Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės mažosios bendrijos „Rask namus“ atstovams vadovui D. M., jo atstovei advokatei A. V., atsakovui S. K., jo atstovui advokatui A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Rask namus“ ieškinį atsakovui S. K. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovo S. K. priešieškinį ieškovei mažajai bendrijai „Rask namus“ dėl paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 540,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų pagal paslaugų teikimo sutartį.

Preliminariu 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas.

Atsakovas 2021 m. gruodžio 2 d. pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su ieškiniu ir prašo jį atmesti. Atsakovas sudarė su ieškove paslaugų teikimo sutartį, kurios galiojimas baigėsi 2021 m. liepos 1 d., šalys jos galiojimo nepratęsė. Nuo 2021 m. liepos mėnesio nekilnojamąjį turtą pardavinėjo pats atsakovas ir jį pardavė 2021 m. rugsėjo 15 d. 2021 m. birželio pradžioje atsakovas suprato, kad paslaugų teikimo sutartis pažeidžia jo interesus ir kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – VVTAT). VVTAT 2021 m. rugpjūčio mėnesio nutarimu pripažino šalių paslaugų teikimo sutarties konkrečius punktus nesąžiningais ir pažeidžiančiais vartotojo interesus.

Ieškovė atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad su prieštaravimais nesutinka, prašo palikti preliminarų sprendimą nepakeistą. Nors paslaugų teikimo sutarties 7.1. punkte šalys ir sutarė, kad sutartis yra terminuota ir galioja iki 2021 m. liepos 1 d., numatant, kad sutarties galiojimas pasibaigia klientui pardavus turtą, tačiau sutarties galiojimo termino pabaiga nepanaikina ir netransformuoja kliento pareigos atsiskaityti su ieškove už realiai pagal sutartį suteiktas paslaugas. Pagal sutarties 4.4.3 punkto sąlygas, šalys sutarė dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas pareigos net ir tuo atveju, jeigu turtas ir nebūtų parduodamas, numatant, kad ši sutarta suma yra minimalus ieškovės, kaip paslaugų teikėjos, vykdytų paslaugų kaštų atlyginimas. Sutarties 4.4.3 punkto sąlyga yra galiojanti ir nepanaikinta, o atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kad apmokėjo jam pateiktą sąskaitą ar yra/buvo atleistas nuo pareigos vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nepaneigė ir paslaugų suteikimo fakto. Atsakovas neginčija ir MB ,,Rask namus“ išrašytos ir pateiktos sąskaitos teisingumo ir pagrįstumo. Ieškovė neturėjo galimybės anksčiau pareikalauti iš atsakovo piniginės prievolės įvykdymo, kadangi atsakovas vengė su ieškove bendradarbiauti. Paaiškėjus, jog sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo reikalavimams patikra pagal S. K. pareiškimą VVTAT niekaip neįtakoja ir nekeičia atsakovo pareigos atsiskaityti pagal sutartį už jam suteiktas paslaugas (tokio reikalavimo vartotojas/atsakovas VVTAT nereiškė, prašymo dėl vartotojo S. K. pareigos atsiskaityti su MB ,,Rask namus“ panaikinimo VVTAT nenagrinėjo), prievolinių įsipareigojimų vykdymo bei atsiskaitymo už suteiktas paslaugas procesas buvo atnaujintas/tęsiamas. Nors VVTAT nutarimu pripažino, kad Sutarties 4.4.3 sąlyga atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, tačiau ši sąlyga nebuvo panaikinta, ar pripažinta negaliojančia.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti 2021 m. sausio 28 d. šalių paslaugų teikimo sutartį negaliojančia ab initio, ieškinį atmesti. Priešieškinyje nurodyta, kad sutarties sudarymo metu atsakovui nebuvo atskleistos esminės sąlygos. Atsakovas teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę, kurio viena iš esminių sąlygų buvo atlygintinas tarpininkavimas parduodant turtą ir šią savo valią atsakovas išreiškė pasirašydama sutartį. Tačiau to nepakanka spręsti, kad atsakovui pasirašant sutartį buvo atskleistos visos su tuo susijusios aplinkybės. Atsakovas nurodo, kad sutartį pasirašė ne su viskuo susipažinęs, o tam įtakos turėjo verslininko elgesys. Atsakovo tikslas sudarant sutartį buvo buto pardavimas. Taigi, bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, suvokdamas anksčiau aptarto sandorio sudarymo pasekmes (sandorio efektą) t. y. atsiskaityti su partneriu už sutartą kainą parduodant butą, laisva valia tokio sandorio, kuris priklausytų nuo atliktų paslaugų kiekio, jų įkainių ir panašiai, nebūtų sudaręs. Be to tokį tarpininkavimo mokesčio nustatymo principą ieškovė galėjo naudoti ir kaip kitos šalies spaudimo priemonę nustatant galutinę turto pardavimo kainą. Iš Sutarties 5 dalies sąlygų (šalių atsakomybė), kurios susijusios su atsiskaitymu su ieškove ir nusprendus neparduoti turto, spręstina, kad atsakovas negalėjo daryti įtakos šiai Sutarties daliai, kiek tai susiję su paslaugų kainos apmokėjimu, nes ji nebuvo individualiai aptarta. Ginčo dėl to, kad šios Sutarties sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje, nėra. Kadangi tai tipinės, numatytos iš anksto sąlygos, ir jų parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, todėl pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka ieškovei. Atsižvelgus į tai, kad šios Sutarties sąlygos nustato neproporcingai didelę atsakovo materialinę atsakomybę (ji yra tokia pati tiek pardavus, tiek ir nepardavus turto), nesant duomenų, kad su ja ši sąlyga buvo individualiai aptarta, kad dėl jos su atsakovu (kuris yra vartotojas), buvo sąžiningai derėtasi ir ji realiai galėjo daryti įtaką tokios sąlygos keitimui, spręstina, kad atsakovas buvo suklaidintas dėl sandorio efekto ir visa Sutartis gali būti pripažintina negaliojančia dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), nes jeigu apgaulės (tylėjimo) nebūtų buvę, atsakovas sandorio arba apskritai nebūtų sudaręs, arba būtų sudaręs ją visiškai kitokiomis sąlygomis.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, jog teikia tarpininkavimo paslaugas, ji suinteresuoto šių paslaugų teikimų, tačiau be jokio papildomo spaudimo. Įstatymas nedraudžia tiems patiems fiziniams asmenims steigti, vadovauti keliems juridiniams asmenims. Nėra aišku kokias atsakovo teises pažeidžia sutartis. Sutartis nebuvo sudaryta dėl apgaulės, sutarties atsakovas neprivalėjo sudaryti.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai palaikė ieškinį ir prašė palikti preliminarų teismo sprendimą nepakeistą. Paaiškino, kad ir pripažinus sutartį negaliojančia ar taikant restituciją atsakovo pareiga atsiskaityti išlieka. Atsakovas buvo supažindintas su sutarties sąlygomis. 2 proc. nuo nurodytos turto kainos nustatyti, kad atsipirktų pinigai dėl marketingo ir kitus minimalius nuostolius. Atsakovas nebuvo suklaidintas, nes ieškovė yra pelno siekianti bendrija. Iniciatyva buvo iš atsakovės pusės, atvažiavo atstovas pas atsakovą su sutartimi, kurią pasirašė. Atsakovas turėjo sutarties egzempliorių. Sutartimi objektas nebuvo parduotas ieškovo, tačiau atsakovas turi atsiskaityti pagal kitą sutarties punktą.

Atsakovas ir jo atstovas su ieškinio reikalavimais nesutiko, palaikė priešieškinį ir paaiškino, kad turtas buvo parduotas, nes ieškovė šio turto nepardavė. Sąlygos dėl mokėtinos sumos, nepardavus turto yra nesąžininga ieškovės verslo praktika. Ieškovės atstovas atvyko pas atsakovą su iš anksto paruošta sutartimi. Atsakovas pakeisti sutarties negalėjo bei šių punktų suprasti negalėjo dėl jų netikslaus suformulavimo.

Teismo posėdžio metu liudytoja E. Z. nurodė, kad sudarė nekilnojamojo turto sutartį dėl objekto esančio, (duomenys neskelbtini) su atsakovu. Visą laiką bendravo tik su atsakovu. Pervedė 5000,00 Eur į atsakovo banko sąskaitą pas notarę, o likusius kredito unija sumokėjo. Paskola tvarkėsi pati.

Teismo posėdžio metu liudytojas M. K. nurodė, kad atsakovo sutuoktinė kreipėsi į jį ir informavo dėl noro parduoti turtą. Atsakovas dar nenutraukęs sutarties buvo sudaręs kitą sutartį. Nutraukus sutartį, vėliau sužinojo apie teisminį procesą. Atlyginimo už tarpininkavimą nėra gavęs.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

preliminarus sprendimas panaikintinas ir ieškinys atmestinas.

Priešieškinis tenkintinas.

Šioje civilinėje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl šalių sudarytos 2021 m. sausio 28 d. paslaugų teikimo sutarties. Ieškovė kelią 540,00 Eur materialinį reikalavimą šios sutarties pagrindu, o atsakovas prašo pripažinti sutarties punktus pagal pateiktą Valstybinės vartotojų teisių apaugos tarnybos nutarimą nesąžiningais ir negaliojančiais, taip pat pripažinti šalių sudarytą paslaugų teikimo sutartį negaliojančia ab initio dėl apgaulės.

Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 28 d. tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant turtą esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo už paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 28 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. RN20 0000051 dėl 540,00 Eur tarpininkavimo mokesčio parduodant turtą, kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2021 m. spalio 5 d. Ieškovės atstovė 2021 m. spalio 7 d. išsiuntė atsakovui pretenziją su raginimu sumokėti įsiskolinimą.

S. V. ir S. K. 2021 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jiems priklausančius nekilnojamojo turto objektus, tarp jų ir butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau ir – VVTAT) komisija 2021 m. rugpjūčio mėnesio nutarime Nr. 10E0 VVTAT pripažino, kad šalių sudarytos paslaugų teikimo sutarties 1.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 10 punktą, sutarties 2.5, 2.12, 4.2.2, 4.3, 4.4.3, 5.1, 7.5 punktai atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, taip pat pripažinta, kad sutarties sąlyga „vieną komplektą raktų palieku įmonės atstovui. Bute vertingų daiktų, tokių kaip auksas ir pinigai, nėra. Įmonė už dingusius daiktus neatsako“ atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 2 punkto nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų.

Dėl individualiai aptartų vartojimo sutarčių sąlygų sampratos

Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta atlygintinų (tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą) paslaugų teikimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kadangi ieškovė – juridinis asmuo, paslaugų teikimo pagrindais ir veikdamas savo naudai, sudarė paslaugų teikimo sutartį su atsakovu – fiziniu asmeniu, jo asmeniniu poreikių patenkinimui.

Standartines sutarčių sąlygas reglamentuoja CK 6.185 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Analogiška CK 6.185 straipsnio 1 daliai taisyklė įtvirtinta Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų ir 1994 m. paskelbtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.19 straipsnio 2 dalyje.

Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Šią nuostatą į nacionalinę teisę perkelia CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paslaugų teikimo sutarties sąlygas vienašališkai parengė ieškovė. Vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, minėta aplinkybė reiškia, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu verslininkas neįrodo priešingai. Taigi pareiga įrodyti, kad tarp sutarties šalių vyko derybos dėl paslaugų teikimo sutartis sąlygos (-ų), nagrinėjamos bylos atveju tenka ieškovei.

Pažymėtina, kad sprendžiant, ar vartojimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos, turi būti nustatyta, ar vartotojas galėjo daryti įtaką tokių sąlygų turiniui (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalis ir ją įgyvendinančio CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

Vadinasi, tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą.

Nustatęs, kad paslaugų teikimo sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, teismas ex officio turi įvertinti šios sutarties sąlygų atitikimą sąžiningumo reikalavimams.

Dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo vartotojui aspektu

Visa kasacinio teismo praktika dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo išsamiai ir apibendrintai pateikta šio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020.

Minėta, jog CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje (kuria perkeliama Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis) įtvirtinta taisyklė, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai.

Vadinasi, nagrinėjamoje byloje reikšminga, ar, atsižvelgiant į paslaugų teikimo sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes, sąlygos dėl turto pardavimo kainos ir komisinio mokesčio mokėjimo sudaro pagrindinį sutarties dalyką, t. y. ar šiose sąlygose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį, ar jos, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį.

Iš CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalies matyti, kad antroji sąlygų, kurių galimo nesąžiningumo negalima vertinti, išimtis susijusi tik su nustatytos kainos arba nustatyto atlygio adekvatumu mainais į teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.

Taigi, nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, ar ginčo dalykas yra susijęs su paslaugų teikimo sutarties 4.3; 4.4.3 punktuose įtvirtinto mokesčio adekvatumu, net ieškovei ir nepardavus atsakovo turto.

Skaidrumo reikalavimas dar kitaip vadinamas procedūriniu sąžiningumo kontrolės aspektu. Išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).

Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP J. Z., C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje B. M., I. O. Matei prieš SC V. R. SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-C. V. Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

Iš paslaugų teikimo sutartyje 4.3. ir 4.4.3 punktuose įtvirtintų sąlygų, kuriose nustatytas kainos už paslaugas nustatymo tvarka – atsakovui be kita ko tenkanti pareiga sumokėti ieškovei 2 proc. nuo turto kainos išlaidas marketingui ir žmogiškiesiems ištekliams.

Šiuo atveju įpareigojimas vartotojui sumokėti nepriklausomai ar parduotas vartotojo turtas ar ne, negali būti laikoma sąžininga sąlyga, kai sutarties (sutarties 1.2 punktas) ir vartotojo tikroji valia yra parduoti turtą.

Teismo vertinimu, paslaugų teikimo sutartyje nėra aiškiai ir suprantamai nustatytas tarpininkui mokėtino atlygio nustatymo mechanizmas nepardavus turto. Todėl laikytina, kad Sutartyje nėra aiškiai nurodyta komisinio ir sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarka ir atsiskaitymo sąlygos.

Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, itin svarbu, ar sutartyje skaidriai išdėstytos vartotojo mokėtinos kainos apskaičiavimo mechanizmo ypatybės, taip pat šios sąlygos ryšys su kitomis sąlygomis, susijusiomis su atlygiu tarpininkavimo paslaugų teikėjui, kad vartotojas galėtų pagal aiškius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl to kylančius ekonominius padarinius.

Įvertinus ginčijamą sutartį, darytina išvada, kad 4.3., 4.4.3. punktuose įtvirtintos sąlygos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai, taigi prieštarauja skaidrumo principui ir pagal CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą vertintinos kaip nesąžiningos.

Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje M. A. prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 33 punktą).

Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų.

Atlygintinų paslaugų kainą ir apmokėjimą reglamentuojančio CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008).

Sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtina paisyti reguliavimo, įtvirtinto teisės normose, skirtose apsaugoti silpnesniąją šalį ir įpareigojančiose pardavėją ar paslaugų teikėją, sudarant sutartį su vartotoju, atsižvelgti į jo interesus.

CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Vertinant CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Kita vertus, CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Taigi, minėta norma įtvirtina dvejopas skirtingas teisines pasekmes. Todėl kyla klausimas dėl šių pasekmių konkurencijos (ne)buvimo, t. y. kokiu atveju kurios teisinės pasekmės turi būti taikomos. Ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises, gali pakakti tik pritaikyti contra proferentem taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 37, 38 punktai).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teismų praktiką, teismas sprendžia, kad paslaugų teikimo sutarties 4.3, 4.4.3 punktų nuostatos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Taip pat sutarties 5.1, 7.5. punktai, kuriuose numatyta, kad sutartis prieš terminą gali būti nutraukta tik rašytiniu visų šalių susitarimu bei vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai laikytini pažeidžiantys vartotojo teises ir interesus, šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, yra nesąžiningas, todėl negaliojančios. Išaiškintina, kad pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti <...>.

Teismas tokio pobūdžio bylose aktyvus, todėl teismas pasisako ir dėl kitų paslaugų teikimo sutarties punktų. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, jog turtas parduodamas už 27 000,00 Eur arba žemesnę kainą <...>. Iš šios formuluotės nėra aiškios priežastys ir teisinis pagrindas kainos mažinimui/keitimui. Minėta, kad šios tarpininkavimo paslaugų teikimo sutarties tikslas – turto padavimas už suderintą kainą, todėl jos galimas pardavimas už mažesnę kainą turi labai didelę svarbą vartotojui, kuris tikisi, jog pardavimo kaina bus tokia, kaip nurodyta sutartyje išreikšta pinigų suma. Taigi, ši sąlyga nėra sąžininga vartotojo atžvilgiu, nes suteikiama teisė ieškovei (verslininkui) vienašališkai keisti sutarties sąlygas be konkretaus pagrindo.

Sutarties 2.5 punktas numato, jog paslaugos teikėjas turi teisę vartotojo vardu kreiptis į kitus paslaugų teikėjus bei į Registrų centrą dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymui reikalingų dokumentų išdavimo. Ši sąlyga iš pažeidžia vartotojo teises, dėl sekančių priežasčių: CK 2.137 straipsnio 1 dalis nurodo, jog įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Šiuo atveju sutartis buvo parengta iš anksto (vienašališkai ieškovės), nederinant sąlygų su atsakovu (atsakovas, vartotojas neturėjo galimybės išreikšti savo valios dėl įgaliojimo suteikimo). Vartotojo sutikimas turi būti aiškus, išreikštas aktyviais vartotojo veiksmais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininku. Duomenų, kad sąlygos buvo aptartos individualiai nėra, todėl ši sąlygą dėl minėtų priežasčių nėra sąžininga atsakovo (vartotojo) atžvilgiu.

Sutarties 4.4.2, 5.2 punktuose nurodyta, kad pardavus turtą, klientas pagal sąskaitą sumoka pinigus į partnerio Nr. 1 sąskaitą banke <...>; klientui neatsiskaičius, jis partneriui Nr. 1 po 0,02 proc. delspinigių nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Teismas sprendime nurodė, kad vartojimo sutarties sąlygos turi būti aiškios, suprantamos (CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis), konkretizuotos. Iš minėtų sąlygų nėra aišku, kas yra laikoma Partneriu Nr. 1, sutartyje nenurodytas šis subjektas. Darytina išvada, jog numatyta pareiga mokėti už paslaugas, o laiku neatsiskaičius ir delspinigius, pažeidžia atsakovo (vartotojo) teises ir pareigas.

Pažymėtina, kad visas nurodytas sutarties sąlygas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2021 m. rugpjūčio mėnesio nutarime Nr. 10E0 pripažino atitinkančiomis bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningumo kriterijų. Šioje byloje teismas priima analogišką išvadą dėl nurodytų sutarties sąlygų nesąžiningumo.

Atsakovei keliant reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas patikrina šalių sudaryto sandorio – sutarties atitiktį CK 1.91 straipsniuose nustatytiems reikalavimams.

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad tikroji šalių valia ir tikslas sudarant sutartį buvo parduoti turtą. Atsakovas, sudarydamas sutartį, teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę ir savo valią išreiškė pasirašydamas sutartį, kurias iš esmės už užmokestį pavedė tarpininkui teikti tarpininkavimo paslaugas parduodant jo turtą. Taigi atsakovas, sudarydamas sutartį dėl sutarties dalyko, kurio esminė sąlyga yra tarpininkavimas parduodant turtą, nesuklydo. Atsakovas, sudarydamas sutartis, siekė pasinaudojant ieškovės teikiamomis paslaugomis parduoti savo turtą, o ieškovė už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovui paslaugą – surasti pirkėją. Taigi ieškovė teikiamos paslaugos pagrindinis tikslas – faktinis atsakovo turto pardavimas (sutarties 1.1. punktas), tačiau Sutarties galiojimo laikotarpiu (sutarties 7.1 punktas) Turto pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį bei pilnai suteikė paslaugą atsakovui.

Atsakovas nurodė, kad jam sutarties sudarymo metu nebuvo atskleistos (buvo nutylėtos) esminės sutarties sąlygos. Dėl apgaulės <..> sudarytas sandoris, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-264/2013, 3K-3-329-916/2015).

Iš teismo posėdžio metu duotų šalių paaiškinimų matyti, jog sutartis buvo parengta ieškovės iniciatyva ir pateikta atsakovui pasirašyti. Tai reiškia, kad prieš sudarant vartojimo sutartį atsakovui turėjo būti suteikta būtina, teisinga, išsami ir neklaidinanti informacija, įkaitant bendrą paslaugų kainą (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6. 6.228⁷ straipsnio 1 dalies 4 punktas). Minėta, kad pareiga įrodyti, kad informacija yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 4 dalis, 6. 6.228⁷ straipsnio 5 dalis).

Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Teismas sprendžia, kad byloje esančių duomenų pakanka daryti išvadai, kad sutartis buvo sudaryta panaudojant apgaulę (vienos sandorio šalies tylėjimu (CK 1.91 straipsnio 5 dalis)). Kaip jau anksčiau nurodyta, atsakovas teisingai suvokė sudaromo sandorio esmę, kurio viena iš esminių sąlygų buvo atlygintinas tarpininkavimas parduodant turtą ir šią savo valią atsakovas išreiškė pasirašydamas sutartį. Tačiau to nepakanka spręsti, kad atsakovui pasirašant sutartis buvo atskleistos visos su tuo susijusios aplinkybės. Byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, kad apgaulė sudarant sutartį pasireiškė tam tikrų aplinkybių, kurias žinodamas atsakovas nebūtų sudaręs sandorio, sąmoningu nuslėpimu (jų neatskleidimu). Visų pirmiausia ši išvada darytina dėl to, kad šalių pasirašytos sutarties pagrindu ieškovės teisė į tarpininkavimo mokestį kyla iš esmės nepriklausomai nuo to, kaip šią sutartį vykdo ieškovė. Be to, atsakovo tikslas sudarant sutartis buvo turto pardavimas. Taigi, bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, suvokdamas anksčiau aptarto sandorio sudarymo pasekmes (sandorio efektą) t. y. atsiskaityti su ieškove pinigų suma nepriklausomai nuo pasiekto rezultato (t. y. už kokią kainą turtas parduotas ar jis net iš vis neparduotas), laisva valia tokio sandorio nesudarytų arba sudarytų kitomis sąlygomis. Taigi, ieškovei pagal sudarytą sutartį iš principo net nebuvo svarbu, už kokią kainą bus parduotas turtas ir ar apskritai turtas bus parduotas.

Susipažinus su sutarties 5 dalies sąlygomus (Šalių atsakomybė), kurios susijusios su atsiskaitymu su ieškove ir nusprendus neparduoti turto, spręstina, kad atsakovas negalėjo daryti įtakos šiai sutarties daliai, kiek tai susiję su paslaugų kainos apmokėjimu, nes ji nebuvo individualiai aptarta. Ginčo dėl to, kad šios sutarties sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje, nekilo. Kadangi tai tipinės, numatytos iš anksto sąlygos, ir jų parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, todėl pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka ieškovei (anksčiau cituota Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika). Ieškovė neįrodė, kad sutarties sąlygos nustatančios, kad net nusprendus neparduoti turto už suteiktas paslaugas, atsakovas turės sumokėti pinigų sumą buvo su atsakovu aptartos individualiai. Atsižvelgus į tai, kad nesant duomenų, kad su atsakovu ši sąlyga buvo individualiai aptarta, kad dėl jos su atsakovu (kuris yra vartotojas), buvo sąžiningai derėtasi ir jis realiai galėjo daryti įtaką tokios sąlygos keitimui, spręstina, kad atsakovas buvo suklaidintas dėl sandorio efekto ir sutartis pripažintina negaliojančia dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), nes jeigu apgaulės (tylėjimo) nebūtų buvę, atsakovas sandorio arba apskritai nebūtų sudaręs, arba būtų sudaręs jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sutarties pripažinimas negaliojančia ab initio sandorio ir trečiųjų asmenų teisių nepažeidžia, sutartis nėra įvykdyta, šalys viena iš kitos nėra gavusios tai ko tikėjosi gauti vykdant sutartį, todėl CK 1.91 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės netaikytinos.

Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog yra pagrindas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnis). Šioje byloje, patenkinus priešieškinį, atsakovui iš ieškovės priteisiamos jo turėtos 200,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

Atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu taip pat buvo skirta valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 proc išlaidų.

CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Priešieškinis tenkinamas visiškai, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos bei žyminis mokestis už priešieškinį, nuo kurių mokėjimo atsakovas atleistas, priteisiamos valstybei iš ieškovės.

Pagal 2022 m. balandžio 21 d. antrinės teisinės pagalbos išlaidų pažymą, teikiant antrinę teisinę pagalbą atsakovui, susidarė 376,75 Eur išlaidų suma. Tenkinus priešieškinį, ši suma priteisiama iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96, 99 straipsniai).

Atsakovas priešieškiniu ginčijo sandorį, pagal kurį ieškovė prašė priteisti 540,00 Eur skolą. Tenkinus atsakovo priešieškinį, mokėtina žyminio mokesčio už priešieškinį sudaro 19,00 Eur. Ši suma priteisiama iš ieškovės valstybės naudai (CPK 80 straipsnio 1dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Byloje susidarė 22,40 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kurios tenkinus priešieškinį priteisiamos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 263–270 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

preliminarų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti.

Pripažinti nesąžiningais tarp šalių sudarytos 2021 m. sausio 28 d. „Paslaugų teikimo sutarties“ sąlygų punktus: 1.2, 2.5, 4.3, 4.4.2, 4.4.3, 5.2, 7.1.

Pripažinti tarp šalių sudarytą 2021 m. sausio 28 d. „Paslaugų teikimo sutartį“ negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento).

Priteisti atsakovui S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės mažosios bendrijos „Rask namus“, juridinio asmens kodas 305570605, 200,00 Eur (dviejų šimtų eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovės mažosios bendrijos „Rask namus“, juridinio asmens kodas 305570605, 19,00 Eur (devyniolikos eurų 00 ct) žyminį mokestį, 376,75 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 75 ct) antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidas, 22,40 Eur (dvidešimt dviejų eurų 40 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Šios sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, žyminio mokesčio (įmokos kodas 5660), procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (įmokos kodas 5662), valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.