- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-25
- Bylos Nr.
- AN2-36-806/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01728-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. Ž., "Grassor"
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 7.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarimu R. Ž. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1500 Eur dydžio bauda.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarimą ir R. Ž. atžvilgiu administracinio nusižengimo bylą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nutraukti, nesant administracinio nusižengimo įvykio ir sudėties.
4. Skunde nurodoma, kad teismas nenustatinėjo VMI skolos atsiradimo ir skolos dengimo aplinkybių, todėl nutarime iš esmės analizuojama pareiga kelti bankroto bylą, tačiau ne paties kreditorinio reikalavimo dengimas ir atsiradimas. Teismas pažymėjo, kad skola buvo dengiama, todėl tuo vadovaujantis buvo privaloma atskleisti visas nemokumo aplinkybes, siekiant kvalifikuoti ANK 120 straipsnio sudėtį. VMI neįrodė (tą pažymėjo ir teismas) to, kad neiškėlus bankroto bylos 2019 m. lapkričio mėn. skola padidėjo, nes iš pateiktų dokumentų laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2020-04-01 pareiškėjas gavo 372,67 Eur, kas sudaro dalį skolos, tuo tarpu nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2020‑01‑01 pareiškėjui buvo sumokėta 1 535,54 Eur. Taigi, pareiškime nėra pateikiami tikslūs duomenys, kadangi pareiškėjas nurodo, kad nuo 2019-11-19 buvo išieškota 165,02 Eur, tuo tarpu dokumentai patvirtina, kad nuo 2019-11-19 pareiškėjas gavo 390 Eur.
5. Pažymima, kad pareiškėjas skaičiuoja skolą tik šiai dienai, nors pareiškime matyti, kad 2019-11-28 raštu Nr.(23.31-08)467-197679 buvo nurodyta nurašyti 2 265 Eur; 2019-12-05 raštu Nr.(23.31-08)467-202900 buvo nurodyta nurašyti 64,74 Eur; 2020-01-20 raštu Nr.(23.31-08)467-7837 buvo nurodyta nurašyti 1 141,08 Eur; 2020-03-05 raštu Nr.(23.31-08)467-37963 buvo nurodyta nurašyti 54,79 Eur; 2020-08-12 raštu Nr.(23.31-08)467-49842 buvo nurodyta nurašyti 8557,60 Eur; tik 2020‑09-22 raštu Nr.(23.31-08)467-53522 buvo nurodyta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 11 640,96 Eur. Iš pareiškėjo nurodytų dokumentų nėra suprantama, kodėl pareiškėjas laiko pareigos kelti bankroto bylą nevykdymu 2019 m. lapkričio mėn., jei tik 2019-11-28 kilo pareiga mokėti 2 265 Eur. Iš minėtų dokumentų akivaizdu, kad teismo minima 11 554,16 Eur skola atsirado tik 2020‑09-22, todėl R. Ž. pareigos kelti bankroto bylą neturėjo nei 2019 m. lapkričio mėn., nei 2020 m. antrojo ketvirčio pradžioje, nes 2019 m. pabaigoje buvusi skola didžiąją dalimi buvo padengta iki 2020 m. pirmojo ketvirčio pabaigos, o esminė skolos dalis atsirado tik 2020 metų antrą pusmetį, todėl nėra suprantama, kokiu pagrindu nemokumo pareiga buvo nustatyta antrąjį ketvirtį, jei faktinės aplinkybės grindžia vėlesnį skolos atsiradimą. Pateikti dokumentai pirmosios instancijos teismui pagrindžia, kad skola buvo dengiama, todėl ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę.
6. Teigiama, kad Lietuva, reaguodama į susidariusią situaciją dėl karantino, skubiai priėmė vienokio ar kitokio pobūdžio nemokumo procesus suspenduojančius teisės aktus, paprastai laikinai sustabdant būtent vadovų pareigą kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo ir taip sukuriant tam tikrą laikiną apsaugą nuo bankrotų. Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pirmojo karantino režimo šalyje paskelbimo, 2020 m. balandžio 21 d. buvo priimtas ir 2020 m. balandžio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas. Įstatymu laikinai - karantino metu ir 3 mėnesius po to, kai atšaukiamas karantinas, sustabdyta JANĮ nustatyta vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo, arba bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka. Tokia nuostata laidavo paveiktų įmonių vadovams galimybę visą dėmesį pandemijos akivaizdoje sutelkti į savo verslo gaivinimą ar perorganizavimą, nesibaiminant atsakomybės už JANĮ nustatytų pareigų nevykdymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. lapkričio 7 d. buvo paskelbtas antrasis karantinas. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad R. Ž. kilo pareiga inicijuoti nemokumo bylą būtent įsigaliojus įstatymui, kuris atleido jį nuo šios pareigos vykdymo. R. Ž. teismo posėdžiuose akcentavo karantino įtaką bendrovei. Bendrovė teikė buhalterinės apskaitos ir mašinų nuomos paslaugas SORETTO grupės įmonėms, minėta grupė iš esmės susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl buvo aktyviai ieškota naujų klientų. Vienas iš perspektyviausių surastų klientų buvo UAB „Eurosoft“, kuri nuo 2020 metų bendrovei turėjo garantuoti 1 200 Eur pajamų kas mėnesį. Šiuo atveju nėra suprantama, kodėl 2020 metų antrąjį ketvirtį R. Ž. atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą, jei 2020 metų sausio ir kovo mėnesiais skola VMI buvo dengiama, teismui buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad 2019 m. lapkričio mėn. buvo planuota gauti 673,97 Eur pajamų; 2019 m. gruodžio mėn. buvo planuota gauti 663,98 Eur pajamų; 2020 m. sausio mėn. buvo planuota gauti 775,61 Eur pajamų; 2020 m. vasario mėn. buvo planuota gauti 1029,71 Eur pajamų; 2020 m. kovo mėn. buvo planuota gauti 794,97 Eur pajamų. Byloje buvo pateikti išsaugoti bendrovės banko sąskaitos išrašai nuo 2019‑10-08 iki 2020-03-10, kurie patvirtina, kad su UAB „G.“ 2019‑10‑10 atsiskaitė UAB „Soretto furniture EU“ 1600 Eur sumoje, 2019-11-05 UAB „Soretto construction EU“ 1900 Eur sumoje, 2019-11-15 UAB „Soretto furniture EU“ 120 Eur sumoje, 2020‑01-02 UAB „Nikanoros baldai“ 432,07 Eur sumoje, 2020-01-10 UAB „Martonas“ 140 Eur sumoje, UAB „Heliopolis” 45,97 Eur sumoje. Taigi, iš esmės vertinant nemokumo momentą, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad bendrovė planavo gauti pajamų, teikė sąskaitas, R. Ž. siekė mokėti ir padengti skolą VMI. Taip pat, 2020 m. pirmajame pusmetyje ne tik skola buvo dengiama, tačiau ji netapo didesnė. Skola VMI iš esmės atsirado tik 2020 metų antrajame pusmetyje, kai Bendrovė buvo išregistruota iš PVM registro.
7. Teigiama, kad UNCITRAL Nemokumo teisės teisėkūros gairėse nurodoma, kad skolininko nemokumo sąvoka gali būti apibrėžiama pagal likvidumo testą - skolininko negalėjimą įvykdyti prievolių, taip pat pagal balanso testą, kai skolininko įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Teigiama, kad likvidumo testas - labiausiai paplitęs, kurį taikant, skolininko nemokumo procesas gali būti pradedamas pakankamai anksti, sudarant prielaidas minimizuoti turto išeikvojimą, taip pat taikant šį testą, sudaromos pakankamai palankios galimybės pasinaudoti nemokumo procedūromis. Tuo tarpu balanso testas, kai jis taikomas kaip savarankiškas pagrindas nemokumo procedūroms pradėti, gali tik paskatinti vėlesnius nemokumo procesus. Be to, šis testas turi nemažai trūkumų dėl turto vertinimo neaiškumų, galimai nepatikimų finansinių ataskaitų duomenų, papildomo ekspertų poreikio dėl turto rinkos kainos nustatymo. Remiantis balanso testu, paslaugų įmonės gali būti laikomos faktiškai nemokiomis dėl turto trūkumo, netgi jei verslas iš esmės yra gyvybingas, kitu atveju - verslas gali turėti ir teigiamą balansą, tačiau neturėti grynųjų lėšų veiklai vykdyti. Taikant balanso testą, restruktūrizavimo galimybių praktiškai nebelieka, o užtikrinti skolininko turto masės maksimizavimą yra pakankamai sudėtinga. Tačiau, kaip nurodoma tarptautinėse rekomendacijose, gali būti tikslinga taikyti balanso testą kartu su likvidumo testu. Tokiu atveju balanso testas gali būti naudingas, nustatant nemokumą, vertinant tai, ar turto (kaip jis bebūtų vertinamas) pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję. Kai kuriose jurisdikcijose minėti testai vartojami kartu įvairiais būdais, pvz. gali būti numatytas reikalavimas, kad skolininkas ne tik negalėtų vykdyti įsipareigojimų, bet ir turėtų būti per daug įsiskolinęs, o per didelis įsiskolinimas būtų suprantamas kaip skolininko negalėjimas įvykdyti prievolių, kurių mokėjimo terminai suėję, dėl to, kad jo įsipareigojimai viršija turtą. Toks nemokumo įvertinimas geriau atskleistų skolininko esamą ir būsimą finansinę padėtį. Pažymima, kad nemokumo teisinis reguliavimas gali nustatyti, kad taikomas tiek likvidumo, tiek balanso testai, ir tokiais atvejais procedūros galėtų būti pradedamos, kai vienas iš testų gali būtų patenkinamas.
8. Pažymima kasacinio teismo praktika, pagal kurią juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-680-241/2020). Bankroto (nemokumo) bylų nagrinėjimas turi viešąjį interesą iš verslo rinkos pašalinti būtent realiai nemokias įmones, kuo efektyviau apginti kreditorių, o taip pat paties skolininko interesus - užkirsti kelią tolesniam tokios įmonės skolų didėjimui, dėl to nustačius, kad įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2081-798/2017). Bankroto (nemokumo) procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant įstatyme įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus bei kitus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).
9. Teigiama, kad nemokumo teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas taip, kad būtų užtikrinama su nemokumo problemomis susidūrusių gyvybingų įmonių apsauga, jų išlaikymas ir negyvybingų, neefektyvių įmonių operatyvus pašalinimas iš rinkos. Europos teisės instituto parengtoje apžvalgoje „Verslo gelbėjimas nemokumo teisėje“ (ang. Rescue of Business in Insolvency Law) pripažįstama, kad kai skolininko verslas yra gyvybingas (ang. viable), verslo išgelbėjimas išlaiko gyvybingą ekonomikos struktūrą (įskaitant darbo vietas) (ang. Instrument of the European Law Institute, Rescue of Business in Insolvency Law, 2017). Gyvybingumo samprata turi būti aiškinama, visų pirma, pagal restruktūrizavimo proceso tikslus. JANĮ tikslas yra sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020). Remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, užsienio doktrina, pažymima, kad nagrinėjamu atveju teismas iš esmės turėjo įvertinti R. Ž. pateiktus dokumentus ir nurodytas aplinkybes, o ne formaliai vertinti bendrovę. Aukščiau nurodytos aplinkybės bei dokumentai patvirtina, kad 2020 metų pirmąjį pusmetį bendrovė gavo pajamų, teikė paslaugas, teikdavo apmokėjimui sąskaitas, todėl ji buvo gyvybinga. Skola VMI tuo metu nesiekė 3 000 Eur, todėl akivaizdu, kad nuolat ją dengiant (nuo 2019 metų spalio iki 2020 metų vasario mėnesių buvo sumokėta beveik 2 000 Eur) bendrovė 2020 metų antrąjį ketvirtį nebuvo nemoki. Taigi, 2020 metų pirmąjį pusmetį bendrovė atsiskaitinėjo su kreditoriumi, todėl akivaizdu, kad ji buvo moki VMI atžvilgiu.
10. Nurodoma, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017; 2AT-10-648/2019 ir kt.). Administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6- 788/20201). Taigi, priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės.
Šalies argumentai
11. Apeliantas daro išvadas, kad: VMI viso proceso metu palaikė savo teiginius, kad R. Ž. kilo pareiga inicijuoti nemokumo bylą 2019 metų lapkričio mėnesį, teismas nurodė, kad tokia pareiga kilo 2020 metų antrojo ketvirčio pradžioje, todėl nuoseklios pozicijos šioje byloje nebuvo; VMI kreditorinis reikalavimas susidarė tik 2020 metų antrajame pusmetyje, t. y. trečio ketvirčio pabaigoje; VMI įsiskolinimas iki 2020 metų antrojo pusmečio buvo dengiamas, todėl likvidumo testo aspektu analizuojant bendrovės nemokumo būklę, nėra teisinio pagrindo manyti, kad R. Ž. kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą 2020 metų antrojo ketvirčio pabaigoje; nėra faktinių pagrindų, kurie leistų daryti betarpišką išvadą, kad pareiga inicijuoti nemokumo bylą kilo būtent 2020 metų antrojo ketvirčio pradžioje, kadangi tokių įrodymų teismas netyrė, taip pat R. Ž. nebuvo informuotas, kad būtent jam reikia rinkti šio laikotarpio įrodymus, kurie grįstų jo kaltės nebuvimą; analizuoti nemokumo testai pagrindžia, kad bendrovė buvo gyvybinga ir likvidi, veiklą vykdė, planavo naujus klientus, kurie turėjo generuoti stabilias pajamas, tačiau dėl nuo bendrovės ir valdymo organų nepriklausančių priežasčių perspektyvūs planai buvo neįgyvendinti. Remiantis nurodytomis išvadomis mano, kad nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti objektyviųjų ANK 120 straipsnio požymių.
12. Pabrėžiama, kad šioje byloje egzistavo trejopo pobūdžio nuomonės, VMI nuomone nemokumo pareiga kilo 2019 metų lapkričio mėn., teismas konstatavo 2020 metų antrojo ketvirčio pradžią, tuo tarpu pareiškėjas manė, kad jo pareiga sutapo su inicijuotu bankrotu 2021 metais, todėl pasisakant dėl R. Ž. supratimo ir valios išraiškos, atkreipia dėmesį, kad net teisės profesionalų nuomonė šioje situacijoje yra išsiskirianti, todėl asmeniui tai suprasti yra dar labiau sudėtinga. Iš teismo nutarimo nėra suprantama, kodėl teismas pasirinko būtent šį laikotarpį.
13. Nurodoma, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Remiantis ANK 569 str. l d. įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Pagal ANK 569 str. 4 d. nurodoma, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014).
14. Teigiama, kad šiuo atveju kvalifikuojant ANK 120 straipsnyje numatytą nusižengimą buvo būtina nustatyti JANĮ nurodytą nemokumo momento egzistavimą, todėl dar 2020 metų antrąjį ketvirtį esant gyvybingai, gaunant pajamas, jas prognozuojant bei atsiskaitant su VMI, nebuvo jokio suvokimo apie bankroto bylos iniciavimą, todėl nėra faktinio pagrindo manyti, kad R. Ž. suprato, kad tokią pareigą tuo metu turi, taip pat šioje byloje matyti, kad VMI taip pat turėjo kitokį šios situacijos suvokimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo manyti, kad R. Ž. suprato savo pareigą 2020 metų antrojo ketvirčio pradžioje, kadangi bendrovė neatitiko nemokios bendrovės statuso.
Atsiliepimas
15. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo Jono Čebelio atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma R. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad VMI į bylą pateikti mokesčių apskaitos informacinės sistemos balanso išrašai nuo 2019-11-28 iki 2021-03-04 pagrindžia VMI poziciją, jog priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš bendrovės sąskaitų ir turto vykdomas jau nuo 2019-11-28, nepriemoka šiuo laikotarpiu tik didėjo, kas leidžia daryti išvadą, jog bendrovė jau nuo 2019-11-28 turėjo finansinių sunkumų. Jei bendrovės vadovas (vadovu dirbo nuo 2019-05-31) būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, įsipareigojimai mokesčių administratoriui būtų mažesni, todėl savo neveikimu bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus VMI interesus. Byloje esantys įrodymai paneigia R. Ž. teiginius, kad skola nedidėjo.
17. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nutarime teisingai nurodė, jog skola VMI iki 2020 m. liepos mėn. augo ir išaugo iki 11 554,16 Eur, ji nemažėjo ir dengiama nebuvo, o jei ir buvo, tai jos nepakako žymiai sumažinti VMI skolą, 2020 m. balandžio 17 d. bendrovė buvo išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, 2020 m. pradžioje įmonėje nebeliko nė vieno darbuotojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė tapo nemoki 2020 m. antrojo ketvirčio pradžioje, nes pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį bendrovė gana ilgą laiką – daugiau kaip metus negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių VMI. Dėl to R. Ž., aiškiai matydamas blogėjančią bendrovės būklę ir būdamas įmonės vadovas, kuris turi pareigą dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, geriausiai žinodamas (privalėdamas žinoti) įmonės finansinę padėtį, privalėjo inicijuoti nemokumo procesą nuo 2020 m. antro ketvirčio pradžios.
18. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė R. Ž. argumentą, jog jis pareigos inicijuoti bendrovei bankrotą 2020 m. neturėjo, kadangi šalyje buvo taikomas Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas ir bankroto inicijavimo pareiga nebuvo taikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo. Šis įstatymas taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Taigi įstatymo lengvatomis gali pasinaudoti tik juridiniai asmenys, kurių nemokumo ar finansinių sunkumų priežastis yra koronaviruso plitimas bei valstybės dėl to nustatyti verslo veiklos ribojimai. Be to, nemokia bendrovė turi tapti po 2020 m. kovo 16 d., ankstesnis nemokumo momentas eliminuoja šio įstatymo taikymą. Nesant šių dviejų sąlygų, bendrovės vadovas negali pateisinti nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šio įstatymo nuostatomis, tuo pačiu, nestabdomas ir juridinio asmens nemokumo procesą inicijavusiam kreditoriui susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo terminų (nuo 15 iki 30 dienų) skaičiavimas. Tai, kad bendrovės nemokumo priežastis nėra COVID 19 viruso plitimas bei valstybės dėl to nustatyti verslo veiklos ribojimai, patvirtina šie duomenys: UAB „G.“ mokestinė nepriemoka susidarė: GPM už 2019 m. lapkričio, gruodžio mėn., 2020 m. kovo mėn., deklaruotas PVM už 2018 m. lapkričio, gruodžio mėn., 2019 m. liepos ir spalio mėn., 2020 m. balandžio mėn. pagal pateiktas deklaracijas. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės finansinė būklė pradėjo blogėti dar tuo metu, kai pandemijos nebuvo, t. y. dar 2019 m., taigi R. Ž. netaikytinos šio įstatymo nuostatos. Šios nuostatos netaikytinos dar ir dėl to, kadangi R. Ž. apskritai nesiėmė jokių veiksmų, sudarančių nemokumo proceso inicijavimą, numatytų JANĮ 6 straipsnio dalyje, t. y. visų pirma, informuoti juridinio asmens dalyvius ir inicijuoti nemokumo procesą, t. y. pateikti pareiškimą kreditoriams ir pasiūlyti jiems sudaryti susitarimus dėl pagalbos suteikimo. Tokių veiksmų R. Ž. nesiėmus, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos minėto įstatymo nuostatos.
19. Institucija laiko nepagrįstais ir apelianto teiginius, jog įmonė buvo gyvybinga ir moki. Pažymima, kad pagal teismų praktiką įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbus ne tik pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, ji gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės į balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011). Ir atvirkščiai – nustačius, kad įmonės turimo turto vertė yra faktiškai didesnė (remiantis nekilnojamojo turto rinkos verte ir pan.) nei į balansą įrašyto turto vertė, atsižvelgiant į įmonės ketinimus tęsti veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes, įmonė gali būti pripažinta mokia. Būtent dėl to pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto/nemokumo bylos iškėlimo nustatyta įmonės vadovui, nes šis subjektas geriausiai žino faktinę įmonės finansinę padėtį. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento ir jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
20. Nurodoma, kad mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, įmonės paskutinis darbuotojas atleistas 2020-01-31. Įmonė savo gyvybingumą grindžia pridedamomis išrašytomis sąskaitomis. Atkreipiamas dėmesys, kad šios sąskaitos ne tik, kad nepasirašytos, t. y. negaliojančios, dar daugiau, jas išrašė įmonėje nuo 2019-11-14 nebedirbantis asmuo, o 2020-09-01 įmonės sąskaitų uždarymas paneigia visus buvusio vadovo teiginius, jog įmonė stengėsi atkurti mokumą ir padengti mokestines prievoles. Teismas nutarime teisingai pastebėjo, kad R. Ž. į bylą pateikti dokumentai niekaip nepaneigia Vilniaus apygardos teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuotų faktų, t. y. jog 2020 m. įmonės įsipareigojimai kelis kartus viršijo bendrovės turimo turto vertę. Tai, kad, anot R. Ž., jo vykdomi įmonės gelbėjimo veiksmai turėjo padėti atsigauti įmonei, paneigia ir tai, kad įmonės skola VMI tik didėjo. R. Ž. nepateikė jokio raštiško ir aiškaus plano, kurio pagalba įmonė galėtų sėkmingai tęsti ūkinę komercinę veiklą, nepateikė ir kitų įrodymų, kurie pagrįstų R. Ž. veiksmus, siekiant realiai atkurti įmonės mokumą, padegti nors dalį įsiskolinimų VMI.
21. Institucija mano, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius bei pagrįstai individualizavo apeliantui skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
22. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nurodo, kad jam aktualiu laikotarpiu nebuvo kilusi pareiga inicijuoti UAB „G.“ bankroto bylą. Atsižvelgiant į tai, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šia apimtimi.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir teismui pateiktoje administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Ž. kaltu padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, padarė pagrįstas išvadas ir teisingai taikė įstatymą.
24. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, be kita ko, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu teismui. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose.
25. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Šiuo įstatymu nemokumo procesas apibrėžiamas kaip juridinio asmens restruktūrizavimas arba bankroto bylos iškėlimas.
26. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vilniaus apygardos tesimo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi, kuria UAB „G.“ iškelta bankroto byla, šios sąlygos nustatytos ir nėra ginčijamos. Kita vertus, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kada bendrovė tapo nemoki ir įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
27. Kaip minėta, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su įmonės nemokumu. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Tai alternatyvios sąlygos ir esant bent vienai iš jų juridinis asmuo laikomas nemokiu. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl juridinio asmens nemokumo, taip pat atsižvelgiama ir kitas aplinkybės, be kita ko, ar įmonė vykdo pelningą veiklą ir geba turimomis priemonėmis padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, t. y. atsižvelgiama į įmonės finansinius duomenis ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.
28. Pagal formuojamą teismų praktiką, juridinio asmens nemokumas siejamas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus jos finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-17-511/2020, Nr. 2AT-2-303/2021).
29. Pastebėtina, jog bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, kuo greičiau apsaugoti tokios įmonės kreditorių ir paties juridinio asmens interesus. Dėl to įmonės vadovas privalo nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai nemokiai įmonei iškėlimo. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš JANĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Atitinkamai JANĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant juridinio asmens nemokomo tikimybei, juridinio asmens vadovas turi: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą; 2) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti; 3) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą; 4) vykdyti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas pareigas. Nurodytos juridinio asmens vadovo pareigos yra imperatyvios ir įstatymas nenustato jokių išimčių, kada vadovas gali nevykdyti nurodytų pareigų. Jų nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, be kita ko, tikėjimu, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan.
30. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės vadovui todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos, arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416-469/2015, Nr. 3K-3-170-219/2020 ir kt.).
31. Taigi, vertinant, ar R. Ž. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, būtina nustatyti, kada UAB „G.“ tapo nemoki, kaip tai apibrėžta JANĮ.
Žemesnės instancijos teismas
32. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi UAB „G.“ buvo iškelta bankroto byla, nustačius, jog UAB „G.“ yra nemoki, nes įmonės 2020 m. ir 2021 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti įsipareigojimai (121 933 Eur ir 90 807 Eur) viršija turimo turto vertę (29 841 Eur ir 3282 Eur). Nutartyje taip pat konstatuota, kad UAB „G.“ turimo turto vertė kasmet aiškiai mažėjo (2016 m. – 54 073 Eur, 2020 m. – 29 841 ir 2021 m. balandžio mėn. – 3 8282 Eur), tačiau įsipareigojimų mastas tiek 2020 m., tiek 2021 m. išliko gana didelis – 121 933 Eur ir 90 807 Eur, įmonė neišgali laiku atsiskaityti su kreditoriais, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad vykdytų kokią nors ūkinę komercinę veiklą. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad 2021 m. balandžio 16 d. įmonėje nebuvo dirbančių asmenų. Turimų įsipareigojimų mastas, lyginant su turimu turtu, gaunamu pelnu, yra daug didesnis. Duomenų apie tai, kad įmonės finansinė padėtis galėtų pagerėti, jog jos piniginės prievolės galėtų būti įvykdytos ateityje, nėra.
33. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aktualiu laikotarpiu pasikeitusį įstatyminį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą pakeitusį JANĮ) ir kitas bylos aplinkybes, be kita ko, tai, kad įmonės skola VMI nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2020 m. liepos mėn. augo ir išaugo iki 11 554,16 Eur, ji nemažėjo ir dengiama nebuvo, o jei ir buvo, tai jos nepakako žymiai sumažinti VMI skolą, 2020 m. balandžio 17 d. bendrovė išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, 2020 m. pradžioje įmonėje nebeliko nė vieno darbuotojo, taigi įmonė nebegalėjo vykdyti jokios veiklos, sprendė, kad bendrovė tapo nemoki 2020 m. antro ketvirčio pradžioje, nes pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį bendrovė gana ilgą laiką – daugiau kaip metus negalėjo vykdyti turtinių prievolių VMI. Apeliacinės instancijos teismas su šia apylinkės teismo išvada iš esmės sutinka ir atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje trūksta duomenų, kad būtent minėtu laikotarpiu įmonė tapo nemoki ir jos vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
34. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įmonė buvo moki, kadangi atlikdavo pavienius mokėjimus VMI, tačiau šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Minėta, kad juridinis asmuo laikytinas nemokiu, kai laiku negali įvykdyti savo turtinių prievolių arba jo įsipareigojimai viršija turimo turto vertę. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „G.“ įsiskolinimas VMI nurodytu laikotarpiu tik augo, t. y. įmonės atliekami pavieniai mokėjimai net maža dalimi nesumažino turimos skolos kreditoriui. Iš 2020 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad bendrovė 2020 m. turėjo 29 841 Eur vertės turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 121 933 Eur, t. y. turimi įsipareigojimai ženkliai viršijo turimo turto vertę ir įmonė neturi turto kreditorių reikalavimams patenkinti. Kaip minėta, įmonė nuo 2020 m. pirmojo ketvirčio taip pat nebevykdo veiklos, kadangi joje nebeliko darbuotojų, ir nėra duomenų, kad įmonės veikla galėtų būti atkurta. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju esti tiek įstatyminiai (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis), tiek nurodyti teismų praktikoje įtvirtinti požymiai, iš kurių matyti, kad UAB „G.“ jau 2020 m. pradžioje iš esmės buvo nemoki ir neturėjo realių galimybių visiškai atsiskaityti su kreditoriais. Įmonės atlikti menki mokėjimai turimos skolos kontekste šiuo atveju negali būti laikomi pakankamais, jog būtų galima daryti išvadą apie įmonės finansinį pajėgumą atsiskaityti su Institucija. Nepaisant sunkios įmonės padėties, R. Ž. neinicijavo nemokumo proceso, kaip tai numatyta įstatyme. Šios aplinkybės rodo apelianto kaip vadovo nerūpestingumą, nesuderinamą su juridinio asmens vadovui keliamais elgesio standartais, o apelianto versija, kad įmonė minėtu laikotarpiu dar vykdė veiklą ir mokėjo skolas, objektyviai neatitinka tikrovės. Vien tai, kad R. Ž. nesuvokė savo vadovaujamos įmonės finansinės padėties sunkumo ir galimybių grąžinti skolas, nešalina jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
35. Pastebėtina, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016). Nagrinėjamu atveju R. Ž. kaip įmonės vadovo veiksmai (neveikimas), iš esmės nesprendžiant bendrovės finansinių problemų ir galiausiai, įmonei tapus nemokiai, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net jei ir, kaip nurodoma, apeliantas nepagrįstai nevertino savo įmonės nemokia, rodo jo kaltę padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
36. Šiame kontekste pažymėtina, kad būtent bendrovės vadovas privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vien tai, kad R. Ž. nesuvokė turįs pareigą kaip vadovas imtis veiksmų inicijuojant su įmonės nemokumu susijusius procesus, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl padaryto įstatymo pažeidimo, t. y. nagrinėjamu atveju R. Ž. yra vienintelis atsakingas asmuo už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
37. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliantui nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, remiantis Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymą, tačiau ši apelianto pozicija atmestina kaip nepagrįsta. Pastebėtina, jog minėtas įstatymas taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbto karantino, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad įmonė tapo nemoki dėl Lietuvoje paskelbto karantino – nustatyta, kad įmonės finansinė padėtis sistemingai prastėjo ir anksčiau. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad minėtas įstatymas taikytinas tik tuo atveju, kai juridinio asmens vadovas yra inicijavęs nemokumo procesą, kas, kaip jau nurodyta, nagrinėjamu atveju, nors ir turėjo, bet nebuvo padaryta. Taigi, šio įstatymo nuostatos apeliantui nėra taikytinos.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl R. Ž. kaltės, todėl priėmė pagrįstą nutarimą, o apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. Ž. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.