Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Rimo Švirino,

viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nu­teis­tojo A. V. B. ape­liacinį skundą dėl Šakių ra­jono apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. nuos­prendžio, kuriuo A. V. B. pri­pa­žintas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 50 MGL (1900 Eur) dy­džio bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo H. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. V. B. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui H. Z. 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. V. B. H. Z. naudai priteista 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) jo turėtų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 18 d. apie 12.40 val. baigiantis Šakių rajono savivaldybės posėdžiui, salėje, esant tiesioginei transliacijai per in­ter­netą, pas­klei­dė tarybos nariams ir visuomenei, tikrovės neatitinkančią informaciją (šmeižtą) apie H. Z. Savo kalbos tekste bei prašyme, kurį įteikė rajono vadovybei ir tarybos na­riams, jis prašo atsakyti į klausimus:

1. Kodėl balsavimo biuleteniuose politinėje reklamoje nuslėpė nuo rinkėjų Lietuvos valstiečių liau­dininkų sąjungos partija, kad H. Z. bendradarbiavo su KGB;

2. Kodėl tarybos nariai rinkimų agitacijos metu neviešino H. Z. bendradarbiavimo su KGB.

3. Pastaba: nuslėpimas, tai yra nusikaltimas ir H. Z. negalėjo būti tarybos nariu.

Tokiu būdu A. V. B., neturėdamas jokių duomenų apie H. Z. ben­dra­dar­bia­vi­mą su KGB struktūromis, savo kalboje visuomenei pateikė kaip jam tikrai žinomą šį fak­tą, siek­damas jį paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo visuomenėje, turėdamas tiks­lą pa­kenkti jo visuomeninei veiklai ir tiesioginiam darbui.

Šakių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad netgi ir nuomonė turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Ginčo tei­giniais buvo paskleista vienareikšmiškai suprantama žinia apie H. Z. bendra­dar­bia­vi­mą su KGB, todėl šioje byloje nagrinėjamų kaltinamojo pasisakymų turinį vertino kaip neati­tin­kantį tikrovės, turintį šmeižikišką pobūdį, žeminantį asmens garbę ir orumą, diskredituojant H. Z. kaip asmenį. Tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusįjį paskleista už­gau­liai, turint tikslą apibūdinti jį kaip nesąžiningą asmenį, bendradarbiavusį su okupacinės val­džios represinėmis struktūromis ir teismas tai vertino kaip kito asmens šmeižimą.Nuteistojo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. spa­lio 20 d. nuos­prendį ir priimti naują nuosprendį – A. V. B. (toliau – ir apeliantas) iš­tei­sinti, nepadarius veikos, turinčios nu­sikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, po­žy­mių. Skun­de taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir kreiptis į Lietuvos ypatingąjį ar­chyvą. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje vertindamas bylos įrodymus, teismas pa­darė esminių įrodymų vertinimo pažeidimų, netinkamai įvertino A. V. B. pasi­sa­ky­mą Šakių rajono savivaldybės posėdžio metu. Skunde taip pat teigiama, kad daugumai Šakių tarybos narių yra žinoma, kad H. Z. ta­rybiniais laikais buvo Vykdomojo komiteto tarybos pirmininkas. Apeliantas per infor­ma­vi­mo priemones girdėjo politikų pasisakymus, kad Vykdomojo komiteto ta­ry­bos pirmininkai ir partijų pirmieji sekretoriai bendradarbiavo su KGB. Tokiu būdu jis su­si­for­mavo nuomonę, kad su KGB bendradarbiavo ir H. Z.. A. V. B. nuo­mo­ne, jo pasisakymą teismas turėtų vertinti kaip nuomonę, o ne kaip informacijos paskleidimą. Apeliantas nesutinka ir su priteista 1000 eurų neturtine žala. Skunde nuro­do­ma, kad teismas vertino H. Z., kaip viešo asmens, išgyvenimus, tačiau ne­vertino A. V. B. turtinės padėties, jo gaunamų pajamų. A. V. B. skunde tei­gia, kad pragyvena iš pen­sijos, yra neįgalus, todėl priteista 1000 eurų neturtinė žala yra sunkiai padengiama. Apeliantas mano, kad įrodymų tyrimas at­nau­jintinas, kadangi būtina kreiptis į Lie­tu­vos ypa­tingąjį archyvą užduodant klausimą, ar ar­chyve nėra dokumentų, patvirtinančių H. Z. bendradarbiavimą su specia­lio­sio­mis tar­nybomis.Nukentėjusysis H. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, prašo pa­di­din­­ti neturtinės žalos dydį. Atsiliepime nurodoma, kad A. V. B. apeliacinio skundo ar­gu­­men­tai, jog jis gyvena tik iš pensijos, neatitinka tikrovės. A. V. B. gyvena nuo­sa­va­­me name, turi lengvąjį automobilį, Šakių mieste pardavė butą. Nukentėjusiojo nuomone, teis­mas, pri­teisdamas 1000 eurų, neatsižvelgė nei į jo turimą turtą, nei į sistemingą, viešą nuken­tė­ju­siojo šmei­žimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skun­dą tenkinti, pritarė apelia­ci­nia­me skunde nurodytiems argumentams, nukentėjusysis prašė skundą atmesti.Nuteistojo A. V. B. apeliacinis skundas atmetamasBaudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nus­tatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įro­dymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos ap­lin­kybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis bau­džia­mo­jo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame pa­da­rytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iš­sa­miai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įsta­ty­mą duo­menų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai, jog ape­lia­ci­niame skunde išdėstyta pozicija nesutampa su teismo vertinimu, nėra pagrindas naikinti skun­džiamą nuosprendį.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuos­­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­da­ma­sis at­me­tė kitus įrodymus. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skir­­da­mas bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straips­nyje, nepa­žeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas A. V. B. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. A. V. B. apeliaciniame skunde neigia padaręs inkriminuotą nu­si­kals­tamą veiką, nuro­dy­damas, kad jis pateikė ne informaciją, o savo nuomonę, susidariusią dėl anksčiau H. Z. užimtų pareigų.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleis­ti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nu­ta­ri­me pažymėjo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsi­ti­ki­nimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Be to, pažymėtina, kad Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje, kurio 1 dalies turinį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Šios teisės įgy­ven­di­nimo ribos nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė už­tik­rinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams už­kirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų as­me­nų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas.Nurodytuose aktuose įtvirtinti principai reiškia, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti; nau­do­ji­ma­sis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos lais­vė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje vi­suo­menėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų as­menų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji at­sa­ko­mybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 str.).Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duo­me­nims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nus­tatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į fak­tus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kri­te­ri­jus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir že­mi­nan­tį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015 ir kt.).Kaip matyti iš bylos duomenų, A. V. B. 2016 m. kovo 14 d. pateikė prašymą, kad jam būtų leista pasisakyti, ir 2016 m. kovo 18 d Šakių rajono savivaldybės tarybos posėdyje pas­kleidė šmeižikiško pobūdžio informaciją apie nukentėjusįjį. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, nurodo, kad skleidžiamą informaciją girdėjo per televiziją, tačiau negalėjo nurodyti nei kada, nei per kokias programas buvo pasakyta. Tokių jo argumentų nepatvirtino Vyriausioji rinkimų komisija, kuri rašte Dėl informacijos pateikimo nurodė, jog VRK nenustatė ir negavo jokios informacijos, kad H. Z. yra bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarny­bo­mis, taip pat ir su KGB (t. 1, b. l. 56), nei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (t. 1, b. l. 100), nei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuris rašte Dėl archy­vi­nių duomenų nurodė, kad neturi duomenų apie H. Z. bendradarbiavimą su KGB struk­tūromis bei jo atžvilgiu vykdytą sekimą (t. 1, b. l. 10). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios ins­tancijos teismas pagrįstai vertino, jog A. V. B. paskelbė ne nuomonę, o faktus, kurių tikrumą buvo galima patikrinti todėl, net ir vertinamojo pobūdžio išsireiškimai, kurie padaryti nepatikrinus faktų, nėra teisėti. Apeliaciniame skunde A. B. B. teigia, jog pats H. Z. patvirtino, jog yra bendra­vęs su KGB darbuotojais, o nuteistasis neįžvelgia skirtumo tarp sąvokos bendravo ir bendra­dar­biavo. Teismas, atmesdamas šiuos skundo argumentus pažymi, jog kaltinamasis, vertinant jo iš­si­mokslinimą bei paties akcentuojamą visuomeninę veiklą, galėjo ir turėjo suvokti skirtumą tarp paminėtų sąvokų bei tai, kad skleidžia žeminančią informaciją, kuri gali paniekinti asmenį apie kurį skleidžiama tokia informacija, pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu. Kaip teisingai nu­ro­dyta skundžiamame nuosprendyje, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. V. B. sklei­džiamos žinios apie tariamą H. Z. bendradarbiavimą su KGB, yra melagingos ir išgalvotos, o neturėdamas jokio pagrindo, patvirtinančio šių žinių teisingumą, asmuo suvokė, jog ši informacija yra melaginga, tačiau neatsižvelgiant į tai, ją tyčia viešai skleidė. A. B. B. paviešinta informacija, nors ir suformuluota klausimų forma, tačiau nekelia abe­jonių, kad informacijos autorius tvirtina faktą, jog H. Z. bendradarbiavo su KGB. Ko­le­gija pa­žy­mi, jog Tarybos posėdis yra viešas bei transliuojamas internetu, taip prieinamas di­de­lei audi­to­rijai asmenų, tad nekyla abejonių, jog ši informacija buvo paskleista per visuomenės infor­ma­vimo priemones. Skunde apeliantas teigia, jog per informavimo priemones girdėjo žinomų politikų pasisakymus apie tai, kad Vykdomojo komiteto tarybos pirmininkai ir partijų pirmieji sekretoriai bendra­dar­bia­vo su KGB. Tokiu būdu jis susiformavo nuomonę, kad su KGB bendradarbiavo ir H. Z. Atmesdama šį skundo argumentą kolegija pažymi, jog nuteistojo reiškiama nuomonė dėl kitose visuomenės informavimo priemonėse bei leidiniuose skelbtos informacijos nėra adek­vati ir, kaip jau buvo minėta, nėra patvirtinta. A. V. B. pasisakyme iškeliamas ir viešinamas, kaltinamojo nuomone, nukentėjusiojo bendradarbiavimas su KGB, kuris buvo nu­slėptas. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tokie asmenybės fak­tai yra žeminantys asmens reputaciją, todėl pasisakymo turinys ir jo dėstymas gali pažeminti ar paniekinti H. Z. Pasisakymo metu pateikta informacija, priskirtina A.V. B. autorystei, kadangi ji neatitinka kitos visuotinai prieinamos informacijos, todėl darytina išvada, kad autorius sąmoningai siekė neigiamai pavaizduoti nukentėjusįjį, kaip neigiamų bruožų tu­rin­tį asmenį, taip jį pažeminti ir paniekinti.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. V. B. H. Z. priteista 1000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija ieškinio išsprendimo klau­simą, priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis su­krė­timas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių su­mažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą pa­likta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos pi­ni­gi­nio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusi­kals­ta­mos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės ža­los dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir pro­tingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės prin­ci­pai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nu­ken­tėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, pra­ra­di­mus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nuken­tė­ju­siojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. At­kreip­tinas dėmesys ir į tai, kad pagal EŽTT praktiką apribojant saviraiškos laisvę priteisiamas žalos atlyginimas turi būti pagrįstai proporcingas asmens reputacijai padarytai žalai (pavyz­džiui, EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova prieš Bulgariją (peticijos Nr. 22385/03).Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką toles­niam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo ga­limybių sumažėjimas ir pan.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš­dės­tytų motyvų, neturtinės žalos dydis – 1000 Eur – pagrįstai nustatytas atsižvelgiant į H. Z. dvasinius išgyvenimus, patirtus dėl jo apšmeižimo. Pripažintina, kad H. Z. iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tokio dydžio priteistos neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas, todėl priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydis nekeičiamas.Nukentėjusysis H. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo padi­dinti neturtinės žalos dydį. Kadangi nukentėjusysis apeliacinio skundo nepateikė, todėl teisėjų kolegija klausimo dėl neturtinės žalos dydžio padidinimo nesvarsto. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo tei­sės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.