- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-13
- Bylos Nr.
- e2S-105-803/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30978-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Kategorijos
- 3.1.14.3Ieškinio trūkumų šalinimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) bankrutavusios B. privačios firmos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria ieškovei bankrutavusiai B. privačiai firmai, atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gribžiniai“ nustatytas 7 kalendorinių dienų terminas nutartyje nustatytiems ieškinio trūkumams pašalinti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Apeliantė apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kelia ginčą dėl tinkamai įgyvendintos teisės kreiptis į teismą.Ieškovė bankrutavusi B. privati firma, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Gribžiniai“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų, procesinių palūkanų priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui I. B.. Ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovo 5 606,83 Eur žalos (nuostolių) atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinį grindė įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygomis bei bankroto administratoriaus teise gauti išlaidų, patirtų atliekant įmonės bankroto administravimą kompensavimą. Nurodė, jog atsakovas bankrutuojančios įmonės savininkas ir vadovas nerūpestingai bei neapdairiai valdė įmonę, laiku nevykdė kreditoriams finansinių įsipareigojimų, o įmonei esant nemokiai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovo valdomai įmonei. Teigia, jog bankrutuojanti B. privati firma jau nuo 2000 metų buvo nemoki. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-154-567/2018 B. privačiai firmai iškėlė bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi B. privačiai firmai nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nustatė ieškovei bankrutavusiai B. privačiai firmai, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Gribžiniai“, 7 kalendorinių dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos ieškinio dėl skolos priteisimo, pareikšto atsakovui I. B., trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti.Pirmos instancijos teismas nurodė, jog ieškinys neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas konstatavo, jog byloje keliami dvejopo pobūdžio reikalavimai, turintys skirtingus ieškinio pagrindus. Teismas nurodė, jog reiškiant atsakovui reikalavimą pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tai yra kai prašoma priteisti žala, padaryta bankrutuojančiai įmonei yra susidariusi dėl to, kad įmonės vadovas nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiam juridiniam asmeniui, ieškovė privalo įrodyti kada įmonė tapo nemoki ir kokie įsiskolinimai buvo jai tapus nemokiai, kiek padidėjo įsiskolinimai nuo tapimo nemokia iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat ieškovei būtina įrodyti priežastinį ryšį bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Teismas nustatė, jog nurodytų aplinkybių ieškovė ieškinyje nenurodo ir neįrodinėja, nors tokį faktinį pagrindą byloje nurodo ir tokį reikalavimą byloje reiškia. Teismas nurodė, jog antrasis ieškovės reikalavimas yra reiškiamas dėl administravimo išlaidų priteisimo ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, todėl pagal šią teisės normą, kreiptis į teismą dėl šių išlaidų priteisimo turi du subjektai – kreditorius arba administratorius, tačiau ne pati bankrutuojanti įmonė. Antra, kreiptis galima tada, kai bankroto procesas yra pasibaigęs ir nepakako lėšų. Trečia, šie asmenys nėra atleisti nuo žyminio mokesčio, todėl ieškovas (kreditorius arba administratorius) šioje byloje už šį reikalavimą turi sumokėti žyminį mokestį. Ketvirta, tokio pobūdžio byloje turi būti įrodinėjamos realiai patirtos administravimo išlaidos. Teismas sprendė, jog ieškovė, reiškianti šiuos reikalavimus privalo pagrįsti savo reikalavimo teisę ir pateikti įrodymus patvirtinančius administravimo išlaidas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė bankrutavusi B. privati firma pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties (e.b. T.I. b.l. 30-32), kuriuo prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš esmės - priimti ieškovės bankrutavusios B. privačios firmos pateiktą ieškinį. Skunde nurodo šiuos esminius argumentus:pirmos instancijos teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą nevertino ar ieškinys atitinka CPK 135 straipsnyje nustatytus ir kitus procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pateikė savo poziciją dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje remiasi Kasacinio teismo praktika suformuota ne sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, o taikoma bylą išnagrinėjus iš esmės. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, taigi dar kitose civilinio proceso stadijose tiek atsakovas, tiek ieškovė gali pateikti kitų bylai reikšmės turinčių įrodymų (CPK 12 straipsnis);ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes pagrindžiančias ieškinio dalyką, todėl ieškinys priimtinas ir nagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Ieškinyje įvardijamas įmonės tapimo nemokia laikotarpis, nustatytas remiantis administratoriaus turimais duomenimis. Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino ieškinyje nurodytą faktinę aplinkybę, kad bankrutavusios įmonės vadovas ir savininkas bankroto administratoriui neperdavė jokių įmonės dokumentų ir turto. Bankroto administratorė neturi galimybių ieškinyje tiksliai nurodyti buvusios įmonės finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu, todėl ieškinyje remiamasi turimais įrodymais (Vilniaus apygardos teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nustatytomis aplinkybėmis, VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytomis aplinkybėmis, pareikštais kreditorių finansiniais reikalavimais, 2017 m. kovo 7 d. įmonės balansu ir kt.). Nurodo, jog ieškovė įmonei padaryta žala laiko bendrą bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą ir administravimo išlaidas. Nurodė, jog bankroto administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidu sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013; ir kt.). Kadangi bankrutavusi įmonė neturi turto administravimo išlaidų padengimui, ieškovė (bankrutavusi įmonė) prašo šias išlaidas priteisti iš atsakovo, kuris nevykdė pareigos laiku inicijuoti jai bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, jog pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį dėl administravimo išlaidų priteisimo galima kreiptis ir bankroto proceso metu, tai yra neužbaigus bankroto bylos. Nurodė, jog ieškinys yra pareikštas bankrutavusios įmonės vardu, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą žyminis mokestis nemokamas;negalima atsisakyti priimti ieškinį remiantis tuo, kad ieškinyje pareikštas aiškiai neteisėtas reikalavimas ar pareiškimą byloje padavė akivaizdžiai nesuinteresuotas asmuo, neturintis reikalavimo teisės, tai yra negalima asmeniui užkirsti kelią realizuoti teisę kreiptis į teismą, motyvuojant materialiniais teisiniais argumentais. Ar ieškinį (pareiškimą) teisme pareiškęs asmuo turi teisę į ieškinį materialine teisine prasme (t. y. teisę į pareikšto reikalavimo patenkinimą), priklauso nuo materialinio teisinio, bet ne nuo procesinio teisinio, pobūdžio aplinkybių, o šios aplinkybės gali būti nustatytos tik klausimą išnagrinėjus iš esmės (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-312-823/2014; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-706-520/2009 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinis procesas vyksta pagal įstatymu nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. Asmens kreipimasis į teismą turi atitikti įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas (CPK 135 straipsnis).CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis). Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes bei ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Kiekvienas kreipimasis su ieškiniu į teismą, kaip vienas iš teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo būdų, gali būti įgyvendinamas tik tada, kai pateiktas ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus. Imperatyvūs reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kurių atžvilgiu reiškiamas ieškinys, galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme; kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus; kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus, priklausomai nuo procesinės situacijos, teismas turi nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).Pirmos instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą nustatė, jog ieškinys neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti (e.b. T.I. b.l. 28-29).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje ieškovei keliami reikalavimai užkerta kelią kreiptis teisminės gynybos, kadangi teismo nurodyti trūkumai susiję su ieškovės teisės į ieškinio patenkinimą įgyvendinimu. Formaliai taikant trūkumų ištaisymo institutą ir atsisakant priimti procesinį dokumentą dėl neesminių trūkumų, gali būti apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas. Taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą, būtina atsižvelgti į teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, spręsdamas ieškovės pareikšto ieškinio priėmimo klausimą formaliai taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą.Vienas iš pirmos instancijos teismo nustatytų trūkumų buvo tai, jog reikšdama reikalavimą pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį ieškovė ieškinyje neįrodė kada įmonė tapo nemoki ir kokie įsiskolinimai buvo jai tapus nemokiai, kiek padidėjo įsiskolinimai nuo tapimo nemokia iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu iš ieškinio turinio matyti, kad jame yra nurodytos esminės faktinės aplinkybės, kurių pagrindu kreipiamasi į teismą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo priteisimo. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės nėra dviprasmiškos, suformuluotas konkretus ir aiškus materialinis teisinis reikalavimas atsakovui, nurodytos įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygos bei prašomos priteisti pinigų sumos. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė teismui priedus, kurie ieškovės manymu pagrindžia ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Ieškovė pateikė teismui išrašą iš Juridinių asmenų registro, kuris patvirtina, jog atsakovas nuo 1992-04-17 yra bankrutavusios B. privačios firmos savininkas (e.b. T.I. b.l. 8). Ieškovė ieškinyje nurodė laikotarpį nuo kurio įmonė laikytina nemokia, nurodė, kad laikotarpis nustatytas remiantis bankroto administratoriaus turimais duomenimis, tai yra Vilniaus apygardos teismo nutartyje iškelti bankroto bylą, bei nutartyje taikyti įmonei supaprastintą bankroto procedūrą nustatytomis aplinkybėmis (e.b. T.I. b.l. 20-25), ieškovė taip pat remiasi VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytomis aplinkybėmis (e.b. T.I. b.l. 9-15), pareikštais kreditorių finansiniais reikalavimais (e.b. T.I. b.l. 16-18) bei 2017 m. kovo 7 d. įmonės balansu iš kurio matyti, jog įmonė neturi jokio turto (e.b. T.I. b.l. 19). Ieškovė teismui nurodė, kad įmonės vadovas vis dar nėra perdavęs bankroto administratoriui įmonės dokumentų, todėl bankroto administratorius neturi galimybės nustatyti tikslaus momento nuo kurio įmonė tapo nemoki. Nors ieškiniui pagrįsti pateikti dokumentai galimai turi netikslumų, vien tai nesudaro pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio negalima priimti dėl esminių formalių jo trūkumų. Galimai netikslūs ir/ar prieštaringi su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų duomenys, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti tikslinami pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje. Pabrėžtina, jog skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti klausimai bei netikslumai, susiję su konkretaus ginčo dėl patirtos žalos aplinkybėmis, žalos apskaičiavimo dydžiu, įrodytinumu sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą neturėtų būti keliami. Ieškinio priėmimo stadijoje teismas negali rinkti ar vertinti įrodymų bei spręsti, ar šie duomenys įrodo ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą, o ne jį įrodyti.Kitas pirmos instancijos teismo nustatytas ieškinio trūkumas buvo tai, jog pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo turi du subjektai – kreditorius arba administratorius, tačiau ne pati bankrutuojanti įmonė. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-949-340/2017, kurioje yra pasisakyta dėl bankroto administratoriaus patiriamų išlaidų sprendžiant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Aplinkybės kokiu pagrindu ir kokio dydžio žala buvo padaryta yra ginčo iš esmės dalykas. Iš skundžiamoje nutartyje išdėstytų motyvų, matyti, jog teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ėmėsi ginčą spręsti iš esmės.Dėl pirmos instancijos teismo nurodyto argumento, jog bankroto administratoriui kreiptis į teismą galima tik tada, kai bankroto procesas yra pasibaigęs ir nepakako lėšų administravimo išlaidoms, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje yra numatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Remiantis nurodytu reglamentavimu nėra pagrindo sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada.Pirmos instancijos teismas taip pat nurodė, jog reiškiant reikalavimą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį asmenys nėra atleisti nuo žyminio mokesčio, todėl ieškovai (kreditorius arba administratorius) šioje byloje už šį reikalavimą turi sumokėti žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 83 straipsnyje nurodyti atvejai, kuomet suinteresuoti asmenys, atsižvelgiant į civilinėje byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Šiuo atveju ieškinį reiškia bankrutavusi įmonė ir remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto reglamentavimu ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.Pirmos instancijos teismas taip pat nurodė, jog tokio pobūdžio byloje administratorius turi įrodyti realiai patirtas administravimo išlaidas. Teismas sprendė, jog ieškovė, reiškianti šiuos reikalavimus privalo pagrįsti savo reikalavimo teisę ir pateikti įrodymus patvirtinančius administravimo išlaidas, todėl nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė tinkamai įgyvendino CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą. Vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, ar įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio. Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovės reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybės, nurodytos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartyje, nėra tokios, jog leistų teigti, kad ieškovės reikalavimai, jų pagrindas ar ribos yra tiek neaiškūs, kad teismo procesas pagal pareikštą ieškinį apskritai negalėtų būti pradėtas ar neleistų nagrinėti jau pradėtos bylos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog teismas negali atsisakyti priimti suinteresuoto asmens pareiškimo, remdamasis vien tuo, kad šis asmuo neįrodė reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, kadangi šį klausimą sprendžia teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1121/2002).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė ieškinyje nurodė materialiosios teisės normas, kurias, jos nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikavo faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstė teisinius argumentus. Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovė nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir teismo nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės turi pasisakyti dėl ieškovės ieškinyje išdėstytų reikalavimų pagrįstumo, reikalavimų tenkinimo ar atmetimo. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis yra tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, tačiau šis institutas negali būti formalia kliūtimi, užkertančia kelią proceso dalyviams kreiptis į teismą.Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas teismo, kuriam yra pateiktas toks ieškinys, dėl to minėtas ieškovės reikalavimas apeliacinės instancijos teismo negali būti tenkinamas. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali (CPK 137 straipsnio 1 dalis), tai skundžiama nutartis panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantės (ieškovės) bankrutavusios B. privačios firmos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir ieškovės bankrutavusios B. privačios firmos ieškinio dėl žalos (nuostolių) atlyginimo atsakovui I. B. priėmimo klausimą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.