Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita ir Ko“ prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 pagal atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita ir Ko“ skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl nurodymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Boslita ir Ko“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas, Muitinė) 2016 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. (10.20/11)1B-11581 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 3); 2) įpareigoti Muitinę pareiškėjui pateikti motyvuotus argumentus, kaip Muitinės 2016 m. rugsėjo 26 d. nurodymu Nr. (10.20/11) 1B-10295 „Dėl dokumentų pateikimo tikrinimui“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 2) ir Nurodymu Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo muitiniu patikrinimu (toliau – ir muitinis patikrinimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinė atliko Bendrovės muitinį patikrinimą, kurio dalykas – Bendrovės ūkinė komercinė veikla, jos apskaita, susijusi su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Bendrovė gavo Muitinės 2016 m. rugsėjo 7 d. nurodymą Nr. (10.20/11) 1B-9667 „Nurodymą tikrinamam asmeniui“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 1) pateikti nurodytus dokumentus. Bendrovė 2016 m. rugsėjo 16 d. rašte „Dėl Kauno teritorinės muitinės nurodymo UAB „Boslita ir Ko“ vykdymo“ (toliau – ir Raštas Nr. 1) nurodė, kad neturi pareigos surinkti ir pateikti Muitinei visų Nurodyme Nr. 1 išvardytų dokumentų, nes reikalaujamų dokumentų apimtis yra aiškiai perteklinė, bei pateikė išsamius paaiškinimus ir nurodė reikšmingas aplinkybes, kodėl dalies dokumentų Muitinė reikalauja nepagrįstai. Bendrovė gavo Nurodymą Nr. 2, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo Muitinei pateiktą Raštą Nr. 1. Muitinė Nurodymu Nr. 2 su pareiškėjo argumentais, susijusiais su teise vykdyti Nurodymą Nr. 1 ne visa apimtimi, nesutiko ir pareikalavo per nustatytą terminą pakartotinai pateikti nepateiktus dokumentus, kurių jau buvo pareikalauta Nurodyme Nr. 1. Bendrovė Muitinei pateikė 2016 m. spalio 6 d. raštą „Dėl muitinei pateikto 2016 m. rugsėjo 16 d. rašto ir muitinės 2016 m. rugsėjo 26 d. rašto Nr. (10.20/11)1b-10295“ (toliau – Raštas Nr. 2), kuriame pakartotinai paaiškino, jog Nurodyme Nr. 2 pakartotinai nurodomi pateikti dokumentai nėra susiję su atliekamo patikrinimo tikslu, dėl to Bendrovė neturi pareigos šių dokumentų Muitinei pateikti. Kadangi Nurodyme Nr. 2 Muitinė nepateikė jokių argumentų bei paaiškinimų, kokiu būdu reikalaujami dokumentai yra susiję su patikrinimo dalyku, o tik lakoniškai nurodė nesutinkanti su Bendrovės pozicija, Rašte Nr. 2 pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Muitinei pagrįsti, kokiu būdu reikalaujami dokumentai yra susiję su atliekamo patikrinimo dalyku ir jo apimtimi. Muitinė, nepaisant pareiškėjo argumentų bei reikšmingų paaiškinimų, nurodytų pateiktuose Raštuose Nr. 1 ir Nr. 2, Bendrovei pateikė Nurodymą Nr. 3, kuriuo vėl per nustatytą terminą įpareigojo pareiškėją privalomai įvykdyti reikalavimą paruošti ir pateikti Nurodyme Nr. 2 išvardintus dokumentus.

3. Bendrovė pažymėjo, kad muitinis patikrinimas atliekamas vadovaujantis ne tik Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintomis Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), bet ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis. Todėl MAĮ nuostatos taikomos ir atliekamo patikrinimo metu. Muitinį patikrinimą atliekančio pareigūno veiksmai, tikrinamam asmeniui teikiami nurodymai bei įpareigojimai yra teisėti tik tuo atveju, kai jie patenka į pačios muitinės apibrėžto patikrinimo dalyko apimtį ir yra tiesiogiai susiję su iškeltu patikrinimo tikslu. Tikrinamasis asmuo, nustatęs, kad muitinės pareigūnų nurodymai pateikti dokumentus peržengia patikrinimo apimties ribas, t. y. muitinės pareigūnas peržengia savo įgalinimų ribas, turi teisę tokio neteisėto nurodymo nevykdyti. Muitinė turi teisę atlikti Bendrovės muitinį patikrinimą ir gali reikalauti iš pareiškėjo pateikti tik tokius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie konkrečiai yra susiję su patikrinimo dalyku. Tai reiškia, kad Bendrovė turi teisę nevykdyti Muitinės neteisėtų ir nepagrįstų reikalavimų ir neteikti tų dokumentų, kurie yra nesusiję su patikrinimo dalyku.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad Bendrovė nepagrįstai teigė, jog Muitinės reikalavimai pateikti dokumentus yra pertekliniai ir nėra susiję su patikrinimo dalyku. Bendrovė muitiniam patikrinimui nepateikė reikalaujamų dokumentų, todėl Muitinė neturi galimybių įsitikinti, ar visas su importuotomis prekėmis susijusių paslaugų sąskaitas Bendrovė pateikė patikrinimui, ar asmens buhalterinės apskaitos registruose nėra apskaitytų prekių gabenimo išlaidų, kitų su gabenimu susijusių išlaidų (draudimo, krovimo, tvarkymo), ar nėra papildomai apskaitytų skolų, prekių, verčių ar kitų papildomų mokėjimų, susijusių su asmens tikrinamuoju laikotarpiu importuotomis prekėmis, įskaitytinų į šių prekių muitinę ar pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apmokestinamąją vertę. Muitinė, tik patikrinusi pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos buhalterinės apskaitos registrus, galėtų padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kaip mokesčių mokėtojas (Bendrovė) vykdo muitų ir kitų mokesčių įstatymų reikalavimus, pareigas ir prievoles, susijusias su muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu, muitinės administruojamų muitų ir kitų mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir kitomis muitinės veiklos sritimis. Todėl Muitinė teisėtai ir pagrįstai teikė Bendrovei Nurodymus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir reikalavo pateikti vykdomam patikrinimui reikalingus dokumentus. Administracinės bylos dalyku negalėjo būti pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nurodymą Nr. 3, kadangi tai yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Boslita ir Ko“ skundą patenkino iš dalies – panaikino Nurodymą Nr. 3, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad iš Nurodymo Nr. 3 turinio buvo matyti, jog šio akto priėmimo pagrindu nurodomi MAĮ 114 straipsnis, Taisyklių 33 ir 45 punktai. Tačiau šis administracinis aktas, kurį bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovė įvardijo raginimu pateikti dokumentus, neatitiko nei Taisyklių, nei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1B-550 patvirtintų Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimui naudojamų dokumentų formos reikalavimų (toliau – ir Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimui naudojamų dokumentų formos), nes toks procedūrinis sprendimas (raginimas pateikti dokumentus) ir jo forma nebuvo numatyti minėtuose teisės aktuose. Taip pat šių reikalavimų neatitiko ir Nurodymas Nr. 2. Kadangi ginčijamas atsakovo administracinis aktas nebuvo pagrįstas įstatymo normomis, šis sprendimas (nurodymas pateikti dokumentus) neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio reikalavimų (įstatymo viršenybės principo), dėl to yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas. Teismas pabrėžė, kad Bendrovės atstovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog Muitinė atsiliepime į skundą pateikė motyvuotus argumentus, kaip Muitinės Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo muitiniu patikrinimu, todėl nebuvo faktinio pagrindo, vadovaujantis MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įpareigoti Muitinę pareiškėjui pateikti motyvuotus argumentus, kaip prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės muitiniu patikrinimu. Todėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo teismas netenkino.

III.

8. Atsakovas Muitinė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Muitinė nurodė, kad tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek teismo posėdžio metu atkreipė teismo dėmesį į tai, kad yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiami tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), tarp jų ir mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją. Todėl pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas panaikinti Nurodymą Nr. 3 negalėjo būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes tai buvo tarpinis procedūrinis veiksmas. Nagrinėjamu atveju Muitinės veiksmai buvo nuoseklūs ir tęstiniai, Nurodymuose Nr. 2 ir Nr. 3 ji neteikė vis naujo ir naujo nurodymo Bendrovei, kuomet atsakovui atsirastų prievolė surašyti nurodymą pagal Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimui naudojamų dokumentų formos reikalavimus. Nurodymu Nr. 2 buvo pakartotinai kreiptasi į pareiškėją su prašymu, o Nurodymu Nr. 3 su įpareigojimu dėl Nurodymo Nr. 1 vykdymo, kuris ir buvo surašytas pagal minėtą formą, nes pareiškėjas pateikė ne visus patikrinimui reikalingus dokumentus ir tokiu būdu trukdė Muitinei atlikti patikrinimą. Šiuo atveju ir buvo realizuota MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta mokesčių administratoriaus teisė gauti iš asmenų reikiamus duomenis, dokumentus. Muitinės Nurodymuose Nr. 2 ir Nr. 3 nurodytas jų pateikimo teisinis ir faktinis pagrindas, todėl teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta panaikinti Nurodymą Nr. 3, yra nepagrįsta.

10. Atsakovo nuomone, teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepagrįstai pripažino, kad Muitinė turėjo prievolę teikti Bendrovei motyvuotus argumentus, kaip prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės patikrinimu, dėl to netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tokia teismo išvada apsunkino ir trukdė visapusiškai, objektyviai, atlikti muitinį patikrinimą ir daryti pagrįstas išvadas apie tai, kaip mokesčių mokėtojas (tikrinamasis asmuo) vykdė muitų ir kitų mokesčių įstatymų reikalavimus, pareigas ir prievoles, susijusias su muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu, muitinės administruojamų muitų ir kitų mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir kitomis muitinės veiklos sritimis. Tikrintojas tokiu atveju būtų įpareigojamas tikrinamam asmeniui teikti paaiškinimus ir pagrindimą apie tai, kaip muitinės patikrinimui reikalingi dokumentai yra susiję su atliekamu patikrinimu, tai yra pasiaiškinti tikrinamam asmeniui, kodėl patikrinimui atlikti reikalingi būtent tie duomenys, dokumentai, informacija, kurie yra reikalaujami pateikti, ir kodėl jie reikalingi būtent tokios apimties, kokią nurodyta pateikti, o tai reiškia atskleisti tikrinamam asmeniui tai, kokie duomenys, dokumentai, informacija patikrinimo metu bus tikrinami bei lyginami, kokios apimties ir kokioms faktinėms aplinkybėms nustatyti jie bus naudojami. Tai negalėjo būti vertinama kaip bendradarbiavimas, kurio reikšmė yra darbas kartu siekiant bendro tikslo, MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

11. Pareiškėjas atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismas, prieš pradedant nagrinėti skundą, įgyvendino savo diskrecijos teisę išspręsti skundo priėmimo klausimą ir nusprendė, jog ginčo nagrinėjimas administraciniame teisme yra galimas, o tai kvestionuoti atsakovas neturi teisės. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Muitinės teisės reikalauti iš tikrinamųjų asmenų besąlygiškai vykdyti visus Muitinės nurodymus kvestionavimas. Atsakovo nurodomos administracinės bylos, kuriose LVAT vertino mokesčių administratoriaus aktus kaip tarpinius procedūrinius aktus, nėra analogiškos šiai bylai ir minėtose bylose suformuota praktika nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi. Bendrovė taip pat pabrėžė, kad Muitinės veiksmai, Nurodymais Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 reikalaujant Bendrovės pateikti dokumentus, buvo tęstiniai, tačiau kiekvienu atveju buvo priimti savarankiški reikalavimai. Todėl neabejotina, kad Muitinės priimti administraciniai aktai – Nurodymai Nr. 2 ir Nr. 3 – neatitiko teisės aktų nuostatų ir yra neteisėti. Dėl to teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą panaikinti Nurodymą Nr. 3, kaip priimtą be teisinio pagrindo ir prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.

12. Bendrovė teigė, kad Muitinė, gavusi išsamius pareiškėjo paaiškinimus dėl jos atžvilgiu Muitinės pateikto neteisėto reikalavimo pateikti Nurodyme Nr. 2 minimus dokumentus, turėjo du pasirinkimo variantus: nutraukti neteisėtus veiksmus (nurodymus), nes privalėjo veikti tik savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, arba pateikti pareiškėjui išsamius paaiškinimus, kad Muitinė, reikalaudama pateikti Nurodyme Nr. 2 nurodytus dokumentus, neperžengė apibrėžtų kompetencijos ir įgaliojimų ribų, t. y. nurodyti reikalaujamų dokumentų sąsajumą su patikrinimo dalyku, tokiu būdu įgyvendinant MAĮ 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Bendrovė turėjo teisę žinoti kaip reikalaujami dokumentai yra susiję su Muitinės atliekamu jos patikrinimu. Muitinė turi pareigą padėti Bendrovei įgyvendinti savo teises ir pareigas, o atsakovas tai privalo daryti bendradarbiaudamas su pareiškėju. Šiuo atveju Muitinė šios savo pareigos neįgyvendino, nes motyvuotų paaiškinimų, kaip reikalaujami pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės patikrinimu, savalaikiai nepateikė. Todėl Nurodymas Nr. 3, prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, turėjo būti panaikintas, nepaisant fakto, kad Muitinė pateikė teismui paaiškinimus dėl reikalaujamų dokumentų sąsajumo su atliekamu patikrinimu.

IV.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 16 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir bylą nutraukė.

14. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtino ir byloje nebuvo ginčo dėl to, kad: skundžiamą Nurodymą Nr. 3 pareiškėjui pateikė Muitinės pareigūnai, 2016 m. rugpjūčio 5 d. pavedimo tikrinti pagrindu atliekantys muitinį patikrinimą (šis muitinis patikrinimas buvo sustabdytas pirmosios instancijos teismui 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi Bendrovės prašymu sustabdžius Nurodymo Nr. 3 galiojimą ir nėra pabaigtas); muitinio patikrinimo metu tikrinama Bendrovės ūkinė komercinė veikla, jos apskaita, susijusi su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.; Muitinės pareigūnai Nurodymą Nr. 3 pareiškėjui pateikė pastarajam atsisakius pateikti informaciją ir dokumentus, kurie muitinį patikrinimą atliekančių Muitinės pareigūnų vertinimu buvo būtini, ir kuriuos pateikti pirmą kartą pareiškėjui Muitinė nurodė Nurodymu Nr. 1; Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 iš pareiškėjo reikalaujama pateikti dokumentus ir informaciją, kurių jis nepateikė vykdydamas Nurodymą Nr. 1; pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Bendrovės atstovės pripažino, jog Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu muitiniu patikrinimu.

15. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad skundžiamas Nurodymas Nr. 3, kaip ir kiti du Nurodymai Nr. 1 ir Nr. 2, Bendrovei teikti Muitinės pareigūnams atliekant Bendrovės muitinį patikrinimą, o šiuose Nurodymuose reikalauta pateikti informacija ir dokumentai buvo tiesiogiai susiję su muitinio patikrinimo, kuris nebuvo baigtas ir dėl kurio galutinis sprendimas nebuvo priimtas, dalyku.

16. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymo kontrolė tiesiogiai susijusi su PVM ir akcizų sumokėjimo kontrole, kurią vykdo muitinė (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertė mokesčio įstatymo 120 straipsnis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 ir 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2697 redakcijos), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 21 straipsnis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1185 ir 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2696 redakcijos). Pagal MAĮ 15 straipsnio 2 dalį už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė, administruojanti muitus ir šioje dalyje nurodytus mokesčius (PVM, akcizus), muitinė laikoma mokesčių administratoriumi, Muitinės departamentas – centriniu mokesčių administratoriumi, o teritorinė muitinė – vietos mokesčių administratoriumi. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Muitinė, atlikdama muitinį patikrinimą (t. y. tikrindama Bendrovės ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.) ir duodama Nurodymus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, kuriais buvo reikalaujama pateikti muitiniam patikrinimui atlikti reikalingą informaciją ir dokumentus, veikė kaip mokesčių administratorius. Vadovaujantis MAĮ 133¹ straipsnio 1 dalimi šio patikrinimo rezultatai įforminami ir patvirtinami patikrinimo ataskaita. Todėl su pareiškėjo muitinio patikrinimo atlikimu tiesiogiai susijusių, Muitinės (jos pareigūnų) veiksmais arba neveikimui apskųsti taikomas MAĮ 144 straipsnis.

17. Konstatavus, kad skundžiamas Nurodymas Nr. 3, kaip ir kiti du Nurodymai Nr. 1 ir Nr. 2, Bendrovei teikti Muitinės pareigūnams atliekant Bendrovės muitinį patikrinimą, kuris nebuvo baigtas ir dėl kurio galutinis sprendimas nebuvo priimtas, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad šie Nurodymai buvo tik tarpiniai procedūriniai dokumentai, nagrinėjamu atveju nelemiantys pareiškėjo teisių ir pareigų. Todėl Nurodymo Nr. 3 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas ir su tuo susijęs reikalavimas įpareigoti Muitinę pateikti Bendrovei motyvuotus argumentus, kaip Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu Bendrovės mokestiniu patikrinimu, negalėjo būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

18. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, todėl teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla nutraukta kaip byla, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p).

V.

19. Pareiškėjas UAB „Boslita ir Ko“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą atmesti. Prašo stabdyti nutarties administracinėje byloje vykdymą.

20. Bendrovė teikia prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019, vadovaudamasi ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, 156 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktais, 157 straipsnio 1 dalimi.

21. Pareiškėjo vertinimu, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nesilaikė bylos nagrinėjimo ribų, bylą išnagrinėjo iš esmės, pasisakydamas tiek dėl bylos nutraukimo pagrindų, tiek dėl Bendrovės dokumentų sąsajumo su Muitinės atliekamu Bendrovės patikrinimu, taigi, pasisakė ir dėl tų klausimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.

22. LVAT nutraukdamas bylą ir palikdamas galioti Nurodymą Nr. 3, sukėlė teisines pasekmes ne tik pareiškėjui, bet tuo pačiu suformavo ydingą praktiką, draudžiančią mokesčių mokėtojui ginčyti ir abejoti mokesčių administratoriaus veiksmų ir nurodymų pagrįstumu bei teisėtumu, nors tokios teisės garantuojamos MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktuose bei 36 straipsnio 8 punkte.

23. Pareiškėjo nuomone, neatnaujinus proceso, būtų pripažinta, kad Muitinė turi teisę nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir atlikti priešingus teisei veiksmus, o pareiškėjas būtų priverstas vykdyti bet kokius Muitinės reikalavimus be teisės vertinti jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Procesas privalo būti atnaujintas dar ir dėl to, kad LVAT nutartyje pateiktos išvados grindžiamos tikrovės neatitinkančia informacija, nutartyje yra nukrypta nuo suformuotos LVAT praktikos ir nutartis yra be motyvų.

24. Pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, pareiškėjas teigia, kad LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartį grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018, kurios ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra visiškai netapati, skiriasi faktinės aplinkybės, skirtingas bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindas.

25. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo vadovautis LVAT 2017 m. spalio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017, kurioje nagrinėtas ginčas sutampa esminiais klausimais ir faktinėmis aplinkybėmis su šia nagrinėjama byla, bei pabrėžiama, jog tarp mokesčių administratoriaus naudojimosi savo teisėmis iš esmės turi būti tiesioginis ryšys su konkrečių jam pavestų funkcijų vykdymu. Šioje nutartyje LVAT yra pažymėjęs, kad mokesčių administratorius turi teisę reikalauti tik tokių duomenų, kurie yra būtini konkrečiai mokesčių administratoriaus funkcijai vykdyti (žr., pvz., LVAT 2005 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-589/2005). Pareiškėjo vertinimu, LVAT nutraukdamas bylą ir palikdamas galioti neteisėtą Nurodymą Nr. 3, pats prieštarauja suformuotai praktikai kiekvieną individualų teisės aktą (Nurodymą Nr. 3) nagrinėti išsamiai, nustatant būtent konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, o tik po to spręsti apie rašto pobūdį – ar jis tik tarpinis, nesukeliantis pasekmių, ar ne.

26. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, pažymi, kad nesutinka su Muitinės teiginiu, jog bet koks tikrinamas asmuo privalo teikti viską, ko reikalaujama, be jokių papildomų klausimų dėl reikalaujamos medžiagos sąsajumo su atliekamo patikrinimo dalyku ir pagrindu. Muitinė, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas savo funkcijas – atlikti ūkio subjektų patikrinimą kaip vykdomos mokestinės prievolės muitų srityje, privalo vadovautis VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatomis. Muitinės reikalavimas pateikti su jos atliekamu tyrimu nesusijusius dokumentus, nesuderinamas su VAĮ ir MAĮ nuostatomis, todėl tokie Muitinės veiksmai turėjo būti pripažinti neteisėtais. LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje konstatuota, kad Nurodymu Nr. 3 pateikti dokumentai, neva, yra susiję su atsakovo atliekamu muitiniu patikrinimu, tačiau konkretesnių argumentų savo pozicijai pagrįsti nepateikia. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų (VAĮ 3 bei 8 straipsnių, MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktų ir 36 straipsnio 8 punkto) pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį – palikti galioti akivaizdžiai neteisėtą Nurodymą Nr. 3, todėl procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas.

27. Pareiškėjo nuomone, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartis yra be motyvų, todėl turi būti panaikinta, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Teigia, kad pagal LVAT nutartyje pateiktą argumentaciją, Nurodymas Nr. 3 pareiškėjui sukelia tiesiogines pasekmes, nes teismas konstatavo, kad Nurodymu Nr. 3 reikalaujami dokumentai susiję su atsakovo atliekamu muitiniu patikrinimu, nors nei viena iš bylos šalių tokio pobūdžio prašymų LVAT šioje byloje nepateikė. Tokiu atveju, byla negalėjo būti nutraukta, o turėjo būti išnagrinėta išsamiai, pateikiant argumentus. Be to, LVAT nutartyje nepagrįstai buvo nagrinėjamos papildomos bylos aplinkybės – Nurodymu Nr. 3 reikalaujamų dokumentų sąsajumas su atliekamo muitinio patikrinimo dalyku ir objektu, todėl teismo nutartis turi būti panaikinta. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvardijo bylos nagrinėjimo dalyką ir objektą, tačiau LVAT nustatęs konkrečias bylos nagrinėjimo ribas, jų nesilaikė, priimdamas sprendimą nutraukti bylą konstatavo, kad tokio pobūdžio bylų teismas nenagrinėja, tačiau nutarties konstatuojamojoje dalyje, nepateikdamas motyvų, bylą išnagrinėjo iš esmės.

28. LVAT nutartis yra priimta pažeidžiant tiek ABTĮ 103–104 straipsnių nuostatas, tiek LVAT suformuotą praktiką tokio pobūdžio (nutrauktinų) bylų atžvilgiu, todėl ji yra neteisėta ir naikintina. Šiuo atveju egzistuoja proceso atnaujinimo pagrindas, kuris įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte, todėl procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas.

29. Pareiškėjas, prašydamas sustabdyti LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutarties vykdymą, rėmėsi ABTĮ 166 straipsnio 2 dalimi (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-103/2010). Pažymėjo, jog atnaujinus procesą, teismas galimai panaikintų apeliacinės instancijos teismo sprendimą arba jį pakeistų, dėl ko Nurodymas Nr. 3 būtų panaikintas ir pareiškėjui nebūtų pareigos teikti Muitinei atitinkamą informaciją.

30. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 8 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodo, jog atsakovas atsiliepime pakartojo išvadą, kurią jau yra nurodęs Nurodyme Nr. 3, t. y., kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą būtent muitinei pavedama atlikti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje savo veiklą vykdančio asmens (mokesčių mokėtojo) patikrinimą, o ne atvirkščiai, todėl ne tikrinamam asmeniui – audituojamam ūkio subjektui, o muitinės pareigūnui – tikrintojui suteikiama diskrecijos teisė spręsti, kokie dokumentai ir kokios apimties reikalingi muitinės vykdomam patikrinimui atlikti. Muitinės pareigūnai, įgyvendindami jiems teisės aktais pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių ir naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jiems pavestomis funkcijomis, o mokesčių mokėtojas – pareiškėjas, turi teisę nevykdyti neteisėtų Muitinės nurodymų. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas savo funkcijas privalo vadovautis VAĮ reikalavimais. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, teigiantis, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsakovas pažeidė tiek minėtą principą, tiek VAĮ 8 straipsnio 1 punktą, kuris reikalauja, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. eI-563-505/2017), papildomai nurodė, jog MAĮ 34 straipsnyje nėra daroma išimtis bei nesuteikiama teisė mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų.

31. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsakovas nurodo, kad ginčo atveju pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės Nurodymą Nr. 3 ir įpareigoti Kauno teritorinę muitinę pateikti pareiškėjui motyvuotus argumentus, kaip Nurodymu Nr. 2 ir Nurodymu Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo patikrinimu, todėl LVAT nutartyje pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eA-119-968/2019 dalykas yra Nurodymo Nr. 3 teisėtumas ir pagrįstumas. Be to, nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas prašė įpareigoti Muitinę pateikti jam motyvuotus argumentus, kaip Nurodymais Nr. 2 ir Nr. 3 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su jo atžvilgiu atliekamu mokestiniu patikrinimu, todėl priešingai, nei teigiama pareiškėjo prašyme, nėra pagrindo vertinti, jog LVAT, nagrinėdamas bylą, neteisingai nustatė bylos dalyką ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

33. Pažymi, kad LVAT nagrinėjo minėtą bylą ne pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, o pagal Muitinės apeliacinį skundą, kuriame jis savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu be kita ko, grindė ir tuo, kad pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas panaikinti Nurodymą Nr. 3 negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, nes tai yra tarpinis procedūrinis veiksmas. Muitinės nuomone, LVAT pagrįstai savo nutartyje nurodė, jog atsakovo prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu pareiškėjo muitiniu patikrinimu.

34. Atkreipia dėmesį į tai, kad būtent pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. el-563-505/2017) pareiškėjo skundo dalies – įpareigoti Kauno teritorinę muitinę pateikti motyvuotus argumentus, kaip Kauno teritorinės muitinės prašomi pateikti dokumentai yra susiję su atliekamu UAB „Boslita“ ir Ko patikrinimu, netenkino. Be to, pareiškėjas neskundė šio pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas su teismo sprendimu visiškai sutiko.

35. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 5 dalimi, įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi. Atsakovo nuomone, priešingai nei teigiama pareiškėjo prašyme, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir jas apibendrinęs, visiškai pagrįstai priėjo išvadą, kad skundžiami Nurodymai Nr. 3, Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose reikalaujama pateikti informaciją ir dokumentus, tiesiogiai susiję su muitinio patikrinimo, kuris nėra baigtas ir dėl kurio galutinis sprendimas nėra priimtas, dalyku.

36. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. sausio 16 d. nutarties 21 punkte pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas ir neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti šioje byloje pareiškėjo paduotą skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė kaip bylą, nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

37. Atsakovo nuomone, LVAT nenukrypo nuo aktualios LVAT praktikos (nutarties 18 ir 19 punktai) ir priėmė nutartį pagrįstai remdamasis ne tik LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018) suformuluotomis taisyklėmis bei teisės aiškinimu, bet ir kita LVAT suformuota vieninga praktika ginčui aktualiais klausimais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

38. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose bei 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindus.

39. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

40. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

41. Pažymėtina, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas nėra priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą vienos iš proceso šalių naudai ar vilkinti priimtų sprendimų vykdymą.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

43. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

44. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 punktas); jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 punktas); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 punktas) bei ABTĮ 157 straipsnio 1 dalimi.

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

47. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

48. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies bei panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir bylą nutraukė. LVAT nutartyje nustatyta, kad pareiškėjo UAB „Boslita ir Ko“ pirmosios instancijos teismui skundžiami Nurodymai (dėl Nurodymo Nr. 3 panaikinimo), kuriais Muitinė, atlikdama pareiškėjo muitinį patikrinimą, reikalavo pateikti patikrinimui reikalingą informaciją ir dokumentus, nėra Muitinės galutinis sprendimas dėl atlikto patikrinimo. LVAT, remdamasis LVAT praktika dėl MAĮ 144 straipsnio aiškinimo bei dėl administraciniams teismams priskirtų bylų nagrinėjant mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtus teisės aktus, nutartyje pasisakė, kad administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją. LVAT nutartyje konstatavo, kad Muitinės nurodymai, kuriais prašoma pateikti dokumentus, laikytini tarpiniais procedūriniais aktais, neturinčiais įtakos asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje aiškiai ir išsamiai pasisakyta dėl atsakovo Muitinės apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad LVAT bylą išnagrinėjo peržengęs apeliacinio skundo ribas, o LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartis yra nemotyvuota. Pažymėtina, jog nustačius, kad Muitinės priimtais Nurodymais buvo kreiptasi į pareiškėją dėl dokumentų ir informacijos pateikimo, tikrinant Bendrovės ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros vykdymu, LVAT konstatavo, kad Nurodymai nėra laikomi Muitinės atliekamo patikrinimo galutiniu sprendimu, todėl skundžiamas Nurodymas Nr. 3 yra tarpinis procedūrinis aktas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad LVAT peržengė ginčo nagrinėjimo ribas ir nagrinėjo Bendrovės dokumentų sąsajumą su Muitinės atliekamu Bendrovės patikrinimu.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti bylos proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

51. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.).

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

53. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teismas, priėmė neteisėtą 2019 m. sausio 16 d. nutartį, kadangi paliko galioti Muitinės Nurodymą Nr. 3, kuris priimtas pažeidžiant VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatas, MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktus ir 36 straipsnio 8 punktą.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus teiginius, pirmiausia pažymi, jog pagrindas atnaujinti bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, sietinas su teismo nutartyje ar sprendime padarytais esminiais materialiosios teisės normų pažeidimais. Nagrinėjamu atveju, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nesprendė bylos iš esmės ir nepasisakė ar Muitinė Nurodymas Nr. 3 priimtas pažeidžiant / nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teises, o tik pripažino, jog skundžiamas Muitinės Nurodymas Nr. 3, kaip ir Nurodymai Nr. 1 ir Nr. 2 yra tarpiniai procedūriniai dokumentai, nelemiantys pareiškėjo teisių ir pareigų. Kartu atmestinas ir pareiškėjo teiginys dėl VAĮ 3 ir 8 straipsnių nuostatų pažeidimo, kadangi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti normos principai (VAĮ 3 str.) negali būti pagrindas procesui atnaujinti. Pažymėtina, jog LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar Nurodymai atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus (VAĮ 8 str.), taip pat, ar ginčijamas Nurodymas buvo priimtas pažeidžiant MAĮ 32 straipsnio 2 ir 6 punktus ir 36 straipsnio 8 punktą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo detaliau pasisakyti dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų.

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

56. Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015 ir kt.).

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, kad atnaujinti bylos procesą svarbu dėl vienodos praktikos formavimo ir šiai bylai yra svarbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017 bei LVAT 2005 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-589/2005, kuriomis teismas turėjo remtis.

58. Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtoje 2019 m. sausio 16 d. nutartyje ir pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2005 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-589/2005 ir 2017 m. spalio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017, pareiškėjo nuomone, pateiktos išvados yra aktualios apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje), nustatytas faktines aplinkybes, proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos nėra tapačios arba labai panašios.

59. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-589/2005, buvo sprendžiama situacija, kuomet buvo renkami areštuojant turtą reikalingi duomenys bei duomenys apie kitų asmenų (sutuoktinės) turtą, o mokesčių administratorius nurodė užpildyti anketą, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, privalėjo būti paruošta taip, kad joje atsispindėtų duomenys, reikalingi mokesčio administratoriaus funkcijoms vykdyti bei nurodyti kokias grafas mokesčių mokėtojas turi pildyti. Šioje byloje konstatuota, kad nebuvo nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-355-602/2017, paminėtos aplinkybės buvo išskirtinės – reikalaujama pacientų kortelių, kuriose yra duomenys apie daugybės pacientų ypatingus asmens duomenis už pakankamai ilgą laikotarpį, todėl teismas sprendė, jog mokesčių administratoriaus duotas nurodymas mokesčių mokėtojui, kuris kartu buvo ir nurodymas, susijęs su trečiųjų asmenų ypatingų asmens duomenų (apie sveikatą) tvarkymu, nebuvo adekvatus ir viršijo tikslus, kuriems tokie duomenys renkami ir vėliau tvarkomi, taigi, duomenys apie trečiųjų asmenų sveikatą nebuvo tiesiogiai susijęs su atliekamu mokestiniu tyrimu, todėl LVAT panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino mokesčių administratoriaus nurodymą. Taigi, šiose paminėtose administracinėse bylose faktinė situacija bei galutiniai sprendimų rezultatai iš esmės skiriasi nuo LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje nagrinėtos situacijos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos negali būti laikomos tinkama praktika taikoma konkrečioje šioje nagrinėjamoje byloje.

60. Be to, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartį grindžia LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018, kurios ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nepanaši į nagrinėjamą situaciją. Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje Nr. eAS-493-520/2018 buvo sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti ir nagrinėti pareiškėjo skundą dėl nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo pateikti motyvuotą mokesčių administratoriaus nurodymą, pagrindžiant šio nurodymo sąsajas su atliekamomis mokesčių administratoriaus funkcijomis. Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, pasisakęs, kad Mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti dokumentus yra procedūrinis aktas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje ir kuris tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu. Taigi, LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartyje pagrįstai rėmėsi LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartimi, pasisakydamas dėl administraciniams teismams priskirtinų nagrinėti bylų dėl mokesčių administratoriaus priimtų teisės aktų.

61. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio dokumento, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nebuvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

62. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje ABTĮ nuostatoje yra įtvirtintos subjektų, turinčių teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą, teisės, tačiau nėra nustatyta proceso atnaujinimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl subjektų, kurie gali kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturi pagrindo remtis ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies pagrindu bylos procesui atnaujinti.

63. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi bei siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

64. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita ir Ko“ prašymą.

Nutartis neskundžiama.