- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-01
- Bylos Nr.
- e2-16142-863/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10943-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“
- Atsakovas
- G. B.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Lysionok, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovei G. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 3 457,91 Eur skolą, 590,30 Eur pelno palūkanas, 864,95 Eur komentuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo priimtas 2020 m. balandžio 16 d. teisėjos rezoliucija, ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalis).
Atsakovei ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo siunčiami ieškinyje nurodytais bei teismui žinomais adresais, tačiau buvo neįteikti ir grąžinti į teismą. Kadangi atsakovė yra deklaravusi savo išvykimą į (duomenys neskelbtini), teismas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos ambasadą Kanadoje dėl informacijos gavimo, tačiau atsakovės gyvenamosios vietos adreso (duomenys neskelbtini) nustatyti nepavyko. Atsižvelgiant į tai, procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti CPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka 2020 m. gegužės 8 d. Kadangi atsakovė nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus Luminor Bank AS (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) ir atsakovės G. B. 2007 m. sausio 10 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovei 5 792,40 Eur (20 000 Lt) vartojimo kreditą. 2009 m. balandžio 21 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2007 m. sausio 10 d. Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)sąlygų pakeitimo, sutarties šalys t. y. pradinis kreditorius ir atsakovė užfiksavo negrąžinto kredito sumą, kuri sudarė 3 683,17 Eur (12 717,26 Lt) bei atsakovė įsipareigojo už naudojimąsi pinigais mokėti 8,91 procentų dydžio mokėjimo palūkanas, kredito grąžinimo terminas - 2014 m. kovo 31 d. Kaip nurodo ieškovė, atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir kredito negrąžino. 2017 m. birželio 15 d. tarp Luminor Bank, AS ir Lindorff Oy buvo sudaryta reikalavimų perleidimo sutartis, pagal kurią Luminor Bank, AB atlygintinai perleido Lindorff Oy naudai visas reikalavimo teises, susijusias su atsakovės įsipareigojimais. Nuo 2017 m. spalio 1 d. ieškovė perėmė visą Lindorff Oy vykdytą lietuvišką veiklą, jai buvo perduotas visas turtas, teisės ir įsipareigojimai, tuo pagrindu ji įsigijo teisę į atsakovės įsiskolinimą.
Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu pranešimu, siųstu paštu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.
Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas ar būtų atsiskaitęs su ieškove dėl prašomos priteisti sumos (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdė kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 457,91 Eur negrąžintą kreditą ir 590,30 Eur palūkanas iki kredito grąžinimo termino yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 864,95 Eur palūkanas po kredito grąžinimo termino, t. y. kompensuojamąsias palūkanas, už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2020 m. kovo 30 d. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines kompensacines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti palūkanas už laiku negrąžintą kreditą, todėl šios palūkanos atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, ir savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ), pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną bei paskaičiuoti už ne ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taikant VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną normą, už ne ilgesnį negu 180 dienų laikotarpį, ieškovei iš atsakovės priteistina 311,21 Eur palūkanų po kredito grąžinimo termino (3 457,91 Eur x 0,05 proc. / 100 proc. x 180 d.).
CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 4 359,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 88,73 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Iš atsakovės ieškovei priteistina 98,49 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) (111 x 88,73 / 100 proc.).
Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur)) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Intrum Lietuva“, juridinio asmens kodas 304615887, naudai 3 457,91 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt septynių eurų ir 91 euro cento) skolą, 590,30 Eur (penkių šimtų devyniasdešimties eurų ir 30 euro centų) pelno palūkanas, 311,21 Eur (trijų šimtų vienuolikos eurų ir 21 euro cento) kompensuojamąsias palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 359,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 98,49 Eur (devyniasdešimt aštuonių eurų ir 49 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.
Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.