Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-11-30 · Civilinė byla Nr. 2A-805-755/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-30
Bylos Nr.
2A-805-755/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Jonaitienė
Atsakovas
R. G., V. K.
Ieškovas
BUAB „(duomenys neskelbtini)“
Kategorijos
  • 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.22pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-805-755/2016

Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07061-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21, 3.3.1.22. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-223/2016 pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams R. G. ir V. K. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė solidariai priteisti iš atsakovų 16 428,81 EUR žalos atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemoki nuo 2009 metų pabaigos, kai jos vadove ir vienintele akcininke buvo atsakovė R. G.. Bendrovė iki 2011 metų vykdė komercinę veiklą, bet skolos tik augo. Buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai, skolos išaugo nuo 39205 Lt iki 56908 Lt , tai patvirtina bendrovės balansas. Bendrovė tapo nemoki ir atsakovė R. G. turėjo suprasti, kad nebegali vykdyti ūkinės-komercinės veiklos ir reikalinga skelbti bankrotą. Per 2 bendrovės veiklos metus bendrovės kapitalas taip ir nebuvo atstatytas. Iš 2010 metų bendrovės balanso matyti, kad bendrovė turėjo turto už 31 947 Lt, o skolų 56 908 Lt. Bendrovės tuo laiku turimų prekių ir turtų vertė buvo 14961 Lt mažesnė nei bendrovės įstatinis kapitalas (10000 Lt). Taigi, kai bendrovės įsipareigojimai 24 000 Lt didesni nei turimas kapitalas, tai aiškus bendrovės nemokumo požymis.Atsakovė teismo posėdžio metu pateikė 2010-12-31 Pelno (nuostolių) ataskaitą, tačiau nėra galimybės patikrinti joje nurodytų duomenų tikrumo. R. G., kaip bendrovės vadovei ir vienintelei akcininkei laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, jos neveikimas laikytinas nesąžiningu elgesiu, o tuo pačiu ir neteisėtu neveikimu. 2011-06-10 įgijęs bendrovės akcijas ir tapęs vieninteliu bendrovės akcininku ir direktoriumi, V. K. nevykdė jokios veiklos. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tik dėl akių, nesiekiant realaus akcijų perleidimo. Šia sutartimi buvo siekiama, kad R. G. nebebūtų bendrovės akcininkė ir direktorė ir tuo būdu išvengtų atsakomybės. Ieškovės žiniomis atsakovas V. K. yra bedarbis, asocialus asmuo, jis net neįsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl bendrais jo ir R. G. veiksmais buvo siekiama išvengti civilinės atsakomybės už bendrovei padarytą žalą.Atsakovė R. G. su ieškiniu nesutiko.Nurodo, jog dėl galimos žalos atsakingas V. K., kuris bankroto bylos iškėlimo laikui buvo bendrovės vadovas, todėl turėjo perduoti bankroto administratoriui tiek įmonės dokumentus, tiek turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų R. G. ir V. K. ieškovės naudai 16 428,81 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 246 Eur žyminio mokesčio ir po 4,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Iš byloje esančių ir ištirtų įrodymų nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi (b.l. 6 ) UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas L. P.. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi (b.l. 7) patvirtinti bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių finansiniai reikalavimai. Iš Panevėžio apygardos teismo 2015-04-15 nutarties nustatė, kad V. K. paskirta 500 Eur bauda už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą, o 2015-08-03 nutartimi jam apribota teisė iki 5 metų eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas( b.l. 8,9). Iš Juridinių asmenų registro išrašo (b.l. 13-17 ) sprendė, kad R. G. nuo 2009-01-29 iki 2011-06-13 buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintele akcininke ir direktore, o V. K. nuo 2011-06-13 buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ,o nuo 2011-06-13 iki bankroto bylos iškėlimo ir bendrovės direktoriumi. Iš 2011-06-10 Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties (b.l. 69-70) sprendė, kad R. G. pardavė V. K. 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių akcijų už 500 Lt. Iš Panevėžio apygardos teismo 2016-01-26 nutartimi (b.l. 113-14 ) UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu.Teismas konstatavo, kad akivaizdžių pagrindų, dėl kurių akcijų pirkimo-pardavimo sutartis galėtų būti pripažintina niekine, byloje nenustatyta. Tirti ir rinkti įrodymų, patvirtinančius akcijų pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimą, teismas nurodė negalįs, nes, nereikšdama ieškinio ar reikalavimo dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė užkirto kelią teismui svarstyti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo klausimą ir sprendė, jog atsisakytina konstatuoti 2011-06-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį esant niekiniu sandoriu.Teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės, nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016-01-26 nutartyje (c.b. Nr.B2-157-212/2016) yra konstatuota, jog „įmonės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, arba visai jų nevykdė ...2010 metų balanso duomenys patvirtina, kad bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, duomenų, kad akcininkė (akcininkas) būtų jį atkūręs nepateikta. Bendrovė 2010-12-31 turėjo apskaičiusi turto už 31497 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 56908 Lt, t. y. skolos žymiai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Duomenų, kad naujas akcininkas ir vadovas V. K. 2011-06-13 įsigijęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas vykdė veiklą nėra. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad buvusi bendrovės vadovė R. G. visus darbuotojus atleido 2011-06-13, įsiskolinimas VSDFV skyriui nuo 2011-07-01 nebeaugo, todėl darė išvadą, kad naujas vadovas darbuotojų nepriėmė ir veiklos nevykdė . Nuo 2011 metų nebuvo teikiami įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, o tai patvirtina, kad UAB„(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. K. nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, teisės aktais reikalaujama buhalterinė apskaita galimai buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai, t. y. ji nuo 2011 metų netvarkyta ir dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismo nuomone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. K. tinkamai nevaldė įmonės ir neužtikrino įmonės kreditorių interesų apsaugos,o įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo aplinkybės objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1, 5 p.).Teismas sprendė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016-01-26 nutartyje nustatyti faktai laikomi prejudiciniais šioje byloje ir jų papildomai įrodinėti nereikia ( CPK 182 str.2 p.). Be to, nurodė, kad net ir nekonstatavus apygardos nutartyje esant nustatytų prejudicinių faktų, įrodyta, kad R. G. jau 2010 metais privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tuo metu bendrovė nevykdė veiklos arba nors ir vykdė, tačiau bendrovės nuostoliai didėjo, buvo atleisti visi darbuotojai, skaičiuojami delspinigiai VSDF biudžetui, o tokie jos veiksmai neatitiko protingos verslo rizikos ir prieštaravo geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdama į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, R. G. prisiėmė riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patirs dėl to, kad bendrovės vadovė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. Atsakovei bendrovės finansinė padėtis buvo žinoma.Teismas nustatė, kad V. K. savo kaip akcininko ir bendrovės vadovo funkcijų nevykdė, šie prejudiciniai faktai konstatuoti Panevėžio apygardos teismo 2016-01-26 nutartyje, tad šie faktai jo atžvilgiu nebeįrodinėtini (CPK 182 str. 2 p.).Pripažino, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų susidarė kreditoriniai įsiskolinimai 7 167,32 Eur sumoje ir 9 252,49 Eur bendrovės turto praradimas, kas šiuo atveju ir laikytina bendra žala, kurią turi atlyginti atsakovai. Atsakovai prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jų kaltę. Teismas konstatavo, kad atsakovų veiksmuose yra visos civilinei atsakomybei atsirasti ir taikyti reikalingos sąlygos. Kadangi prie žalos atsiradimo prisidėjo abu atsakovai, t. y. bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo ar ėmusis aktyvių priemonių išsaugoti bendrovės turtą, žala nebūtų atsiradusi, jiems taikyta solidari civilinė atsakomybė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-15 sprendimą panaikinti ir ieškinį jos atžvilgiu atmesti. Nurodo, kad teismas nepripažino negaliojančia ir nekonstatavo esant niekine 2011-06-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties. Sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės , turėjo būti vertinama kas kokiu laikotarpiu vadovavo bendrovei ir kokia tuo metu atitinkamai padaryta žala. Nurodo, kad teismas iš atsakovės priteisė 9252,49 Eur, nors ji visą bendrovės turtą 2011-06-10 perdavė V. K., kuris ir turėjo pareigą perduoti jį bankroto administratoriui, todėl ji negali būti solidariai atsakinga. Teismas nemotyvavo kodėl už V. K. pareigos nevykdymą atsakinga ir ji. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė dar 2010 m. buvo nemoki, nėra duomenų kokiems kreditoriams bendrovės įsipareigojimai pradelsti. Įmonės balansas negali parodyti įmonės nemokumo, todėl nesant įrodyto nemokumo, negalima konstatuoti buvus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymi, kad nagrinėjant bylą Nr. B2-157-212/2016 atsakovė nedalyvavo, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad toje byloje nustatyti faktai yra prejudiciniai. Teigia, kad prejudiciniu faktu gali būti laikomas tik pats bankroto bylos iškėlimas. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog jau yra nustatyta, kad valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas. Teigia, kad teismas netinkamai nustatė žalą , nes valdymo organas negali būti atsakingas už visas įmonės skolas.Teismas nevertino kiek kreditorinių reikalavimų ir dėl kokių priežasčių padidėjo, nenustatė už kokią žalą atsakinga ji, apeliantė, ir už kokią V. K.. Byloje nepagrįstai konstatuota atsakovų solidarioji atsakomybė, nes jie neveikė kartu, bendrovės valdymo organais buvo skirtingais laikotarpiais. Kiekvienas iš atsakovų atsakingas tik už savo veiksmais padarytus nuostolius. Nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas ir objektyvusis bendrininkavimas, nes atsakovai bendrovei vadovavo skirtingais laikotarpiais. Teigia, kad iš apeliantės nuostoliai negali būti priteisti, nes ji žalos bendrovei ir kreditoriams nesukėlė. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės bankroto administratorius prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir skundą atmesti. Ieškovė mano, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas galėtų konstatuoti 2011-06-10 akcijų pirkimo – pardavimo sutartį esant niekine ir negaliojančia. Nurodo, kad palaiko savo argumentus pareiškime dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu. Akcijų perleidimu atsakovė siekė išvengti savo, kaip akcininkės, atsakomybės. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad siekė realaus tikslo - akcijų perleidimo. V. K. yra asocialus asmuo, neturi turto, kas leidžia manyti, kad sandoris buvo fiktyvus, juo siekta viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių tikslų – padaryti atsakingu asmenį, kuris dėl savo turtinės padėties realiai neatlygins žalos. Pažymi, kad atsakovė nepateikė įrodymų paneigti tai, jog, jai būnant įmonės akcininke ir administracijos vadove, įmonė tapo nemokia. Nurodo, kad VSDFV raginimai sumokėti pradelstus mokėjimus rašomi nuo 2009 m. 2010-12-31 datai faktinė įmonės padėtis rodė įmonės nemokumą – ji turėjo 56908 Lt skolų. Iš balanso matyti, kad įmonė tapo nemokia 2009 m., nes tais metais skolos sudarė 39205 Lt, o 2010 m., t.y. atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpiu, jau 56908 Lt. Atsakovai neteikė VMI metinių pelno mokesčio deklaracijų Pž 2010-2014 m., ataskaitų FR0438 už 2010-2014 m., FR0573 už 2011 m. Kadangi bankroto administratorius negalėjo išieškoti skolų iš ieškovės skolininkų atsakovams jų nenurodžius bei neišsaugojus skolos faktą patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovai ieškovei padarė žalą. Atsakovų atsakomybė solidari, nes jie sudarė fiktyvų sandorį, savo veiksmais siekė paslėpti įmonės turtą, dokumentus.

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.).Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005). Absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).Kolegijos vertinimu, yra pagrindas perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme( CPK 327 str.1 d.2 p.,326 str.1 d.4 p.).

Dėl atsakovų atsakomybės

Abu atsakovai- buvę skirtingais laikotarpiais bendrovės vadovai ir akcininkai, V. K. vienintelis akcininkas šiuo metu, bankroto bylos iškėlimo laikui buvo įmonės vadovas. Nors apeliantės nuomone dėl žalos bendrovei( kreditoriams) , jeigu ji būtų konstatuota, padarymo galėtų būti atsakingas tik paskutinis bendrovės vadovas, taigi V. K., nes ji nuo 2011 m. birželio ji nebe bendrovės vadovė ,tad ir neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos, perduoti turto, dokumentų, kolegijos vertinimu, ši pozicija nepagrįsta.Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Pagal ĮBĮ 8 str., jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo .... Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Taigi, nei CK, nei ĮBĮ nenustatė, jog dėl žalos padarymo įmonei( kreditoriams) galėtų atsakyti tik paskutinysis (bankroto bylos iškėlimo laikui buvęs) bendrovės vadovas, o atsakomybės galimybę sieja su šių asmenų tokios atsakomybės prielaidų viseto buvimu.Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas ,t. y.neteisėtus veiksmus,atsiradusią žalą,priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas(-ai), t. y. bendrovės vadovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; kt.).

Dėl pavėluoto kreipimosi inicijuojant bankroto bylą

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog jau 2009 metų pabaigoje bendrovė buvo nemoki ir jos vadovas , taigi atsakovė kaip vadovė, kuris neinijavo bankroto bylos pradžios , gali būti atsakinga už tuo padarytos žalos atlyginimą( ĮBĮ 8 str.1 d.).Tokią išvadą teismas motyvavo konkrečiais įrodymais, su šiuo vertinimu ir argumentais iš esmės sutinkama, todėl jie nebekartojami. Pastebima, jog 2009 metų pabaigai pagal finansinę atskaitomybę įmonė turėjo turto tik 1208 Lt pinigų, o mokėtinų įsipareigojimų už 39205 Lt, iš jų 20205 Lt per vienerius metus, tuos metus įmonė baigė su 27884 Lt nuostoliu ( b.l.18-19). Nors apeliantė sprendžiant dėl tyčinio bankroto byloje ji nebuvo civilinėje byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl nebuvo pagrindo teismo išvadas joje laikyti prejudiciniu faktu, atleidžiančiu nuo įrodinėjimo, bet pastebima, kad teismas įrodymus dėl nemokumo laikotarpio vertino ir savarankiškai, netaikydamas prejudicijos taisyklės. Su tokiomis teismo išvadomis sutinkama.Taigi, pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo abu atsakovai( apeliantė po 2009 metų pabaigos, o V. K. vėliau iki bankroto bylos iškėlimo) , o šios pareigos nevykdymas sudarė teisines prielaidas reikalauti atlyginti žalą, jeigu dėl šios priežasties ji atsirado.Įstatymuose ir teismų praktikoje aiškinama, jog juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu.Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis(dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka ) (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ONDUBALT“ v. T. N., bylos Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinio teismo pastebėta, jog aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatuojama, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad: priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę.Aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ONDUBALT“ v. T. N., bylos Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kai faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246 – 6.249 straipsniai)( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Byloje žala nurodoma kaip 2015-03-17 teismo nutartimi bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydis -7176,32 €. Atsižvelgiant į tai, jog įmonės nemokumas konstatuotas 2009 metų pabaigai, taigi tada ir atsirado tuometinio vadovo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą, reikalinga siekti nustatyti kokio dydžio reikalavimai buvo tam momentui - 2009 metų pabaigai, ar jie keitėsi iki apeliantė buvo įmonės vadove ir po to iki bankroto bylos inicijavimo. Iš teismo sprendimo matyti, jog teismas neanalizavo kokiais laikotarpiais atsirado ir ar keitėsi, jeigu taip, tai kaip, žalos, padarytos kreditoriams, kurią ieškovė kildina iš patvirtintų kreditorių reikalavimų , dydis. Iš pateiktų į bylą duomenų to maksimaliai tiksliai nustatyti negalima, todėl ieškovui turėtų būti pasiūlyta dėl šios reikalavimo dalies pateikti papildomus įrodymus, reikiamus skaičiavimus Šie duomenys leistų spręsti kokiu laikotarpiu dėl žalos atsiradimo būtų atsakingas kuris iš vadovų. Jeigu nebūtų nustatyta kitų priežasčių, kad taikyti solidarią atsakomybę, teismas galėtų spręsti dėl dalinės atsakomybės už skirtingus vadovavimo laikotarpius atsakovams taikymo.

Dėl žalos padarytos turto neperdavimu

Kasacinio teismo pastebėta, jog įstatyme nustatytos pareigos tik bankroto bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas ir 7 dalies 2 punktas) savaime neatima teisės bendrovei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė dokumentų naujam įmonės vadovui ne dėl įmonės kaltės.Skirtingais laikotarpiais vadovavusiems bendrovės vadovams gali atsirasti civilinė atsakomybė už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bendraisiais pagrindais. Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnį. Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Būtent atsakovai (buvę įmonės vadovai) turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei atsakovai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus taikoma.Tačiau kaip pirmos instancijos teismo pagrįstai pastebėta prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir savarankiškų, nesuderintų atsakovų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus bendrininkavimo). Jeigu teismas nustatytų, kad atsakovai atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus - kiekvienas atskirai neteikė finansinės atskaitomybės ataskaitų, netinkamai organizavo dokumentų saugojimą, tinkamai neperdavė dokumentų, šie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip sukėlę bendrą žalą - įmonės turto ir dokumentų praradimą, kai negalima nustatyti, kuri dokumentų dalis, o jais remiantis - ir koks konkretus turtas, buvo prarasti konkretaus atsakovo. Solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją.Pažymėtina, kad priežastinio ryšio prezumpcija galioja tik alternatyvių priežasčių atveju, t. y. tik tuo atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų. Ši taisyklė taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 113-135).Šiame ginče iš pateiktų įrodymų matyti, jog administratoriui neperduotą 31947 Lt turtą sudaro 2010-12-31 laikui pagal atskaitomybę apskaityti 31400 Lt gautinų sumų ( piniginio reikalavimo teisė) ir 547 Lt pinigų. V. K. neperdavė administratoriui buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų tiek piniginių lėšų panaudojimo po 2010-01-01 iki bankroto bylos iškėlimo faktą, pagrindus, tiek piniginius reikalavimus į debitorius pagrindžiančius dokumentus. Jų neturint, administratorius negali reikšti reikalavimų galimiems skolininkams, iš jų gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriais ir taip jiems daroma žala. V. K. nepateikus ir grynųjų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų ir taip neįrodžius turėtų lėšų panaudojimo fakto, irgi padaryta žala.Sprendžiant dėl apeliantės atsakovės atsakomybės už žalos padarytos turto neperdavimu, reiktų atsižvelgti, kad ji būtų neatsakinga už turto-lėšų ir dokumentų neišsaugojimą, jeigu įrodytų tinkamą tiek lėšų , tiek dokumentų perdavimą V. K..Nagrinėjant bylą iš naujo reiktų vertinti, ar pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog ji perdavė V. K. dokumentus patvirtinančius reikalavimo teises( iš sutarties priedo Nr.1 sudėtinga tai identifikuoti) , pinigines lėšas, ar bendrovė buvo perduota sudarius to laikotarpio finansinę atskaitomybę, kuri leistų nustatyti koks konkrečiai turtas, įsipareigojimai ir reikalavimai buvo perdavimo laikotarpiu. Sutinkamai su Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsniu, nustatančiu reikalavimus apskaitos informacijai, ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų:1) tinkama, objektyvi ir palyginama;2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.Kolegija atkreipia dėmesį ,jog derėtų pakartotinai aiškintis ir vertinti atsakovų veiksmus, susijusius su bendrovės turto bei finansinės atskaitomybės dokumentų priėmimu - perdavimu vienas kitam, jų praradimu, vertinant , kad R. G. privalėjo tinkamai perduoti turtą, dokumentus, o V. K. – jų gavimo atveju juos patikrinti, tinkamai priimti ir išsaugoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pasikeitus bendrovės savininkams, atsakovai, jeigu paaiškėtų, kad neįrodė, jog jie patikrino turtą, jį įvertino ir apskaitė, neignoravo tokios bendrovės turto bei jų apskaitos dokumentų perdavimo-priėmimo procedūros ,kuri leistų konstatuoti kokie konkrečiai dokumentai , susiję su debitorių įsiskolinimais, kasos dokumentai ,leidžiantys konkrečiai nuspręsti dėl perdavimo dienai turėtų piniginių lėšų buvo V. K. perduoti, reikalingumo, todėl gali būti sprendžiama, jog bendrovė dėl tokių veiksmų neatlikimo( atlikimo neįrodžius) neteko turto( dokumentų), patyrė turtinę žalą ir neturi galimybės nors dalinai atsiskaityti su kreditoriais, yra dėl jos kilimo atsakingi.Greta to, pastebima, jog atsakovų veiksmų vertinimui ir tuo pačiu - solidarios ar dalinės atsakomybės taikymui išskirtinės reikšmės turėtų išvada dėl akcijų pirkimo-pardavimo sandorio galiojimo. Ši išvada būtų reikšminga ir sprendžiant klausimą dėl dokumentų perdavimo –priėmimo akto realumo. Nors teismas padarė išvadą, jog sandorio niekinį pobūdį konstatuoti negalima , nes jis nėra akivaizdus, kolegijos vertinimu, tokia išvada reikalauja papildomo tyrimo ir vertinimo. Sutinkama su teismo išvada dėl niekinio sandorio pobūdžio,kad ji gali būti padaryta tik esant akivaizdiems tokio sandorio požymiams. Šiuo atveju teismas turėtų įvertinti ar daryti tokios išvados neleistų aplinkybės, jog akcijų perleidimo laikui samdomi darbuotojai bendrovėje buvo atleisti, bendrovė veiklos nebevykdė, darbuotojų nebesamdė, pats V. K. įmonėje neįsidarbino, naujų sutarčių nebesudarė, naujasis vadovas nesiėmė priemonių ( dėl to nepateikta įrodymų) skoloms išsiieškoti, finansinės atskaitomybių nebeteikė. Pakartotinai svarstant dėl sandorio galiojimo, derėtų atsižvelgti ir į tai, kad atsakovė neteikė teismui akcijų pirkimo-pardavimo sutarties originalo( tą atlikti buvo nurodęs apeliacinės instancijos teismas), kas trukdo nuspręsti dėl paties sandorio šalių autentiškumo, dokumentų surašymo laiko ir atsikirsti į ieškovės argumentus dėl tariamos sandorio prigimties.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo atskleista jos esmė dėl žalos fakto, dydžio ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.).Apeliacinės instancijos teisme žalos pagrindų ir dydžio nustatymas, sandorio galiojimui reikšmingų aplinkybių papildomas vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka iš esmės visa apimtimi, todėl ji grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 str.1 d.2 p.,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-153-223/2016 pagal BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams R. G. ir V. K. dėl žalos atlyginimo panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Eigirdas ČinkaBirutė JonaitienėNijolė Danguolė Smetonienė