Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. ir jo gynėjo advokato Jono Skruzdžio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžio.

Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžiu J. S. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Iš nuteistojo J. S. priteista nukentėjusiesiems: D. M. 850 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; K. J. ir V. T. po 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestas, o Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuteistojo J. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad įvykdė plėšimą, būtent: 2007 m. vasario 17 d., apie 5.00 val., kelyje Trakai-Rūdiškės prie posūkio (duomenys neskelbtini), važiuodamas automobiliu „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), sustojo prie griovyje stovėjusio automobilio „Mazda 626“ (duomenys neskelbtini) ir automobilyje sėdėjusiems D. M., K. J. bei V. T. pasiūlė pagalbą – ištraukti jų automobilį iš griovio; vaikinams sutikus, jis sėdo į savo automobilį ir išvažiavo atsivežti pagalbos. Po 20 minučių J. S. sugrįžo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais vaikinais ir, veikdamas bendrai su jais, išlipęs iš automobilio, padėjo išstumti griovyje buvusį automobilį; kaip atlygio už pagalbą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vaikinas pareikalavo automobilio magnetolos „Pioneer“, kurios vertė 200 Lt, o nukentėjusiesiems atsisakius šią atiduoti, panaudodami fizinį smurtą atėmė D. M. priklausančią 200 Lt vertės magnetolą „Pioneer“, 650 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K750“, piniginę su 250 Lt; iš K. J. 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3510i“; iš V. T. 499 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6610i“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems nebuvo taikomas anonimiškumas, todėl teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų D. M., V. T., K. J. parodymais. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl neturėjo pagrindo netikėti šių nukentėjusiųjų parodymais, kurie nuosekliai ir detaliai paaiškino visas jų apiplėšimo aplinkybes, be to, su nuteistuoju anksčiau nebuvo pažįstami, todėl neturėjo jokio pagrindo melagingai jį apkalbėti. Pabrėžtina ir tai, kad nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis, jie buvo vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Teismas pakankamai išsamiai ir įtikinamai paaiškino, kodėl kritiškai vertino nuteistojo parodymus apie tai, kad pateiktus policijai automagnetolą ir du mobiliojo ryšio telefonus jis rado, o ne pagrobė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Prokuroras nurodo, kad teismas įstatymo nuostatos vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nepažeidė.

Prokuroras pažymi, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo išspręsti civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. Šioje baudžiamojoje byloje teismui konstatavus, kad J. S. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo D. M. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismas šiuo atveju nepažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes būtent dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė jam padarytą turtinę žalą. Tenkindamas iš dalies visų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi ir CK 6.250 straipsniu, kuriame nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 24 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad nusikalstamos veikos bendrininkas vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Taigi vykdytojo veika pasireiškia tokiais nusikalstamais veiksmais, kurie numatyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytojas yra tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Tačiau įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai irgi gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. Taip pat nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad nuteistasis J. S. atvežė į nusikaltimo vietą nenustatytus vaikinus, kurie padėjo nukentėjusiesiems ištraukti iš griovio automobilį, po to, panaudodami fizinį smurtą, išlupo iš automobilio magnetolą, atėmė iš nukentėjusiųjų mobiliuosius telefonus ir šiuos daiktus sudėjo į J. S. automobilį. Pats nuteistasis visą laiką buvo šalia ir bendravo su tais vaikinais, kurie iš pradžių elgėsi nedrąsiai, žiūrėdami, ką pasakys nuteistasis. Nukentėjusieji įsidėmėjo nuteistojo automobilio numerį. Atvykus policijos pareigūnams, pagrobti daiktai buvo pas nuteistąjį, aiškinusį, kad juos rado pakelėje. Teismai šią nuteistojo versiją atmetė.

Teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis J. S. veikė kartu su nenustatytais asmenimis, jo tyčia apėmė ir tų asmenų veiksmus. Nors J. S. asmeniškai fizinio smurto nenaudojo, jis pats asmeniškai pagrobė nukentėjusiųjų daiktus, išsiveždamas juos iš nusikalstamos veikos darymo vietos, taip iš dalies prisidėdamas prie veiksmų, atitinkančių plėšimo objektyviuosius požymius. Jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kasatorių argumentas, kad, apeliacinės instancijos teismui pašalinus nuteistojo J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę veikos padarymą bendrininkų grupe, iš viso nebelieka nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, yra nepagrįstas, nes bendrininkų grupė nėra BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis. Būtų galima nesutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu pašalinti šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaip neatitinkančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos (Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-9/2009, Teismų praktika, Nr. 31), tačiau šio klausimo svarstymas išeina už šios bylos kasacinio nagrinėjimo ribų (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos

Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų parodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Toks kasacinio skundo argumentas neatitinka minėto įstatymo turinio.

Aptariama įstatymo nuostata draudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.

Nukentėjusiesiems D. M., K. J. ir V. T. anonimiškumas nebuvo taikomas, todėl BPK 301 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeista. Jie apklausti teisiamajame posėdyje, pats kaltinamasis turėjo galimybę užduoti jiems klausimus.

Kita vertus, negalima sutikti su kasatorių tvirtinimu, kad nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais, nes teismai rėmėsi ir daiktų pateikimo bei jų apžiūros protokolais, kuriuose užfiksuoti duomenys sutampa su nukentėjusiųjų parodymais.

Taigi kasatorių tvirtinimas, esą nuteistojo J. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta ne įrodymais, o prielaidomis, o jis nuteistas už veiksmus tų asmenų, kurių nepavyko nustatyti, prieštarauja teismų nuosprendžiuose išdėstytiems ir įvertintiems įrodymams.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorių tvirtinimas, esą apeliacinės instancijos teismas formaliai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, atkartodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, grindžiamas vien tik ta aplinkybe, kad vienoje nuosprendžio aprašomosios dalies vietoje apeliacinės instancijos teismas padarė techninę klaidą, parašydamas ne to pirmosios instancijos teismo, kuris priėmė nuosprendį, pavadinimą. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kitų duomenų, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Teismo padaryta techninė klaida nėra teisinis argumentas ir neduoda pagrindo teigti, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių BPK pažeidimų.

Negalima laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai išnagrinėjo apeliacinį skundą vien tik dėl to, kad šios ir pirmosios instancijos teismų išvados apeliaciniame skunde keliamais klausimais sutampa. Kasatoriai, pagrįstai teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nenurodo, dėl kokių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų nėra motyvuotų išvadų. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. teigė byloje nesant pakankamai įrodymų, kad jis padarė inkriminuotą jam veiką, ir prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Kaip alternatyvą tam atvejui, jeigu šis jo prašymas būtų nepatenkintas, apeliantas nurodė, kad jam neteisingai paskirta bausmė, kuri, jo manymu, yra per griežta. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, ir dėl nuteistojo kaltės įrodymų pakankamumo, ir dėl jam paskirtos bausmės teisingumo teismas pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas.

Kasatoriai, remdamiesi BPK 326 straipsnio 1 ir 3 punktais (faktiškai BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais), išreiškia nuomonę, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti ne nuosprendį, o nutartį, nepaaiškindami, kaip šis menamas pažeidimas susijęs su BPK 369 straipsnyje numatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas nutartimi, jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas pripažino atitinkančiomis bylos aplinkybes. Kitas nutarties priėmimo pakeičiant nuosprendį pagrindas yra netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas bendrininkų grupės, kaip sunkinančios nuteistojo J. S. atsakomybę aplinkybės, pripažinimą traktavo kaip netinkamą BK 24 straipsnio 1 dalies pritaikymą, o bausmės atlikimo vietos neparinkimą – kaip netinkamą BK 50 straipsnio nuostatų pritaikymą, ir, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, priėmė nuosprendį pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pašalinti nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę neskundžiamas, o toks sprendimas pagal BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktą įforminamas nuosprendžiu. Tokiu atveju visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje (BPK 330 straipsnis).

Kasatoriai savo nesutikimą su teismo sprendimu priteisti iš nuteistojo nukentėjusiesiems žalos atlyginimą motyvuoja tuo, kad J. S. nėra padaręs jam inkriminuoto nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad J. S. nuteistas teisėtai ir pagrįstai, o kasacinės instancijos teismui teisės taikymo aspektu sutikus su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, toks kasatorių motyvas atkrenta savaime.

Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. S. ir jo gynėjo kasacinį skundą.