- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-06
- Bylos Nr.
- 2S-2427-275/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15198-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarties pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas iškelti jam bankroto bylą, paskirti bankroto administratoriumi UAB „Adminova“, patvirtinti 300 Lt sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjo bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, patvirtinti 855 Lt sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, nustatyti 3 mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti. Nurodė, kad AB DNB NORD bankas 2008-01-28 kreditavimo sutartimi Nr. K-2408-2008-05 jam suteikė 260658,01 EUR kreditą. Kreditui apsaugoti 2008-01- 29 Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje buvo įregistruota A. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), hipoteka. 2010-01-20 kreditorius kreipėsi su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš pareiškėjo, nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus, nes jis pilnai savo įsipareigojimų neįvykdė. Kreditorius perėmė žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 1380000 Lt, dvi negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), už 175760 Lt. Šiai dienai pareiškėjo įsiskolinimas vykdomojoje byloje Nr. 0008/10/01777 sudaro 907357,01 Lt AB DNB bankui bei 173,31 Lt vykdymo išlaidų antstoliui Irmantui Gaideliui. Be to, pareiškėjas skolingas Valstybinei mokesčių inspekcijai nekilnojamojo turto mokesčio už 2009-2011 m. 1752 Lt. Pareiškėjo skolos iš viso sudaro 909282,32 Lt, kurių jis grąžinti neturi galimybių: jis neturi jokio turto, neturi darbo, ieško galimybių įsidarbinti užsienyje, nemato galimybių tiek uždirbti ateityje, todėl mano esantis nemokus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui A. Š.. Konstatavo, kad pareiškėjo A. Š. skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytas 25 LR Vyriausybės patvirtintas MMA. Kadangi pareiškėjas yra skolingas AB DNB bankui 732959,46 Lt skolos, 174397,55 Lt palūkanų, paskaičiuotų nuo 2010-03-15 iki 2014-02-04, antstoliui Irmantui Gaideliui-173,31 Lt vykdymo išlaidų (b.l. 7-8), Valstybinei mokesčių inspekcijai - 2390,41 Lt nekilnojamojo turto mokesčių ir delspinigių (b.l. 44-46, 85), pareiškėjas šiuo metu neturi jokio nekilnojamojo turto, pinigų sąskaitose, santaupų (b.l. 11-23, 25, 47-48, 58-69), pareiškėjo vardu registruota transporto priemonė FORD ESCORT, jo teigimu perleista giminaičiui (b.l. 82), sprendė, jog pareiškėjas šiai dienai yra nemokus. Konstatavo, kad ieškovas nepaaiškino ir įrodymais nepagrindė, nei kada jam šis kreditas tiksliai buvo išmokėtas, nei kokioms konkrečioms vartojimo reikmėms jis ėmė kreditą, nei kokioms konkrečioms reikmėms jis kreditą faktiškai panaudojo ir kada jį panaudojo. Pareiškėjas įrodymų pagrįsti aplinkybei, jog jis Vokietijoje 1800 EUR pajamų neteko 2008 m. pradžioje dėl krizės į bylą nepateikė. Iki 2008-01- 28 kreditavimo sutarties Nr. K-2408-2008-05 su AB DND NORD banku pasirašymo pareiškėjas turėjo paėmęs dar kelis kreditus, kuriuos grąžino: pirmąjį 2005-11-03, antrąjį 2008-04-01, kas leidžia teigti, jog pareiškėjas jo gaunamas pajamas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, neturėdamas kitų kreditorinių įsipareigojimų, nepilnamečių vaikų ar kitų išlaikomų asmenų, galėjo nukreipti kreditui pagal 2008-01-28 kreditavimo sutartį Nr. K-2408-2008-05 dengti. Nors pareiškėjas teigė, kad tam tikras įmokas jis iš pradžių mokėjo, tokių įrodymų į bylą nepateikė. Be to, iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad iki pareiškėjui sudarant 2008-01-28 kreditavimo sutartį Nr. K-2408-2008-05 pareiškėjas įsipareigojo suteikti 186522,02 EUR paskolą UAB „Diatomas“ (b.l. 124). Į bylą pareiškėjas taip pat nepateikė pakankamų įrodymų, pagrindžiančių jo aktyvius veiksmus, pastangas gauti pajamų kreditui grąžinti nuo 2010 m., kuomet buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (CPK 178 str.). Pareiškėjas pateikė 2014-07-11 darbo sutartį, sudarytą su MB Victory Trade (b.l. 91-92), pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo pradėti dirbti Lietuvos Respublikoje nuo 2014-07-14, tačiau patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis nustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka valdyba nebuvo informuota apie pareiškėjo įdarbinimą, atlyginimo jam mokėjimą (b.l. 121). Teismo vertinimu, pareiškėjas, žinodamas savo gaunamas pajamas, turimą turtą (savo įsipareigojimų pagal minėtą kreditavimo sutartį vykdymą pareiškėjas užtikrino ne tik savo, bet ir trečiojo asmens turtu, kuris šioje byloje, nepaisant CK 4.195 str. 2 d., nėra nurodytas kreditoriumi), veikdamas sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, 2008-01-28 kreditavimo sutarties Nr. K-2408-2008-05 sudarymo, o vėliau jos galiojimo metu, privalėjo suvokti, jog tokio dydžio įsipareigojimų pagal iš pat pradžių sulygtas sąlygas, terminus jis niekaip negalės grąžinti kreditoriui ir imtis visų priemonių neigiamoms pasekmėms sumažinti, tačiau to nepadarė, o veikė neatsakingai ir neatidžiai paimtą kreditą naudodamas turtui kitų vardu įsigyti. Sprendė, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui - atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pareiškėjui iškelti bankroto bylą atsisakė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teismui netenkinus šio prašymo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Byloje nebuvo ištirtos ir įvertintos objektyvios aplinkybės dėl kredito sutarties sudarymo, paskolos naudojimo Lietuvoje ir Ukrainoje, pareiškėjo pastangų ir veiksmų siekiant vykdyti prisiimtus įsipareigojimus grąžinant kreditą. Pareiškėjo pateikti žodiniai paaiškinimai nebuvo įvertinti kaip pagrindžiantys reikšmingas bylos aplinkybes.
2. Pareiškėjo nesąžiningumas negalimas. Teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui ir byloje pareiškėjo įrodinėtinas aplinkybes. Apeliantas grąžino 2005 m. ir 2006 m. paimtas paskolas, paskolos nebuvo imamos siekiant nuslėpti turimus įsipareigojimus kitiems bankams. Teismas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo įrodinėti aplinkybes, kad paskola buvo paimta vartojimo reikmėms. Bankas įvertino riziką dėl galimos paskolos negrąžinimo.
3. Teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti aplinkybę, jog pareiškėjas mokėjo palūkanas pagal kredito sutartimi suteiktą paskolą, apeliantas šiai aplinkybei pagrįsti pridėjo mokėjimo pavedimus. Apeliantas taip pat pateikė įrodymus apie pajamas Vokietijoje. Be to, apeliantas buvo pateikęs 2014-07-11 darbo sutartį, o tai, kad darbdavys nėra pranešęs apie tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai yra jo, o ne apelianto, atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į atskirąjį skundą pareikė naujus įrodymus. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apelianto ir pareiškėjo įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.
Dėl bankroto bylos iškėlimo
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo iškelti apeliantui A. Š. bankroto bylą.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (MMA).
Įstatymu įtvirtinta fizinio asmens nemokumo sąlyga apima dvi puses: 1) fizinis asmuo negali vykdyti savo įsipareigojimų, 2) įsipareigojimų, kurių fizinis asmuo negali įvykdyti, apimtis turi viršyti 25 MMA. Todėl tam, kad galima būtų prieiti išvados, jog asmuo yra nemokus, turi būti nustatyta tiksli skolų ir pareiškėjo turimo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis.
Bankroto bylos fiziniam asmeniui iškeliama nustačius, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų (FABĮ 6 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo įsiskolinimai sudaro 909 920,73 Lt, tuo tarpu pareiškėjas neturi jokio nekilnojamojo turto, pinigų sąskaitose, santaupų, o automobilį, apelianto teigimu jis perleidęs giminaičiui. Atsižvelgiant į turimų piniginių įsipareigojimų mastą, kuris viršija FABĮ nustatytą 25 MMA dydį, bei trukmę, t.y. jog šių piniginių prievolių mokėjimo terminai yra suėję, taip pat įvertinus pareiškėjo turimo turto bei gaunamų pajamų apimtį, pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti pareiškėjo nemokumą.
Kaip jau buvo minėta FABĮ nuostatų prasmė ir esmė yra ta, kad šio įstatymo nuostatų taikymas ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas (ar neiškėlimas) konkrečiam asmeniui turi sudaryti visas sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, tačiau užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą ir visais atvejais yra būtina siekti teisingos tiek asmens (skolininko), tiek jo kreditorių interesų pusiausvyros, nepiktnaudžiaujant suteiktomis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ir nustatęs fizinio asmens nemokumą, teismas privalo atsisakyti iškelti šio asmens bankroto bylą, jeigu nustato nors vieną iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų pagrindų. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas žinodamas savo gaunamas pajamas, turimą turtą, veikdamas sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, 2008-01-28 kreditavimo sutarties Nr. K-2408-2008-05 sudarymo, o vėliau jos galiojimo metu, privalėjo suvokti, jog tokio dydžio įsipareigojimų pagal iš pat pradžių sulygtas sąlygas, terminus jis niekaip negalės grąžinti kreditoriui ir imtis visų priemonių neigiamoms pasekmėms sumažinti, tačiau to nepadarė, o neapibrėžtiems tikslams, veikė neatsakingai ir neatidžiai paimtą kreditą naudodamas turtui kitų vardu įsigyti, ne tik nesiėmė veiksmų gauti nuolatinių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, kreditui grąžinti, bet ir gautas pajamas nukreipdavo ne vienintelės ir didžiausios skolos sumažinimui, o byloje neįvardintiems tikslams.
Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino žodinių paaiškinimų dėl kredito sutarties sudarymo, paskolos naudojimo Lietuvoje ir Ukrainoje, pareiškėjo pastangų ir veiksmų siekiant vykdyti prisiimtus įsipareigojimus grąžinant kreditą, taip pat nebuvo aktyvus ir nesiėmė priemonių nustatyti minėtų duomenų. Šie apelianto argumentai atmestini. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas itin nenuosekliai dėstė aplinkybes kokiu tikslu ir kaip buvo naudojamas kreditas (teigė, kad jis kūrė verslą Ukrainoje, vėliau Lietuvoje (kokį konkrečiai verslą, su kuo tiksliai, nuosekliai paaiškinti negalėjo), pirko Ukrainoje žemės sklypą, dėl ko vėliau kilo teisminiai ginčai (koks tai buvo žemės sklypas, kieno vardu ir už kokią sumą jis buvo pirktas, kokio pobūdžio buvo teisminiai ar neteisminiai ginčai ir kuo jie baigėsi paaiškinti negalėjo), naudojo kreditą asmeniniams poreikiams dėl keliavimo iš Vokietijos į Lietuvą, Ukrainą, pragyvenimui, kt.), jokių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad reikalavimas teismui būti aktyviam bankroto bylose, negali būti suprantamas ir aiškinamas kaip teismo prievolė už pačią šalį aiškintis konkrečias bendro pobūdžio šalies teiginius pagrindžiančias aplinkybes ir rinkti jas patvirtinančius įrodymus. Pareiga pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių spręsti kilusių neaiškumų, reikalaudamas pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus, o iš karto darė nepagrįstas ir klaidingas išvadas neištyręs aplinkybių, atmestini. Kaip jau ir buvo minėta, objektyvių duomenų leidžiančių neabejoti pareiškėjo sąžiningumu ir patvirtinančių pareiškėjo nemokumo atsiradimo aplinkybes nėra, todėl teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas išvadas.
Apeliantas nurodo, kad teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti aplinkybę, jog pareiškėjas mokėjo palūkanas pagal kredito sutartimi suteiktą paskolą ir tam pagrįsti pridėjo naujus įrodymus – memorialinių orderių kopijas (2 t. 15-28). Iš šių kopijų matyti, kad apeliantas 2008 m. palūkanas ir delspinigius už paskolą mokėjo, tačiau vėliau savo įsipareigojimų nevykdė, todėl 2010 m. kovo 19 d. Alytaus rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo nutartimi buvo leista iš varžytinių parduoti apelianto ir V. P. įkeistas patalpas ir žemės sklypą. Taigi, nors apeliantas ir nurodo, kad mokėjo palūkanas už paimtą paskolą, tačiau šią pareigą vykdė tik 2008 m., įrodymų, kad apeliantas būtų mokėjęs palūkanas vėliau į bylą nėra pateikta.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2008 m. sausio mėnesio gaudavo mažesnį atlyginimą, apie 400 eurų. Kaip matyti iš apelianto naujai pateiktų įrodymų – duomenų apie Vokietijoje gaunamas pajamas 2008-2012 m. – matyti, kad apelianto darbo užmokestis buvo apie 400 eurų. Taip pat apeliantas pateikė prašymo dėl verslo liudijimo išdavimo kopiją, kurioje nurodyta, kad veiklos pradžia 2013-01-02, 2013 metų ir 2014 metų pirmojo pusmečio ūkinės komercinės veiklos ataskaitų kopijas, kuriose nurodyta, kad 2013 m. apeliantas gavo 70 405,58 eurų grynojo pelno, o 2014 m. pirmą pusmetį 29 348,21 eurų grynojo pelno. Nors, kaip nurodo apeliantas, jis dirba Lietuvoje, tačiau kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, apeliantas Lietuvos Respublikoje nedirba, negauna jokių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais ir nors į bylą pateikta 2014-07-11 darbo sutartis, sudaryta su MB Victory Trade (b.l. 91-92), tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nebuvo informuota apie pareiškėjo įdarbinimą, atlyginimo jam mokėjimą, kas kelia abejonių tokios sutarties realumu (b.l. 121). Be to, iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad iki apeliantui sudarant 2008-01-28 kreditavimo sutartį Nr. K-2408-2008-05 apeliantas įsipareigojo suteikti 186 522,02 eurų paskolą UAB „Diatomas” (b.l. 124). 2008-12-08 atgavęs pastarąsias lėšas (b.l. 125), apeliantas, šių lėšų kreditoriniam įsiskolinimui padengti nepanaudojo.
Teismas sprendžia, kad apeliantas jau 2008 m. prašydamas suteikti vartojimo paskolą turėjo suvokti, jog tokio dydžio įsipareigojimų pagal sutartį jis niekaip negalės grąžinti kreditoriui ir imtis visų priemonių neigiamoms pasekmėms sumažinti, tačiau to nepadarė, nes, nors ir gaudamas pajamų, skolų kreditoriams negrąžino. Taigi, apeliantas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti, ir tai žinodamas pats sau sukėlė nemokumą. Tokie pareiškėjo veiksmai, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme.
Viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Visos anksčiau išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti apelianto nesąžiningumą pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna/neketina gauti daugiau pajamų, o tai reiškia neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas negalėtų vykdyti įstatyme nustatytos procedūros.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.