Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Nesutikdamas su minėtu Nurodymu, pareiškėjas 2014 m. birželio 13 d. su skundu (b. 1. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jį panaikinti.

Skunde paaiškino, kad pacientų kortelėse pateikta informacija, susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 3 dalį asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros specialistams draudžiama pažeisti asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, kuri sudaro asmens sveikatos paslaptį ir kurią jie sužinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, jog be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.736 straipsnio 1 dalimi, numatančiu, jog sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjas negali jokiems kitiems asmenims be paciento sutikimo suteikti informaciją apie pacientą, išskyrus atvejus, kai informacijos teikimas privalomas pagal įstatymus.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 patvirtinta Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarka (toliau – ir Tvarka), pagal kurios 2, 3 ir 4 punktus visa informacija apie pacientą yra konfidenciali ir gali būti teikiama tik gavus raštišką paciento sutikimą. Institucija, norinti gauti informacijos apie pacientą, sveikatos priežiūros įstaigai pateikia raštišką prašymą, prie jo prideda raštišką paciento sutikimą. Konfidencialumo reikalavimas netaikomas ir informacija gali būti suteikiama tik tarnybiniais tikslais, neturint raštiško paciento sutikimo: sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose gydomas, slaugomas pacientas arba atliekama jo sveikatos ekspertizė (Tvarkos 5.1 p.); institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos priežiūros paslaugas (Tvarkos 5.2 p); teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriams bei kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai (Tvarkos 5.3 p.). Pabrėžė, jog teisės aktuose įtvirtintos dvi privalomos informacijos apie paciento sveikatos būklę teikimo sąlygos: 1) konkretus informacijos naudojimo tikslas, informacija teikiama ir gali būti naudojama išimtinai tarnybiniais prašančiojo subjekto tikslais; 2) specialių subjektų – informacijos gavėjų ratas, šie subjektai turi būti nurodyti arba Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 65 patvirtintoje Informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkoje, arba aiškiai įvardyti aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme. Analizuojant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, nėra nurodyta, jog mokesčių administratoriui yra suteikta teisė gauti su paciento sveikata susijusią informaciją. Priešingai, MAĮ aiškiai įvardija, kokios konkrečiai informacijos mokesčių administratorius iš mokesčių mokėtojo gali reikalauti ir tokia informacija yra susijusi išimtinai tik su mokestiniais klausimais, bet ne su paciento sveikata. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, viešojo administravimo principus bei teismų praktiką, Vilniaus AVMI nėra tinkamas subjektas informacijai apie paciento sveikatos būklę, diagnozę ir gydymą gauti. Atkreipė dėmesį, kad pacientų kortelėse pateikta informacija yra išimtinai tik medicininio pobūdžio ir šie duomenys visiškai nesusiję su mokestiniais klausimais. Todėl iš jų turinio objektyviai nebūtų jokios galimybės Vilniaus AVMI nustatyti su pelno mokesčio apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu susijusių duomenų.

Pareiškėjas manė, kad atsakovo prašoma informacija nėra susijusi su tarnybiniais tikslais. Vilniaus AVMI nenurodė nei kodėl anksčiau pateikti duomenys buvo nepakankami, nei kokie jau pateiktų dokumentų trūkumai nustatyti, dėl ko būtų kilusi būtinybė gauti papildomus duomenis. Iki pat Nurodymo atsakovas niekada tokio pobūdžio informacijos neprašė. Kokiu pagrindu bei kokie duomenys, nurodyti pacientų kortelėse, galėtų turėti įtakos mokesčių apskaičiavimui, Vilniaus AVMI taip ir nenurodė. Vilniaus AVMI, duodama Nurodymą pateikti pacientų korteles, negali suabsoliutinti MAĮ 33 straipsnio 1 punkto jai suteiktos teisės gauti informaciją. Ji privalo vadovautis tik įstatymais ir juose suteiktais įgaliojimais, negali ignoruoti, jog prašoma informacija yra konfidenciali, sudaro profesinę paslaptį, o pacientų kortelių turinys nesusijęs su mokestiniais klausimais.