- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-21
- Bylos Nr.
- 1A-844-175-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-00224-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Olegas Šibkovas, Algimantas Smolskas
- Nuteistasis
- D. D., V. S.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė, Vaclovas Kaminskis
Teisėjas Albinas Antanaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-844-175-2013
Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-03-1-00224-2012-8)
2013 m. spalio 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algimanto Smolsko ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo D. D. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei ir nuteistojo V. S. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S. ir D. D. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. S. nuteistas pagal BK 286 str. - laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
D. D. nuteistas pagal BK 286 str. - laisvės atėmimu 7 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 2 d. bausmę subendrinus su 2013-03-06 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, paskirta subendrinta bausmė - 2 metai 2 mėnesiai ir 23 dienos laisvės atėmimo.
Taip pat nuosprendžiu M. Š. nuteistas pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Š., V. S. ir D. D. nuteisti pagal BK 286 str. dėl to, jog jie 2012-09-20 apie 08.30 val. Kybartų pataisos namuose, esančiuose J. Biliūno g. 14, Kybartų m., Vilkaviškio r., nuteistųjų bendrabučio laiptinės aikštelėje tarp 4 ir 5 aukšto, bendrininkaudami nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų - neleido atlikti M. Š. dalinės asmens kratos dėl mobilaus ryšio telefono suradimo, V. S. tyčia ranka vieną kartą sudavė Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniajam prižiūrėtojui J. V. į kairę ranką, stumdė, tuo sukeldamas fizinį skausmą, D. D. tyčia rankomis stumdė Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnįjį prižiūrėtoją M. B. ir tokiu būdu M. Š. išlaisvinus nuo pareigūnų, M. Š. pabėgo į savo būrio gyvenamąsias patalpas, tokiais bendrais veiksmais panaudojant fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims - vyresniesiems prižiūrėtojams J. V. ir M. B..
Šalies argumentai
Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, skirti minimalią bausmę, o paskirtą bausmę subendrinti su neatlikta bausme. Nurodo, jog jis dėl nusikaltimo nuoširdžiai galisi, nukentėjusiųjų atsiprašė, jie pretenzijų jam neturi, tai yra lengvinančios aplinkybės, be to nusikalstamos veikos jis neplanavo, tai įvyko spontaniškai. Atsižvelgus į šias aplinkybes jam gali būti skiriama minimali bausmė.
Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, jog teismas labai formaliai ir neobjektyviai vertino jo veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, jo atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis nepadarė jokio fizinio veiksmo, kuris galėtų būti vertinamas kaip pasipriešinimas ar trukdymas atlikti teisėtus veiksmus. Įvykio metu jis nieko nestumdė, nemušė, negrasino, neatliko fizinių veiksmų pareigūnų atžvilgiu, jam nebuvo pareikšti jokie reikalavimai, kuriuos jis turėtų vykdyti. Tai patvirtina V. S. prisipažinimas, kaltinamojo M. Š. parodymai, nukentėjusiojo J. V. parodymai. Vien tik nukentėjusiojo M. B. parodymai negali lemti jo nuteisimo, nes jų kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina.
Skunde taip pat pažymima, jog teismas jo veikoje nepagrįstai nustatė bendrininkavimą ir tyčios kryptingumą. Jis ne tik kad nesuvokė, nesitarė ir neatliko jokių veiksmų, bet ir nesuvokė, kad tyčia daro nusikalstamą veiką ir dar bendrai su kitais asmenimis. Kadangi byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių bendrininkavimą, teismas, nustatydamas šią aplinkybę, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog dalinis prisipažinimas negali būti laikomas jo kaltės įrodymu, kadangi net ir esant visiškam prisipažinimui, teismas privalo išsamiai ir nešališkai bei objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nusikaltimo buvimą ir vykdytojo veiksmus. To nepradarius yra pažeidžiamas nešališkumo principas, deklaruotas JTO Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog LR Konstitucija garantuoja tai, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Šioje byloje visi kaltinamieji jau buvo nubausti už savo veiksmus pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, o būtent pagal LR BVK ir LR viešojo administravimo įstatymą, todėl antrą kartą negali būti teisiami. Teismo argumentas dėl dvigubos atsakomybės dviprasmiškas ir neatitinkantis jokiems Europos Sąjungos teisės aktams, prieštaraujantis teisinės demokratijos principams ir Visuotinei žmogaus teisių chartijai, todėl turi būti vertinamas kritiškai.
Apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus, nesilaikė nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, bausmė paskirta taip pat nesivadovaujant įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. S. ir D. D. apeliacinius skundai atmestini.
Išnagrinėjusi nuteistųjų apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apeliantų V. S. ir D. D. kaltės klausimus pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino juos kaltais pagal BK 286 str. ir paskyrė teisingas bausmes.
Dėl nuteistojo V. S. apeliacinio skundo
Nuteistasis savo kaltės padarius nusikalstamą veiką neginčija, tačiau prašo švelninti jam paskirtą bausmę, taip pat subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme.
BK 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. S. anksčiau dvylika kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, neišnykus teistumui įvykdė naują tyčinį nesunkų nusikaltimą. Pagal BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Kadangi V. S. naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, jis laikytinas recidyvistu. BK 56 str. 1 d. yra įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tai reiškia, kad tik išskirtinais, netipiškais atvejais recidyvistui už tyčinį nusikaltimą gali būti skiriama ne laisvės atėmimo, o švelnesnė bausmė. Šiuo konkrečiu atveju išskirtinių aplinkybių nenustatyta. Aplinkybės, kad nuteistasis prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai galisi, kad su nukentėjusiais asmenimis susitaikė, nelaikytinos išskirtinėmis ir duodančios pagrindą nukrypti nuo BK 56 str. 1 d. nuostatų ir recidyvistui skirti švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimo bausmė.
Taip pat atsižvelgtina į tai, jog V. S. ankščiau buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, o tai rodo jo polinkį nusikalsti ir nenorą taisytis ir tuo pačiu didesnį pavojingumą visuomenei. Naują nusikalstamą veiką padarė atliekant laisvės atėmimo bausmę. Įvertintina ir tai, jog V. S. laisvės atėmimo vietos tvarkos taisyklių reikalavimus vykdo tik dalinai, buvo baustas drausmine tvarka, Kybartų pataisos namuose yra charakterizuojamas neigiamai.
Nors BK 286 str. 1 d. sankcija numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus, baudą arba laisvės atėmimą iki trejų metų, tačiau aptartos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės leidžia teigti, jog bausmės tikslai V. S. atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus jam griežčiausią bausmės rūšį, todėl jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai galisi bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), jam pagrįstai skirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė, todėl dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Apelianto prašymas subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme apeliacinės instancijos teismo nesprendžiamas, nes kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, teismas nebendrino bausmių dėl to, jog nuosprendžio priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs 2013-06-03 Vilkaviškio rajono apylinkės apkaltinamasis nuosprendis. Toks teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Dėl nuteistojo D. D. apeliacinio skundo.
Nuteistasis prašo jį išteisinti, nes jis nepadarė jokio fizinio veiksmo, kuris galėtų būti vertinamas kaip pasipriešinimas ar trukdymas atlikti teisėtus veiksmus, byloje taip pat nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių bendrininkavimą. Jis nesitarė su kitais asmenimis dėl nusikalstamos veikos įvykdymo.
Byloje esančiais duomenimis pagrįstai nustatyta, jog D. D. bendrais jo ir kitų nuteistųjų veiksmais panaudojant fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims - vyresniesiems prižiūrėtojams J. V. ir M. B.. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė nuteistųjų parodymus, tame tarpe, duotus ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų parodymus, ištyrė byloje esančią rašytinę medžiagą.
Pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatyto BK 286 straipsnyje, objektyvieji nusikaltimo požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-370/2005, Nr. 2K-178/2007). Įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai irgi gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. Taip pat nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-502/2009). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir panašiai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-245/2008, Nr. 2K-223/2009). Susitarimas gali būti išreikštas prieš pat nusikaltimą ar jį darant. Todėl teigti, kad apeliantas nepadarė nusikalstamos veikos, nes nebuvo išankstinio susitarimo, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Šiuo atveju yra konstatuotas būtinas bendrininkų grupės požymis – nusikalstamojoje veikoje dalyvavo daugiau nei vienas vykdytojas, įvykdęs bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, kiekvienas bendrininkas suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprato bendrai daromos veikos sudėties požymius.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kybartų pataisos namuose apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniaisiais prižiūrėtojais dirbantys M. B. ir J. V. turėjo teisę daryti nuteistųjų, jų gyvenamųjų ir darbo vietų kratas ir apžiūras, todėl, 2012-09-20, tikrindami nuteistąjį M. Š. bei ieškodami pas jį draudžiamų turėti daiktų, vykdė savo pareigas. Duomenys byloje rodo, kad tikrinimo metu prižiūrėtojai pas nuteistąjį M. Š. užčiuopė mobilaus ryšio telefoną, bet paimti jo negalėjo, nes jis susirietė. Tuo momentu pribėgo nuteistasis V. S. ir kirto prižiūrėtojui J. V. per rankas, o pribėgęs D. D. pradėjo traukti nuteistąjį M. Š. už pilvo, ir taip siekdamas jį išlaisvinti, stūmė prižiūrėtoją M. B.. Todėl nėra pagrindo teigti, kad jis (D. D.) neatliko jokio fizinio veiksmo. D. D. suvokė, jog M. Š. nevykdo teisėto reikalavimo atiduoti draudžiamą daiktą, todėl savo neteisėtais veiksmais sutrukdydamas prižiūrėtojams paimti draudžiamą daiktą ir padėdamas M. Š. ištrūkti ir pabėgti su draudžiamu daiktu, buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., bendravykdytoju. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis M. D. suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl nėra pagrindo jį išteisinti.
Nors apeliantas nurodo, kad buvo pažeistas dvigubo baudimo principas, įvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 p., nes jis jau buvo nubaustas drausmine tvarka, tačiau toks argumentas yra visiškai nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 d. teigiama, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad non bis in idem principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje pasisakoma tik prieš tokį patį dvigubą baudimą, kuris yra tam tikro baudžiamojo proceso rezultatas. Teigiama, kad „niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas baudžiamąją tvarka pagal tos pačios valstybės įstatymus už nusižengimą, už kurį buvo galutinai išteisintas ar nuteistas remiantis tos valstybės teise ir baudžiamuoju procesu“. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog non bis in idem principo pažeidimas siejamas tik su nusikalstama veika ir administracinės teisės pažeidimu, kuriuos konstatavus kartu, asmuo du kartus yra nubaudžiamas (2004 m. birželio 18 d. LAT Žmogaus teisių Apžvalga Nr. T-7, publikuota 2004 m. „Teismų praktika“ Nr. 21). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra suformavęs teismų praktiką šiuo klausimu, konstatavęs, kad Konvencijoje vartojamas „teisės pažeidimo”, dėl kurio dvigubai baudžiama, terminas atitinka Lietuvos teisėje vartojamus administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo terminus (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-04-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003). Asmens nuteisimas už padarytą nusikalstamą veiką iš esmės nedraudžia spręsti kitos, su šia nusikalstama veika susijusios atsakomybės (civilinės, drausminės, materialinės), išskyrus administracinės atsakomybės, klausimų. Taigi, ta aplinkybė, kad už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus D. D. buvo taikyta drausminė atsakomybė ir jam už teisės pažeidimą yra pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, nereiškia, kad buvo pažeistas konstitucinis principas non bis in idem.
Nepagrįsti taip pat skundo argumentai, kad jis nepadarė jokio „eksceso“, nes neatliko jokio fizinio veiksmo, todėl negali būti nuteistas už pasipriešinimą. Šiuo atveju M. D. neteisingai interpretuoja „eksceso“ sąvoką. Vykdytojo ekscesu laikomas atvejis, kai vienas ar keli dalyvaujantys asmenys peržengia susitarimo ribas, padaro veiką ar sukelia pasekmes, dėl kurių nesitarta. Šiuo atveju visi trys nuteistieji įgyvendino bendrą tikslą – neleisti pareigūnams atimti iš M. Š. jo turimą draudžiamą daiktą.
Skundo argumentai, kad teismas pažeidė BPK 301 str. 1 d., 305 str. 5 d., 6 d., nuostatas yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę. Kaltinamojo parodymais taip pat gali būti nustatomos bylos aplinkybės. Jis turi teisę prisipažinti visiškai, iš dalies, neprisipažinti, taip pat turi teisę iš viso neduoti parodymų. Šiuo atveju nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai buvo nustatyti ne vien D. D. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Nepagrįstas argumentas, kad jo kaltė buvo įrodyta tik liudytojo M. B. parodymais. Byloje buvo įvertinta įrodymų visuma ir priimtas teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas. Teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 302 str., 305 str., teismas taip pat nepažeidė.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bausmė apeliantui paskirta vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. D., nustatant jos dydį, vadovavosi BK 286 str. nustatytomis sankcijos ribomis ir BK 54 str. 2 d. reikalavimais. Skiriant bausmę atsižvelgta, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nusikaltimas baigtas, įvertintos nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės. Taip pat atsižvelgta į tai, jog D. D. ankščiau buvo teistas, naują nusikalstamą veiką padarė ne tik kad teistumui neišnykus, bet ir bausmės atlikimo metu, charakterizuojamas neigiamai, todėl jam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų V. S. ir D. D. apeliacinius skundus atmesti.