Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-121-198/2015

2015 m. kovo 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-948/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui M. V., trečiasis asmuo G. Č., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise

Aprašomoji dalis

nustatė:

Biržų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo M. V. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 78445,75 Lt nuostolių atlyginimo, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-12-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2353,00 Lt žyminis mokestis bei 315,80 Lt už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą. Priteisė iš atsakovo M. V. trečiojo asmens G. Č. naudai 9862,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo M. V. valstybės naudai 60,76 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas sprendė, kad atsakovui priklausantis automobilis dalyvavo eismo įvykyje, tai patvirtina pateikta eismo įvykio deklaracija. Nurodė, kad eismo įvykio kaltininkas nėra nustatytas, todėl ieškovas teisę pareikšti reikalavimą turi tik savininkui (atsakovui). Teismas pažymėjo, kad atsakovo M. V. atstovo advokato nurodyti argumentai, jog nėra nustatytas tikrasis eismo įvykio kaltininkas (transporto priemonę vairavęs asmuo) nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes atsakovas neturėjo teisės pats vairuoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės, taip pat neturėjo teisės leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Teismo nuomone, kokie dokumentai yra laikytini žalą pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras. Teismas sprendė, kad Norvegijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė pakankamus, draudimo ir žalos atlyginimo teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos ddį pagrindžiančius dokumentus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl tariamai netinkamai byloje patvirtintų rašytinių įrodymų yra nepagrįsti, kadangi išimtinai kompetentingo Norvegijos nacionalinio draudikų biuro agento VAN AMEYDE NORWAY AS, pateiktus dokumentus patvirtino juos gavusio Biuro atstovas. Nurodo, jog 2010-08-25 Norvegijoje įvykusio eismo įvykio metu kaltininkas vairavo būtent transporto priemonę PLYMOUTH NEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindžia Biuro kartu su 2014-02-26 Nr. S-2859-(4.11) raštu pateikti įrodymai. Atkreipė dėmesį, kad Norvegijos nacionalinio draudikų biuro agentas VAN AMEYDE NORWAY AS, vadovaudamasis šiais duomenimis bei Norvegijos nacionalinės teisės aktais nustatė apeliantui priklausančią transporto priemonę vairavusios asmens atsakomybę už eismo įvykį. Nesuprantami apelianto priekaištai ieškovui, kad pastarasis nepateikė 2009-10-20 pirkimo-paradavimo sutarties originalo, kadangi ieškovas nėra minėtos sutarties šalis, dėl to šio dokumento originalo jis negali turėti. Nurodo, jog būtent apeliantas privalo įrodyti pirkimo-paradavimo sutarties sandorio nebuvimą. Apeliantas civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad jokių veiksmų, siekdamas užginčyti minėtą sutartį, nesiėmė. Teigia, kad ieškovas turi diskrecijos teisę dėl savo reikalavimo nukreipimo ir apelianto pageidavimai, ar pareiškimai neturi jokios teisinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad Norvegijoje 2010-08-25 dėl transporto priemonės PLYMOUTH NEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio asmens kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu padaryta žala (1 t. b.l. 10-13). Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės PLYMOUTH NEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas (1 t. b.l. 7), transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (1 t. b.l. 163).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Sutikdamas su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, taikant teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo motyvų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintais įrodymais (CPK 114, 198 straipsniai).

Pridedamos procesinių dokumentų priedų kopijos turi būti patvirtinti teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (CPK 114 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad procesinių dokumentus priedus gali tvirtinti tiek fizinis, tiek juridinis dokumentą išdavęs ir gavęs asmuo. Bylos duomenimis, pateikti priedai 2009-10-20 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis ir eismo įvykio deklaracija patvirtinti ieškovo darbuotojo, t.y teisininko V. I.. Pakartotinai su ieškovo 2014-02-26 raštu „Dėl trečiojo asmens atsiliepimo į ieškinį“ pateikta eismo įvykio deklaracija taip pat buvo patvirtinta ją gavusio Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovo (b.l. 142-143, 1 t.). Be to, išimtinai kompetentingo Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateikti dokumentai išversti vertėjo ir patvirtinti jo parašu. Todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl apelianto teigimu netinkamai byloje patvirtintų rašytinių įrodymų yra nepagrįsti.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad vien dėl to, jog teismas nesilaikė civilinio proceso reikalavimų, tai yra, kad iš ieškovo nepareikalavo pateikti tinkamos formos ir įskaitomos eismo įvykio deklaracijos, į bylą nepavyko trečiuoju asmeniu įtraukti solidaraus atsakovo – eismo įvykio kaltininko. Taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįpareigojo ieškovo pateikti duomenis apie faktiškai eismo įvykio metu automobilį vairavusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su šiais apeliacinio skundo argumentais pažymi, kad kilus abejonių dėl patvirtintos kopijos atitikties originalui, teismas savo iniciatyva arba dalyvaujančio byloje asmens prašymu gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus (CPK 114 straipsnio 2 dalis, CPK 198 straipsnio 2 dalis). Pirmos instancijos teismui tokių abejonių nekilo, pateikti priedai tinkamos formos (LR CPK 114 str.). Atsakovas, trečiojo asmens atstovas teigė, jog iš eismo įvykio deklaracijos nėra aišku, ar eismo įvykyje iš viso dalyvavo atsakovo automobilis, nes ieškovo teismui pateiktos deklaracijos kopija iš dalies yra neįskaitoma, be to, užpildyta nepilnai. Atsakovas buvo įpareigotas teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius jo nurodomas aplinkybes, tačiau atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių, jog minėtas automobilis nedalyvavo nagrinėjamame eismo įvykyje, pirmos instancijos teismui nepateikė, priežasčių, sutrukdžiusių tai padaryti nenurodė, į 2014-09-23 d. teismo posėdį nebeatvyko, priežasčių apie nedalyvavimą nepateikė nei teismui, nei jį atstovaujančiam advokatui. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas ieškovo neįpareigojo pateikti duomenų apie automobilį vairavusį asmenį, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs, kad su ieškiniu pateikė visą jam žinomą ir turimą informaciją apie Norvegijoje įvykusį eismo įvykį. Be to, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta jo teisė reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo solidariai tiek iš eismo įvykio kaltininko, tiek iš atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą transporto priemonės savininko. LR civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą tiek jos dalį. Taigi, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi diskrecijos teisę dėl savo reikalavimo nukreipimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad automobilio savininkas neįvykdė imperatyvios įstatymo normos reikalavimų. Nagrinėjamu atveju reikalavimas gali būti pareikštas tik savininkui (apeliantui), nes eismo įvykio kaltininkas nėra nustatytas. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas išmokėjęs eismo įvykio valstybės – Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, turi teisę regreso tvarka susigrąžinti išmokėtas sumas iš asmens neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. iš atsakovo (TPVCAPDĮ 23 str. 5 d.). Sutiktina, kad atsakovo M. V. atstovo advokato nurodytais argumentais, jog tai, kad nėra nustatytas tikrasis eismo įvykio kaltininkas (transporto priemonę vairavęs asmuo) nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes atsakovas neturėjo teisės pats vairuoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės, taip pat neturėjo teisės leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas M. V. neįrodinėjo, jog galimybę valdyti transporto priemonę jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Jis pats eismo įvykio metu bei šiuo metu dirba ir gyvena Norvegijoje, ten buvo ir transporto priemonė, kuri dalyvavo autoįvykyje.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo ginčo automobilio savininkas. Apelianto teigimu, aplinkybes, kad ginčo automobilis priklauso apeliantui ir būtent šis automobilis dalyvavo eismo įvykyje, teismas grindžia rašytiniais įrodymais, kurie neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti teismui rašytiniai įrodymai atitinka LR CPK 114 straipsnio nuostatuose įtvirtintus reikalavimus procesinių dokumentų formai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos pagrįstai sprendė, kad apeliantui priklausantis automobilis dalyvavo eismo įvykyje. Pirmos instancijos teismas vertindamas apeliantui priklausančio automobilio dalyvavimo eismo įvykyje fakto įrodytinumą rėmėsi pateikta eismo įvykio deklaracija, taip pat kitais byloje pateiktas įrodymais - foto nuotraukomis, darytomis nukentėjusiojo asmens iš karto po eismo įvykio. Iš eismo įvykio deklaracijos matyti, kad grafoje „Apdraustasis“ nurodytas vardas „Mantas“, be to, nurodytas gyvenamosios vietos adresas yra tas pats, kaip ir automobilio 2009-10-20 pirkimo pardavimo sutartyje nurodytas adresas, deklaracijoje nurodyti M. V. priklausančio automobilio duomenys ir skiriamieji ženklai. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto M. V. argumentus, kad jis nėra sudaręs 2009-10-20 automobilio PLYMOUTH NEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, kad minėto automobilio jis niekada nėra pirkęs. Kadangi iš 2009-10-20 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopijos matyti, kad G. Č. už 2500 Lt pardavė transporto priemonę PLYMOUTH NEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), M. V., gyvenančiam (duomenys neskelbtini) (t. 1 b.l. 7), o iš 2010-02-18 Pranešimo – deklaracijos Nr. 6368468 matyti, kad G. Č. kreipėsi į VĮ „Regitra” Vilniaus filialą pranešdama, kad 2009-10-10 transporto priemonė PLYMOUTH NEON, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisė į ją perduota užsienio gyventojui (įmonei); automobilis su numeriais ir techniniu pasu išvarytas į Norvegiją (t. 1 b.l. 6). Iš 2010-02-18 pranešimo – deklaracijos Nr. 6368468, tiek iš 2009-10-20 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad po automobilio pardavimo jis naudojimui buvo išvežtas į Norvegiją. Taigi, 2010-02-18 dieną automobilis buvo išregistruotas ir nebepriklausė G. Č.. Apeliantas duodamas parodymus pirmos instancijos teisme nurodė, kad iš ieškovo elektroniniu paštu gavęs pretenziją dėl žalos atlyginimo jokių veiksmų, siekdamas užginčyti pretenzijos pagrįstumą tuo pagrindu, jog ginčo automobilis yra neva ne jo, ir apskritai siekdamas išsiaiškinti susidariusią situaciją, nedarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad trečiojo asmens G. Č. paaiškinimus patvirtina rašytinė bylos medžiaga bei liudytojų D. B., O. Č. parodymai. Be to, tiek trečiojo asmens paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, todėl jais netikėti, nesant kitų juos paneigiančių duomenų, nėra pagrindo. Todėl apelianto teiginys, kad teismas neva nepagrįstai grindžia trečiojo asmens G. Č. ir liudytojų D. B. bei O. Č. parodymais aplinkybę, jog ginčo automobilio savininkas yra apeliantas, dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi, vertintinas kritiškai. Nors byloje ir nebuvo apklaustas V. L., tačiau byloje yra V. L. 2014-02-26 raštas, kuriame išdėstytos visos ginčo automobilio pirkimo-pardavimo aplinkybės. Apelianto teiginys, kad V. L. yra trečiojo asmens G. Č. sūnaus O. Č. ir aplianto M. V. bendras pažįstamas, todėl turėjo galimybę sužinoti apelianto asmens duomenis ir juos fiktyviai įrašyti į ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, vertintinas kaip deklaratyvus, šiam teiginiui pagrįsti apeliantas jokių konkrečių įrodymų nepateikė. Apeliantas pirmos instancijos teisme nurodė, kad 2009 m. buvo pametęs piniginę su asmens dokumentais, todėl kažkas galėjo pasinaudoti jo asmens duomenimis, t.y. nurodyti pirkimo pardavimo sutartyje jo asmens kodą, gyvenamąją vietą, tačiau tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas ir nustatytų aplinkybių pagrindu padarė argumentuotas išvadas.

Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinį skundą atmetus iš apelianto priteistinos trečiojo asmens apeliacinėje instancijoje turėtos išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Trečiasis asmuo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 868,86 € (3000 Lt) ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus ( b. l. 84-85, 2t.). Trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos pernelyg didelės, viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, todėl nurodyta suma mažintina, iš apelianto priteistina 434,43 € (1500 Lt) trečiajam asmeniui.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto M. V., a.k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens G. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 434,43 € (1500 Lt) bylinėjimosi išlaidų.