Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-951-368/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Citadele“ bankas ieškinį atsakovui R. D., trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių Baltija“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirajame skunde bei atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO bei teismui prieinamus Juridinių asmenų registro, Turto arešto aktų registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nenustatė procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių instituto aiškinimo ar taikymo klaidų arba kitų aplinkybių, sudarančių prielaidas konstatuoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ar neteisėtumą.

CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei reikia teisėtam tikslui pasiekti.

Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad teismo išvadą dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantui, siekiant pašalinti ar minimaliai sumažinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, lėmė vertinimas, kad ieškinio reikalavimo suma apeliantui, kaip fiziniam asmeniui, yra labai didelė, dėl ko apeliantas gali bandyti perleisti savo turtą tretiesiems asmenims ir tokiu būdu siekti išvengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tokia teismo išvada pagrįsta.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tarp šalių kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos sudaro prielaidas prezumpcijai, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi atsižvelgti į konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. turi įvertinti, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo suma (4 493 998,43 Lt) apeliantui, kaip fiziniam asmeniui, objektyviai yra pakankamai reikšminga. Taigi, siekdamas panaikinti skundžiama nutartimi jo turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, būtent apeliantas turi pareigą įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 12 str., 178 str.). Tokiu atveju apeliantas, atskirajame skunde išdėstytais argumentais kvestionuodamas ieškinio sumos dydžio (ne)reikšmingumą, sprendžiant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui tikėtinumo klausimą, ir siekdamas paneigti teismo išvadą, jog ši aplinkybė (t. y. reikalavimo sumos dydis) gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, turėjo pareigą pateikti tokias teismo išvadas paneigiančius įrodymus. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo ir jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir turtinių teisių, taip pat lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus. Nagrinėjamu atveju apeliantas R. D., kritikuodamas skundžiamą nutartį, ieškinio sumos dydžio, sudariusio prielaidas jo turtui areštuoti, reikšmingumo net neginčija ir jokių objektyvių duomenų, kurie leistų susiformuoti priešingai, nei pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismo išvadai, nepateikė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada apie pareikšto ieškinio sumos dydį, sudarantį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atskirojo skundo argumentais nepaneigta.

Esminis apelianto skundo argumentas, kuriuo ginčijama skundžiama teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo turtui, yra tai, kad teismo taikyta procesinė priemonė suvaržė jo teises daugiau, nei tai būtina procese siekiamiems tikslams pasiekti, kas neatitinka proporcingumo, ekonomiškumo ir protingumo principų. Apelianto teigimu, ieškovo reikalavimo, kylančio iš kredito sutarties, įvykdymą garantuoja tuo tikslu nustatytos užtikrinimo priemonės, tarp kurių – nekilnojamojo turto, esančio Vilniaus g. 166, Šiauliuose, ir V. Bielskio g. 14, Šiauliuose, hipoteka, ir vien įkeisto turto visiškai pakanka prievolės įvykdymui. Šiame kontekste aktualu pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys apeliantui pareikštas laidavimo teisinių santykių pagrindu. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui. Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Taigi apelianto argumentai, kad ieškovas turi galimybę išieškoti negrąžintą kreditą iš pagrindinio skolininko (BUAB „Šiaulių Baltija“) bei kito laiduotojo (UAB „Linos namai“) įkeisto turto, taip pat kitokio garanto, neturi įtakos nei ieškovo teisei reikšti reikalavimą apeliantui, kaip solidariam skolininkui, nei jo teisei prašyti laikinųjų apsaugos priemonių apeliantui pareikšto reikalavimo užtikrinimui. Be to, bylos duomenys liudija, kad ieškovas dalį apelianto nurodomų prievolės užtikrinimo priemonių jau išnaudojo – pagrindinio skolininko bankroto proceso metu bankas perėmė skolininko įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus g. 166, Šiauliuose (Šiaulių apygardos teismo 2013-08-26 nutartis, priimta c. b. Nr. B2-202-440/2014, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Kitų prievolės užtikrinimo priemonių vykdymas apsunkintas – galimybę išieškoti skolą iš UAB „Linos namai“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio V. Bielskio g. 14, Šiauliuose, riboja bendrovei inicijuojami restruktūrizavimo procesai (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 str. 2 d.; Šiaulių apygardos teismo c. b. Nr. B2-563-440/2014, B2-587-154/2014, Vilniaus apygardos teismo c. b. B2-5669-275/2014, taip pat Šiaulių apygardos teismo 2014-10-17 nutartis, priimta c. b. Nr. B2-559-357/2014 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Linos namai“). Duomenų apie likusių apelianto atskirajame skunde nurodomų prievolės užtikrinimo priemonių realizavimo realumą nesama. Tuo tarpu pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis šalis remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (CPK 12 str., 178 str.). Kita vertus, atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja, jog ieškovo reikalaujama priteisti iš jo kredito sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu BUAB „Šiaulių Baltija“, pagrindu atsiradusi skola yra užtikrinta kitomis jai padengti pakankamomis priemonėmis, reiškia, kad apeliantas siekia, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, pasisakytų, ar pagrįstai ieškovas reikalauja, kad prievolę jam įvykdytų būtent apeliantas. Toks apelianto siekis yra susijęs su ieškinio reikalavimo pagrįstumo vertinimu materialine teisine prasme, ką teismas galės nustatyti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingos yra ir kitos objektyviai užfiksuotos aplinkybės. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-03 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1139/2014, turinio matyti, kad UAB „Linos namai“, kuriai vadovauja apelianto dukra L. D. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-08 nutartis b. b. Nr. 1N-28/2010), o vieninteliu akcininku yra pats apeliantas, nepaisant to, kad suvokė, jog vyksta teisminis ginčas dėl nekilnojamojo turto, bei žinojo apie galimą tokio turto areštą, ėmėsi aktyvių veiksmų šiam turtui perleisti tretiesiems asmenims (teismų informacinės sistemos LITEKO, Juridinių asmenų registro duomenys). Tokie veiksmai, kai yra siekiama parduoti turtą, dėl kurio vyksta ginčas, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ir nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė dėl teismo sprendimo galimo neįvykdymo, jeigu apeliantas bandytų perleisti savo turtą tretiesiems asmenims.

Remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Nutartyje nustatytas areštuotino turto eiliškumas, teismo sprendimas leisti apeliantui naudotis areštuotu turtu pagal jo tiesioginę paskirtį, kartu įvertinus ir antstolio, vykdant skundžiamą nutartį, jau areštuoto turto pobūdį (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, vardinės paprastosios akcijos; Turto arešto akto registro duomenys), patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas atsakingai įvertino ekonomiškumo, proporcingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, svarbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.