Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2371-662/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-08-05
Bylos Nr.: eA-2371-662/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00552-2019-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Rytis Krasauskas
Pareiškėjas: R. B.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra

Kategorijos

21.2Tarnybinės nuobaudos

Administracinė byla Nr. eA-2371-662/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00552-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 21.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. P-5 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorui R. B.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakyme buvo pripažinta, jog jis padarė tarnybinį pažeidimą ir R. B. buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjo nuomone, tarnybinio pažeidimo aplinkybės buvo nustatytos netinkamai, pažeidimas buvo konstatuotas nesant visų būtinų jo sudėties elementų ir visiškai nepagrįstai, todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

3. R. B. pažymėjo, kad Įsakymas, kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, buvo priimtas akivaizdžiai neįvertinus visų aplinkybių, nesant tarnybiniam pažeidimui konstatuoti reikiamos tarnybinio pažeidimo sudėties, iš dalies grindžiant pažeidimą blanketinėmis teisės normomis, taip pat nedetalizuojant, kokie konkretūs Įsakyme nurodyti pažeidimai kokias konkrečias teisės normas ir juose esančias nuostatas pažeidžia. Tiek Įsakymas, tiek 2018 m. gruodžio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.-17222 (toliau – ir Išvada), tiek 2018 m. gruodžio 27 d. teikimas Nr. 17.9.-18252 (toliau – ir Teikimas) yra vienpusiški ir neobjektyvūs. Skirdamas tarnybinę nuobaudą, generalinis prokuroras neatsižvelgė į pareiškėjo ilgą ir sąžiningą darbą prokuratūroje, ankstesnių nuobaudų neturėjimą, į tai, kad jokių realių neigiamų pasekmių dėl tariamų pažeidimų nekilo, o taip pat į tai, jog R. B. pasirinktai ikiteisminių tyrimų organizavimo ir vadovavimo jiems krypčiai didelę įtaką turėjo itin didelis darbo krūvis, kontroliuojamų ikiteisminio tyrimo pareigūnų turimos kompetencijos trūkumas ir netinkamas darbo laiko organizavimas, kitos nuo pareiškėjo, o taip pat ir kontroliuojamų pareigūnų valios nepriklausiusios aplinkybės. R. B. nuomone, jam paskirta nuobauda yra akivaizdžiai neteisėta ir neproporcinga. Nurodė, kad didžioji dalis ikiteisminių tyrimų, kurie buvo vertinti sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, buvo perimti iš kitų prokurorų ir pradėti daug anksčiau iki šių tyrimų pareiškėjui perdavimo, o R. B. atžvilgu inkriminuoti pažeidimai, kaip dėl tyrimo neatlikimo per maksimalius įstatyme nustatytus terminus (6 mėnesius), kai tokie laikotarpiai suėjo dar iki jam perimant šių tyrimo organizavimą ir kontrolę, t. y. taip pažeidimu pripažįstant veiksmus, kurių pareiškėjas objektyviai net negalėjo atlikti.

4. R. B. nurodė, kad daugeliu atveju jam perduotuose ikiteisminiuose tyrimuose, kurie jo žinioje buvo vos mėnesį ar du, atsižvelgiant į esamą darbo krūvį, objektyviai nebuvo itin operatyviai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, tačiau tai nereiškia, kad tokie veiksmai nebuvo atlikti laiku ir tinkamai, atsižvelgiant į kiekvieno ikiteisminio tyrimo specifiką, taip pat pareiškėjas neturi galimybės įvertinti atskirų tyrėjų profesinio elgesio. Kita vertus, jis tikėjosi, jog šiuos tyrimus atliekantys ikiteisminio tyrimo pareigūnai (tyrėjai), turi pakankamą kompetenciją ir geba patys nuspręsti, kokius būtinus veiksmus turi atlikti, planuodami jų atlikimo laiką ir esant poreikiui, pratęsdami procesinius terminus, šį klausimą derindami su R. B.. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo netikėti, kad esant vienoms ar kitoms aplinkybėms ir tyrėjams laiku pateikiant prašymus dėl terminų pratęsimo bei nurodant to priežastis, tokie veiksmai būtų atliekami ne dėl objektyvaus poreikio, o sąmoningai siekiant vilkinti ikiteisminius tyrimus. R. B. manė, kad šiuose tarnybiniu pavaldumu grįstuose santykiuose, atitinkamai pasiskirsčius atliekamomis funkcijomis, atsakomybė už tyrimo eigą ir pasiektą rezultatą tenka ne vien prokurorui, bet apskritai visam šių santykių dalyvių ratui, t. y. tiek prokurorui, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams (tyrėjams), tiek ir policijos komisariatų viršininkams (kaip institucijos, kuriai tyrėjai pavaldūs ir kuriai įstatymu yra pavesta pareiga užtikrinti ikiteisminių tyrimų vykdymo sklandumą, išsamumą ir greitumą) pagal jų kompetenciją ir objektyvias galimybes bei resursus. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog tai, kad tam tikrais Įsakyme paminėtais atvejais ikiteisminiuose tyrimuose priimti sprendimai neatitiko kitų prokurorų ar generalinio prokuroro vertinimo, nereiškia, kad tokie sprendimai savaime tampa neteisėtais. Tokių ikiteisminiuose tyrimuose priimtų sprendimų vertinimą, kaip neteisėtų ar netinkamų, pareiškėjas vertino kaip akivaizdų prokuroro nepriklausomumo pažeidimą ir kišimąsi į jo veiklą, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti norminiai ir poįstatyminiai teisės aktai. Nurodė, kad visi R. B. priimti procesiniai sprendimai, Įsakyme nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose buvo priimti nepraleidus įstatyme nustatytų terminų jiems priimti (esant patenkintiems prašymams dėl terminų ikiteisminiam tyrimui atlikti pratęsimo), jokiais būdais nebuvo apribotos jokių proceso dalyvių teisės (taip pat skųsti jiems nepalankius ar jų netenkinančius procesinius sprendimus) taip išliekant ir padarytų klaidų (jeigu tokios būtų nustatytos) ištaisymo galimybei. Niekaip objektyviai nebuvo nustatyta / įrodyta, kad R. B., priimdamas atitinkamus sprendimus, būtų siekęs konkrečių padarinių ar būtų juos numatęs, tačiau sąmoningai ignoravęs.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo eigos ir baigties yra išimtinė prokuroro kompetencija ir niekas, net ir aukštesnysis prokuroras, kuriam įstatymas tiesiogiai suteikia teisę duoti privalomus nurodymus žemesniajam prokurorui, neturi teisės duoti nurodymą, kokį procesinį sprendimą priimti. Vien tai, kad tarnybinį patikrinimą atlikusių ir pareiškėjo profesinį elgesį vertinusių asmenų nuomonė šiuo klausimu nesutapo, nesudaro pagrindo teigti, jog yra priešingai. Įsakyme (taip pat ir Išvadoje bei Teikime) tariami pažeidimai, veiksmai, kurie neva turėjo būti atlikti, apibūdinami abstrakčiai ir lakoniškai, kaip ir tariamos dėl pažeidimo padarymo kilusios neigiamos pasekmės. Neaišku, kuo remiantis nagrinėjamu atveju apskritai teigiama, jog vienokių ar kitokių veiksmų atlikimas atitinkamuose ikiteisminiuose tyrimuose buvo / yra būtinas, kuo remiantis daromos prielaidos, jog tokių atlikimas būtų turėjęs reikšmės ir iš esmės pakeitęs situacijos vertinimą. Kita vertus, net ir sutikus bei pripažinus, jog panaikinus pareiškėjo priimtus sprendimus ir atlikus atitinkamus papildomus procesinius veiksmus tais atvejais galbūt vėliau tyrimo eigoje būtų priimti kitokio pobūdžio procesiniai sprendimai, tai jokiu būdu neįrodo R. B. veiksmų, priimant kitokio pobūdžio procesinius sprendimus, neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas nurodė, kad didžiosios dalies ikiteisminių tyrimų kontrolę jis pradėjo tik nuo 2018 m. sausio 15 d., t. y. perėmęs šiuos tyrimus iš kitų prokurorų, o tyrimai buvo pradėti dar 2017 m. beveik prieš metus laiko iki perimant jų kontrolę. Perdavus tokius tyrimus pareiškėjo kontrolei, tuo metu jis turėjo dar pakankamai daug ankstesnių kuruotų tyrimų (Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato bylų), o bendrai vienu metu turimų bylų skaičius siekė apie 80–90. Turint tokį krūvį ir dėl fiziškai susiklosčiusių aplinkybių (bylų perdavimo ir peržiūrėjimo) atitinkamais atvejais sužiūrėti bylos medžiagą objektyviai reikia laiko: reikia su jomis susipažinti, priimti atitinkamus sprendimus ir taip toliau. Nagrinėjamu atveju liko neįvertinta ir tai, kad daugeliu atvejų, kai tyrimai buvo perimti iš kitų prokurorų, jie nebuvo baigti įstatyme nustatytais terminais dar iki R. B. perimant jų kontrolę, t. y. akivaizdžiai ne dėl pareiškėjo kaltės ir jam neturint įtakos tokiai proceso eigai. Dėl R. B. kontroliuojamų ikiteisminių tyrimų nebuvo pateikta proceso dalyvių skundų (neskaitant vieno ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-0030-18), nors tokia galimybė jiems nebuvo apribota, todėl nei žmonių teisės ir laisvės, nei valstybės ar visuomenės interesai, priešingai negu teigiama Įsakyme, nebuvo pažeisti, o reali žala niekam nebuvo padaryta.

7. R. B. pažymėjo, kad nepriklausomai nuo paskirtos nuobaudos rūšies, nepagrįstas šios nuobaudos skyrimo faktas pareiškėjui, daug dirbančiam ir sąžiningai savo pareigas ilgus metus vykdančiam valstybės tarnautojui, sukėlė neigiamas pasekmes ir išgyvenimus, suteršė jo gerą vardą ir tapo neigiama biografijos dalimi.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad pradedant ir atliekant tarnybinį patikrinimą bei R. B. atžvilgiu vykdant tarnybinės nuobaudos paskyrimo procedūrą, nebuvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, taip pat nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjo teises. Tarnybinio patikrinimo metu surinktų ir Išvadoje išanalizuotų faktinių duomenų pakako konstatuoti R. B. padarytą tarnybinį pažeidimą. Be to, Įsakymas buvo priimtas kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas su pareiškėjo argumentais dėl blanketinių normų, kurie rodo, jog jis klaidingai traktuoja blanketinių normų esmę, nesutiko.

10. Generalinė prokuratūra pažymėjo, kad Išvadoje ir Teikime yra konstatuota, jog dėl padaryto pažeidimo kilo neigiami padariniai, kurie priežastiniu ryšiu yra susiję su R. B. veiksmais. Pareiškėjas pagal užimamas pareigas ir turimą kvalifikaciją privalėdamas žinoti ir vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, reguliuojančiomis baudžiamojo proceso paskirtį ir prokuroro pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, bei turėdamas įgaliojimus duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, pagal savo kompetenciją nesiėmė visų įstatyme nustatytų priemonių, kad ginat žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai būtų atskleistos nusikalstamos veikos ir būtų tinkamai pritaikyti įstatymai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tokia prokuroro R. B. procesinė veikla organizuojant ir kontroliuojant ikiteisminius tyrimus, minimus Išvadoje bei Teikime, ir priimant galutinius išimtinei prokuroro kompetencijai priskirtus procesinius sprendimus neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnyje nurodytos baudžiamojo proceso paskirties, nes nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų teisės ir valstybės interesai nebuvo apginti, nusikalstamos veikos greitai nebuvo atskleistos, baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai buvo pritaikyti netinkamai, o nusikalstamas veikas padariusiems asmenims buvo sudarytos sąlygos išvengti teisingos bausmės.

11. Skubotas, išsamiai neištyrus visų įvykio aplinkybių, nesilaikant net minimaliausių įrodymų vertinimo standartų, ikiteisminių tyrimų nutraukimas sukėlė neigiamų padarinių, nes liko neįvykdyta Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje nustatyta prokuroro pareiga per trumpiausią laiką atlikti nurodytus ikiteisminius tyrimus ir atskleisti nusikalstamas veikas. Taip buvo pažeistos ir nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų teisės. Atsakovas pažymėjo, kad dalis nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų asmenų šiuose ikiteisminiuose tyrimuose, nesant tam pagrindo, nukentėjusiaisiais nebuvo pripažinti, o į tai prokuroras R. B. niekaip nereagavo, šių įstatymo pažeidimų neištaisė, todėl suvaržė nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų teises, taip pat ir teisę skųsti prokuroro procesinius sprendimus.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dešimtyje ikiteisminių tyrimų esant pagrindui baudžiamojon atsakomybėn patraukti iš viso vienuolika galbūt nusikaltimus padariusių asmenų, dėl prokuroro neveikimo to nebuvo padaryta. Atsakovas pažymėjo, kad ši situacija nėra pavienis ar išskirtinis atvejis ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tarp pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo ir atsiradusių neigiamų padarinių yra priežastinis ryšys. Aukštesniųjų prokurorų nutarimais prokuroro R. B. galutiniai procesiniai sprendimai ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 01-1-33276-17, Nr. 01-1-15958-17, Nr. 01-1-44461-17, Nr. 01-1-12923-17, Nr. 01-1-46878-17, Nr. 01-1-47087-17, Nr. 01-1-32450-17, Nr. 01-1-10698-18, Nr. 07-0-00017-17, Nr. 01-1-06474-18 ir Nr. 01-2-00030-18 buvo panaikinti ir tyrimai atnaujinti.

13. Integruotos baudžiamojo proceso sistemos (IBPS) duomenimis, ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-1-15958-17, Nr. 01-1-12923-17 ir Nr. 07-0-00017-17, atlikus būtinus aukštesniojo prokuroro nurodytus veiksmus, buvo baigti, surašant kaltinamuosius aktus, ir buvo perduoti teismui, ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-1-46878-17, Nr. 01-1-47087-17 ir Nr. 01-1-44461-17 buvo užbaigti pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir yra priimti Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamieji įsakymai, kurie buvo perduoti vykdyti. Kituose ikiteisminiuose tyrimuose atliekamas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, kad visi Įsakyme paminėti ikiteisminiai tyrimai yra atnaujinti, o tai reiškia, jog jokie galutiniai sprendimai dėl proceso baigties juose nėra priimti, taigi apskritai nėra aišku, ar tokiuose tyrimuose priimti sprendimai pasitvirtins ar bus priimti priešingi sprendimai ir nors viena byla pasieks teismą, yra nepagrįsti.

14. Atsakovo nuomone, prokuroras R. B., vykdydamas savo tiesiogines pareigas, nesilaikė įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų ir tai pasireiškė netinkamu konkrečios prokuroro pareigos atlikimu arba neatlikimu, todėl toks neveikimas nesikerta su prokuroro statusui suteiktomis garantijomis, nes tai yra bendrojo pobūdžio prokurorui nustatytos pareigos neatlikimas ir šiuo požiūriu negali būti siejamas su prokuroro Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme įtvirtintu nepriklausomumu.

15. Atsakovas pažymėjo, kad prokuroro neliečiamumo garantija reiškia jo asmens apsaugą nuo bandymų daryti jam poveikį, tačiau prokuroro neliečiamumas nėra absoliutus ir prokurorų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas, prokuroras galėtų pateisinti netinkamą jam įstatymu pavestą funkcijų atlikimą. Atsakovo nuomone, aukštesniojo prokuroro priimti nutarimai panaikinti pareiškėjo priimtus procesinius sprendimus buvo priimti nepažeidžiant Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio, nustatančio aukštesniojo prokuroro statusą, nuostatų.

Atsiliepimas

16. Atsakovas akcentavo, kad prokuroro vadovavimas ikiteisminiame tyrime pasireiškia privalomais nurodymais ir pavedimais ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti tyrimo veiksmus, sprendimais pačiam atlikti tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat sprendimais dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, ikiteisminio tyrimo baigties ir kita. Atsakovas sutiko su prokuroro R. B. teiginiais dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų vaidmens procese, tačiau taip pat darė prielaidą, kad jis nesupranta prokuroro asmeninės atsakomybės už jam priskirtų ikiteisminių tyrimų eigą, kontrolę ir rezultatus bei nesupranta savo atliekamų funkcijų esmės. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo gauta duomenų, kad R. B. apie savo per didelį darbo krūvį, trukdantį tinkamai atlikti savo pareigas, būtų informavęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vadovus. Nei tarnybinio patikrinimo metu, nei skunde pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad apie ikiteisminio tyrimo vilkinimo faktus ikiteisminio tyrimo padalinyje būtų informavęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus trečiojo policijos komisariato vadovus.

17. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikyta ne dėl to, kad ikiteisminiai tyrimai buvo neužbaigti per šešis mėnesius, o dėl to, kad prokuroras R. B., organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminius tyrimus Nr. 01-1-33276-17, Nr. 01-1-15958-17, Nr. 01-1-44461-17, Nr. 01-1-12923-17, Nr. 01-1-46878-17, Nr. 01-1-47087-17, Nr. 01-1-32450-17, Nr. 01-1-10698-18, Nr. 07-0-00017-17, Nr. 01-1-06474-18 ir Nr. 01-2-00030-18 bei jiems vadovaudamas, prokuroro pareigas atliko netinkamai ir nekvalifikuotai, nesiėmė priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų išsamumą ir atlikimą per kuo trumpiausią terminą, toleravo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir ikiteisminių tyrimų vilkinimą.

Atsiliepimas

18. Atsakovas nurodė, kad visi ikiteisminiai tyrimai, dėl kurių buvo pripažinta, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, truko ilgiau nei nustatyta Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. ilgiau nei 6 mėnesius, o tarnybinio patikrinimo metu nustačius, jog labai ilgus laiko tarpus nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, atsakovas negalėjo nepripažinti šių faktų tyrimų vilkinimu. Apibendrinus visuose ikiteisminiuose tyrimuose padarytus pažeidimus matyti, kad jokie veiksmai nebuvo atliekami nuo 2 iki 10 mėnesių, t. y. veiksmų neatlikimo laikotarpiai kai kuriose bylose buvo ilgesni už įstatymo leidėjo nustatytą optimalų viso ikiteisminio tyrimo dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų atlikimo laikotarpį. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, nulėmusių tai, kodėl tyrimai užtruko. Nors R. B. teisinosi, kad ikiteisminius tyrimus pradėjo kontroliuoti, kai jau jie buvo užvilkinti, tačiau tai jo neatleidžia nuo jam suteiktų funkcijų vykdymo, t. y. matydamas, kad ikiteisminiai tyrimai yra užvilkinti ir ilgą laiką neatliekami proceso veiksmai, prokuroras privalėjo į tai reaguoti.

19. Generalinė prokuratūra su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijama tarnybinė nuobauda yra per griežta ir neproporcinga, nesutiko. Pažymėjo, kad tiek Išvadoje, tiek Teikime buvo įvertinta ir R. B. tarnyba, ir jo asmuo. Taip pat buvo įvertinta, kad pažeidimai buvo padaryti ne viename ikiteisminiame tyrime (iš viso vienuolika ikiteisminių tyrimų), jie kartojosi, todėl buvo sisteminiai.

Atsiliepimas

20. Atsakovo nuomone tiek Išvadoje, tiek Teikime yra nurodyti visi padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: neteisėta veika (neveikimas), tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, neigiami padariniai ir priežastinis ryšys tarp neveikimo ir atsiradusių neigiamų padarinių. Generalinė prokuratūra manė, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas buvo ištirtas išsamiai, tarnybinė atsakomybė jam buvo pritaikyta nepažeidžiant nustatytų procedūrų, tarnybinė nuobauda buvo paskirta vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais, buvo individualizuota, todėl Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Įsakymu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorui R. B. paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą – į pastabą. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat yra nurodyta, kad Įsakymas yra naikinamas.

22. Išsamiai aptaręs su atliktu tarnybiniu patikrinimu bei pareiškėjui paskirta nuobauda susijusias faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Įsakymu R. B. buvo pripažintas pažeidusiu Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, 164 straipsnio 1 dalies, 170 straipsnio 2 ir 3 dalių, 176 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, 39¹ straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. I-142 patvirtinto Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (2012 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. I-300 redakcija) 6 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (toliau – Rekomendacijos) 7, 9, 12.4, 12.8 ir 12.9 punktų bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 patvirtinto Lietuvos prokurorų etikos kodekso (toliau – Prokurorų etikos kodeksas) 6 punkto reikalavimus bei nuostatas.

23. Aptaręs Įsakymo turinį, teismas akcentavo, kad aukštesniųjų prokurorų nutarimais prokuroro R. B. galutiniai procesiniai sprendimai ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 01-1-33276-17, Nr. 01-1-15958-17, Nr. 01-1-44461-17, Nr. 01-1-12923-17, Nr. 01-1-46878-17, Nr. 01-1-47087-17, Nr. 01-1-32450-17, Nr. 01-1-10698-18, Nr. 07-0-00017-17, Nr. 01-1-06474-18 ir Nr. 01-2-00030-18 buvo panaikinti ir ikiteisminiai tyrimai buvo atnaujinti.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp šalių nėra ginčo, jog tarnybinio patikrinimo metu prokuroras R. B. turėjo didelį darbo krūvį. Aptaręs Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, 164 straipsnio 1 dalies, 170 straipsnio 2 ir 3 dalių, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad prokuroras yra įpareigotas užtikrinti, jog ikiteisminis tyrimas būtų atliktas tinkamai. Prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė. Pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų. Prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, todėl prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai, o nustačius, kad prokuroras netinkamai atliko minėtas savo pareigas arba jų neatliko, jam taikoma tarnybinė atsakomybė. Taigi, prokuroras gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už jam ikiteisminiame tyrime tenkančių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

25. Teismas pacitavo Rekomendacijų 7, 9, 12.4, 12.8, 15 ir 53 punktų, Aprašo 2.2, 6, 22.1.3, 29.2, 29.3, 29.4 ir 29.6 punktų, Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1–3 dalių, Prokurorų etikos kodekso 6 punkto nuostatas ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad tam, jog valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę. Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reguliuojantys jo pareigų atlikimą.

26. Teismas akcentavo, kad atsakovas R. B. paskyrė tarnybinę nuobaudą ir dėl to, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą užtikrinti, jog per trumpiausią laiką išsamiai būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, neužtikrino greito bylų proceso ir prisidėjo prie nepateisinamai vangaus ikiteisminių tyrimų vykdymo bei šiuos tyrimus vilkino. Pažymėjo, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal kompetenciją imtis visų įstatymuose nustatytų priemonių, jog per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Negali būti toleruojama ir sudaromos prielaidos vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą, netinkamai atlikti ikiteisminio tyrimo organizavimą ir nesilaikyti Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio bei 170 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog kai prokuroras neįsigilina į tyrimo eigą, nekvalifikuotai vadovauja tyrimui, nekontroliuoja, kaip tyrimą atlieka tyrėjai, nesiima priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai, jis pažeidžia Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį. Konstatuojama, kad prokuroras vilkino ikiteisminius tyrimus, kai ilgą laiką ir sistemingai laiku nepriimdavo atitinkamų sprendimų, ignoravo ikiteisminių tyrimų terminų pratęsimo tvarką, nesikreipdavo į aukštesniuosius prokurorus dėl ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo laiku, o praleidęs terminus nesikreipdavo dėl jų atnaujinimo. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad prokuroras gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už jam ikiteisminiame tyrime tenkančių pareigų nevykdymą (netinkamą vykdymą), t. y. dėl to, kad pavėluotai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus ar jų neatliko, nekontroliavo pareigūnų, kuriems pavedė vykdyti ikiteisminį tyrimą.

27. Įvertinęs Įsakyme, Teikime bei atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas R. B. tarnybinio pažeidimo aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta iš esmės ir už tai, kad jis pažeidė teisės aktuose įtvirtintą principą – užtikrinti ikiteisminio tyrimo atlikimą per trumpiausią laiką. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme nurodyti ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo vertinami sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės R. B. taikymo, buvo perimti iš kitų prokurorų (daugiausiai iš prokurorės, kuri išėjo į senatvės pensiją) ir buvo pradėti anksčiau iki šių tyrimų perdavimo pareiškėjui, be to, tyrimai nebuvo atlikti per maksimalius baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus šešių mėnesių terminus dar iki R. B. perimant šių tyrimų organizavimą ir kontrolę. Įsakyme yra nurodyti vienuolika ikiteisminių tyrimų, kuriuose nebuvo užtikrintas ikiteisminio tyrimo atlikimas per trumpiausią laiką, tačiau du ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-1-15958-17 bei Nr. 01-1-44461-17, kuriuose atsakovas nustatė pareiškėjo ikiteisminio tyrimo vilkinimą atitinkamai nuo 2018 m. sausio 5 d. iki 2018 m. vasario 2 d. bei nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. vasario 26 d., teismo nuomone, nepagrįstai buvo įvertinti kaip ikiteisminių tyrimų vilkinimas, kadangi kompleksiškai įvertinus tai, kad R. B. darbas neapsiribojo vien tik ginčo ikiteisminiuose tyrimuose organizavimu ir atsakovui neginčijant pareiškėjo nurodyto fakto dėl jo didelio darbo krūvio, teismas padarė išvadą, jog vieno mėnesio laikotarpis nėra tas laiko tarpas, kuris būtų pakankamas konstatuoti R. B. tarnybinį pažeidimą. Nors teismas nepateisino ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimo laiku, tačiau pažymėjo, kad net ir šiek tiek ilgesnio laikotarpio, t. y. 1,5 mėnesio (nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. kovo 1 d.), anot atsakovo, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-12923-17 vilkinimas nebūtų pagrindas konstatuoti ikiteisminio tyrimo vilkinimą, tačiau teismas sutiko su atsakovu, jog ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33276-17, kuris pareiškėjo žinioje buvo nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. gegužės 4 d., bei ikiteisminio tyrimo Nr. 07-0-00017-17, kuris R. B. žinioje buvo nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. gegužės 23 d., t. y. beveik keturis mėnesius; ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-06474-18, kuris pareiškėjo žinioje buvo nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d., t. y. septynis mėnesius; ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32450-17, kuris R. B. žinioje buvo nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., t. y. tris mėnesius; ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-12923-17, kuris pareiškėjo žinioje buvo nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. kovo 1 d.; ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-46878-17, kuris R. B. žinioje buvo nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. kovo 9 d., ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-47087-17, kuris pareiškėjo žinioje buvo nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. kovo 13 d., ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10698-18, kuris R. B. žinioje buvo nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00030-18, kuris pareiškėjo žinioje buvo nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., t. y. du mėnesius, realiai nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, o tai reiškia, jog nurodytais laikotarpiais R. B. šiems ikiteisminiams tyrimams tinkamai nevadovavo ir jų nekontroliavo, nesiėmė priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų išsamumą ir atlikimą per kuo trumpesnį terminą. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog būtent prokuroras yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo sėkmę (rezultatus), nes būtent prokuroras yra ikiteisminio tyrimo proceso vadovas, todėl faktas, jog prokuroras laiku nedavė reikiamų nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar, kaip teigia prokuroras, nurodymus davė žodžiu, bet jie nebuvo vykdomi, atsakomybė tenka prokurorui. Pareiškėjas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai netinkamai atliko savo pareigas, tačiau teismas sutiko su atsakovu, jog prokuroras, kaip ikiteisminių tyrimų vadovas, buvo pasyvus: neinicijavo drausminių bylų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamai ir ne laiku atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų, ikiteisminio tyrimo bylose nėra jokių reagavimo raštų, kuriuose bylų tyrimo metu būtų reikalaujama iš tyrėjų atlikti konkrečius tyrimo veiksmus, jiems būtų duodami nurodymai. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 164 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, o tai reiškia, kad prokuroras privalo kontroliuoti tyrimą, jo eigą, taip pat ir procesinių veiksmų atlikimo terminus. Prokuroras turi aktyviai dalyvauti atliekant nusikalstamų veikų ikiteisminį tyrimą bei tikrinti, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai vykdo savo pareigas. Prokuroro vadovavimas ikiteisminiam tyrimui pasireiškia privalomais nurodymais ir pavedimais ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti tyrimo veiksmus, sprendimais pačiam atlikti tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat sprendimais dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, ikiteisminio tyrimo baigties ir kita.

Žemesnės instancijos teismas

28. Teismas pažymėjo, kad tarnybiniai pažeidimai buvo padaryti neveikimu, neatsargia kaltės forma. R. B. neveikimas sukėlė šiuos neigiamus padarinius: nebuvo užtikrintos asmens teisės į operatyvų bei teisingą procesą, kuriame ne tik pats asmuo, bet ir visuomenė pasitiki valstybe, jos įgaliotomis institucijomis, turinčiomis įstatyminę pareigą įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį. Pareiškėjo neveikimas sukėlė pagrįstus įtarimus jo veiksmų teisėtumu ir abejones visa prokuratūros institucija. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad tarp R. B. neveikimo ir atsiradusių neigiamų padarinių yra priežastinis ryšys. Byloje nėra duomenų, o ir pareiškėjas jokių konkrečių duomenų, kad buvo diskriminuojamas kitų prokurorų atžvilgiu, nepateikė ir nenurodė.

29. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad jeigu prokuroro sprendimas buvo pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos trūkumą, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Teismas sprendė, kad vien tik faktai, jog ikiteisminiai tyrimai yra atnaujinti ir keliuose iš jų priimti baudžiamieji įsakymai ar išteisinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo konstatuoti prokuroro padarytus procesinius pažeidimus akivaizdžiais ar šiurkščiais.

Žemesnės instancijos teismas

30. Teismas atkreipė dėmesį, kad R. B. kaltė, jog jis dėl savo nerūpestingumo neveikė taip, kaip jam nustatė Baudžiamojo proceso normos, Prokuratūros įstatymo nuostatos ir Rekomendacijos, nebuvo paneigta, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas savo veiksmais vilkindamas nurodytus ikiteisminius tyrimus, padarė tarnybinį nusižengimą.

31. Aptaręs Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad nei Prokuratūros įstatyme, nei tarnybinių nuobaudų skyrimą prokurorui reguliuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta aiškių imperatyvių laipsniškumo taisyklių, pagal kurias konkrečiu atveju būtų parenkamos tarnybinės nuobaudos. Parenkant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusio kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies parinkimas yra tokią nuobaudą taikančio prokuroro diskrecija. Tai reiškia, kad teismas gali nesutikti su konkrečia paskirta tarnybine nuobauda tik tuo atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui ir neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), o prasižengusiam prokurorui galėjo būti paskirta švelnesnė Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1–4 punktuose nustatyta nuobauda.

32. Teismas akcentavo, kad R. B. nurodė, jog atsakovas privalėjo atsižvelgti į jo ilgą ir sąžiningą darbą prokuratūroje, ankstesnių nuobaudų neturėjimą, taip pat įvertinti tai, kad jo elgesys realių neigiamų pasekmių nesukėlė, o ikiteisminiai tyrimai buvo atnaujinti. Teismo nuomone, Generalinė prokuratūra iš tikrųjų nevisapusiškai įvertino prokurorui R. B. paskirtos tarnybinės nuobaudos atitiktį jo padarytam pažeidimui. Įvertinęs Išvadoje nurodytus motyvus, dėl kurių buvo siūloma skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą, teismas padarė išvadą, kad skiriant šią tarnybinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į R. B. nurodytas aplinkybes, susijusias su jo darbu prokuratūroje, nebuvo įvertintos pažeidimo padarymo priežastys, pareiškėjo kaltės rūšis ir laipsnis. Skiriant tarnybinę nuobaudą, iš esmės buvo atsižvelgta tik į tai, kad R. B. padarė pažeidimus, o jo padarytas pažeidimas prokuratūrai, kaip valstybės institucijai, sukėlė neigiamas pasekmes. Teismo nuomone, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga jo padarytiems pažeidimams. Prokuroras R. B. padarytų pažeidimų metu turėjo pakankamai didelį darbo krūvį, to neneigė ir atsakovas, be to, ginčo ikiteisminiai tyrimai dar prieš juos gaunant pareiškėjui buvo labai užvilkinti, šiuos ikiteisminius užvilkintus tyrimus R. B. gavo beveik vienu metu. Atsakovas pripažino, kad pažeidimai buvo padaryti dėl neatsargumo, pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčios nekontroliuoti ikiteisminio tyrimo ar vilkinti jį. Įvertinęs R. B. ankstesnių tarnybinių nuobaudų neturėjimą, jo tarnybos stažą prokuratūroje, teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą.

33. Teismas sutiko su R. B., kad neteisėti ir nepagrįsti Įsakyme išdėstyti teiginiai apie tai, jog jis nedavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomų nurodymų dėl būtinų proceso veiksmų atlikimo atitinkamais laikotarpiais, pavyzdžiui nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. (Įsakymo 5 punktas), nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. (Įsakymo 6 punktas), nereagavo dėl pareigūnų neveikimo, kai atitinkamai nustatyta, jog procesiniai veiksmai nebuvo atliekami, pavyzdžiui, nuo 2017 m. liepos 3 d. (Įsakymo 1.1 punktas), 2017 m. balandžio 9 d. laikotarpiu (Įsakymo 2.1 punktas), nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. (Įsakymo 3.1 punktas), nuo 2017 m. liepos 12 d. (Įsakymo 7.1 punktas), t. y. tais laikotarpiais, kai R. B. nebuvo atsakingas nei už vieno iš Įsakyme minėtų ikiteisminių tyrimų organizavimą ir kontrolę, todėl neturėjo jokios objektyvios pareigos nurodytais laikotarpiais duoti atliekantiems pareigūnams privalomus nurodymus ar reaguoti dėl jų neveikimo.

34. Įvertinęs pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusio pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti R. B. skiriant švelnesnę nuobaudą – pastabą. Atsižvelgus į tai, Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – buvo pakeista į tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Žemesnės instancijos teismas

35. Teismas pažymėjo, kad R. B. skunde išdėstė daugiau argumentų dėl ginčijamo Įsakymo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jų neanalizavo.

III.

36. Pareiškėjas R. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir Įsakymą panaikinti.

37. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. R. B. mano, kad jo atžvilgiu apskritai neturėjo būti atliekamas tarnybinis patikrinimas ir, tuo labiau, skiriama tarnybinė nuobauda.

Šalies argumentai

38. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tam, jog valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai ir neteisingai sprendė, jog šioje byloje egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.

39. R. B. akcentuoja, kad teismas, spręsdamas jo atsakomybės klausimą, nurodė, jog tam tikrais laikotarpiais nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, o tai reiškia, kad pareiškėjas minėtais laikotarpiais šiems ikiteisminiams tyrimams tinkamai nevadovavo ir jų nekontroliavo, nesiėmė priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų išsamumą ir atlikimą per kuo trumpesnį terminą, tačiau akcentuoja, kad dalis ikiteisminių tyrimų jam buvo perduota jau suėjus ikiteisminio tyrimo atlikimo terminui, nustatytam Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnyje, dalis ikiteisminių tyrimų pareiškėjui buvo perduoti kai nuo jų pradėjimo jau buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas. Kadangi ikiteisminiai tyrimai jam buvo perduoti jau iš anksto užvilkinti, kai kuriuose iš jų tiesiog objektyviai nebuvo įmanoma atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų. R. B. atkreipia dėmesį, kad daugumoje ikiteisminių tyrimų tariamas jo pareigų nevykdymas buvo fiksuojamas trumpais terminais, t. y. nuo pusantro iki kelių mėnesių. Teigia, kad turi būti atsižvelgiama į tai, jog perėmus kitų prokurorų vykdytų ikiteisminių tyrimų kontrolę, bylų medžiaga pareiškėjui buvo perduota ne iš karto. Be to, jam perdavus minėtas naujas bylas, R. B. turėjo apie 80–90 bylų, o turint tokį krūvį, objektyviai tampa sunku susipažinti su kiekvienos bylos faktinėmis aplinkybėmis ir panašiai.

Šalies argumentai

40. Pareiškėjas akcentuoja, kad Įsakyme buvo nurodyta, jog atitinkamuose ikiteisminiuose tyrimuose jis iš esmės tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko netinkamai, ar jų apskritai neatliko. Remdamasis Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, R. B. pažymi, kad iš esmės tarnybinė nuobauda jam buvo skirta dėl to, kad pareiškėjas neva vilkino ikiteisminius tyrimus, nesiėmė veiksmų dėl ikiteisminių tyrimų atlikimo laiku, nedavė privalomų nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir panašiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo kaltė, jog jis dėl savo nerūpestingumo neveikė taip, kaip jam buvo nustatyta Baudžiamojo proceso kodekse, Prokuratūros įstatyme ir Rekomendacijose, nebuvo paneigta, ir pripažino, kad R. B., vilkindamas ikiteisminius tyrimus, padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau pareiškėjo nuomone, toks teismo vertinimas yra absoliučiai nepagrįstas ir neteisingas. Pažymi, kad kai kuriuose ikiteisminiuose tyrimuose objektyviai nebuvo įmanoma atlikti tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų (ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-46878-17 nebuvo žinoma įtariamojo buvimo vieta, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-47087-17 nebuvo galimybės apklausti įvykio vietoje buvusio asmens), o kituose ikiteisminiuose tyrimuose procesiniai veiksmai nėra atliekami iki šiol, nors ikiteisminiai tyrimai yra tęsiami (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32450-17).

41. Remdamasis Baudžiamojo proceso kodekso 170 straipsnio 5 dalimi ir Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas nurodo, kad aukštesnysis prokuroras kontroliuoja prokuroro veiksmus, nustato pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus prokuroro nutarimus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti. Atkreipia dėmesį, kad R. B. vykdant nurodytus ikiteisminius tyrimus, aukštesnysis prokuroras nepriėmė jokių procesinių sprendimų dėl jo neva netinkamai vykdomų ikiteisminių tyrimų, jis nebuvo informuotas apie tai, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas ir funkcijas.

42. Remdamasis Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio ir Baudžiamojo proceso kodekso 164 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjas pažymi, kad nors prokuroras ir vadovauja ikiteisminio tyrimo atlikimui ir jį organizuoja, tačiau jis nėra vienintelis subjektas, atsakingas už tinkamą ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra patvirtinta, jog tyrėjai nors vienu iš Įsakyme nurodytų atvejų iš tikrųjų netinkamai vykdė jiems pavestas funkcijas (neveikė), vilkino ikiteisminius tyrimus, bei nė vieno iš jų atžvilgiu iki šiol nėra iškelta jokių drausminių bylų.

43. R. B. pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei aukštesnysis teismas, nei koks kitas subjektas ikiteisminio tyrimo neorganizuoja ir neatlieka. Konstitucinis prokuroro nepriklausomumo principas reiškia, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Taigi, tik prokuroras sprendžia, ar remiantis surinktais duomenimis, galima daryti išvadas apie padarytą nusikalstamą veiką, ar galima patraukti asmenis atsakomybėn. Nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo eigos ir baigties yra išimtinė prokuroro kompetencija ir niekas, net ir aukštesnysis prokuroras, kuriam įstatymas tiesiogiai suteikia teisę duoti privalomus nurodymus žemesniajam prokurorui, neturi teisės duoti nurodymų, kokį procesinį sprendimą priimti.

Šalies argumentai

44. Pareiškėjas pažymi, kad dalis Įsakyme nurodytų ikiteisminių tyrimų buvo atnaujinti ir nėra baigti, t. y. praėjus pusei metų nuo Įsakymo priėmimo, tačiau jokiems kitiems prokurorams, vadovaujantiems šiems ikiteisminiams tyrimams, drausmės bylos nebuvo pradėtos. R. B. akcentuoja, kad ne visi ikiteisminiai tyrimai objektyviai gali būti užbaigiami per įstatyme nustatytus terminus – vieniems ikiteisminiams tyrimams atlikti prireikia daugiau laiko, kitiems – mažiau, tačiau atkreipia dėmesį, kad nesiekė ikiteisminių tyrimų vilkinimo, todėl jam yra akivaizdu, jog tarnybinė nuobauda buvo paskirta situaciją vertinant itin formaliai, neįsigilinus į esmines bylos aplinkybes.

45. R. B. pažymi, kad vadovaujantis konstitucine jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jam drausminė atsakomybė galėjo būti taikoma už nuolat pasikartojančias, šiukščias, akivaizdžias teisės aiškinimo ir (ar) taikymo klaidas, nuolat pasikartojančius šiurkščius, akivaizdžius proceso įstatymų pažeidimus, tačiau nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose jis įstatymų reikalavimų apskritai nepažeidė, todėl drausminė atsakomybė pareiškėjui buvo taikyta visiškai nepagrįstai. Be to, net atsakovui ir teigiant, kad ikiteisminius tyrimus R. B. vykdė vangiai ir aplaidžiai, tokie jo veiksmai nebuvo nei sistemingi, nei pasikartojantys, nei šiurkštūs, nei akivaizdūs. Pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad jis, vykdydamas minėtus ikiteisminius tyrimus, netinkamai atliko savo funkcijas, vilkino procesą ir priėmė nepagrįstus sprendimus. Teigia, kad visas savo funkcijas atliko laiku, jokių teisės aktų nuostatų bei jam keliamų profesinių reikalavimų nepažeidė, todėl jokio tarnybinio pažeidimo nepadarė. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pirmąją tarnybinio nusižengimo sudėties sąlygą ir neteisėtai pripažino egzistavus pažeidimo padarymo faktą. Mano, kad teismas formaliai vertino byloje esančias aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, jog faktiškai R. B. jokių įstatymų reikalavimų nepažeidė.

46. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo atliktas neigiamų padarinių įvertinimas yra visiškai deklaratyvus ir nepagrįstas. Atsakovas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių realių neigiamų padarinių proceso dalyviams. Generalinė prokuratūra taip pat neįvardino jokių realių neigiamų padarinių, išskyrus deklaratyvius teiginius. Pažymi, kad tik viename ikiteisminiame tyrime (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00030-18) buvo gautas skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, jokiuose kituose ikiteisminiuose tyrimuose proceso šalių skundai nebuvo gauti, nors tokia galimybė jiems yra nustatyta Baudžiamojo proceso kodekso 63 straipsnio 1 dalyje. R. B. yra akivaizdu, kad atsakovo ir teismo nurodytos pasekmės, kurias buvo būtina konstatuoti, siekiant jam pritaikyti tarnybinę atsakomybę, tėra abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai, kurių nepakanka realiai padarytai žalai įrodyti. Nėra aišku, kam konkrečiai jo tariamai neteisėtais veiksmais buvo sukeltos neigiamos pasekmės. Pareiškėjo nuomone, neteisėti veiksmai turėtų būti suprantami ir aiškinami siaurąją prasme – atitinkamos kompetencijos turėjimo ar neturėjimo (teisės priimti tokį procesinį sprendimą turėjimo ar jos neturėjimo) prasme. Teigia, kad tokį aiškinimą pateikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pažymi, kad tarnybinė nuobauda R. B. buvo paskirta ne dėl kokių nors jo tarnybinių pareigų neatlikimo, tačiau dėl baudžiamosios teisės taikymo ir aiškinimo. Pareiškėjas mano, kad klaidingą pirmosios instancijos teismo sprendimą lėmė neteisėtų veiksmų vertinimas plačiąja prasme, tačiau toks neteisėtų veiksmų vertinimas tarnybinės atsakomybės kontekste nėra galimas, kadangi baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės normų aiškinimas yra procesinio sprendimo (veiksmo) pagrįstumo, o ne įstatymo pažeidimo klausimas. R. B. akcentuoja, kad teismui nurodžius, jog dėl jo veiksmų buvo neužtikrintos teisės į operatyvų bei teisingą procesą ir padaryti kiti pažeidimai, kyla pagrįstas klausimas, ar šiuo metu vykdant atnaujintus ikiteisminius tyrimus, taip pat yra keliami neigiami padariniai.

Žemesnės instancijos teismas

47. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai konstatavo jo kaltę. Nurodo, kad Generalinės prokuratūros Personalo ir teisės skyriaus pateikti R. B. charakterizuojantys duomenys patvirtina, jog jis galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, tarnybos prokuratūroje metu buvo skatintas keturis kartus, nei iš ikiteisminio tyrimo įstaigų vadovų, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų nusiskundimų dėl pareiškėjo veiklos, organizuojant ir vadovaujant ikiteisminiams tyrimams, nebuvo gauta. Iš šių duomenų taip pat matyti, jog R. B. įstatymo nustatytais terminais nagrinėja piliečių skundus, pareiškimus ir pranešimus, laiku ir atsakingai vykdo visas jam pavestas užduotis, taip pat visada savo tarnybines pareigas stengiasi atlikti maksimaliai kokybiškai ir tinkamai, laikydamasis prokuroro veiklą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog dalyje ikiteisminių tyrimų tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami dėl objektyvių priežasčių, kituose ikiteisminiuose tyrimuose jų atlikimo terminai buvo praleisti iki ikiteisminius tyrimus perduodant pareiškėjui, o dalis ikiteisminių tyrimų jo žinioje buvo labai trumpą laiko tarpą, nėra jokio pagrindo teigti egzistavus R. B. sąmoningam siekiui (tyčiai) vilkinti ikiteisminio tyrimo procesus.

48. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog pats atsakovas sutiko, jog dar iki jam priskiriant ginčo ikiteisminius tyrimus, R. B. darbo krūvis buvo didelis. Daugelio ikiteisminių tyrimų atvejų atsakovas nurodė, jog pareiškėjas ikiteisminio tyrimo veiksmų neatliko vos po kelis mėnesius, kiti ikiteisminiai tyrimai jam buvo perduoti jau suėjus jų atlikimo terminams. R. B. nuomone, spręsdamas dėl jo kaltės, teismas visiškai neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, kurios objektyviai neleido operatyviai atlikti ikiteisminių tyrimų. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo veiksmuose nebuvo ne tik tyčios, bet ir neatsargumo bei neteisėto neveikimo požymių, visų ikiteisminių tyrimų atlikimo metu jis buvo įsitikinęs, kad laikosi visų įstatymo keliamų reikalavimų.

49. Pareiškėjas pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės jam nėra aišku, ar Įsakymas yra galiojantis, kadangi panaikinus Įsakymą, kuriuo jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda, automatiškai turėtų būti panaikinama ir pati nuobauda. Taigi, nėra aišku, kuo remiantis teismo panaikinta ir nebegaliojanti nuobauda galėjo būti pakeista.

Atsiliepimas

50. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo R. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

51. Generalinė prokuratūra pažymi, kad Įsakyme yra nurodyta, jog pareiškėjas, organizuodamas ir kontroliuodamas nurodytus ikiteisminius tyrimus bei jiems vadovaudamas, netinkamai ir nekvalifikuotai atliko prokuroro pareigas, nesiėmė priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų išsamumą ir atlikimą per kuo trumpesnį terminą, toleravo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir ikiteisminio tyrimo vilkinimą. Nurodo, kad R. B. padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai yra nurodyti ir išanalizuoti Išvadoje, Teikime, Įsakyme bei atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl neteisėto tarnybinės nuobaudos paskyrimo.

52. Atsakovo nuomone, R. B. teiginys, kad teismas jo padarytus pažeidimus vertino formaliai, nėra pagrįstas, nes teismas sprendime ne tik iš esmės aptarė visus pažeidimo sudėties elementus, bet ir atsižvelgęs į byloje esančių duomenų visumą, pareiškėjui taikytą tarnybinę nuobaudą sušvelnino. Jokių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog teismas neatsižvelgė į surinktus ir pateiktus duomenis, neįsigilino į aplinkybes ir situaciją įvertino formaliai, nėra.

Žemesnės instancijos teismas

53. Generalinė prokuratūra akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo dėl prokuroro R. B. turėto didelio darbo krūvio. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą: 1) tarnybinio pažeidimo metu prokuroro turėtą didelį darbo krūvį; 2) tai, kad minėti ikiteisminiai tyrimai dar prieš juos gaunant prokurorui, buvo užvilkinti ir juos prokuroras gavo beveik vienu metu; 3) kaltės formą; 4) ankstesnių tarnybinių nuobaudų neturėjimą; 5) pareiškėjo tarnybos stažą prokuratūroje, nusprendė, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra per griežta. Teismas taip pat nurodė, kad bylos duomenimis, R. B. kaltė, jog jis dėl savo nerūpestingumo neveikė taip, kaip nustatė Baudžiamojo proceso kodekso bei Prokuratūros įstatymo nuostatos ir Rekomendacijos, nėra paneigta, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas nurodytais veiksmais vilkindamas minėtus ikiteisminius tyrimus, padarė tarnybinį pažeidimą. Taigi, teismas atsižvelgė į visas R. B. nurodytas aplinkybes ir jas įvertino.

54. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nusprendė, jog pareiškėjui turi būti paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Generalinė prokuratūra pažymi, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y. kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra proporcinga padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių.

55. Aptaręs Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsnio 2 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsakovas pažymi, kad minėtas įstatymas nenustato, jog kuri nors iš nuobaudų būtų skiriama ar prokuroras tarnybinėn atsakomybėn būtų traukiamas tik už šiurkščius, nuolat pasikartojančius, akivaizdžius pažeidimus. Pažeidimo sunkumas yra aplinkybė, į kurią atsižvelgiama parenkant prokurorui tarnybinės nuobaudos rūšį, o ne sprendžiant klausimą dėl jos skyrimo ar neskyrimo, t. y. pats tarnybinis pažeidimas laikomas tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jam tarnybinė atsakomybė galėjo būti taikyta tik už šiurkščius, akivaizdžius ir nuolat pasikartojančius pažeidimus, yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

56. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl generalinio prokuroro 2019 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. P-5, kuriuo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorui R. B. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

57. Nustatyta, kad atlikus pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, buvo surašyta 2018 m. gruodžio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.-17222, kurioje buvo pasiūlyta pripažinti, jog prokuroras R. B. padarė tarnybinį pažeidimą ir jam taikyti tarnybinę atsakomybę – paskirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, 164 straipsnio 1 dalies, 170 straipsnio 2 ir 3 dalių, 176 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, 39¹ straipsnio 1 dalies, Aprašo 2.2 ir 6 punktų, Rekomendacijų 7, 9, 12.4, 12.8 ir 12.9 punktų bei Prokurorų etikos kodekso 6 punkto reikalavimus bei nuostatas (I t., b. l. 24–59). Už tarnybinį nusižengimą R. B. Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (I t., b. l. 15–18).

58. Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad didžiajai daliai Įsakyme nurodytų ikiteisminių tyrimų R. B. tinkamai nevadovavo ir jų nekontroliavo, nesiėmė priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų išsamumą ir atlikimą per kuo trumpesnį terminą, bei įvertinęs pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusio pareigūno kaltės rūšį bei laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, R. B. paskirtą tarnybinę nuobaudą sušvelnino – iš papeikimo pakeitė į pastabą. Pareiškėjas su teismo priimtu sprendimu nesutinka ir prašo Įsakymą panaikinti. Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog šioje byloje egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.

59. Įvertinus Teikimo, Išvados ir Įsakymo turinį, nustatyta, kad atsakovas R. B. tarnybinę nuobaudą paskyrė dėl to, kad pareiškėjas, organizuodamas ir kontroliuodamas minėtuose dokumentuose nurodytus ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovaudamas, netinkamai ir nekvalifikuotai atliko prokuroro pareigas, nesiėmė priemonių užtikrinti ikiteisminių tyrimų išsamumą ir atlikimą per kuo trumpesnį terminą, toleravo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir ikiteisminių tyrimų vilkinimą. Pažeidimai buvo nustatyti 11 ikiteisminių tyrimų: ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 01-1-33276-17, Nr. 01-1-15958-17, Nr. 01-1-44461-17, Nr. 01-1-12923-17, Nr. 01-1-46878-17, Nr. 01-1-47087-17, Nr. 01-1-32450-17, Nr. 01-1-10698-18, Nr. 07-0-00017-17, Nr. 01-1-06474-18 ir Nr. 01-2-00030-18.

60. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinėje byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nurodė, kad Įsakyme nurodyti ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo vertinami, sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės R. B. taikymo, buvo perimti iš kitų prokurorų ir pradėti anksčiau iki šių tyrimų perdavimo pareiškėjui, be to, dalis tyrimų nebuvo atlikti per maksimalius baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus šešių mėnesių terminus dar iki R. B. perimant šių tyrimų organizavimą ir kontrolę. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme yra nurodyti 11 ikiteisminių tyrimų, kuriuose nebuvo užtikrintas ikiteisminio tyrimo atlikimas per trumpiausią laiką, tačiau 2 ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-1-15958-17 bei Nr. 01-1-44461-17, kuriuose atsakovas nustatė pareiškėjo ikiteisminio tyrimo vilkinimą atitinkamai nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. vasario 2 d. bei nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. vasario 26 d., teismo nuomone, nepagrįstai buvo įvertinti kaip ikiteisminių tyrimų vilkinimas. Kompleksiškai įvertinęs tai, kad R. B. darbas neapsiribojo vien tik ginčo ikiteisminiuose tyrimuose organizavimu ir atsakovui neginčijant pareiškėjo nurodyto fakto dėl jo didelio darbo krūvio, teismas padarė išvadą, jog vieno mėnesio laikotarpis nėra tas laiko tarpas, kuris būtų pakankamas konstatuoti R. B. tarnybinį pažeidimą. Nors pirmosios instancijos teismas nepateisino ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimo laiku, tačiau sprendė, kad net ir šiek tiek ilgesnio laikotarpio, t. y. 1,5 mėnesio (nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. kovo 1 d.), anot atsakovo, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-12923-17 vilkinimas nebūtų pagrindas konstatuoti ikiteisminio tyrimo vilkinimą. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka.

61. Įvertinus kitus Įsakyme nurodytus ikiteisminius tyrimus, t. y. ikiteisminius tyrimus Nr. 01-1-33276-17, Nr. 01-1-46878-17, Nr. 01-1-47087-17, Nr. 01-1-32450-17, Nr. 01-1-06474-18, Nr. 01-1-10698-18, Nr. 07-0-00017-17 ir Nr. 01-2-00030-18, kurie pareiškėjo žinioje buvo nuo beveik dviejų iki daugiau nei 6 mėnesių, matyti, kad juose per tą laiką realiai nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, o toks neveikimas negali būti pateisinamas. Ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių nėra, jos buvo išsamiai aprašytos Įsakyme ir nurodyta, kokių konkrečių veiksmų pareiškėjas neatliko. Nors R. B. teigia, kad ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 01-1-46878-17 ir Nr. 01-1-47087-17 jis objektyviai negalėjo atlikti tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų (nebuvo žinoma įtariamojo buvimo vieta, nebuvo galima apklausti įvykio vietoje buvusio asmens), tačiau šie jo teiginiai Išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, buvo paneigti, nurodant, kokius veiksmus nurodytose situacijose jis galėjo ir privalėjo atlikti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių priežasčių, kodėl minėtuose ikiteisminiame tyrimuose jokių veiksmų neatliko. Aplinkybė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-32450-17 ir toliau nėra atliekami jokie veiksmai, pareiškėjo neveikimo nepateisina ir nesudaro pagrindo išvadai, jog pažeidimai jam buvo inkriminuoti nepagrįstai. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad R. B. buvo diskriminuojamas kitų prokurorų atžvilgiu, t. y. kad nuobauda buvo paskirta tik jam, o kitų prokurorų analogiškas neveikimas buvo toleruojamas. Tai, kad pareiškėjui vykdant nurodytus ikiteisminius tyrimus, aukštesnysis prokuroras nepriėmė jokių procesinių sprendimų dėl jo neva netinkamai vykdomų ikiteisminių tyrimų, jis nebuvo informuotas apie tai, kad R. B. netinkamai vykdė savo pareigas ir funkcijas, pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo veiksmai buvo teisėti ir jis jokių pažeidimų nepadarė.

62. Iš R. B. inkriminuoto tarnybinio nusižengimo matyti, jog jis yra kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu, neatsargia kaltės forma. Administracinių teismų praktikoje dėl šios kaltės formos (neveikimo) yra išaiškinta, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1104-575/2020, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 2017 m. balandžio 20 d.). Nustačius, jog valstybės tarnautojas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas užduotis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daroma išvada, kad valstybės tarnautojo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4038-438/2019). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reguliuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-908-438/2020, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1651/2013).

63. Aptarta teismų praktika suponuoja išvadą, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, turi nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos tarnautojas (pareigūnas) neatliko, o tai nustatyti galima atlikus tarnautojo (pareigūno) veiklą reguliuojančių teisės norminių aktų, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktų (pareiginių instrukcijų, pareigybės aprašymų ir panašiai) analizę, t. y. turi būti konkretizuota tarnautojui (pareigūnui) nustatytos veikti atitinkamu būdu pareigos pobūdis ir jis įvertintas su tais tarnautojo (pareigūno) faktiškai atliktais / neatliktais veiksmais, kurių neatlikimu jis kaltinamas.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso kodekso 164 straipsnio ir 170–172 straipsnių normos įtvirtina, jog ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoti, jam vadovauti bei jį kontroliuoti privalo prokuroras. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip: 1) dėl baudžiamojo nusižengimo – per tris mėnesius; 2) dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per šešis mėnesius; 3) dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per devynis mėnesius (Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 2 dalimi, dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija.

65. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad prokuroras privalo būti aktyvus gindamas valstybės, visuomenės ir asmenų galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus (Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis, 170 straipsnio 2 ir 3 dalys). Nors pareiškėjas apeliaciniame akcentuoja, kad dalis ikiteisminių tyrimų jam buvo perduoti jau suėjus ikiteisminio tyrimo atlikimo terminams, dalis ikiteisminių tyrimų jam buvo perduoti kai nuo jų pradėjimo jau buvo praėję pakankamai ilgas laiko tarpas, tačiau šios aplinkybės tiek atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo buvo pakankamai ir išsamiai įvertintos. Teismas taip pat atsižvelgė į R. B. turėtą krūvį bei aplinkybę, kad ikiteisminiai tyrimai iš kitos prokurorės buvo gauti beveik vienu metu.

66. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrįstai R. B. veiksmuose buvo nustatyta kaltės forma – neveikimas, pareiškėjui neužtikrinus, jog ginčo ikiteisminiai tyrimai vyktų intensyviai ir nebūtų vilkinami bei būtų imtasi visų įstatymų nustatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą bei atskleisti nusikalstamą veiką, taip pažeidus, be kita ko, jau minėtų Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 164 straipsnio 1 dalies, 170 straipsnio 2 ir 3 dalių, 176 straipsnio 1 dalies 2 punkto, taip pat Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, nustatančių prokuroro pareigą gerbti ir ginti asmens teises bei laisves ir tinkamai bei laiku atlikti užduotis ar pavedimus), o tai pagrįstai turi būti pripažįstama kaip tarnybinis pažeidimas.

67. Pareiškėjas taip pat pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias baudžiamojo proceso paskirtį ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Jis taip pat pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, pagal kurią prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, yra privalomi; Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsnio 1 dalį, pagal kurią prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu. R. B. taip pat pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu Aprašo 2.2 ir 6 punktų nuostatas, pagal kurias ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per šešis mėnesius dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pagal savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką. Pareiškėjas taip pat pagrįstai buvo inkriminuoti Rekomendacijų 7 ir 9 punktų nuostatų, įtvirtinančių prokuroro pareigas užtikrinti ikiteisminio tyrimo teisėtumą ir atlikimą per trumpiausią laiką, proceso dalyvių teises ir galimybę jomis pasinaudoti, parinkti efektyvias ir proporcingas procesines prievartos priemones, nustatyti ir keisti tyrimo kryptis, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas greitai, racionaliai ir efektyviai bei vadovautis bendraisiais baudžiamojo proceso principais, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir teisingumo, asmeninės atsakomybės, tiesioginio ir nepertraukiamo vadovavimo, kokybės ir operatyvumo reikalavimais, veiksmų planavimo ir koordinavimo, protingumo, ekonomiškumo ir kitais principais, o taip pat Rekomendacijų 12.4, 12,8 ir 12.9 punktus, pagal kuriuos, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, prokuroras turi teisę duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui žodinius ar rašytinius nurodymus ir pavedimus, reagavimo raštu informuoti ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovą apie atliekamo ikiteisminio tyrimo trūkumus ir tyrimo metu padarytus pažeidimus, galimą ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno kvalifikacijos trūkumą, profesinės etikos nesilaikymą, netinkamą darbo organizavimą ir Prokuratūros įstatymo nustatyta tvarka reikalauti pašalinti nustatytus trūkumus ir pažeidimus, siūlyti imtis priemonių, kad tokie atvejai nepasikartotų arba pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą kitam ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar jų grupei, nutarimu iškelti drausmės bylą ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui. Pareiškėjas taip pat pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu Prokurorų etikos kodekso 6 punktą, nustatantį, kad siekdamas teisingumo ir baudžiamųjų priemonių veiksmingumo, prokuroras sąžiningai vykdo proceso įstatymus, generalinio prokuroro įsakymus, šio kodekso nuostatas, bendradarbiauja su tarptautinėmis teisėsaugos institucijomis ir ikiteisminio tyrimo specialistais, padeda užtikrinti teisėtumą ir įgyvendinti bausmės neišvengiamumą.

68. Teisėjų kolegija, neneigdama prokuroro diskrecijos pasirinkti ikiteisminio tyrimo eigą, teisės pasirinkti procesinių veiksmų atlikimo eiliškumą ir neneigdama prokuroro nepriklausomumo, pažymi, kad tokia diskrecija ir prokuroro procesinė veikimo laisvė turi būti suderinta su siekiu atskleisti nusikalstamą veiką, išsiaiškinti visas aplinkybes, siekiu pašalinti bet kokias abejones, surinkti ir tinkamai užfiksuoti įrodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro savarankiškumo principas negali būti interpretuojamas taip, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir kitų jų veiklą reguliuojančių teisės aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1104-575/2020, 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-146/2015).

69. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad ikiteisminių tyrimų atlikimas laiku priklausė ne tik nuo jo, tačiau ir nuo tyrimą tiesiogiai vykdžiusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, be to, nebuvo nustatyta, kad ikiteisminiai tyrimai iš tiesų buvo vilkinami, t. y. kad šiuo atveju R. B. atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas atsietai nuo kitų asmenų atsakomybės, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Aplinkybės, kad tam tikrų veiksmų neatlikimą lėmė kitų asmenų (ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai) veiksmai, suponuoja išvadą, kad jų veiksmai nebuvo tinkamai kontroliuojami, administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareigūnams buvo duodami kokie nors nurodymai, į pažeidimus buvo tinkamai reaguojama ir panašiai. Nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad R. B. nesupranta prokuroro asmeninės atsakomybės už jam priskirtų ikiteisminių tyrimo eigą, kontrolę ir rezultatus bei nesupranta savo atliekamų funkcijų esmės. Aplinkybė, kad pareiškėjas ikiteisminių tyrimų vilkinti sąmoningai nesiekė, jo veiksmų (neveikimo) nedaro teisėtais.

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, todėl prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai, o nustačius, kad prokuroras netinkamai atliko minėtas savo pareigas arba jų neatliko, jam taikoma tarnybinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-154-756/2019, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-808-575/2018).

71. Pareiškėjo teiginiai, kad visas savo funkcijas jis vykdė laiku, jokių teisės aktų nuostatų bei jam keliamų profesinių reikalavimų nepažeidė, nėra pagrįsti. Nenustačius, kad R. B. neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestų užduočių, daroma išvada, kad pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo yra įrodyta.

72. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei teigia R. B., tiek atliekant tarybinį patikrinimą, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime buvo tinkamai įvertinti pareiškėjo padaryti pažeidimai, jo kaltė (neveikimas), buvo išsamiai įvertintos neigiamos pasekmės, priežastiniu ryšiu susijusios su R. B. veiksmais. Tiek Išvadoje, tiek Įsakyme buvo nurodyta, kam ir kokios neigiamos pasekmės kilo, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Aplinkybė, kad skundų, išskyrus vieną ikiteisminį tyrimą, nebuvo gauta, prieš tai padarytos išvados dėl kilusių neigiamų pasekmių nepaneigia. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo R. B. veiksmuose buvo visi tarnybinio nusižengimo sudėties požymiai, nors dėl dalies atsakovo nurodytų ikiteisminio tyrimų nebuvo nustatytas vilkinimas, tačiau jis iš esmės tinkamai įrodė pareiškėjo veiksmuose tarnybinio pažeidimo sudėtį.

73. Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. teiginys, kad drausminė atsakomybė jam galėjo būti taikoma tik už nuolat pasikartojančias, šiukščias, akivaizdžias teisės aiškinimo ir (ar) taikymo klaidas, nuolat pasikartojančius šiurkščius, akivaizdžius proceso įstatymų pažeidimus, nėra pagrįsta, kadangi, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, Prokuratūros įstatymas nenustato, jog kuri nors iš nuobaudų būtų skiriama ar prokuroras tarnybinėn atsakomybėn būtų traukiamas tik už šiurkščius, nuolat pasikartojančius, akivaizdžius pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimo sunkumas yra aplinkybė, į kurią atsižvelgiama parenkant prokurorui tarnybinės nuobaudos rūšį, o ne sprendžiant klausimą dėl jos skyrimo ar neskyrimo, t. y. pats tarnybinis pažeidimas laikomas tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindu.

74. Įvertinęs pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusio pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas R. B. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti R. B. skiriant švelnesnę nuobaudą – pastabą. Sušvelnindamas pareiškėjui paskirtą nuobaudą, teismas, be kita ko, įvertino jo tarnybinių nuobaudų neturėjimą, tarnybos stažą prokuratūroje. Atsižvelgus į tai, Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – buvo pakeista į tarnybinę nuobaudą – pastabą. Tai reiškia, kad R. B. buvo paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba (Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuri yra proporcinga pareiškėjo padarytiems pažeidimams. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad Įsakymas yra ir naikinamas, ir keičiamas, tačiau iš teismo sprendimo motyvų yra akivaizdu, kad juo pareiškėjui Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda buvo pakeista. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo padarytas rašymo apsirikimas, kuris iš esmės jokios įtakos R. B. teisėms ir pareigoms neturi ir jam, kaip profesionaliam teisininkui, neaiškumų neturėjo sukelti.

75. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, tačiau jo rezoliucinę dalį patikslinti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. P-5 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorui R. B. paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą – į pastabą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Arūnas Sutkevičius