Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-12 · Administracinė byla Nr. I-2340-596/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-12
Bylos Nr.
I-2340-596/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00582-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2340-596/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00582-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir patirtas 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Vilniaus PN neteisėtai nusprendė jį perkelti į 3-ią būrį, kur jam grėsė pavojus sveikatai ir gyvybei, kadangi jis priklausė kitai nuteistųjų asmenų kastai. Dėl šios priežasties jis atsisakė vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymus, t. y. 2016 m. liepos 20 d. įsakymą dėl jo perkėlimo. 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu jis buvo nubaustas, skiriant nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę 5 mėnesiams, ir nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. sausio 12 d. buvo laikomas drausmės grupėje. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą dėl nubaudimo ir 2016 m. liepos 20 d. įsakymą dėl jo perkėlimo į 3-ią būrį, o 2019 m. sausio 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė būti laikomam paprastojoje grupėje, dėl ko negalėjo vaikščioti visoje teritorijoje, gamintis maisto, įsigyti maisto produktų, buvo priverstas valgyti „valdišką“ maistą, kuris jam netiko ir nuo kurio jį iki šiol kankina skrandžio skausmai.

Taip pat nurodo, kad, pasibaigus nubaudimo laikotarpiui, 2017 m. sausio 11 d. jis vėl buvo perkeltas į 3-čią būrį. Jam atsisakius vykdyti šį nurodymą, Vilniaus PN administracija 2017 m. sausio 12 d. vėl jį nubaudė, - laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. jam teko prabūti baudos izoliatoriuje. Teigia, jog esant pripažintam neteisėtam 2016 m. liepos 20 d. įsakymui dėl skirstymo į gyvenamąsias patalpas, pakartotinas nubaudimas yra taip pat neteisėtas.

Nurodo, kad nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. dėl iškilusių problemų kreipėsi į Psichologinę tarnybą, tačiau nesulaukė jokios pagalbos.

Būnant drausmės grupėje negaudavo ilgalaikių pasimatymų su žmona, dėl ko pablogėjo santykiai. Dėl tokių administracijos veiksmų jį buvo apėmusi depresija, baimė, dvasiniai išgyvenimai, kančios, pasidarė mažiau bendraujantis, kankino nemiga. Žmonai buvo atsisakyta suteikti ir trumpalaikį pasimatymą. Dėl nurodytų pažeidimų jam sutriko regėjimas, buvo sutrikusi psichika. Nepaisant viso to, jis vis tiek buvo priverstas persikelti į 3-čią būrį, kur nuolat jautė kitų nuteistųjų pažeminimą, psichologinį spaudimą, patyčias, išgyveno dvasines kančias. Dėl nepagrįstai skirtų nuobaudų jam nepagrįstai buvo apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, judėjimas teritorijoje, tinkami pasivaikščiojimai, prekių įsigijimas, socialinės reabilitacijos priemonės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būnant drausmės grupėje kameroje Nr. 8D buvo pažeista jo teisė į plotą: joje nuolat buvo 4 asmenys, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Kameroje buvo drėgna ir tamsu, langus dengė grotos iš abiejų pusių, buvo blogas apšvietimas ir ventiliacija. Dėl blogos ventiliacijos puvo čiužiniai, užsiveisė parazitai, rūdijo lovų metalinės dalys. Kameroje vidutinis oro drėgnumas viršijo 70 procentų. Elektrinis apšvietimas buvo nepakankamas.

Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo būti priskirtas paprastajai grupei, o buvo laikomas blogomis sąlygomis drausmės grupėje, kur buvo apribotos jo teisės į tinkamą apšvietimą, patalpos ventiliaciją bei gaunamą gryną orą.

Kadangi buvo laikomas jo orumą žeminančiomis sąlygomis, teko kęsti kančias, dvasinius išgyvenimus, pažeminimus, patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur dydžio suma (b. l. 1-18).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 58-65).

Nurodo, kad Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymu „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ Nr. 7-255 (toliau – ir Įsakymas) A. M. iš 5-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 306 buvo perkeltas į 3-iojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 206. Įsakymo pagrindu 2016 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus PN direktorius nutarimu Nr. 28-732(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) pareiškėjui paskirta nuobauda: perkėlimas 5 mėnesiams į drausmės grupę. VAAT, išnagrinėjęs bylą, 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu panaikino Įsakymą ir Nutarimą. LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartimi VAAT 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atkreipia dėmesį, kad teismai nenustatė jokių Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo požymių, skirstant nuteistuosius į būrius/gyvenamąsias patalpas ar skiriant nuobaudas dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų. Įsakymas buvo panaikintas dėl to, jog nei skundžiamas Įsakymas, nei Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdžio protokolas, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, kadangi jie nebuvo pakankamai motyvuoti, o Nutarimas buvo panaikintas, kaip išvestinis sprendimas iš Įsakymo. Atsakovės atstovas nurodo, kad teismams nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pažymi, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl joje nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Dokumentų apie tai, kokioje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje nuobaudą atliko pareiškėjas, nėra. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo kameroje Nr. 8D. Vilniaus PN teigimu, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas - 15,35 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1,64), joje įrengtos 3 miegamosios vietos, o tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 5,11 kv. m. ploto, o toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad Vilniaus PN drausmės grupėje dirbantys pareigūnai paaiškino, kad šioje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje įrengtos 3 miegamos vietos (1 dviaukštė ir 1 vienaukštė lovos), toks miegamų vietų skaičius buvo ir ginčo laikotarpiu. Atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai ne visos kamerose įrengtos miegamos vietos yra užimtos, tokiu būdu laisvo gyvenamojo ploto nuteistiesiems tenka dar daugiau.

Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi išimtinai tik toje patalpoje esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvarais iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Sanitarinis mazgas, esantis minėtose patalpose, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa. Kadangi vienu metu kamerose buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, teigia, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo A. M. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą tam skirtose pataisos įstaigose.

Pažymi, kad drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, nes šioje patalpoje jis atlikinėjo nuobaudą, kuri jam buvo skirta už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į šią patalpą priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti drausmės grupės gyvenamosiose patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.

Visos Vilniaus PN patalpos, įskaitant ir kamerų tipo patalpas (drausmės grupės gyvenamosios patalpos), įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – PĮIET, Taisyklės). Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, jose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, įskaitant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo.

Nurodo, kad Vilniaus PN patalpų būklė, visų pirma, priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, kurie, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę - nuolat gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus, tačiau dėl objektyvių priežasčių neįmanoma užtikrinti, kad patalpose esantis inventorius nuolat būtų tinkamos būklės.

Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Kadangi pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais, prašo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 101-104) papildomai nurodo, kad teismai konstatavo, kad Įsakymas yra be motyvuojamos dalies, nėra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, jis buvo priimtas vadovaujantis neteisėtu ir nepagrįstu Vilniaus PN Drausmės komisijos 2016 m. liepos 20 d. protokoliniu sprendimu. Teigia, kad aiškiai ir nenuginčijamai matosi, jog Vilniaus PN administracijos veiksmai nuo pat jo paskyrimo į 3-ią nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 206, bei paskesni veiksmai, susiję su jo paskyrimu į 3-ią nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą (laikinas izoliavimas, nubaudimai, ir t. t.), yra neteisėti ir niekuo teisiškai nepagrįsti, iš ko ir yra kildinami Vilniaus PN administracijos neteisėti veiksmai ir atsiradusi neturtinė žala.

Nurodo, kad nesutinka su Vilniaus PN atsiliepime nurodyta aplinkybe, kad jis kameroje Nr. 8D buvo laikomas tik su dviem asmenimis, nes joje buvo laikomas su dar trimis asmenimis. Jam atlikinėjant bausmę kameroje Nr. 8D, buvo įrengtos 4 miegamosios vietos (galimai jau po to lovų skaičius buvo sumažintas), o PĮVTT nenumato, kad į 3,6 m² plotą turi būti įskaičiuoti ir kiti kameroje esantys įrenginiai.

Nurodo ir tai, kad prašydamas priteisti 20 000 Eur sumą, remiasi kitais teismų sprendimais, palyginant priteistas sumas už nustatytus pažeidimus, todėl prašoma priteisti suma yra pagrįsta. Teigia teismui pateikęs įrodymus, kurie leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu laikotarpiu jis patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, buvo pablogėjusi sveikata, dėl ko kreipėsi į Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą (toliau - VPN SPT) bei į Vilniaus pataisos namų Psichologinės pagalbos tarnybą (toliau - VPN PPT).

Papildomame atsiliepime atsakovės atstovas paaiškino, kad VPN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2017 m. sausio 12 d. nutarimu „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ Nr. 39-26(1) pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. sausio 13 d. buvo laikinai izoliuotas kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, nes jis atsisakė vykdyti administracijos nurodymą būti administracijos paskirtame būryje. Nurodo, kad 2017 m. sausio 16 d. pareiškėjas raštu vėl atsisakė eiti į jam paskirtą būrį, todėl 2017 m. sausio 13 d. Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimu „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ Nr. 39-34(1) pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 17 d. buvo vėl laikinai izoliuotas kol nėra pataisos įstaigos direktoriau; VPN direktoriaus 2017 m. sausio 13 d. nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 28-41(1) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 15 parų į kamerų tipo patalpas, už atsisakymą vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą būti jam administracijos paskirtame 3-ame nuteistųjų būryje. Pareiškėjas nuobaudą atliko laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2017 m. sausio 29 d. Paaiškina, kad pareiškėjui atlikus nuobaudą, jis vėl atsisakė būti jam paskirtame 3-ame nuteistųjų būryje, todėl VPN direktoriaus 2017 m. vasario 1 d. nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 28-100(1) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 7 paroms į kamerų tipo patalpas už atsisakymą vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą būti jam administracijos paskirtame 3-ame nuteistųjų būryje (b. l. 121–123).

Papildomame atsiliepime atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjas be jokių realiai egzistuojančių išimtinių aplinkybių daug kartų atsisakydavo būti jam paskirtame nuteistųjų būryje bei nevykdydavo pareigūnų duotus teisėtus nurodymus. Teigia, kad pareiškėjas manipuliavo situacija, kiekvieną dieną nurodydamas kardinaliai priešingas pozicijas.

Atsikirtime į papildomą atsakovės atstovo atsiliepimą pareiškėjas su juo nesutinka ir nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik nevykdyti VPN nurodymo būti pareiškėjui paskirtame 3-ame nuteistųjų būryje. Pažymi, kad jam būnant drausmės grupėje, jis buvo paskirtas į 8-tą būrį, tačiau VPN nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas darė neigiamą įtaką 8-to būrio nuteistiesiems. Nurodo, kad į paskirta būrį negalėjo nueiti, nes jam grėsė pavojus, paskirtame būryje jis buvo žeminamas, verčiamas kitų nuteistųjų dirbti įvairius darbus, skalbti rūbus, tvarkyti patalpas ir kt. (b. l. 168–169).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN Drausmės komisija 2016 m. liepos 20 d. posėdžio metu nutarė A. M. perkelti iš 5-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 306 į 3-iojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 206 (2016 m. liepos 20 d. Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdžio protokolas Nr. 41-168(1), b. l. 67-72). Vadovaudamasis šiuo Vilniaus PN Drausmės komisijos protokole išdėstytu sprendimu, Vilniaus PN direktorius 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 7-255 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ A. M. perkėlė iš 5-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 306 į 3-čiojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 206 (b. l. 73). Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas A. Falin 2016 m. liepos 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-870(1) „Dėl nuteistojo A. M. drausmės pažeidimo“ įstaigos direktorių informavo apie tai, kad, jog 2016 m. liepos 20 d., 18.45 val. būrio Nr. 3 nuteistasis A. M. atėjo į budėtojų tarnybines patalpas ir pareiškė, kad atsisako vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą būti jam paskirtame 3-iame būryje, pridėdamas pareiškėjo paaiškinimą, kuriame pastarasis nurodė, kad jis yra priskirtas prie nuskriaustųjų kastos, o paskirtame būryje ir sekcijoje nuskriaustųjų nepriima, todėl 3-iame būryje jam gresia pavojus sveikatai ir gyvybei (b. l. 74, 75). Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo G. Silin 2016 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 39-391(1) pareiškėjas iki 2016 m. liepos 21 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (b. l. 76-77). Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 56-949(1) „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“ nuteistasis A. M. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 15-kai parų su izoliacija (b. l. 78-79). 2016 m. liepos 28 d. Vilniaus PN direktorius patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-168 „Dėl 3-io būrio nuteistųjų A. M. ir H. Z. administracijos nurodymų nevykdymo“, kurioje konstatuota, jog atlikus tyrimą, Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai nenustatė duomenų apie tai, kad nuteistajam A. M. 3-iame nuteistųjų būryje grėstų pavojus jo sveikatai ar gyvybei, todėl pasiūlyta jį izoliuoti (b. l. 80-81). Vilniaus PN apsaugos ir priežiūros skyriaus Pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas V. Jermak 2016 m. rugpjūčio 1 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-910(1) informavo pataisos įstaigos direktorių, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d., 20.15 val. 3-io būrio nuteistasis A. M. atsisakė vykdyti teisėtus pareigūno nurodymus eiti į jam paskirtą 3-iąjį būrį, tuo pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus bei Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 7-255, pridėdamas pareiškėjo paaiškinimą, kuriame pastarasis nurodė, kad jis negali eiti į 3-ią būrį, kadangi šio būrio nuteistieji jo nepriima ir ten jam gresia pavojus (b. l. 82, 83). Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo V. Jermak 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu Nr. 39-414(1) pareiškėjas iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (toliau – ir KTP) (b. l. 84-85). Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 28-709(1) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda - perkėlimas į KTP 10-iai parų (b. l. 86-87). Vilniaus PN apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas V. Pileckis 2016 m. rugpjūčio 11 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-938(1) informavo pataisos įstaigos direktorių, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d., 20.30 val. 3-io būrio nuteistasis A. M. atsisakė vykdyti teisėtus pareigūno nurodymus eiti į jam paskirtą 3-iąjį būrį, tuo pažeisdamas BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus bei Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 7-255, pateikdamas pareiškėjo paaiškinimą, kuriame šis nurodė, kad negali gyventi 3-iame būryje, nes jam ten gresia pavojus, šio būrio nuteistieji jo nepriima (b. l. 88, 89). Pareiškėjui atsisakius vykdyti teisėtą pareigūnų nurodymą eiti į jam paskirtą 3-ią būrį, Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 39-431(1) pareiškėjas iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo perkeltas į KTP (b. l. 90-91). Vilniaus PN Drausmės komisija 2016 m. rugpjūčio 12 d. įvykusiame posėdyje nutarė siūlyti pataisos įstaigos direktoriui nuteistajam A. M. skirti nuobaudą - 3 mėnesius drausmės grupės (b. l. 92, 93). Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 28- 732(1) skyrė pareiškėjui nuobaudą - 5 (penkis) mėnesius drausmės grupės (b. l. 94). Pareiškėjas skundė Nutarimą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau skundas buvo atmestas (b. l. 95-97).

Duomenimis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nustatyta, kad VAAT, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Įsakymo ir Nutarimo teisėtumo, administracinėje byloje Nr. I-1235-811/2017 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. Įsakymą „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ Nr. 7-255 bei 2016 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus PN direktorius nutarimą Nr. 28-732(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“. LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-143-629/2019, VAAT 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN administracija 2017 m. sausio 12 d., jam nevykdant Įsakymo, jį vėl nubaudė, - laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. jam teko prabūti baudos izoliatoriuje. Vilniaus pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2017 m. sausio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti Vilniaus pataisos namų administracijos nurodymą būti jam paskirtame būryje, tuo pažeidė teisės aktuose nuteistiesiems keliamus reikalavimus (b. l. 142). Byloje pateikti Vilniaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2017 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 39-26(1) ir 2017 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 39-36(1), kuriais nutarta pareiškėją perkelti į kamerų tipo patalpas (b. l. 140-141, 144-145). Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas buvo kamerų tipo patalpoje dėl to, kad atsisakė būti jam paskirtame būryje, t. y. nevykdė Įsakymo, kuriuo pareiškėjas iš 5-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 306 buvo perkeltas į 3-iojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą. Teismas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjui buvo paskirta nuobauda dėl tų pačių faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti Įsakymą, kuriuo jis iš 5-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 306 buvo perkeltas į 3-iojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą. Kaip minėta anksčiau, administracinėje byloje Nr. I-1235-811/2017 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu nustatyta, kad VPN Įsakymas, kuriuo pareiškėjas perkeltas į 3-iojo nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą ir Nutarimas, kuriuo pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę, kadangi atsisakė vykdyti Įsakymą, buvo pripažinti neteisėtais, todėl panaikinti. Esant šioms aplinkybėms, sprendžiant dėl VPN neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui galimai kilusios žalos atlyginimo dėl laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjo atliktos nuobaudos, teismas taip pat remsis administracinėje byloje Nr. I-1235-811/2017 nustatytomis aplinkybėmis.

Byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kilusios dėl teismo panaikintų Įsakymo ir Nutarimo pagrindu pareiškėjui sukeltų pasekmių: Vilniaus PN direktoriaus sprendimo perkelti pareiškėją bausmę atlikti į 3-ąjį būrį bei dėl pareiškėjo nubaudimo jam nevykdant Įsakymo, perkeliant jį 5 mėnesiams į drausmės grupę, taip pat į baudos izoliatorių, bei dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 8D (ploto, apšvietimo, ventiliacijos), atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, jis ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d.) turėjo bausmę atlikinėti paprastojoje grupėje, tokiu būdu buvo apribotos jo teisės: nepagrįstai buvo apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, laisvas judėjimas teritorijoje, tinkami pasivaikščiojimai, prekių įsigijimas, socialinės reabilitacijos priemonės (programos), negalėjo gamintis maisto, įsigyti maisto produktų, buvo priverstas valgyti „valdišką“ maistą, kuris jam netiko, sutriko regėjimas, buvo sutrikusi psichika.

Taigi, įvertinus bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus nustatyta, kad Įsakymas, kurio pagrindu pareiškėjas buvo paskirtas bausmę atlikti 3-iame būryje, ir Nutarimas, kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, teismo yra panaikinti, pripažinus juos neteisėtais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-143-629/2019 konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus PN priimti administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi Įsakymas nėra motyvuotas ir kad šis administracinio akto trūkumas yra esminis. Nurodė, kad Įsakymą pripažinus naikintinu, taip pat yra naikintini Nutarimas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai, tarp jų – BVK, kuriame, be kita ko, yra įtvirtintas teisėtumo principas, reiškiantis, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai (BVK 5 str. 2 d.), nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga (BVK 5 str. 3 d.). BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinta nuteistųjų pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių bei vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Teisėjų kolegija akcentavo, kad nuteistieji turi pareigą vykdyti ne bet kokius nurodymus ir įsakymus, o tik tuos, kurie yra teisėti. Teismas konstatavo, kad Įsakymas iš esmės neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, protokoliniame sprendime nebuvo išdėstyti pakankami pareiškėjo perkėlimo į 3-iąjį būrį motyvai, todėl ir Įsakymas, kuriame juo remiamasi, buvo pripažintas nemotyvuotu. Nutarimas buvo panaikintas, kadangi jo teisinis pagrindas buvo nemotyvuotas Įsakymas. LVAT nutartyje pažymėjo, jog konstatavus, kad ginčijamas administracinis aktas (šiuo atveju – Įsakymas) iš esmės neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, atsakovo minimos aplinkybės (dėl pareiškėjo asmenybės, jo daromos neigiamos įtakos kartu su juo gyvenantiems asmenims, atsisakymo eiti į jam paskirtą būrį priežasčių), esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Teismas nurodė ir tai, kad Protokoliniame sprendime nėra faktinio sprendimo perkelti pareiškėją į 3-iąjį būrį pagrindo. Taip pat nėra konstatuotas pareiškėjo padarytas konkretus pažeidimas, nepateikiama jo asmens charakterizacija. Pažymėjo ir tai, kad Nutarime nepaaiškinta, dėl ko Vilniaus PN direktorius nusprendė pareiškėjui skirti griežtesnę, nei siūlytoji Drausmės komisijos nuobaudą, šiame administraciniame akte plačiau nenagrinėti ankstesni pareiškėjo pažeidimai, jo asmeninės savybės ir kt., kas buvo padaryta minėtame teikime dėl nuteistojo nubaudimo. Taigi, kaip matyti, teismai yra pasisakę dėl nagrinėjamam ginčui aktualių administracinių aktų atitikties VAĮ keliamiems reikalavimams ne tik formaliąja prasme, tačiau iš esmės nurodant, kad skundžiami aktai visiškai nemotyvuoti, tuo pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

Taigi, remiantis išdėstytu, atsakovės atstovo nurodyti argumentai, kad VAAT ir LVAT nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų skirstant nuteistuosius į būrius/gyvenamąsias patalpas ar skiriant nuteistiesiems nuobaudas už pažeidimus, o Įsakymą ir Nutarimą panaikino visiškai kitu pagrindu, t. y. konstatavus, kad juose buvo nepakankamai plačiai išdėstyti motyvai dėl jų priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nubaustas Įsakymo, kuris buvo pripažintas neteisėtu, pagrindu, paskirta nuobauda – perkėlimas 5 mėnesiams į drausmės grupę ir laikymas kamerų tipo patalpoje nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 8 d. sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes. Pareiškėjui nepagrįstai ginčo laikotarpiu buvo apribotos skunde nurodytos jo teisės: negalėjo vaikščioti visoje teritorijoje, negalėjo gamintis maisto, įsigyti maisto produktų, sutriko regėjimas, psichika, nepagrįstai buvo apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, tinkami pasivaikščiojimai, negalėjo naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis. Tai, kaip nurodo pareiškėjas, sukėlė jam neigiamas pasekmes: pablogėjo santykiai su žmona, jį buvo apėmusi depresija, baimė, pasidarė mažiau bendraujantis, kankino nemiga, dvasiniai išgyvenimai, patyrė nepatogumus, buvo pablogėjusi sveikata; dėl patirtų išgyvenimų, dvasinių bei sveikatos sutrikimų kreipėsi į VPN SPT bei į VPN PPT.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais kreipėsi į Vilniaus PN, Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl dalyvavimo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos grupėje, pareiškėjo sutuoktinė kreipėsi dėl trumpalaikio pasimatymo suteikimo. Skundai buvo atmesti dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos (b. l. 20-21, 36-39). Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 18 kartų buvo konsultuotas psichologų (b. l. 32-35). Pateiktas išrašas iš pareiškėjo medicininės kortelės patvirtina, kad jis 2016 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į medikus dėl bėrimo, 2016 m. rugpjūčio 11 d. - dėl nervinės įtampos, 2016 m. rugsėjo 1 d. ir 2016 m. spalio 13 d. - dėl akių skausmo, 2016 m. lapkričio 23 d. - dėl kaktos sumušimo, 2017 m. sausio 24 d. - į psichiatrą dėl nemigos, 2017 m. vasario 2 d. buvo apžiūrėtas psichiatro dėl padidinto dirglumo. Pareiškėjui buvo skirti vaistai (b. l. 42). Byloje pateikta pareiškėjo sveikatos istorija Nr. 374, iš kurios matyti, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. buvo gydomas nuo bėrimo (b. l. 128) 2016 m. rugpjūčio 10-11 d., 2016 m. rugsėjo mėn. ir 2017 m. sausio mėn. buvo apžiūrėtas gydytojo dėl varginančios stresinės įtampos, blogo miego, jam paskirti medikamentai (b. l. 129–130, 132, 137); pareiškėjas 2016 m. rugsėjo ir spalio mėn. buvo apžiūrėtas dėl patiriamo akių skausmo ir prastos regos (b. l. 131, 133–134), 2017 m. vasario 2 d. lankėsi pas psichiatrą dėl patiriamo nerimo, jam skirti medikamentai (b. l. 138).

Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas lankėsi pas gydytojus dėl sutrikusio regėjimo, pablogėjusios psichinės būklės ir kitų sveikatos sutrikimų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad byloje pateikti pareiškėjo sveikatos duomenys iš esmės patvirtina jo nurodytas aplinkybės, jog dėl neteisėtų VPN veiksmų kilo žala jo sveikatai.

Taigi, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai, priimant neteisėtus administracinius aktus pareiškėjo atžvilgiu įtakojo pareiškėjo tiek fizinę, tiek psichologinę būklę. Be to, kaip minėta, ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant drausmės grupėje, buvo apribotos tam tikros teisės, kuriomis jis būtų galėjęs naudotis būdamas paprastojoje grupėje. Taigi, šiuo aspektu konstatuotini Vilniaus PN neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. sausio 12 d. jis buvo laikomas drausmės grupės kameroje Nr. 8D. Teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gyvenamąjį plotą. Kameroje buvo drėgna, tamsu, langus dengė grotos, buvo blogas apšvietimas ir ventiliacija, buvo parazitų.

Atsakovės atstovo duomenimis drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas - 15,35 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1,64), įrengtos 3 miegamosios vietos. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais detaliais išsamiais duomenimis, juolab, kad pareiškėjas nurodydamas, kad kameroje Nr. 8D jis buvo laikomas su dar trimis asmenimis, šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė kitų leistinų įrodymų. Vilniaus PN drausmės grupėje dirbantys pareigūnai nurodė, kad šioje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje įrengtos 3 miegamos vietos (1 dviaukštė ir 1 vienaukštė lovos), toks miegamųjų vietų skaičius buvo ir ginčo laikotarpiu. Pažymėjo, kad dažnai ne visos drausmės grupės kamerose įrengtos miegamosios vietos būna užimtos. Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 (toliau – ir PĮVTT) 11¹ punktu numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas 1,64 kv. m. Tiek Europos žmogaus teisių teismas savo jurisprudencijoje, tiek nacionaliniai teismai laikosi pozicijos, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto normą, iš bendro patalpos ploto turi būti išskaičiuojamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kameros plotą (15,35 kv. m.), sanitarinio mazgo plotą (1,64 kv. m.), bei nenustačius, kad drausmės grupės kameroje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu su dar trimis asmenimis, pareiškėjo teisė į minimalų tenkantį vienam asmeniui ploto reikalavimą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Vilniaus PN nurodo, kad patalpos, įskaitant ir kamerų tipo patalpas (drausmės grupės gyvenamosios patalpos), yra įrengtos vadovaujantis PĮĮET, kurių 13.8. p. nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas; 13.7 punktas nustato, jog gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens lygaus paviršiaus plieninius strypus (taikoma tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas). Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje; 13.12. punkte nustatyta, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Vilniaus PN atsiliepime pažymi, kad patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, nuolat gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją, kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus, remontą atlieka pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų kameroje yra deklaratyvūs, nedetalūs. Pareiškėjas nurodo, kad grotos ant langų ribojo apšvietimą kameroje. Tačiau pažymėtina, kad tokių grotų ant langų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Vilniaus PN nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų konstatuoti.

Kaip minėta, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kameroje buvo drėgna, tamsu, nebuvo ventiliacijos, blogas apšvietimas, puvo čiužiniai, rūdijo lovos, užsiveisė graužikai. Tačiau konkrečiau ir išsamiau dėl teisių pažeidimo šiais aspektais nepasisakė, nenurodė konkretesnių šių nusiskundimų aplinkybių, sukėlusių jam neigiamas pasekmes. Nenustatyta, kad su skundais ar prašymais pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kitas kompetentingas įstaigas dėl higienos sąlygų kameroje. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų įrengimą, higienos sąlygų atitikimą teisės aktams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisės aktų reikalavimai, įskaitant ir HN 134:2015 reikalavimus, pareiškėjo atžvilgiu jo nurodytais skunde aspektais nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad buvo laikomas jo orumą žeminančiomis sąlygomis, kęsdamas kančias, dvasinius išgyvenimus, pažeminimus; būnant drausmės grupėje buvo apribotos jo teisės, kuriomis būtų galėjęs naudotis būdamas paprastojoje grupėje. Dėl to jį buvo apėmusi depresija, baimė, kančios, pasidarė mažiau bendraujantis, kankino nemiga, pablogėjo santykiai su žmona, sutriko regėjimas, buvo sutrikusi psichika.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).

Pažymėtina ir tai, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytus pažeidimus dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo teisių paprastojoje grupėje.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į byloje nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo laikotarpį, taip pat atsiradusias pasekmes, kurias pareiškėjui sukėlė neteisėti atsakovės atstovo veiksmai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kurios dydis, teismo vertinimu, yra proporcingas ir pakankamas pareiškėjo teisių pažeidimui atlyginti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 3,58 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: C5 formato vokas – 0,08 Eur, du pašto ženklai po 0,49 Eur, 36 A4 formato lapai, kurių suma 2,52 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas jų visiškai nepagrindė rašytiniais įrodymais. Todėl, nors ir pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, įvertinus, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepagrįstas, jis netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė