, nenurodė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šie asmenys turėjo kokį nors suinteresuotumą byloje nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes.V. F. skundą dėl prokuroro R. D. 2014-06-27 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 50-9-0413-13 ištyręs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiasis prokuroras M. R. 2014-07-15 nutarimu šį skundą atmetė. Ieškovas šio prokuroro veiksmų neteisėtumą grindžia aplinkybėmis, kad jis, gavęs advokato pareiškimą dėl neteisėtų policijos pareigūnų ir apygardos prokuratūros prokurorų veiksmų, ėmė tirti ne skundžiamų pareigūnų veiksmus, tačiau paties advokato veiksmus, pasirinko netinkamą tyrimo kryptį, tikslą ir metodą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovas tokiu būdu šioje dalyje netinkamai nurodė ieškinio faktinį pagrindą, nes išreiškė tik bendro pobūdžio nuomonę apie netinkamai pasirinktą tyrimo kryptį, tikslą ir metodą. Ieškinyje nėra nurodyta, kokios aplinkybės, galinčios turėti esminės įtakos, liko neištirtos, kuo pasireiškė tyrimo metodo netinkamumas, kas paneigia nutarime nurodytus duomenis ir išvadas. Pažymėtina, kad šio nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertino Panevėžio miesto apylinkės teismas bei Panevėžio apygardos teismas, atmesdami pareiškėjo V. F. skundus.Ieškovas reikalavimą grindžia ir prokuroro A. N. neteisėtais veiksmais, kurie esą pasireiškia netinkamu tarnybinių pranešimų nagrinėjimu, nes nesidomi jų kilme, bei proceso dalyvių teisių neužtikrinimu. Jokių konkrečių argumentų šioms bendro pobūdžio frazėms pagrįsti ieškovas nenurodė ir jokių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog prokuroras A. N. padarė neteisėtus veiksmus, kuriais ieškovui buvo sukelta žala.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Sprendžiant, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; pareiškėjo elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011, su tolesnėmis nuorodomis). Asmuo, kuriam yra pranešta apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad yra nepateisinamo delsimo požymių (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97; 2001 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55479/00; 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 70661/01).Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013-11-01 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-6-0413-13 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir 2014-06-27 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nenustačius veikos turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo apklausti liudytojai (E. K., R. L., L. M., G. J.), surinkti dokumentai, patvirtinantys V. F. apsilankymą įvykio metu areštinėje, V. F. charakterizuojanti medžiaga ir kiti ikiteisminiam tyrimui reikalingi duomenys. Apelianto ikiteisminio tyrimo atskirų veiksmų trukmės vertinimas yra deklaratyvus, paremtas tik paties apelianto nuomone. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas užtruko septynis mėnesius, tačiau tokia ikiteisminio tyrimo trukmė neturėjo neigiamos įtakos apeliantui, nes jam įtarimai nebuvo pareikšti, jo kaip advokato veikla nebuvo sustabdyta. Nors apeliantas nurodo, jog visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį buvo neapibrėžtoje padėtyje ir patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau šiuo atveju galima būtų vertinti, jog dvasiniai išgyvenimai ir padėties neapibrėžtumas galėjo būti jaučiamas dėl ikiteisminio tyrimo apskritai, tačiau ne konkrečiai dėl ikiteisminio tyrimo proceso trukmės. Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo paviešinti, visuomenėje nebuvo sukeltas rezonansas, galėjęs turėti neigiamos įtakos apelianto profesinei veiklai ir pasitikėjimo santykiams su esamais ir potencialiais klientais.Apelianto teigimu, teismas neaiškino Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies normos numatančios, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos veikos gali tik generalinis prokuroras. Pasak apelianto įstatymas nenumato generaliniam prokurorui galimybės pasikliauti kito pareigūno išvada, nes pagal įstatymą už procesinį sprendimą atsako tik jis asmeniškai.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodytais apelianto argumentais, kadangi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. To paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokurorų pavaldumą nustato šis Įstatymas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (toliau – Kompetencijos nuostatai). Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi. Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi.Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-04-17 įsakymu Nr. I-141 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (nauja redakcija galioja nuo 2015-01-01) 6.3 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), departamento skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) sprendžia, kuriai apygardos prokuratūrai, apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūrai ar ikiteisminio tyrimo įstaigai perduoti nagrinėti skundus, pareiškimus, pranešimus apie nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintų (paskutinė redakcija nuo 2014-06-30) Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 49 punkte nustatyta, kad gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, kurią galimai padarė asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal įstatymus gali pradėti tik generalinis prokuroras ar (ir) generalinio prokuroro pavaduotojas, prokuroras išnagrinėja tokį skundą ir nustatęs, kad yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, visą surinktą medžiagą su išvada perduoda generaliniam prokurorui arba generalinio prokuroro pavaduotojui priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras, nustatęs, kad tokiame skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnyje nustatytos aplinkybės, priima nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.Tokiu pagrindu konstatuojama, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą, tiek pagal Rekomendacijas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, ikiteisminį tyrimą, jeigu tam būtų nustatytas pagrindas, pradėtų tik generalinis prokuroras. Pirmosios instancijos teismas šias įstatymo nuostatas aiškino tinkamai ir pagrįstai sprendė, kad ieškovo argumentai dėl generalinio prokuroro neteisėtų veiksmų yra nepagrįsti.Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas ignoravo savo pareigą savarankiškai vertinti faktines aplinkybes bei taikyti ir aiškinti įstatymą, todėl nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2378-910/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-07-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-498-656/2016. Pasak apelianto, išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apelianto įsitikinimu, tiek teismas, nagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-2378-910/2015, tiek teismas, nagrinėdamas šią bylą, ydingai taikė ir aiškino Lietuvos advokatūros 45 straipsnio 2 dalį ir 46 straipsnio 5 dalį. Esą bylas nagrinėję teismai neteisingai teigia, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas gina ne advokato, o jo kliento teisę į konfidencialumą.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas savarankiškai nevertino nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir netaikė bei neaiškino įstatymų. Skundžiame sprendime teismas nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-01 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2389-910/2015 pripažino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą gynėjo teisę matytis su sulaikytu ar suimtu įtariamuoju be pašaliečių ir konstatavo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimų pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas šių konstatuotų aplinkybių pagrindu nedarė išvadų, turėjusių įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, nes vertino ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o prokurorų veiksmų teisėtumą. Apelianto teiginiai dėl teismų išvadų, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas gina ne advokato, o jo kliento teisę į konfidencialumą, pagrįsti tik asmenine apelianto nuomone ir nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir ne visiškai atskleidė bylos esmę, tačiau surinko visus reikšmingus įrodymus, juos tyrė bei priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylos aplinkybes pagal byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto V. F. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.