- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-10
- Bylos Nr.
- I1-4511-1029/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00507-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (toliau – ir atsakovės atstovas), priteisti 5000 Eur dydžio neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Pravieniškių 1-jame kalėjime laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 7 d. iki 2023 m. vasario 20 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. naudojantis dušu nebuvo užtikrintas jo privatumas, dušo patalpoje nebuvo įrengta persirengimo kabina, ant lubų matėsi pelėsis, buvo ištrupėjęs tinkas. Dėl tokių neteisėtų Pravieniškių 1-ojo kalėjimo veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, depresiją, nepatogumus.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-jo sektoriaus bendro naudojimo dušo patalpose pertvaros iki 2022 m. spalio 14 d. nebuvo įrengtos. Pabrėžia, jog teisės aktai reikalavimų dėl dušų kabinų, persirengimo kambarių įrengimo nenumato. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime teigia, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad Pravieniškių 1-asis kalėjimas savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl mano, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Pareiškėjas ir Pravieniškių 1-ojo kalėjimo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Pravieniškių 1-jame kalėjime (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) dėl neužtikrintų tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 7 d. iki 2023 m. vasario 20 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpoje. Pareiškėjas skunde pabrėžia, kad dušo patalpoje nebuvo įrengtos kabinos (pertvaros), todėl jam maudantis duše jį galėjo stebėti kiti asmenys. Pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad dušo patalpoje nebuvo įrengtos persirengimo patalpos, o ant lubų matėsi pelėsis.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras persirengimo patalpas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 17.5 papunktis (nuostata galiojusi nuo 2021 m. gegužės 26 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) numatė, kad nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse dušų kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Taisyklėse reikalavimai dėl dušų kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.
LVAT ne kartą konstatavo, jog aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Remiantis LVAT praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Kita vertus, neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2699-415/2020).
Atsakovė neginčija, kad laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 7 d. iki 2022 m. spalio 14 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje, kuriame dušo patalpose matomumą ribojančių pertvarų nebuvo, jos įrengtos tik 2022 m. spalio 14 d. Darytina išvada, kad nurodytu laikotarpiu, nesant įrengtų pertvarų tarp atskirų maudymosi vietų, pareiškėjas maudydamasis kartu su kitais nuteistaisiais galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, t. y. buvo pažeista jo teisė į privatumą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, o nuo 2021 m. gegužės 26 d. duše praustis du kartus per savaitę (Vidaus tvarkos taisyklių, 17.5 papunktis), nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 7 d. iki 2022 m. spalio 14 d. turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 160 kartų, todėl, teismo vertinimu apie 160 kartus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Vertinant, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą naudojantis dušu, nes pareiškėją galėjo stebėti kartu persirenginėjantys ar dušo patalpose dirbantys asmenys, pažymėtina, kad teisės aktai, galioję ginčui aktualiu laikotarpiu, nenustatė atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atsakovo atstovą, jog jam būtų sudaryta galimybė nusirengti atskirai nuo kitų asmenų dėl to, jog jam reikalingas privatumas, o atsakovo atstovas to neužtikrino. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo atskirų kabinų persirengimo patalpoje.
Pareiškėjas skunde teigė, jos dušo patalpoje ant lubų matėsi pelėsis, buvo ištrupėjęs tinkas.
Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovės atstovas atsiliepime nenurodė jokių argumentų ir į bylą nepateikė jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti ar atsakovės atstovas tinkamai užtikrino Higienos normų HN 134:2015 12 ir 39 punktų reikalavimus dušo patalpoje. Kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent pataisos įstaiga turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir atitinkamai užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Teismas, atsižvelgdamas į šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad dušo patalpoje ant lubų matėsi pelėsis, buvo ištrupėjęs tinkas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu konstatuojami neteisėti atsakovės atstovo veiksmai.
Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių 1-asis kalėjimas neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi anksčiau nurodytu laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis dušu, pataisos įstaigos dušo patalpoje ant lubų matėsi pelėsis, buvo ištrupėjęs tinkas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 5000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, išgyvenimais, nepatogumais ir pan.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį (privatumo dušo patalpose neužtikrinimas, dušo patalpoje ant lubų matėsi pelėsis, buvo ištrupėjęs tinkas) ir pakankamai ilgą pažeidimų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimų pripažinimai negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, byloje nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo N. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui N. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.