Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-15 · Administracinė byla Nr. I-480-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-15
Bylos Nr.
I-480-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02610-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-480-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02610-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1, 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu administracinėje byloje Nr. I-4931-535/2018 (b. l. 46–47) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir su skundu administracinėje byloje Nr. I-480-189/2019 (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos TI-K 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (administracinės bylos I-4931-535/2018 ir I-4066-189/2018 teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartimi buvo į vieną administracinę bylą (b. l. 75–76)).

Pareiškėjas skunduose teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti gyvenamasis plotas bei laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo privatumą. Paaiškina, jog atlikdamas gamtinius reikalus ir tenkindamas savo lytinę aistrą buvo matomas pareigūnų ir kitų asmenų, kadangi sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m sienele, kuri apribodavo matomumą tik iš vienos pusės. Dėl šios priežasties patyrė tam tikrus išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12, 51–59).

Nurodo, jog Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 76:2010) reikalavimus atitiko. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktu nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizuoja, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos. Prašo teismo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė atliekant bausmę Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti ploto pažeidimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio 31 d. dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį. (b. l. 6–12, 51–59).

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsakovės atstovo teigimu, suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl Lukiškių TI-K neturėjo galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą kamerose, kuriose jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl pateikė pareiškėjo duomenis už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2016 m. gegužės 5 d.

Pareiškėjas skundą (administracinėje byloje Nr. I-4931-535/2018) dėl minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti ploto pažeidimo teismui pateikė 2018 m. lapkričio 20 d. (spaudas ant voko, b. l. 74), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą dėl minėtų reikalavimų, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu dėl minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti ploto pažeidimo laikytinas laikotarpis nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. gegužės 5 d.

Pareiškėjas skundą (administracinėje byloje Nr. I-480-189/2019) dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, pažeidžiant pareiškėjo privatumą teismui pateikė 2018 m. rugpjūčio 3 d. (spaudas ant voko, b. l. 2), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą dėl minėtų reikalavimų, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, pažeidžiant pareiškėjo privatumą laikytinas laikotarpis nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 6–8, 13–16, 61–64), byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 169, kurioje vienam asmeniui turėjusio tekti minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 2 paras. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu taip pat buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, kadangi minėtu laikotarpiu vienam asmeniui kamerose teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Kitu laikotarpiu vienam asmeniui turėjusio tekti minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. buvo laikomas kamerose Nr. 150, Nr. 169, Nr. 184, Nr. 198 (b. l. 6–8). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime „Dėl V. S. skundo“ nurodoma, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 66–67). Įvertinus tai, kas išdėstyta, matyti, kad kamerose kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nėra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Taip pat tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nepaneigtinos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. buvo pažeista 272 paras.

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė tam tikrus išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus. Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 27–39) duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo diagnozuota abstinencijos būsena vartojant alkoholį ir narkotikus, todėl laikytina, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai su netinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu nėra susiję. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl sveikatos pablogėjimo, atmestini, kaip nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundų pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant minimalų vienam asmeniui turėjusį tekti plotą, jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti ploto ir jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir pagrindu atlyginti neturtinę žalą (žr. pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2483-624/2018).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas 2 paras, jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais 272 paras, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. (V. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška