Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mano Būstas Vilnius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. K., kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės 303,94 Eur skolos už laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

21. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-273-450/2022). Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-645-467/2022).

22. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).

23. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė argumentus savo pozicijai pagrįsti, taip papildydama savo apeliacinio skundo pagrindą, tačiau įstatymo nustatytas 30 d. terminas apeliaciniam skundui pateikti ir papildyti jau buvo pasibaigęs, todėl rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

Dėl ginčo esmės

24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“ ieškinys dėl skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir kitas komunalines paslaugas buvo patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Byloje ieškovė pareiškė atsakovei reikalavimą dėl 303,94 Eur skolos už laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. suteiktas administravimo paslaugas priteisimo. Iš šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, jog įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais yra išspręsti šalių ginčai dėl skolų už ieškovės suteiktas administravimo paslaugas už ankstesnius laikotarpius, o konkrečiai:

25.1. Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išnagrinėtas ieškovės ieškinys dėl 452,37 Eur skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 452,37 Eur skolos, 5 proc. procesinių palūkanų ir 203,76 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2020 m. liepos 3 d. atsakovė sumokėjo ieškovei priteistas sumas (656,13 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodyta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini).

25.2. Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teismas 2020 m. spalio 9 d. išdavė teismo įsakymą dėl 698,83 Eur skolos už atsakovei (skolininkei) suteiktas administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas per laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., 5 procentų metinių procesinių palūkanų ir 39,71 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 20 d. nutartimi teismo įsakymą panaikino ir civilinę bylą nutraukė. Teismas konstatavo, kad skolininkė pateikė įrodymus apie teismo įsakymo įvykdymą (2020 m. lapkričio 16 d. mokėjimo nurodymą dėl 743,04 Eur sumokėjimo).

25.3. Civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) iškelta pagal ieškovės ieškinį dėl 181,25 Eur skolos už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. kovo 30 d. priteisimo iš atsakovės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą nutraukė. Teismas nustatė, kad ieškovė pareiškime dėl ieškinio atsisakymo pripažino, jog atsakovė įmokas už priskaitytas paslaugas atliko per ieškovės mobiliąją programėlę, mokėdama pagal einamojo mėnesio pateikiamas sumas, tačiau ieškinio pateikimo dieną (2021 m. birželio 23 d.) atsakovė nebuvo atsiskaičiusi už 2020 m. gruodžio mėn. suteiktas paslaugas (24,83 Eur) ir šią skolą padengė po ieškinio pateikimo.

26. Taigi, aukščiau paminėtose civilinėse bylose priimtais teismų procesiniais sprendimais ginčai yra užbaigti, atsakovė šias skolas ieškovei yra sumokėjusi ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Visos ankstesnėse civilinėse bylos ginčo dalyku esančios skolos atsakovės buvo padengtos iki šios bylos iškėlimo.

27. Šioje byloje atsakovė nesutiko su ieškovės paskaičiuota skola, nurodydama, jog visas sąskaitas, išrašytas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. yra apmokėjusi ir pateikė už ginčo laikotarpį išrašytų sąskaitų dalinį apmokėjimą patvirtinančius rašytinius įrodymus: išrašus iš ieškovės platformos „Bono Domo“ bei banko sąskaitos išrašus. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė atsakovės ginčo laikotarpiu sumokėtas įmokas įskaitė ankstesnei, už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. susidariusiai skolai padengti, ir dėl to susidarė prašomas priteisti įsiskolinimas. Įvertinęs tai, jog atsakovė nenuginčijo ieškovės pateiktų skolos apskaičiavimų, o mokėdama įmokas nenurodė, kokiai skolai padengti jos yra mokamos, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė pagrįstai įskaitė atsakovės sumokėtas įmokas seniausiai skolai padengti, todėl ieškinį tenkino visiškai.

28. Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog, visų pirma iš ieškovės teiktų dokumentų nebuvo įmanoma suprasti ir nėra aišku iki dabar, kokio dydžio yra atsakovės skola, o ieškovė nepateikė leistinų rašytinių įrodymų patikslinto ieškinio reikalavimui įrodyti, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra naikintinas; antra, apeliantės vertinimu, apmokant ieškovės išrašytas sąskaitas per ieškovės sukurtą platformą visuomet yra aiški mokėjimo paskirtis, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo „dengti“ susidariusį tariamą ankstesnį įsiskolinimą, apie kurį jai nebuvo žinoma.

29. Taigi, byloje iš esmės sprendžiama, ar tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino prašomo priteisti įsiskolinimo pagrįstumą bei ar tinkamai taikė materialios teisės normas, reglamentuojančias kelių įmokų tam pačiam kreditoriui paskirstymo taisykles.

Dėl apeliacinio skundo (ne)tenkinimo

30. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį ir 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, taip pat proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

32. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, ieškovei prašant priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas administravimo paslaugas, tenka pareiga įrodyti atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumą, mokesčių apskaičiavimo tvarką bei dydžius, o atsakovei ginčijant suteiktų mokesčių paskaičiavimą tenka pareiga įrodyti, kad mokesčiai paskaičiuoti neteisingai.

33. Nesutikdama su pirmosios instancijos priimtu teismo sprendimu apeliantė kvestionuoja ieškovės pateiktus skolos paskaičiavimus, nurodydama, jog iš esmės nėra aišku, kaip jie buvo paskaičiuoti, kodėl tam tikros sumos buvo įtrauktos, o vėliau minusuotos. Vertindamas tokius apeliantės argumentus apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, jog apeliantė neginčija jai išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų ieškovės paslaugų įkainių ir mokėtinų sumų apskaičiavimų teisingumo, ginčo dalyką iš esmės sudaro galutinio įsiskolinimo paskaičiavimo teisingumas, nes, kaip nurodo apeliantė, ieškininiai reikalavimai buvo grindžiami skolų valdymo ataskaita, kurioje galutinio įsiskolinimo suma nurodyta – 507,70 Eur, tuo tarpu ieškiniu buvo prašoma ir priteista 303,94 Eur.

34. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė prašomai skolai pagrįsti pateikė į bylą atsakovei ginčo laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei tris skolų valdymo ataskaitas, kurių pagrindu buvo grindžiamas susidaręs įsiskolinimas (el. b. Failas 1/ puslapis 4 ir 62, Failas 2/ puslapiai 4-5). Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė teismo prašė vadovautis paskutine – 2023 m. balandžio 7 d. skolų valdymo ataskaita, kurioje nurodyta įsiskolinimo suma – 507,70 Eur, kuri, kaip paaiškino ieškovės atstovė, turi būti sumažinta nepagrįstai į 2022 m. gegužės ir liepos mėnesių sąskaitas faktūras įtrauktomis bylinėjimosi išlaidų sumomis, t. y. 203,76 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės atstovės teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, priėjo išvadą, jog ieškovė pagrįstai iš atsakovės reikalauja 303,94 Eur skolos, nes, kaip paaiškino ieškovės atstovė teismo posėdžio metu, o atsakovė to nepaneigė, į skolų valdymo ataskaitą nepagrįstai buvo įtraukta buvusios savininkės R. R. skola (2 326,69 Eur), kuri buvo atimta iš bendros skolos sumos 2021 m. rugpjūčio mėn., be to, į 2023 m. balandžio 7 d. skolų valdymo ataskaitą per klaidą liko įtrauktos bylinėjimosi išlaidos (2021 m. gegužės mėn. – 116,42 Eur, 2021 m. liepos mėn. – 87,34 Eur), dėl to galutinė atsakovės skolos suma šioje ataskaitoje nurodyta ne 303,94 Eur, bet 507,70 Eur (507,70 – 116,42 – 87,34 =303,94). Visgi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

35. Susipažinus su į bylą pateiktomis sąskaitomis faktūromis už 2021 m. gegužės mėn. ir 2021 m. liepos mėn. matyti, jog į 2023 m. gegužės mėnesio sąskaitą buvo įtrauktos ne 116,42 Eur bylinėjimosi išlaidos, kaip nurodė ieškovės atstovė ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame teismo sprendime, o 121,16 Eur (74,38 Eur + 3,42 + 23)*21 proc. PVM, el. b. Failas 1 /puslapis 120), už 2021 m. liepos mėnesį – 87,34 Eur (72,18 Eur *21 proc. PVM, el. b. Failas /puslapis 126)), todėl iš minėtos valdymo atskaitoje nurodytos 507,70 Eur sumos atėmus 208,50 Eur (121,16 Eur + 87,34 Eur) sumą, ieškovės apskaičiuotą įsiskolinimą sudaro 299,20 Eur suma. Taigi, jau vien dėl šios aritmetinės klaidos yra pagrindas sutikti su apeliantės argumentais, jog ieškovės parengta skolų valdymo ataskaita kelia abejonių dėl į ją įtrauktų, o teismo posėdžio metu žodžiu šalinamų sumų pagrįstumo. Tuo labiau, jog kaip matyti iš teismo posėdžio garso įrašų, ieškovės atstovė negalėjo paaiškinti minėtų bylinėjimosi išlaidų kilmės (kokioje byloje patirtos, ar priteistos ir apmokėtos, ar iš vis nesusijusios su atsakove) ir klaidingo įtraukimo aplinkybių.

36. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė taipogi niekaip nepaaiškino ir faktinių aplinkybių, kodėl buvusios buto savininkės R. R. įsiskolinimas iki 2021 m. rugpjūčio mėnesio buvo įtraukiamas į atsakovei išrašomas PVM sąskaitas faktūras, o ieškovės pateiktuose skolą pagrindžiančiuose rašytiniuose įrodymuose yra nesutapimų dėl buvusios buto savininkės skolos dydžio: kaip matyti iš ieškovės pateiktos 2023 m. balandžio 7 d. Skolų valdymo ataskaitos (el. b. Failas 2 / puslapiai 4-5), įsiskolinimo paskaičiavimo pradžia – 2016 m. gruodžio mėn., kuomet atsakovė įsigijo ginčo butą ir kuomet atsakovei kilo prievolė apmokėti ieškovės teikiamas paslaugas už bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymą ir administravimą, tačiau atsakovės skola pradėta skaičiuoti ne nuo nulio, o nurodant 2 343,71 Eur įsiskolinimo likutį, t. y. įtraukiant tokio dydžio buvusios savininkės įsiskolinimą; tuo tarpu iš 2023 m. rugpjūčio mėnesio PVM sąskaitos faktūros matyti, jog iš atsakovės įsiskolinimo buvo minusuota 2 355,07 Eur suma. Vertindamas 2 343,71 Eur įsiskolinimo įtraukimą į ieškovės skolą ir vėlesnį 2 355,07 Eur skolos pašalinimą atsakovei išrašytoje 2022 m. rugpjūčio mėnesio PVM sąskaitoje, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog toks netinkamas finansinių dokumentų tvarkymas lėmė atsakovės skolos neapibrėžtumą ir pagrįstas atsakovės abejones dėl skolos egzistavimo, taip pat, apeliacinio teismo vertinimu, kelia pagrįstu abejonių dėl galutinio įsiskolinimo dydžio dar ir šiuo pagrindu.

37. Be ieškovės paskaičiavimų nesutapimų apeliantė taip pat akcentuoja aplinkybę, jog jai nebuvo žinomas tariamas įsiskolinimas už ankstesnį – 2016 - 2017 metų laikotarpį, ieškovė apie jį atsakovės neinformavo, taip pat neinformavo, jog tokį įsiskolinimą dengs iš atsakovės mokamų einamųjų mėnesių įmokų, o pati apeliantė apmokėdama konkrečią sąskaitą ieškovės mokėjimo platformoje išreiškė valią dėl konkrečių sąskaitų apmokėjimo. Tokia atsakovės pozicija tik iš dalies pagrįsta.

38. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ir ką pažymi ir ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal CK 6.55 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą reglamentavimą skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą grąžina. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Taigi, nesant tarp šalių susitarimo dėl įmokų paskirstymo, kreditorius turi teisę įskaityti skolininko įmoką už seniausią skolą, apie tai jo iš anksto neinformuojant. Tokią kreditoriaus teisę atliepia skolininko teisė nurodyti, kokiai skolai padegti skiria įmoką. Šiuo atveju, nors ieškovė dalį mokėjimų atliko per ieškovės mokėjimo platformą, tačiau mokėjimai buvo atliekami pagal PVM sąskaitas faktūras, į kurias buvo įtrauktas ir įsiskolinimo likutis už praeitus laikotarpius (taip pat įtrauktos teismų priteistos sumos ir buvusios savininkės skola), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš tokių atsakovės mokėjimų nebuvo jokios galimybės nustatyti, kokiai skolai padengti yra skiriamos įmokos. Taip pat iš atsakovės per banką atliktų mokėjimo pavedimų negalima spręsti, jog jie buvo atlikti konkrečiai prievolei padengti, nes mokėjimų paskirtyje nurodyta, jog mokama už paslaugas adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodytas konkretus laikotarpis. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog esant tokiems mokėjimams ieškovė turėjo teisę, remdamasi CK 6.55 straipsniu, įskaityti atsakovės mokamas įmokas seniausioms skoloms dengti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos sprendimu, jog šiuo atveju ieškovė pasinaudodama CK 6.55 straipsnio nuostatomis galėjo įskaityti atsakovės ginčo laikotarpiu sumokėtas įmokas skoloms, susidariusioms už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. dengti.

39. Kaip nustatyta byloje, atsakovė ginčo buto savininke tapo 2016 m. gruodžio 5 d. Pirmas teisminis ginčas tarp šalių išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iškeltoje pagal ieškovės UAB „Vilniaus Miesto Būstas“ ieškinį atsakovei A. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui R. R., dėl 452,37 Eur skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., suteiktas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šios bylos ginčą paminėtos civilinės bylos kontekste, nurodė, jog civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo sprendžiama dėl skolos už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., taigi ir nenustatyta prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių dėl šio laikotarpio, nes tokios aplinkybės nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas, teismas jų nenustatinėjo ir nevertino. Tačiau pažymėtina, jog anoje byloje, kaip ir šioje byloje ieškovė, reikšdama ieškinį nurodė, jog skolos laikotarpis paskaičiuotas remiantis CK 6.55 straipsnyje nustatytu skolų įskaitymo eiliškumu, t. y. kad visos įmokos yra užskaitytos už seniausią skolą, o reikalavimai reiškiami už įmokomis nepadengtą laikotarpį. Taip pat pažymėtina, jog civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė skolą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. grindė skolų valdymo ataskaita, kurioje nebuvo jokio skolos likučio už praeitus laikotarpius, todėl teismas ir neturėjo jokio pagrindo vertinti praeito laikotarpio paslaugų teikimo ir apmokėjimo aplinkybių, nes pati ieškovė deklaravo, jog įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį nėra. Dėl ieškovės paslaugų apmokėjimo už vėlesnius laikotarpius ir iki šios bylos ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. taip pat pasisakyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais ar nutartimis. Nė vienoje iš po civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tarp šalių išnagrinėtų kitų civilinių bylų ieškovė nereiškė reikalavimo dėl įsiskolinimo už 2016-2017 metus priteisimo, tokį reikalavimą pareiškė tik šioje byloje, kilus abejonėms dėl reiškiamo įsiskolinimo paskaičiavimo teisingumo (kuomet pateikė trečią – 2023 m. balandžio 7 d. Skolų valdymo ataskaitą).

40. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Esertas prieš Lietuvą (Peticijos Nr. 50208/06) pažymėjo, jog teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinama atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama, o situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas, taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje teismas konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kuomet teismas, nagrinėjantis tų pačių šalių ginčą už vėlesnį laikotarpį, neatsižvelgė į byloje už ankstesnį laikotarpį kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

41. Anksčiau paminėtos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog įvertinus tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį dėl skolos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. priteisimo, jį grindė CK 6.55 straipsnio nuostatomis bei įrodymais, suponuojančiais jokio įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį nebuvimą, šioje byloje, sprendžiant šalių ginčą dėl 2021 – 2022 metais suteiktų administravimo paslaugų apmokėjimo, būtų nesuderinama su teisėtumo ir teisinio tikrumo principu, todėl nepagrįsta ir neteisėta, spręsti, jog ieškovė ginčo laikotarpiu iš atsakovės gautas įmokas galėjo įskaityti už laikotarpiu iki teisminių ginčų atsiradusias skolas, t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. Tuo labiau, jog pati ieškovė savo poziciją dėl įsiskolinimo dalies kildinimo iš 2016-2017 metų laikotarpio iš esmės suformavo tik šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme baigiamojoje stadijoje, pateikusi 2023 m. balandžio 7 d. Skolų valdymo ataskaitą, tuo tarpu 2023 m. sausio 19 d. rašte Nr. MBV-RS-23-6947, atsakydama į ieškovės paklausimą dėl jos mokėjimų užskaitymo ir įsiskolinimo susidarymo laikotarpio, ieškovė nurodė, jog atsakovės skola atsirado tik nuo 2019 m. vasario 10 d. Įvertinęs aukščiau paminėtą, taip pat byloje nustatytas faktines aplinkybes apie tai, jog visose ankstesnėse civilinėse bylose ginčo dalyku esančios skolos atsakovės buvo padengtos iki šios bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tarp šalių kilusiam ginčui išnagrinėti tikslinga vertinti tik ginčo laikotarpiu ieškovės suteiktų administravimo paslaugų apimtis ir atsakovės už jas atliktų mokėjimų visumą.

42. Pagal į bylą pateiktas atsakovei ginčo laikotarpiu ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atsakovei kilo prievolė apmokėti ieškovei 569,75 Eur sumą už suteiktas administravimo paslaugas ir privalomąsias kaupiamąsias lėšas namo atnaujinimui. Kaip buvo nustatyta anksčiau, į paminėtas PVM sąskaitas faktūras buvo nepagrįstai įtrauktos 208,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (Nutarties 35 punktas), todėl už ginčo laikotarpiu vykdytą administravimo veiklą ir susijusias paslaugas ieškovei iš viso priklauso 361,25 Eur suma. Iš atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo laikotarpiu už suteiktas administravimo paslaugas atsakovė ieškovei iš viso sumokėjo 327,03 Eur (paskutinė ginčo laikotarpio PVM sąskaita faktūra už 2022 m. balandžio mėnesį per Bono Domo programėlę apmokėta 2022 m. gegužės 31 d.). Taigi atsakovės įsiskolinimą ieškovei už ginčo laikotarpį sudaro 34,22 Eur.

Dėl bylos baigties

43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įmokų įskaitymą ir įrodinėjimą reglamentuojančias materialines bei procesines teisės normas, todėl nepagrįstai patenkino ieškovės ieškinį visa apimtimi, atitinkamai yra teisinis pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti tik 34 22 Eur dalyje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

44. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

46. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1-2 dalys).

47. Patenkinęs ieškovės ieškinį visiškai pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog yra pagrindas sumažinti ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas iki 169 Eur (150 Eur atstovavimo išlaidų ir 19 Eur žyminio mokesčio) ir ieškovė tokio teismo sprendimo neginčijo. Apeliacinės instancijos teismui sumažinus ieškovei priteistą sumą nuo 303,94 Eur iki 34,22 Eur (kas sudaro 11,26 procentus viso reikalavimo), atitinkamai proporcingai mažintinos ieškovei atlygintinos bylinėjimosi išlaidos iki 19 Eur (169*11,26/100). Taip pat proporcingai patenkintiems ir atmestiems patikslinto ieškinio reikalavimams, iš šalių valstybės naudai priteistinos byloje patirtos 46,48 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. iš atsakovės valstybės naudai priteistina 5,23 Eur (11,26 procentai nuo visos sumos), iš ieškovės – 41,25 Eur (46,48 – 5,23).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė (atsakovė) patyrė 22 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius apeliacinės instancijos teisme patirtas 726 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (sąskaitoje tikėtina per klaidą nurodyta, jog išlaidos patirtos už apeliacinio skundo parengimą), kurios neviršija Rekomendacijose nustatytų bylinėjimosi išlaidų dydžių. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, įvertinus tai, kad iš esmės iš atsakovės priteista įsiskolinimo suma sumažėjo 88,74 procentais, atsakovei iš ieškovės priteistina 19,52 Eur apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų, ieškovei iš atsakovės – 81,75 Eur atstovavimo išlaidų. Įskaičius šalims apeliacinės instancijos teisme priteistinas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš atsakovės priteisiama 62,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

apeliantės (atsakovės) A. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti, sumažinat patenkinto reikalavimo dėl skolos priteisimo dalį iki 34,22 Eur bei atitinkamai perskirstant byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas ir visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei UAB „Mano Būstas Vilnius“, juridinio asmens kodas 121452091, iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 34,22 Eur (trisdešimt keturis eurus ir 22 euro centus) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (34,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 19 Eur (devyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,23 Eur (penkis eurus ir 23 euro centus), o iš ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“, juridinio asmens kodas 121452091, 41,25 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ir 25 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išaiškinti, kad suma, priteista valstybei, turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą. Įmokos kodas 5662. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, būtina nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti“.

Priteisti ieškovei UAB „Mano Būstas Vilnius“, juridinio asmens kodas. 121452091, iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 62,23 Eur (šešiasdešimt du eurus ir 23 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.